Vežimas


Skubantis laikas
Degančios nuotraukos
Supelyjęs sūris
Tai viskas kas man liko
Mantras kalbantis vienuolis
Šuo lojantis katiškai
Nuvytusios lelijos
Tai viskas kas tau liko
Šlapios pagalvės
Susirietusios atvirutės
Aklinos širdys
Tai viskas kas mums liko
Bet gyvenimas nesibaigia
Turiu išmesti sūrį
Sugriebti pelenus
Sustabdyti laikrodį
Vaizduosiu, kad laiko nėra
Tada ateis kažkas naujas
Ir kažkas naujas liks
O kai nieko nebeliks
Sustos širdis
Kažkieno pradės tik plakti
Vežimas klibančiais ratais pajudės.



Mes esame arti

Mes esame arti, tik už stiklinių rūko sienų
Pasiklydę tarp koralų koridorių, pilnų spalvų
Ieškantys Ariadnės siūlio, išvesiančio švieson
Tiesiantys rankas link boluojančių bokštų
Kliūvantys už besiraizgančių baisių smauglių
Nenutolstantys nuo savo tikslo - rasti kelią glėbyn.

Surišti, sumazgyti nenutrūkstančia liepsnos gija
Nepamirštantys pažintų akių sustingusio džiaugsmo
Palytėti byrančio laiko grubių, skubinančių rankų
Prižadėti vėjo nešamoms mėnesienos sonatos natoms
Atskirti veriančiais erškėdygliais, smingančiais širdin
Mes esame arti, tik už paslaptingų šešėlių paslėptų durų.

Mes esame arti, tik už praradimo ribos atžymos
Jaučiantys toli beklaidžiojančius Cerberius
Besivyliantys vėl užmigti kito rankų apgaubti
Žengiantys alsuojančiu krauju tikėjimo keliu
Matantys nuleipusių įspūdingųjų lotosų arkas
Maldaujantys painaus likimo labirinto išėjimo.

Mes esame arti, tik už verkiančių debesų pūkų
Mes esame arti, tik už pūtojančių bangų keterų
Mes esame arti, tik už akmeninių rūmų sienų
Mes esame arti, laukiantys, kada nebeliks arti
Mes esame arti, mylintys iki amžinybė baigsis
Mes esame arti, prašantys dar vienos akimirkos.

Mes esame arti, aš tikiu, mes esame arti, ar jauti
Mes esame arti... taip, mes esame arti...
Mes esame arti...



Saulės nublukintoje žolėje pajuodęs siluetas tavo
Išeinantis, paliekantis byrėti praeitį lyg laikrodyje smėlio kruopeles
Mūsų gyvenimų vijas, taip susipynusias tvirtai, sutraukiot užnorėjai
O tai, ką mums žirgai, ateinančių dienų vaiduokliai, atnešt galėjo
Nenaudėliškai išdavei slapčia palikdamas mane tą tykią naktį kentėti vienišam skausme
Atskiręs mūsų sielas, prie kerpėmis apaugusios pušies atsigulei, melagi tu, tik pailsėt.
Sutikau angelu pabalusiu tave kerinčios mėnesienos apšviestam take
Aštrus ir toks skvarbus akių tavųjų žvilgsnis atrodė perskrodė gelmes manas
Klūpėjome apsikabinę taip ilgai, kad nuospaudos nuo akmenuoto kelio liko iki šiol
Aklai, beatodairiškai pasitikėdama aš nusekiau tave lyg begalinės sienos migloje
Lengvai rusenanti ugnis many išsiveržė klaikiu šauksmu
Atsiskiriant delnams švelniems padrąsinančiai nužvelgei mane
Už miriadų spindinčių žvaigždžių mes susitiksime vėliau
Savas pėdas snieguotame gyvenimo tilte palikti privalau
Keliauti horizonto toliuose turiu toliau pati viena
Atrasti tai kas pažadėta, bei džiaugtis plasnojančia paukšte
Ir akyse atsispindės paveikslas ištirpusių atsiminimų nuožmiame laike
Trapi, neįkainuojama būties vaza ir vėl bus sklidina
Erškėtrožių nuvytusių žiedų žydėt troškimų kupina.



Paprastas klausimas

Jeigu aš turėčiau šiaurę, o tu pietus,
Jeigu aš turėčiau ledynus, o tu Sacharą,
Ar vis tiek keliautum pas mane, ledo moterį?
Ar atjotum kupranugariu, ar atneštum dyglių
Iš kaktuso, o gal širdies ir sielos bedugnių?
Ar degtum karščiu lyg dykumos smėlynai,
Gal būtum vėsus kaip paslaptingos naktis?
Ar tavo akys neštusi saulės atšvaitus, ar tik šešėlius?

Aš keliaučiau pas tave, ugnini žmogau
Su ilgiausiu šunų kinkiniu, vedamo protingos laikos.
Nesiveščiau ledo skeveldrų, ir nebraižyčiau
Nei rankų, kurios sušildo, nei alsuojančių lūpų.
Atgabenčiau ledinio vandens, atgaivinti suvargusį,
Suvylgyti net minčių gijų kraštus, priminti.
Mano blakstienos būtų pašiurpusios nuo kristalėlių,
Kuriuos galėtum ištirpdyti ašara karšta lyg dykuma.

Jeigu aš turėčiau sausumą, o tu vandenynus,
Jeigu aš turėčiau planetas, o tu žvaigždes,
Ar vis tiek keliautum pas mane, Veneros dukrą?
Ar atlėktum ant žaižaruojančios kometos,
Ir dovanotum man jos spindulių pluoštą?
Nebijotum man vienišai šviesti kelio Sirijum,
O gal prikaltum prie savęs, lyg Juodoji Skylė?
Ar tavo atsidavimas būtų matuojamas šviesmečiais?

Aš skubėčiau pas tave, žvaigždynų sūnau,
Net išlėkčiau iš orbitos, kad sutikčiau tave.
Atiduočiau visus palydovus, kad tik nesijaustum pamęstas.
Paaukočiau Saturno žiedus, kad galėtum suptis jais,
Tada tavo akys žybėtų džiaugsmu ir palaima.
Taip spinduliuočiau aistra, net atitirpindama Plutoną,
Apgyvendinčiau Marsą, kad Žemė liktų tik mums.
Tada mes miegotume Jupiterio pataluose ramiai.

Jeigu mes turėtume Visatą, tokią neaprėpiamą ir slėpiningą,
Ar vaikščiotume Paukščių Taku, ar gyventume Magelano Debesyse?
Gal juoktumėmės skraidydami asteroidais ir sukeltume audras?
Tikriausiai ieškotume kito pasaulio gyventojų, kad juos palaimintume.
Tačiau mums neužtektų nei Visatos, nei visų jos grožybių.
Neužtektų mums nei krentančių žvaigdžių, kad išpildytų norus.
Neužtektų nei visų egzistensijų būtybių, kad išreikštume mintis,
Rėkiančias, kad mums užteks tik miglos supančios mus kartu.



Ištikimiausios bičiulės


Viena dieną aš nugalėsiu jas
Likimas bus nusprestas šviesos greičiu
Aš laimėsiu, nes taip turi būti
Suspindusi ašara neišves iš kelio.
Tiesus, akmenuotas ir samanotas
Bus mano kelias spindesio taku.
Vėtros palankios tik angelams
Aš tik mergina keliaujanti gyvenimu
Blogio daug manyje, bet nugalėsiu
Gal net surasiu kuo pasitikėti
Stebuklas man atskleis tiesos prasmę.
Vis dėlto aš nugalėsiu jas
Tada juoksiuos kiekviename žingsnyje
Nebebus kuo tikėti, bet aš nugalėsiu
Net sutiksiu juodą apšepusį šešėlį
Nepabugsiu jo, o tik nusišypsosiu
Cha, lemtis nesvarbu ir tuo tikiu.
Išeinu savo keliu ir ieškosiu akmens
Kuris bus mano per amžius
Kai apžels ir bus pamirštas
Aš būsiu ledinis gūsis tavo plaukuose.
Ačiū, kad leidai užsidėt kuprinę ant pečių
Pamačiau tiek mažai lelijų ir daug pušų
Bet gyvenau ir ieškojau savo vietos
Supratau ji jūros dugne, po ledo plūta.
Aš nebijau, nes nugalėjau jas išdidžiai
Baimės nebus mano priešės, o senos bičiulės
Lydėjusios ištikimiau nei geriausias draugas.
Apverktas, sušlapusias, sudryskusias
Palikau džiūti ant saulės, gal kam prireiks.



Balandis


Štai stovim ant laivo denio
Mūsų praeitis ir dabartis susipynusios
Lyg pirštai tarpusavio ryšiu
Gyvenantys tik liesti kitą.
Tykštantis ledynių bangų purslai
Nešantys pradžios link ir atgal
Kur mūsų akys įsmigusios
Tarsi norėdamos perskaityti sielas
Žinančias ir siekiančias to paties.
Migla alsuoja slėpdama horizontą
Klaidinanti, skirianti, plėšianti perpus
Mūsų delnus belsiilsinčius kartu.
Net jeigu kirs su kūju neatskirs
Susikibsime vėl ir vėl, be paliavos
Kvėpuosime vienas kito gyvenimu
Atsišliesime tvirtai pečiu į petį
Paliksime pėdas minios ištryptame sniege
Ir keliausime, bėgsime greta tolyn
Judėdami kartu jūros mūšos ritmu
Migdančiu ir budinančiu sykiu.
Stovėdami ant laivo denio suprantame
Ateitis atlėks pabalusiu balandžiu
Mūsų rankoms lemta jį sugaut.
Mėnesienai sušvitus už debesų
Laivas pasuka prieš vėją, šiaurėn
Nedvejodami šokame per bortą
Balandis atskris iš saulėlydžio pusės
Kol mes šildysime vienas kitą glėbyje.
Pabudę mes vėl ant laivo denio
Mūsų pirštai susivyję
Trokštantys justi švelnumą
Lyg glostant mažytį paukštį.



Pasaulis šlapiame popieriaus lape

Aš piešiu šlapiame popieriaus lape
Spalvos liejasi, atspalvių nebelieka, dėmės išnyksta
Dangaus paukščiai maišosi su požemių purvu
Išbalę angelai krenta ant išpuikusių velnių durklų
Žemyn yra aukštyn, vanduo yra ugnis, vėjas – smėlis
Neapykanta sumaišo kelius ir išveja atlaidumą.

Teptukas brauko džiūstančius dažus
Šypsenos sutsingsta, bučinys sukinba
Žmogus nustoja žingsniavęs, skėtis pakimba ore
Laikrodis nebemuša ir laikas tarsi neegzistuoja.

Draskau piešinį negailestingai, įžūliai
Upė prasilieja, Pandoros skrynia atsiveria
Chaosas karaliauja viskam nykstant
Susikibusios rankos atskiriamos širdims mirštant
Akmuo perskyla, vėjo malūnų sparnai lūžta
Don Kichoto žirgas netenka širmos kojos
Spinakeriai suplyšta į skutelius, pabyra jūron
Pasaulis tarška, braška, vis stengiasi išlikti.

Sudeginu ir viskas žūsta menko silpnumo akimirkoje.

Sara besišypsodama pati sau žiūrinėjo savo vaikystės piešinius, kuriuos mama buvo išsaugojusi. Denisė įėjo į kambarį pažvelgdama į mažą mergaitę nupieštą ant gelsvo popieriaus lapo. Ji palietė savo dukros petį ir nusišypsojo jai.
- Jau tada tu piešei gražiai. Juk tai tikra Brigid.
- Gal... Beje ar nekalbėjai su ja? Kaip jai sekasi?
- Neblogai, tik labai jaudinasi. Gimdimas juk artėja.
- Ir tu busi močiūtė, - mamai nusišypsojo Sara.
- Tikrai, - kažkaip prikimusiu balsu pasakė Denisė.
- Nesijauti tokia? – paklausė Sara.
Denisė neatsakė, tik patraukė Brigid piešinį ir prieš jų akis atsirado didelis rausvas šuo.
- Kodėl jis rausvas? – nusistebėjo Denisė.
- Mama, aš tada buvau vaikas, - šyptelėdama atsakė dukra.
- Vis tiek gali pasakyti kodėl rausvas.
- Matyt, man toks buvo gražiausias. Daiktai, gyvūnai ir žmonės ne visada yra gražiausi, kurie egzistuoja Žemėje. Kai kada jie gražesni ir puikesni mintyse, fantazijose.
Jos toliau pakomentuodamos kiekvieną piešinį žiūrinėjo Saros vaikystės fantazijos vaisius. Kai prieš jų akis pasirodė banguota jūra jau su abstraktumo ženklais, ji pasakė:
- Dabar, kai grįžau į galeriją..., - ji nutilo pamačiusi priekaištingą mamos žvilgsnį. Žinau ką apie tai galvoji, bet nuo kažko pradėti reikia.
- Ar būtinai nuo to? – nepatenkinta paklausė Denisė.
- Manau, šiuo momentu tai geriausia. Taigi kai aš vėl... dirbu, jei taip galima pasakyti, tikriausiai paliksiu tave ramybėje ir persikraustysiu.
- Manęs nereikia palikti ramynbėje, ir taip per daug ramu. Tu bent šiek tiek sukeli sumaišties, - nusišypsojo Denisė.
- Na, taip..., - sutriko Sara.
- Nesijaudink, suprantu. Ar grįži į tą savo palėpinį butą? – uždėjo dukrai ranką ant peties mama.
Sara linktelėjo, kartais ji tiesiog dievindavo savo mamą. Jos mama buvo supratinga ir rami moteris, kokių retai pasitaiko. Mamos ranka visada nuramindavo, jos žvilgsnis paguosdavo, o žodžiai patardavo. Turbūt jos mama buvo vienintelis žmogus, kuriuo visiškai pasitiki, nebent dar Džo. Tačiau dabar ji vis dar jautė atstumą tarp jų. Jie vienas kitam kažko nesakė, kažką nutylėdavo, bet jausdavo buvimo kartu malonumą.
Ant šviesių smėlynių atspalvių sienų žaidė saulės spinduliai ir vos judančių šakų su žaismingai šnarančiais lapeliais šešėliai. Dulkių debesys buvo sukilęs liūdydamas įnirtingą išsikraustymo procesą. Ant grindų, lentynų, komodos, lovos, stalo voliojosi įvairiausi reikalingi ir nelabai reikalingi daiktai. Sara stovėjo viso to viduryje su atviru juodu lagaminu prie kojų ir akimis ieškojo paskutinės užsilikusios raudonos palaidinės. Kažkas neįmanomo Sarai visada atrodė susikrauti visus rūbus ir daiktus. Štai kodėl jos kambaryje tvyrojo toks chaosas, kaip vakar už lango, kur šiandien buvo tyla po audros, o gal prieš kitą gamtos šėlsmą. Kai akis nepagalėjo aptikti pasislėpusios palaidinės, ji pradėjo raustis betvarkėje ant lovos. Išgirdusį linksmą balsą, ji pakėlė galvą su užkritusiais plaukais ant akių. Ji nusišypsojo atsistodama ir nusibraukdama plaukus.
- Dabar tu atrodai baisiai, - sukikeno Džo.
- Ačiū, - sarkastiškai atšovė ji, bet su šypsniu lūpose. Visa tai buvo pažįstama: anksčiau jie visada erzindavo vienas kitą dėl išvaizdos.
- Nėr už ką. Tai ką gi tu čia darai? – paklausė jis, nužvelgdamas kambarį.
- Bandau visą tai sukišti į kvadratines dėžes, vadinamas lagaminais, - atsakė Sara, prieidama prie veidrodžio, kuris buvo vienintelis daiktas likęs savo vietoje. Ji pirštais perbraukė per plaukus, bandydama juos sutvarkyti.
- Tikrai, - šyptelėjo Džo, pamatęs užsislėpusį juodajį lagaminą, o kambario kampe stovėjo dar vienas didesnis ryškiai oranžinės spalvos. Jis net nusijuokė, prisiminęs jo pirkimo istoriją. Tragiškesnės spalvos lagaminui Džo nebūtų galėjęs parinkti, ir Sara būtinai turėjo jį nusipirkti, kad paerzintu Džo. Tada jie kartu su Gabriele, Sandra ir Rosu važiavo į Paryžių, tačiau po to Sara grįžo tik trumpam namo.
- Aš grįžtu į savo buvusį gyvenimą, - keistu tonu pasakė Sara vis dar kovodama su savo plaukais. Galiausiai pasidavė ir atsisuko į Džo.
- Tai neįmanoma, - tyliai ištarė jis, eidamas atsargiai link jos, kad ko nors nesuplėšytų, nesumindžiotų ar nesutryptų. Tau reikia išmokti susidėti daiktus, nes taip tu tik užtrunki ilgiau.
- Nesikabinėk, - šyptelėjo Sara. Atsimeni Gabi mane mokė, prieš išvažiuojant į Paryžių, tačiau aš bloga mokinė. Visada tokia buvau.
- Ne tokia jau ir bloga. Man pavyko kai ko tave išmokit, - šiltai nusišypsojo Džo, pataisydamas vieną jos plaukų sruogą. Tavo neklaužados plaukai.
- Džo, primink man kodėl tada mes važiavome į Paryžių? Ir kodėl Rosas buvo kartu? – pastarajo vardą ištardama su atgrasumu paklausė ji.
- Tai gi į parodą kur taip pat buvo eksponuojami tavo ir jo darbai. Buvo ganėtinai linksma, jei ne...
- Šššš. Ji turėjo teisę ir visada turės, suprask tai, - nuoširdžiai, bet su jaučiamu skausmu balse pasakė Sara.
- Nemanau. Iš kur ji gavo tokia teisę? – nuleido akis Džo.
- Po vedybų, - karčiai atsakė Sara. Nepaisant to, kelionė buvo tikrai gera, o man dar ir...
- Sara, geriau mes niekada nebūtume važiave ten. Dabar pasėkmės tave tik skaudina, - aistringiau nei norėjo išrėžė Džo.
- Ne. Galbūt pripažinti, kad su... juo aš turėjau daug gerų akimirkų ir dėl to nesigailiu, man dar per anksti, tačiau yra ir kita pusė, - su vos jaučiamu virpuliu ištarė moteris. Ji nusisuko į langą. Skaudu vis tai susitikti.
Džo apkabino ją per pečius ir jie taip stovėjo kelias minutes. Sara gyliai kvėpuodama, mintyse dėkodama, kad turi jį šalia, o Džo žvelgdamas pro langą į gluosnį svyruoklį, akies kampučiu atidžiai stebėdamas ją. Šitas tylus bendradarbiavimas padėdavo jiems, ypač jai, nuo tų laikų, kai jie susipažino. Sara girdėjo jo širdies dūžius, atrodytų mušančius tokiu pat ritmu kaip jos. Ritmu, kuris juos lydėjo per gyvenimą, kiekvieną akimirką, kartais suletėdamas, kai budavo ramu ir gera, kartais sugreitėdamas, kai budavo pikta ar įspūdinga. Daug momentų išgyventa su jauduliu, kai gyvenimo ritmas šokčiodavo purtydamas, nunešdamas į svajias ir vėl grąžindamas į realybę. Ir visada jis sugrįždavo į savo pradinį ritmą, kol vėl kelias pasukdavo už kampo, kai jie budavo kartu, ar bent pažvelgdavo vienas į kitą, ar tik pasakydavo du žodžius: „Aš čia“. Sara sugrįžo į dabartį ir apžvelgus daiktų makalynę, pamatė ieškotą palaidinę ant kėdės atlošo. Ji paėmė ją ir įdėjo į lagaminą, lengviau atsidusdama. Džo pasiūlė savo pagalbą, tuo priversdamas moterį nusišypsoti. Ji puikiai žinojo, kad jis tai daro nenoromis, bet tai tik dar labiau džiugino ją. Džo priverstas padėti susitvarkyti, kas nebūtina. Kartais Sara pati stebėdavosi kokių galių ji turi, kad priverstų jį pasisiūlyti labai nemaloniam darbui. Jis daugiau trukdė nei padėjo, nes daiktai atsidurdavo ne toje vietoje, kur moteris norėjo. Tačiau ir tai Sarai buvo nesvarbu, svarbiausia, kad su visa ta jos sumaištimi nereikia kovoti vienai.
Saros žingsnių garsas paskęsdavo automobilių, žmonių balsų ir praskrendančių lėktuvų gausme. Dažniausiai šią gatvės somfoniją ji nekreipdavo dėmesio, nes buvo taip įpratus prie to, tačiau šiandien ji ramino. Sara už bet ką dabar labiau bijojo pasijusti vienša, o tai neleido to jokiu būdu. Nors ji žinojo, kad ir būdamas minioje gali būti vienišas, tačiau tai nebuvo svarbu vis dar kraujuojančiai, kad ir menkai, sielai. Pro šalį prabėgo mažas šviesiaplaukis berniukas paskui save nusitempdamas vyresniają seserį, kuri aiškiai rodė nepasitenkinimą dėl tokios skubasties. Sara žinojo, kokius vaiduoklius tai sukels, todėl nusuko žvilgsnį į redakciją, iš kurios laukė sugrįžtant savo draugo. Jis kaip tik tą akimirką išvirto pro duris, pamatęs ją nusišypsojo. Tik dabar ji pastebėjo, kad jos draugas daug daugiau šypsosi, nors namuose jo laukia amžinai nepatenkinta žmona. Sara laukė kol jis prieis prie jos, nutaisiusi nepatenkintą veido miną. Džo suprato jos žaidimą ir tik paragino ją keliauti toliau. Sara stovėjo lyg įkasta vienoje vietoje ir papurtė galvą. Džo tik patraukė pečiais ir nuėjo gatve tolyn. „Jis sugrįš“ pagalvojo moteris. Jis ir sugrįžo, paimdamas ją už riešo ir nusivesdamas gatve. Jie taip ėjo kelias minutes tylėdami, kol kitos burnos nesusiverdavo nuo pokalbių, problemų ieškojimų, skundų, džiaugsmingų pasisveikinimų ir suvaidintų liūdnių atsisveikinimų. Tačiau Sara nebeiškentė:
- Sakyk.
- Kitą savaitgalį, - sustodamas pasakė Džo.
- Puikumėlis, - sumurmėjo ji. Ieškodama priežasties kodėl jie sustojo ėję.
Džo pasuko į kitą gatvę, tada dar į kitą, ir dar kitą, kol jie nutolo nuo centro pakankamai toli. Tada jis pravėrė jaukios, smėlynių atspalvių sienų, mažais mediniais staliukais kavinės duris. Sara atsiduso, prisiminai, kurių ji taip pradėjo nekest pastaruoju metu, puolė vienas po kito. Ši kavinė nebuvo niekuo ypatinga, išskyrus tuo, kad čia ji susipažino su Džo prieš tiek daug metų. Jie atsisėdo prie vieno iš laisvų staliukų ir pradėjo skaityti menių. Saros akis nuslydo visu kavinės vidumi, beveik viskas buvo pasikeitę, išskyrus patį interjero stilių ir seną, milžinišką akvariumą pilną keistų žuvelių. Jos nardė tarp dirbtinių vandens augalų lėtai mojuodamos didelėmiais oranžinėmiais galiniais pelekais, su vienu auksiniu spinduliu kertančių patį peleko vidurį. Jis sužybėdavo, kai žuvelė išnerdavo iš augalų tankmės. Sara beveik užburta žiūrėjo į žuveles, jos taip ramino. Džo nusekė jos žvilgsnį ir šyptelėjo pamatęs, kad tas senas griozdas vis dar čia. Kai Sara vėl pradėjo skaityti menių, Džo kelias akimirkas ją stebėjo ir tada pats grįžo prie patiekalų ir jų kainų. Kai užsakymas buvo priimtas, Sara paklausė:
- Primink man, kodėl aš sutikau su tavim išeiti, o ne kraustausi į savo butą?
- Tu labai norėjai sužinto kada vyks Roso vakarėlis.
Sara jam metė tokį žudantį žvilgsnį, kad Džo nusuko akis.
- Aš tau rytoj padėsiu ir mes suvežim visus daiktus į tavo palėpę.
- Tada puiku, - nusišypsojo Sara. Kaip su Sandra...?
- Sara, - grasinančiu balsu ištarė jos vardą Džo.
- Aš tik noriu žinoti, jul negali neigti to kas vyksta tavo gyvenime.
- Ji geresnės nuotaikos, aš taip pat, - neužtikrintai ištarė jis.
- Gerai. O Šarlotė? – dalykiškai paklausė Sara.
- Kas Šarlotė!?
- Vis dar jos akys nuostabiausios pasaulyje? – sukikeno Sara.
- Baigiam šią temą, - šaltai nukirto Džo.
Sara tik įdėmiai pažiūrėjo į jį. Ji vis dar vylėsi, kad nieko rimto. Tačiau tuo metu Džo buvo nuklydęs į jos akių paslaptis, prisimindamas vakar. Sara pastebėjo, kad dabar jis kažkur ne čia ir nusprendė kol kas nesigilinti, tačiau tai turėjo būti rimta, jeigu jis nieko nesako.
- Aš tikėjausi, kad tie metai nedaug ką tepakeitė tarp mūsų.
- Sara, tai ne tai. Tiesiog...
- Gerai, Džo, aš tau atleidžiu. Pastaruoju metu aš labai atlaidi, - paprastai pasakė ji, atsigerdama ką tik atneštos kavos ir kikendama iš Džo žvilgsnio, nesuprantančio už ką šis atleidimas.
- Be to man reikia rytoj pagalbos, - nekaltai pridūrė.
Dabar jau Džo prunkštelėjo. Tie metai neturėtų reikšti tiek daug, bet anksčiau to juk jam ir nebuvo atsitikę. Galbūt vėliau, kai ji įveiks visas savo žaizdas, bus ir Šarlotė, ir Adriana, bet ne dabar. Jie kalbėjo apie viską ir apie nieką, kai Džo akis išsiplėtė. Sara pažiūrėjo ta pačia kriptimi. Ten prie staliuko kitapus kavinės sėdėso Gabrielė ir kažkoks vaikinas, kuris jai atrodė labai matytas. Džo beveik nugriuvo nuo kėdės, stengdamasis kuo geriau pamatyti tą vaikiną. Sara šūktelėjo:
- Ei, atsargiau!
- Kas jis per vienas? – vis dar žiūrėdamas jų pusėn paklausė Džo.
- Bredas, - staiga prisiminusi vaikinuką prie upės atsakė ji.
- Ką? – Džo staigiai atsisuko į ją. - Kaip taip yra, kad tu žinai, o aš ne?
- Buvau sutikusi jį, kai važinėjomės dviračiais su Gabi.
Džo tik nepatenkintas nužvelgė Sarą ir vėl nusuko akis į tuos du, kurie linksmai šnekėjos ir juokės. Sara niekaip nesuprato, kas čia ypatingo:
- Džo, kas tau yra?
- Kaip tai kas? Mano dukra išeina į pasimatimą, o aš net nežinau. Bet esmė ne tame, ji išėjo į pasimatimą.
- Oi, Džo, jie gali būti tik draugai, - nusišypsojo Sara, pažvelgdama į juos.
- Aha, kur tu matei vaikiną ir merginą sėdinčius kavinėje dviese tik draugus? – lyg mažam vaikui aiškintų atsakė Džo.
- Mes.
Tačiau Džo toks atsakymas neįtikino. Jis į juos žvelgė, kol matyt, ištirinėjo kiekvieną Bredo veido bruožą ir judesius. Tada atsisuko ir išgėrė visą savo gėrimą.
- Jie neabejotinai pasimatime. Gabrielė pasidažiusi daug daugiau nei įprastai, - prislopintu balsu pasakė Džo.
Sara nebeišlaikė ir pradėjo juoktis. Džo priekaištingai į ją žvelgė, norėjo atsikirsti, bet negalėjo. Vietoj to išgėrė jos likusį vyną. Sara užjaučiamai pažiūrėjo į jį ir tarė:
- Na ir kas? Ji jau nebe vaikas.
- Na taip... Bet aš nieko nežinojau.
- O kodėl ji turėjo tau sakyti? Aš ir nieko nesakiau.
- Kodėl? – kvailai paklausė Džo.
- Juk net tiksliai nežinai kas būna per pasimatimus, kol pats to neišbandai. Dar sakyti, o tuo labiau tėčiui man nebuvo jokių minčių, juk gali nieko neįšeiti, - prisimindama savo pirmą pasimatimą šypsojosi Sara.
- Bet ji dar tokia jauna, - prikimusiu balsu pasakė jis.
- Būtent pats laikas. Tai nereiškia, kad jis ją nusitemps į lovą, - pasakė Sara ir tuoj pat pasigailėjo.
Džo išsigandęs dar kart įdėmiai pažiūrėjo į juos.
- Man jis nepatinka.
- Nieko nuostabaus. Pratinkis, tau iš pat pradžių nepatiks nei vienas jos vaikinas, - nusijuokė Sara.
- Baik juoktis, - supyko Džo.
- Atsiprašau.
Sarai ši padėtis jau pradėjo rodytis kvaila, tad ji pasiūlė Džo išeiti iš kavinės. Tačiau jis nesutiko, lyg vidurį kavinės galėtų įvykti, kas nors baisaus. Sara visai nenorėjo stebėti Gabrielės per jos pasimatimą, o Džo to leisti tuo labiau negalima.
- Eime. Taip negerai.
- Ne, Sara.
- Ji mus pamatys, - stebėdamasi kaip tai dar neįvyko pasakė Sara. Nors ji per daug nesižvalgė aplinkui.
Jie dar ten išsėdėjo kokias dvidešimt minučių, kol galiausiai Sara išprašė jį lauk.

Lietaus lašai savižudiškai tyško ant lango, vėjas siautėjo medžių šakose grasindamas jas nulaužti, o medžiai garsiai aimanavo, priešingai nei paukščiai, kurie tyliai priešindamiesi vėjui ieškojo saugios vietos. Dangus atrodė išsiverž iš savo neaprėpiamų ribų ir sudaužys viską aplinkui, kunkuliuojantys debesis buvo juodesni už tamsiausią šešėlį, o tolimas griaustinis vis artėjo. Nelauktai vėjo šuoras pasigavo mažą paukščiuką ir vartydamas jį kulversčiu nunešė tolyn. Šarlotės akis išsiplėtė iš siaubo ir ji užtraukė žaliuzes, sugrįždama prie savo darbo. Tačiau audra už lango nedavė ramybės nė sekundei, už kelių minučių prasidėjus perkūnijai, medžio šaka su didžiausiu trenksmu trenkėsi į langą. Moteris numetė likusį nebaigtą darbą ant stalo, vis vien jau pasibaigęs darbo laikas, tik ji norėjo užbaigti pildyti šiuos poperius. Tačiau dabar už bet ką kitką labiausiai troško gįžti į laikinuosius namus, kurie bent jau nebuvo tryliktame aukšte. Į lauką ją mažiausiai traukė išeiti tokiu laiku, bet save ramino tik dešimčia minučių kelio. Netikėtai koridoriaus gale Šarlotė susitiko Džo. Jie apsikeitė šypsenomis.
- Tu vis dar čia? – paklausė Šarlotė.
- Tą patį galėčiau pasakyti ir apie tave, - atsakė Džo.
- Norėjau kai ką užbaigti, bet...
- Eime, parvešiu tave namo, - pasiūlė vyras.
Šarlotė sutiko, nes tai buvo geriau negu eiti pėsčiomis tokiu oru. Jie sustojo prie jos namų, kai ant jų vos neužskrido kažkokios reklamos dalis. Šarlotė pasakė:
- Pavojinga tokiu oru tau važiuoti namo. Gal nori užeiti, išgerti ko nors ar...?
Džo žinojo, jog turi pasakyti – ne, bet jis nesugebėjo. Dėl dviejų priežasčių jis sutiko: tikrai ne pats saugiausias metas buvo važiuoti namo ir viena nuostabiausių moterų pasaulyje jį kvietė užeiti. „Greičiausiai antroji priežastis turėjo daug daugiau įtakos“ pagalvojo jis, kai juodaplaukė rakino savo buto duris. „Tikiuosi Džein namie“ tuo pačiu metu galvojo moteris jausdama šalia stovintį vyrą. Ji stebėjo kas ją patraukė už liežuvio pasiūlyti štai tokį vakaro praleidimą. Už kelių sekundžių ji įsitikino, kad sekretorės nėra namie ir tai labai pasunkino padėtį. Džo atsisėdo ant sofos pažvelgdamas per didįjį pusaapvalį langą į lauke šėlstantį vėją ir dangų. Chaosas įsivyravo gamtoje, kaip ir Šarlotės širdyje.
- Hm, ko norėtum? – paklausė ji.
- T...Taurės vyno, - vos nepasakęs tavęs atsakė tyliai Džo.
Moteris pradėjo ieškoti vyno, kuris turėjo būti kažkur, tik kur ji niekaip neprisiminė, nes jautė, kad Džo žiūri į ją. Pagaliau suradus butelį raudono vyno, paėmė dvi taures ir pastatė ant stiklinio stalo.
- Leisk man, - pasakė Džo, paimdamas butelį ir atkimšdamas jį.
Šarlotė tykiai atsisėdo šalia ir paėmė pripiltą vyno taurę. Vienu momentu jų rankos susilietė ir ji pajuto virpulį nubėgantį nugara. Jie sedėjo nieko nekalbėdami, tik jausdami vienas kitą šalia. Džo žiūrėjo į jos žvilgančius plaukus pasklidusius nugara, į jos veido profilį. Kažkas joje buvo dieviško, kažkas ko nebuvoje jokioje kitoje jo matytoje moteryje. Ji atsisuko į jį droviai šypsodamasi, tada jų akis susitiko. Ir vėl Džo pamiršo visą pasaulį paskesdama jos žvilgsnyje tokiame švelniame, bet kartu ir atsargiame. Nuostabios, gilios, nežemiškos akis ir ilgos blakstienos nunešė ji tolyn. Tai truko neilgai, Šarlotė nusuko akis ir lyg ieškodama preteksto šiam savo veiksmui apžvelgė tuščias kambario sienas.
- Jos tokios tuščios, - tyliai pasakė.
- Kas? – nesuprato Džo, vis dar nejausdama žemės po kojomis.
- Sienos. Norėčiau kokio nors paveikslo.
- Taip, reikėtų, - nė nepažvelgdamas į sienas pasakė jis. Gal Saros kuris nors patiktų.
- Tikrai. Gal galėtum suorganizuoti mums susitikimą? – apsidžiaugė Šarli.
- Su malonumu, - nuoširdžiai atsakė Džo.
Jie vėl nutilo. Tyla atrodė daug jaukesnė nei pokalbis, daug nuoširdesnė ir mielesnė. Šarlotė pakilo iš vietos ir grakščiu žingsniu nuėjo link muzikos centro, audros garsai jai visai nepatiko. Ji atidžiai peržiūrėjo diskus rankoje ir išrinko vieną. Užgrojo tylus džiazas.
- Tikiuosi neprieštarauji? – paklausė moteris.
- Ne, - atsakė Džo.
Kuri laiką Šarlotė stovėjo prieš Džo akis, kol muzikos garsai pagavo ją. Ji lėtai pradėjo linguoti ir tada lėtu šokio žingsniu priėjo prie jo.
- Ar pašoksime?
Džo nieko neatsakė. Šokti jis nemėgo, na nebent labai išskirtinėm progom, ar tai buvo viena iš jų jis nežinojo. Tačiau ji suviliojo jį, taip elegantiškai ir grakščiai apsisukdama. Jie lėtai šoko viduryje kambario ir Džo tiesiog negalėjo patikėti kaip ji skaniai kvepia. Tačiau jis pasidavė, ir paliko ją vieną šokti, dėl dviejų priežasčių: nebuvo geras šokėjas ir iš šono ją stebėti daug maloniau. Kuri laiką Šarlotė pasisukinėjusi viena atsisėdo šalia Džo ir linksmai paklausė:
- Kodėl palikai mane viena? Taip negalima.
- Aš nesu geras šokėjas, - sumurmėjo Džo.
- Eime su manim į šokių pamokas. Man kaip tik reikia partnerio.
- Na jau ne, - šyptelėdamas atsakė jis.
- Kodėl? – susidomėjo ji, jos akis primigtinai žvelgė į jį.
- Na, tiesiog, - jis nežinojo kaip mandagiai pasakyti jog nenori, nors pasiūlymas buvo viliojantis. Juk Šarlotė, o ne bet kas kitkas šoktų su ja.
- Gerai, supratau. Tik po to nesigailėk, - žaismingai atsakė Šarli, vaidindama šiek tiek nuliūdusią, ji nuleido savo galvą.
„Pas visas moteris tie patis ginklai“ pagalvojo jis. Ir po dar kelių jos raginamų, jis rado puikų pretekstą - Sandra. Šarlotė pati nustebo, kaip apie tai nepagalvojo. Tada galutinai tyla užkariavo juos. Jie tik paslapčiomis žvelgė vienas į kitą. Jų pečiai susilietė ir jie atsisuko vienas į kitą, veidai buvo vos per kelis centimetrus. Jos lūpos suvirpėjo, jis bevaliu žvilgnsiu pažvelgė į jas ir atrodė, kad jiems neliko nieko kito tik susilieti. Tą pačią akimirką jie išgirdo rakinamų durų garsą ir į vidų įsiveržė Džein. Džo ir Šarlotė atsitraukė vienas nuo kito ir mintyse padėkojo Džein. Muzika nutilo, audros šėlsmo beveik nebesigirdėjo ir Džo pakilo. Atsisveikino ir išskubėjo kelionei namo. Šarlotė sėdėjo žiūrėdama į tą vietą, kur prieš kelias akimirkas dar sėdėjo jis. Ji staigiai atsistojo ir nuėjo į vonią, užsirakino ir pažvelgė į veidrodį. „Po velniais ką tu darai? Džekai, Džekai man reikia išgirsti tavo vardą. Aš juk myliu tave. Bent jau iki šiol taip maniau. Ką man daryti? Ką man dabar daryti? Šokiai. Kas tau užplaukė? Kodėl aš jau nebe aš?“ galvojo Šarlotė ir jos akių kampučiuose pasirodė ašaros. Bereikšmingos, nieko nepakeisiančios ašaros nugalėjo ją. Ji nežinojo ką daryti ir dabar beliko jai vienintelis kelias – verkti, ne todėl, kad to jai reikėtų, todėl, kad nieko kito nebeliko.

Tamsiai rudai žalias tunelis susipynęs iš šakų ir lijanų vedė kažkur tolyn į nematomas platybes, užstotas aukštos raudonų, apžėlusių samanomis ir kerpėmis plytų sienos. Pro tankias tunelio šakas skverbėsi saulės spinduliai, kur nekur palikdami pėdsaką ant gruntinio tako. Kažkas jo tamsioje gilumoje judėjo, tačiau nebuvo įmanoma suprasti kas. Greičiausiai tai buvo didelis, juodas kaip naktis be žvaigždžių milžiniškas vilkas. Tačiau kažko truko jog galėtumei patikėti ten išvis kažko esant. Jokių pėdų antspaudų, jokių pėdsakų ant tako. Galbūt tas gyvis ateina iš kitos tunelio pusės. Tačiau kažkodėl atrodė, kad tunelis vedė tik į vieną galą. Atgal juo nebeįmanoma sugrįžti. Tai kaip yra iš tiesų su tuo padaru, besislepiančiu tamsoje? Sara dar pati nenusprendė. Ji atitraukė teptuką nuo drobės ir paėjusi toliau ilgai žiūrėjo. „Įstrigęs tamsoje“ kirbėjo jos mintyse. Jai pagailo to padaro, tikriausiai dėl to, kad pati panašiai jautėsi. Sarai kasdien būdavo vis lengviau ir lengviau, kažkur po truputį dingdavo širdį slėgęs sunkus kaip švinas skausmas. Tačiau dabar ji stovėjo vietoje. Atgal žiūrėti buvo per skaudu, į priekį žiūrėti nėra kur, dabartis gali nuvaryti į neviltį, jei ir toliau viskas taip tęsis. Sara klausė savęs ką ji veikia šiomis dienomis be to, kad bando pagydyti subraižytą sielą. Nebegalima gyventi mamos gerumu, reikia veikti. Anksčiau Anglijoje jos darbas ir buvo tapyti, bet už tai ji gaudavo atlygį, dabar irgi jo reikia. Ji nenorėjo likti įstrigusi vienoje vietoje, nesugėbėdama pajudėti. Nenorėjo pasilikti ilgame išgyvenimų, bet ne gyvenimo tunelyje. Ne, Sara nebus, kaip jis įstrigęs pačio savęs susikurtame bereikšmiškame kelyje. Jai geriau, nes ji mato šviesą pro lapų tarpus. Sara jau gali tikėtis po truputi prieitį sieną ir joje surasti slaptas duris, ir net gi jas atverti. O tai sunku, nes ne kiekvienas pakeliui suranda raktą. Tačiau prasmukęs pro duris nebesugrįši jau atgal, nes visiems bent kartą gyvenime šviesa šviečia skaisčiau nei kitiems. Jeigu nebeįmanoma sugrįžti į tunelį, Sara privalo dar nupiešti pėdas giliai įspaustas tamsiame take. Pabaigus savo darbą, kuriuo pati žavėjosi, nusprendė, kad laikas ir pačiai palikti žymę, jog iš vis kada nors egzistavo. Mažiausiai dabar norėjo bendrauti su tais arogantiškais galerijos žmonėmis, bet kol kas kito kelio ji nematė. O kaip žinia geriau eiti ten kur šviesu, o ne tamsu, nes gali dar ir koją išsisukt. Šiek tiek drebančiais pirštais Sara surinko numerį, kurio išvažiuodama iš čia tikėjosi niekada nebenaudosianti. Atsiliepė šaltas, pagiežingas balsas. Sara kelias sekundes tik giliai kvėpavo, o po to įveikė savo pasišlykštėjimą ir tarė:
- Sveikas, Brendanai.
- Oho! Čia tai staigmena. Negi čia panelė „daugiau niekada manęs neišvysit“? – pagyvėjęs, bet vis dar šaltas ir įžeidus balsas prakalbo.
- Na, žinoma, negalėjai praleisti progos pademonstruoti savo gerą toną, - atkirto Sara.
- Sara, vienintelis dalykas per visą mano gyvenimą, kuriuo aš tikrai netikėjau buvo tavo vedybos su tuo prancūzu. Žinojau, kad jus ilgai netversit. Su tavim neištverčiau net aš, o juk esu kantrybės įsikūnijimas, - suprunkštė balso savininkas.
- Tu kantrybės įsikūnijimas? Nejuokink. Aš geriau rinkčiausi sau į partnerį kašalotą, nei tave, - supyko Sara.
- Patikėk aš tau mielai Kalėdų proga galėsiu padovanoti kašalotą. Tik būk laiminga su juo, - apsimesdamas nuoširdžiu pasakė Brendanas.
- Pasistengsiu. Iš vis ne su tavim noriu kalbėti. Ar yra Demi? – susierzino dar labiau Sara.
- Palauk, gal kaip nors ateis. Ji pavargusi po mūsų karštos nakties, - pašaukęs Demi pasakė jis.
- Oi, tik užsikišk. Nors jus ir iš to pačio molio drėbti, bet ji dar turi trupinėlį savigarbos. Su tokiu menkysta neguls į vieną lovą, - vos nesusijuokė Sara. Šie jo žaidimai jai buvo taip gerai pažįstami.
- O kas tau sakė, kad mes gulėjom lovoje?
Sara neatsakė, nes išgirdo kaip iš jos pašnekovo buvo atimtas telefonas, ir jis buvo apšauktas, kad neskiestų nesąmonių apie juodų. Demi vangus, bet lipšnus balsas pasiekė Saros ausį:
- Tai vis dėl to paskambinai? Tada net nekalbėjai su manimi.
- Buvo netinkamas metas, - pasakė Sara gryną tiesą. Kodėl man skambinai?
- Sužinojau, kad grįžai. Nors išeidama ir išrėžei, kad nebegrįši, bet pamaniau išbandysiu savo sėkmę, - apgaulingai meiliu balsu paaiškino Demi.
- Ar nebesiseka? – vos ne su šypsena veide paklausė Sara.
- Cha, nepavyks tau džiaugtis mano nelaimėmis, nes jų nėra. Tačiau tavo darbai buvo labai paklausus, - tarytum apgailestaudama pasakė moteris.
- Tai man atsirastų vietos? – beveik norėdama išgirsti neigiamą atsakymą paklausė Sara.
- Taip. Ateik rytoj. Atsinešk keletą paskutinių darbų. Pažiūrėsim ką dar sugebi.
- Gerai, - sunkiai išspaudė ji.
Baigus pokalbį Sara suprato, kad ji grįžta atgal į savo košmarą, tačiau tai kartu buvo ir kelias tolyn. Vienas žingsnis žengtas, rytoj gali būti dar vienas.
Kitą dieną Sara saugiai supakavus keletą savo darbų nuvažiavo į galeriją. Sustojusi prieš galeriją, ji kurį laiką žvelgė per automobilio langą į taip gerai pažįstamą gotikinėmis raidėmis išraitytą užrašą, kuris visai nesiderino su stikliniais langais, pro kuriuos matėsi minimalistinis galerijos interjeras. Sunkiai pravėrus automobilio duris, ji pasiėmė savo darbus ir lėtu žingsniu priėjo stiklines galerijos duris, už jų iškart pamatydama Demi.Vienu momentu Demi dar buvo toli, kitu jau laikė atidariusi duris Sarai ir ją sveikindama įsileido vidun. Demi tamsios akis, atidžiai nužvelgė ant grindų padėtos trys Saros paveikslus. Ji lėtai vaikščiojo nuo vieno prie kito, kol galiausiai sumurmėjo:
- Neblogai.
Sara nieko nepasakė, tik tyliai apžiūrinėjo paveikslus kabančius galerijoje. Kai kurie iš jų buvo kažkas baisaus, tačiau vienas ypač patraukė jos akį. Jame buvo pavaizduotas angelas, atrodytų moteriškos giminės, visas spindintis savo šiluma iš vidaus. Sara savo įgudusiu žvilgsniu pastebėjo, kad tai neprofesionalo darbas, kai kurie potėpiai buvo netikslus. Tačiau bendras vaizdas buvo gražus, o svarbiausia angelas prikaustydavo žvilgsnį ne vienai sekundei. Sara nuleido savo žvilgsnį į paveikslo apačią, bet nepamatė užrašo kieno šis darbas. „Keista“ pagalvojo ji, tačiau nieko neklausinėdama nuėjo toliau. Staiga ji sustojo kaip įbesta prieš taip gerai pažįstamais motyvais nutapytą kūrinį. „Ryškios spalvos, abstraktu kaip tik begali būti, neabejotinai Rosas“ pagalvojo ji ir perskaitė kūrinio autoriaus vardą. Ji negalėjo patikėti, kad ir Rosas susidėjo su Demi: „nors kodėl gi ne, tas tipas čia neabejotinai gerai tinka“. Sara niekada nebuvo geros nuomonės apie Rosą, ir dėl jo kildavo didžiausi nesutarimai su Džo. Ji prisiminė, kad netrukus tas prakeiktas jos gimtadienis, į kurį ji sutiko eiti, pati savęs nekesdama. Šaltas balsas pertraukė jos mintis:
- Gerai, Sara, manau nepraradai savo formos.
- Malonu girdėti, - nenuoširdžiai pasakė Sara. Ji norėjo kuo greičiau dingti iš čia.
Kai jos susitarė dėl visų būtinų ir nebūtinų dalykų, Sara kuo greičiau automobiliu nulėkė nuo tos vietos, kur troško mažiausiai sugrįžti.

Tavo mirties laikas

Tamsus kambarys, tik pro skylėtas užuolaidas besiveržiantis bundančios saulės spinduliai. Visi keturi kambario kampai šešeliuoti ir tamsūs lyg naktį, o viduryje ant medinių grindų mažyčiai šviesos plėmai. Tuščia erdvė slepianti kažką baugaus, kažką kas telkšojo ant vieno plėmų, paversdamas jį raudona šviesia dėme. Ištikta konvulsijų jauna moteris račiojosi šalia savo kūno raudonojo gyvybės skysčio. Ji beviltiškai paskutinį kartą bandė įkvėpti oro, tačiau ilgos blakstienos suvirpėjo, žalios akis išvydo saulės spindulių pluoštą. Ji pasikratė ir nurimo, šįkart jau amžiams. Žalios akis plačiai atmerktos, tačiau nebežvelgiančios ir nebematančios. Mažytė balta pelytė išbėgo iš urvelio ir kraipydama ūsiukus pradėjo uostinėti orą. Mažais žingsneliais pradėjo artėti link buvusio gyvybės šaltinio. Pribėgusi prie kraujo balos, ji iškišo rausvą liežuvėlį ir pradėjo lakti. Kažkoks šnaresys viename iš šešėlių, išgasdino mažąją vampyrę ir ji cypsėdama nuskuodė link urvelio. Rudos, negailestingos akis žvelgė iš juodumos gludumos. Šaltas balsas tyliai nusijuokė ir kulka perskrodė trapų, kailėtą kūnelį. Tyla perskrodė kambarį akimirkai, kol kraujas pasklido aplink, lyg iš miniatiūrinio fontano. Sugirgždėjo grindis, nuo sunkių žingsnių, po kelių sekundžių pirštinėta plaštaka pakėlė urvelio šeimininkės kūnelį už uodegos. Šis siaubingas žudikas nunešė ją prie didesnio kūno ir numetė jam ant pilvo. Tris akimirkos ir jo jau nebera, lyg ir nebuvę. Tačiau šis žmogus palieka pėdsakus, tokius, kurie nebeleidžia jam vadintis žmogumi, tik homo sapiens.
Iš už seno, nutriušiusio dviaukščio namo kampo išlenda tvarkingai apsirengęs, žaviai atrodantis vyras. Jam apie trisdešimt metų, jo tamsiai rudi plaukai sušukuoti į netvarkingą šukuoseną, akis romios, matyti dviejų dienų neskutimo barzda. Jis lėtai apsižvalgydamas pereina gatvę, kitapus pamatydamas liekną blondinę, ilgomis grakščiomis kojomis. Prieš praeidami jie vienas kitam simpatiškai nusišypso. Jis nueina toliau, jausdamas jos žvilgsnį. Tada pasuka į kitą gatvę ir nukeliauja į stovėjimo aikštelę. Pakeliui žvilgsniu gainioja po žalias medžio šakas šiokčiojantį ir čiulbantį gelsvapukį paukštelį. Žalios šakos lėtai linguoja, migdydamos ir gundydamos. Netvarkingos, prišiukšlintos gatvės jį verčia panorėt, kuo greičiu dingti iš čia. Pagaliau pasiekęs savo juodą, dulkiną automobilį, įsėda ir nurūksta, kiek tik tas sugeba. Patekęs į geresnius kvartalus, susirandą prabangią parduotuvę, nusiperka naujutėlius rūbus, ten persirengia, senuosius sumeta į kartoninį maišą ir numeta ant galinės automobilio sėdynės. Užrakinęs automobilį patraukia į gyvenamų, prabangių, neskoningai dekoruotų fasadų namų kvartalą. Priėjęs didžiulius juodus vartus, juos atidaro ir po kelių minučių iš ten išlekia juoda Maserati.

Sandra kalbėjosi su Fiona, kol saulės spindulys žaidė jai ant rankos. Už lango virė gyvenimas, bet jos šnekėjosi taip ramiai ir santūriai, kad atrodė lyg atvykusios ne iš šio laikmečio. Lyg jų pašnekėsys buvo sulėtintas, tačiau jame buvo daugiau pasakyta, nei tų beskubančių žmonių padaryta. Neskubus žodžiai buvo labiau apgalvoti, ne tokie berekšmiai ir skaudus. Jų pokalbis buvo lyg suderintas mechanizmas, galbūt kiek išsibalansavęs nesimačius tiek laiko, tačiau tobulai paprastas. Kažkokia gražios draugystės paslaptis slypėjo tarp šių moterų. Gabrielė tai jautė ir kartais net pavydėjo savo mamai tokios draugės. Ji, žinoma, turėjo Lizą, bet tai nebuvo tas pats. Dabar kurį laiką stebėjusi jas, ji tyliai įėjo į kambarį norėdama pasisveikinti su Fiona. Toji, atrodo, labai apsidžiaugė pamačiusi Gabrielę.
- Angelėlį mano, kokia tu išgražėjus, - sušuko ji.
- Labas, Fiona, - pasisveikino Gabi, seniai matytą. Kaip tau sekas?
- Puikiai, puikiai. Tau?
- Hm... Gerai.
- Kas čia per atsakymas. Juk žinai manęs toks netenkina. Papasakok man ką nors, angelėlį, - žybtelėjo akim Fiona.
Gabrielė šyptelėjo, jausdama nepasitenkinimą.
- Na gi. Linksma vasara? – norėjo iš jos ką nors išpešti Fiona.
- Nebloga, - sukdama galvą, kaip kuo greičiau išsinešdinti atsakė mergina.
- Tik... Kaip su vaikinais sekasi? – valiukiškai paklausė ji.
Gabrielė sutriko. Fiona niekada neklausinėdavo tokių dalykų, na tik kartais, bet visada juokais. Tačiau dabar ji nori rimto atsakymo, o ji nežinojo koks tas atsakymas galėtų būti. Kažkas yra, bet kas tai? Nežinodama ką sakyti, Fionai įkyriai bežiūrint į ją, Gabrielė apsimetė jog nori atsigerti, tad priėjo prie stalo ir prisipylė apelsinų sulčių. Tuo momentu į kambarį įėjo tėtis ją išgelbėdamas nuo nemalonios padėties. Jis pasisveikino su Fiona ir taip pat buvo apibertas klausimų lavina. Tačiau Gabrielė, norėdama kuo greičiau pabėgti iš čia, sušuko:
- Tėti, ar negalėtumėm kartu nueiti į... Na kur nors nueiti?
- Žinoma, - po trumpos pauzės atsakė jis. Senokai kur nors buvo su Gabriele tik dviese, tad nustebo gavęs šį pasiūlymą.
- Puiku. Eime, - apsidžiaugė Gabi.
- Bėgi nuo mūsų, angelėli? Na nieko mes dar pasimatysim, - nusišypsojo Fiona.
Gabrielė jai nusišypsojo ir spruko iš kambario. Neapkentė būti tardoma ir tuo labiau mamos draugių. Tėtis atėjo po kelių minučių, keistai į ją žiūrėdamas.
- Angelėlį? – paklausė jis ironiškai.
- Ji mane taip visada vadina. Tik anksčiau nekartodavo kas antrame sakinyje, - atrėžė Gabrielė. Anksčiau negirdėjai?
- Matyt neatkreipiau dėmesio. Juk mažesnė buvai. Dabar jau... – jis nutilo, lyg tik dabar supratęs kokia jau subrendusi jo dukra.
- Taip, dabar jau nebetinka. Na kur eisime?
- Kur norėtum?
- Nepatikėsi, bet norėčiau į planetariumą.
- Puiku, - apsidžiaugė Džo.
Planetariumas tai vieta kur jis vesdavosi Gabi kai buvo maža. Visata – neįminta žmonijos mįslė, tada žavėjo ją labiau nei žaidimai su lėlėmis ar kiti vaikiški malonumai. Džo visada mėgo viską kas su tuo susiję. Abejojo ar yra nematęs bent vieno filmo apie žvaigždes, planetas, galaktikas ir kosmoso tyrinėjimus. Nuo pat tų laikų, kai savo senelio buvo supažindintas su Mėnuliu, kaip Žemės palydovu, o ne tik kaip su šviečiančiu blynu naktį, jis domėjosi šios neišsiamiamos, mus gaubiančios nakties paslaptimis. Vaikystėje Gabrielė buvo šiek tiek tuo susidomėjusi, tačiau vėliau jos susidomėjimas dingo ir iki šios dienos jie beveik net nekalbėjo apie visatą.
- Keista, kad panorėjai ten nueiti, - vairuodamas automobilį pasakė Džo, greitai pažvelgdamas į šalią sėdinčią dukrą.
- Visai ne. Galbūt niekada tai man nebus taip įdomu kaip tau, tačiau patikėk aš nepraradau susidomėjimo. Kartais vis paskaitinėju internete ar kur kitur įdomių faktų ir teorijų.
- Aš maniau, kad tai tau nebeįdomu.
- Tu daug ko nežinai, - tyliai pasakė Gabrielė.
- Ar tikrai labai daug? – po pauzės paklausė Džo.
- Na gal nelabai. Aš tik šiaip pasakiau, - teisinosi ji.
- Gabi... – atrodo jis nerado tinkamų žodžių.
- Tėti, tu žinai kiek tėvams ir reikia žinoti. Daugiau aš pati nenorėčiau išduoti. Tik kai kurie mano gyvenimo faktai atrodo tau praslysta pro akis, - padrąsinančiai nusišypsojo Gabrielė.
- Turbūt tai tiesa, angelėlį, - rimtai atsakė Džo.
- O baik, - suirzo mergina.
- Gerai.
- Todėl tu man ir patinki. Sutinki su viskuo ką aš sakau, - nusijuokė Gabrielė.
Džo taip pat nusijuokė. Dabar jis inirtingai ieškojo vietos pastatyti automobiliui, kartu galvodamas kaip atsitiko, kad jis nežinojo savo dukros domėjimosi visata. Matyt, tikrai kai kurie jos gyvenimo momentai praslydo jam pro akis.
Laikas planetariume praslinko labai greitai. Išeinant iš jo žvaigždžių spindesys, paukščių tako ūkas vis dar atrodo buvo prieš akis. Nuostabu kokios gelmės slepiasi aplink mus, galėtum pasijusti menkas, bet jautiesi išskirtinis, kad štai gali tai matyti, kas taip gražu, paslaptinga, žavinga, bet baugu. Didinga yra visata, atrodo tokia atvira, lyg sakytų: „prašau tirinėkit, pažinkit mane, bet jus to nesugebat, aš per daug jums nesuprantama, per daug tolima ir didelė, per daug aš apglėbiu ir per daug slepiu, o jus tai baugina, baimina, nes jus nepažįstat manęs, bet beprotiškai siekiat sužinoti kuo įmanoma daugiau.“ Žmonės bijo ko nežino, todėl ir tyrinėja viską, nepalieka ramybėje gamtos tvarinių. Gabrielės mintys sukosi lyg planetos savo orbitoje, priartėdavo, praslinkdavo lėtai, nutoldavo ir po to vėl iš naujo grįždavo. Ji tyliai ištarė:
- Tikriausiai žmogui neduota suprasti jos.
- Ką? – neišgirdo Džo.
- Sakau, kad žmogus tikriausiai niekada neužkariaus visatos. Manau tai beveik vienintelė jam neįveikiama jėga.
- Nebūk tokia tikra, - suabejojo jis.
- Aš beveik tuo esu užtikrinta. Visata primena filosofiją. Tokia plati, gili ir stebuklinga. Kartais išgirdę kokius nors žodžius mes pažiūrime kitu kampu į pasaulį, žmoniją. Visatos begalybė ir yra kitas kampas, kurį mus labai sunku, gal net neįmanoma suprasti. Ne visiems ji skirta, kaip ir filosofija ne visiems reikalinga.
- Tačiau pažiūrėk kas dabar darosi - kosminis turizmas.
- Tai tik dar viena banalybė. Turi pinigų ir pakankamai drąsos, gali skristi. Grižęs galėsi pliurpti kaip tai fantastiška ir nepakartojama. Tačiau kiek tame tiesos? Kiek tu ten pamatysi? Ne, visatos paslaptis nėra tokia paprasta. Iš ties tos paslapties gal net nėra. Galbūt čia ir slypi visas gudrumas, - sėsdama į automobilį pasakė Gabi.
Tylėdami jie parvažiavo namo. Gabrielė jautėsi keistai. Ji visada budavo šiek tiek pasimetusi tarp savo svarstimu po pabuvojimų po žvaigždėtu kupolu. Džo buvo pamalonintas po tiek laiko kur nors nuėjęs su dukra, tuo labiau, kad tai buvo viena mylimiausų jo vietų. Ši diena jam jau savaime atrodė maloni, net Sandra nevarsto jo savo prislėgtu, įtūžusiu žvilgsniu.

Sara stovėjo prie borto ir stebėjo gracingus judesius, stiprių kojų šuolius, dviejų kūnų darną, dviejų sielų darną. Ji žiūrėjo kaip pilkšvas žirgas užkliudo kliūtį, kaip kaštoninis lyg vėjas lekia aplink ratu, kaip juodis prunkščia ir linguoja galva belaukdamas šeimininko, kaip baltasis... Jaudulys ir įtampa prieš artėjančias varžybas tvyrojo ore. Sara galvojo kas iš to, kas iš medalių, dėl kurių reikia dirbti taip sunkiai. Gal pasitenkinimas, didžiavimasis, kad tu geriausias? Jaudulys ir pergalė – du nepakartojami jutimai. Bendradarbiavimas, bičiulystė pati artimiausia ir giliausia kokia tik gali bebūti tarp žirgo ir žmogaus – svarbiausi veiksniai lemiantis tuos jutimus. Visą tai Sara galėjo turėti, visą tai ji jautė bet prarado. Baimė, neryžtingumas, susvetimėjimas sukludė jai atsitiesti tada, kai labiausiai reikėjo ryžto ir supratimo. Ji bandė save įtikinti, kad klaida padaryta per varžybas buvo jos, tačiau ji puikiai žinojo, kad jos žirgas užsispyrė ir pasistojęs piestu ją tiesiog svieste nusvedė ne tik žemyn, bet ir į tolį. Sara neatsimenė ar tada jautė skausmą, iš vis dvi savaites po to ji nieko neatsimenė. Ji gulėjo šoko būsenos. Su jos žirgu beveik niekada nebuvo jokių problemų, nei karta jis nėra jos išdavęs. Tačiau tada baltas lyg spindinti žvaigždė žirgas Žvaigždikis atseikėjo už visus gerus metus, taip, kad Sara prarado sąmonę. Po to įveikusi visas savo baimes, vėl porai mėnesių prarast net galėjimą vaikščioti, sugrįžo į žirgyną. Žirgas buvo ūmus, kaip viesulas blaškėsi po aptvarą. Sarai įėjus jis nurimo, bet kai buvo paglostytas vėl pasiuto. Ji lėkte išlėkė iš žirgyno, ir daugiau savo noru ten nebėjo. Buvo tempiama įvairių žmonių, tačiau daugiau ji neglostė nei to žirgo nei siūlyto kito. Dabar stebėdama paskutinę treniruotę prieš varžybas, ji klausė savęs ar nesigaili to. Iš dalies gailėjosi, tačiau žinojo, kad ant žirgo ji turbūt nebesėstų daugiau niekada. Sara nebepasitikėjo šiais puikiais gyvūnais. Puikiai suprato, kad tai kvaila. Tačiau tada ji padėjo tašką ir nenorėjo jo nubraukti. Kartais ji pati stebėdavosi kaip galėjo visko taip lengvai išsižadėti, kartais galvodavo, kad taip ir turėjo būti. Kad ir kaip bebūtų, malonumas stebėti konkurus niekur nedingo. Staiga prie jos prijojo viena iš pažįstamų, dėl kurios jai ir buvo leista stebėti treniruotę. Obolmušis žirgas pakreipė į Sarą galvą ir jų akis susitko. Ką gražiausią turi žirgas tai – akis. Atrodo tokios protingos, tokios supratingos, bet ne švelnios. Sara pirmoji nukreipė žvilgsnį. Su pažįstama jos pakalbėjo apie galimus prizininkus ir toji nujojo. Sara ir toliau stebėjo tokius tobulus gamtos sutvėrimus, kai vienas vyras tiesiog pulte nupuolė nuo žirgo. Prieš akis Sarai iškilo ryškios šviesos, baltas žirgas, ir pirmą kartą ji prisiminė, kad jai skaudėjo. Skaudėjo taip, kad ji negalėjo pajudėti, o po to tamsa. Sara apsisuko ir greitu žingsniu išėjo lauk. Ji žinojo, kad negalima, jog praeitis gadintų dabartinį gyvenimą, nes jis tęsiasi ir nesirengia sustoti, kad galėtum išgyventi ir pamiršti. Saulė tvieskė tiesiai prieš akis ir Sara pasuko link medžių, kur čiulbėjo vienišas paukštelis. Tą akimirką ji pasijuto tokia pati vieniša. Kažkadais išduota žirgo, neseniai vyro ir pati išdavusi Džimį. Ji nežinojo nieko apie vieną iš šios trijulės. Tada Sara nenorėjo žinoti kas nutiks Žvaigždikiui, buvusio vyro nenorėjo nė girdėti, o Džimiu pati nesidomėjusi. Akimirka ji suprato kokią daro klaidą. Jai taip skaudu, o štai dar labiau save skaudina ir stengiasi kuo mažiau bendrauti su Džimiu. Sara tikėjosi, kad nebendraujant užsimirš. Bet ar įmanoma užmiršti žmogų, už kurį dar ką tik būtum paaukojęs beveik viską? Sara nugara prisiglaudė prie medžio ir klausėsi vienišojo čiulbėjimo. Nežinia kiek laiko ten prastovėjo, kol priskido kitas paukštelis, ir jie drauge darniai, sparnas į sparną nulėkė padange. Sara pasijuto apgailėtinai, ir šis jos draugas ją paliko. Kaip ji nekentė savęs, kad štai dabar taip stovi, vietoj to, kad kažką darytų. Ji privalėjo save suimti į rankas, ir tą padarė. Nuėjo keliu išvydama didelėmis pastangomis viską iš minčių. Nusprendė jog verčiau pagalvos, ką pagaminti šiandien pietums. Ramiai keliaudama parduotuvės link, išgirdo skambant savo telefoną. Dabar mažiausiai norėjo su kuo nors šnekėtis, jos galvoje sukosi tik spagečiai ir visas įmanomas sūrių pasirinkimas prie jų. Tačiau telefonas toliau įkyriai skambėjo, tad ji pažiūrėjo ka skambina ir tą pačią akimirką, negalvodama atsiliepė. Jos balsas suvirpėjo:
- Džimi?
- Sara, Sara, Sara! – džiaugsmingas vaikiškas balselis pasiekė ją.
- Džimi, - tegalėjo ištarti Sara.
- Sara, aš tau papasakosiu ką šiandien veikiau, o buvo labai įdomu, - entuziastingai klabėjo vaikas.
- Žinoma papasakok, papasakok viską ką tik nori, - švelniai atsakė ji.
Ilgai ji klausėsi, o jis kalbėjo. Pasakojo apie tokius vaikiškus džiaugsmus, kokiais suaugusieji jai nebesimėgauja. Sara visą laiką šypsojo, akis spindėjo labiau nei bet kada, sugrįžus iš Paryžiaus. Ji taip džiaugėsi, kad mažajam Džimiui viskas klojasi taip gerai, kad užmiršusi visus sūrius, patraukė tiesiai namo. Atrodo, ji taip galėtų klausytis jo visą dieną. Ir jokio gailesčio, kad štai dabar nėra su juo. Savo noru jai viską papasakoti jis pradžiugino Sarą taip, kad jai norėjosi šokinėti iš džiaugsmo. Išklausiusi viską iki menkiausios smulkmenos ką mažasis draugužis norėjo papasakoti, Sara pradėjo klausinėti:
- Kaip Mery? Ar viskas gerai?
- Ji kaip visada užsispyrusi. Nieko nenori daryti. Net nevažiavo į vandens atrakcionų parką, nes jai labai nepatinka Rebeka, - atsakė jis.
- Ar jus su ja nesutariate?
- Net nežinau... Ji kažkokia keista, - patylėjęs atsakė Džimis.
- Kaip tai keista? – šyptelėjo Sara.
- Ji nedaro mums ledų desertų, ji nepiešia man drambliukų ir liūtukų ir nevažinėja su manimi dviračiais. Man atrodo ji mūsų nemėgsta.
Sara nusijuokė.
- Žinok, ne visi žmonės žino kaip elgtis su vaikais.
- Kaip tai? – nesuprato Džimis.
- Na... Jie nemėgsta žaisti su vaikais, valgyti ledus ar nemoka piešti.
- Bet tai nesąmonė! Juk taip smagu žaisti, - nusistebėjo jis.
- Žinau, - pritarė Sara.
- Norėčiau, kad tu būtum čia, - liūdnai pasakė Džimis.
- Ei, neliūdėk. Mes būtinai būsime kartu. Tu galėsi pas mane atvažiuoti, - raminančiu balsu prižadėjo Sara.
- Tikrai? Einu pasakysiu tėčiui, - apsidžiaugė berniukas.
- Ne, palauk. Aš jam pati viską pasakysiu. O tu kol kas niekam nesakyk, gerai?
- Kodėl?
- Taip reikia, o kas reikia tas reikia.
- Gerai, jau gerai. Ar greitai pamatysiu tave?
- Taip, o kol kas pabandyk susidraugauti su Rebeka, - nenorom pasakė Sara.
- Norėčiau, kad ji būtų tokia kaip tu, - pasakė Džimis.
Sara nieko nepasakė. Dabar berniukui reikia jos, o ne kitos. Ji apgailestavo, kad vaikai nesutaria su Rebeka, ir žinoma dėl jos jie jaučiasi blogai. Kita Saros pusė, savęs pati neapkesdama, tuo džiaugėsi. Sara liks jų, bent jau Džimio, mylimiausia moteris.

Sandra nesijautė nei prislėgta, nei sužlugdyta, nei pamiršta. Ji iš vis niekaip nesijautė. Dar tokia abejinga niekada nebuvo. Nuo pat ryto sėdėjo svečių kambaryje laukdama kol atvažiuos draugė. Teisingiau, ji net nelaukė. Ji tiesiog apatiška sėdėjo, negirdėdama kas vyksta, nematydama kaip paukščiai lyg padukę nardo už lango. Antra jau diena, štai jo tokia apatiška. Tiesa, vakar ji buvo abejinga viskam kas vyksta ir tik narpliojosi savo mintyse kaip virvėse, bandydama atrišti mazgą, kuris išlaisvintų ją nuo šių kančių. Tačiau suprato, kad jeigu lys dar giliau ir dar labiau bandys išsiaiškinti mazgo paslaptį, gali uždusti. Todėl šiandien ji tokia abejinga net savo mintims. Tik kartais pagalvodavo, kad draugė, taip seniai matyta, Fiona tuoj atvyks. Kažkas šaltas pažadino iš šio bemiego sapno. Tai buvo Indigo nosis, kurią jis baksnojo į Sandros ranką. Ji pažvelgė į šunį ir atstumė jį. Tačiau tas pradėjo laižyti jos ranką. Sandra antrą kartą atstumė jį. Bet šuo atkakliai vis bandė atkreipti jos dėmesį, šįkart uždėjo savo didelę leteną jai ant kelio. Moteris neišsikentė ir atsistojo, sušukdama:
- Eik iš čia, šunie!
Šuo nuleidęs galvą ištipeno iš kambario. Ir tik tada Sandra susivokė, kad laikas bėga, o ne stovi vietoj. Ji pažvelgė į laikrodį, ir pasibaisėjo, kad štai šitaip ji jau sėdi penkias valandas. „Juk niekas dar neaišku“. Bent jau ji taip norėjo manyti. Sandra lėtai nusekė paskui Indigo ir paglostė jį švelniai, murmėdama atsiprašymus. „Į ką aš pavirtau“ pastoviai šie žodžiai sukosi jos mintyse. „Ir tik dėl jo. Dėl kažkokio vyro. Dėl vyro su, kuriuo aš jau gyvenu devyniolika metų. Dėl vyro, kurio aš dažnai nebematau namuose. Dėl vyro, kuris kažkada man atrodė idealus. Dėl vyro, kurio aš jau nebe...“ Štai čia Sandra sutriko. Ji galėjo save apgaudinėti, bet vieną dalyką ji tikrai žinojo. Jis yra jos gyvenimo vyras. Ar tebėra tai meilė, ką ji jaučia, neaišku. Tačiau, moteris žinojo vieną, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, ji trokšta į jį žiūrėti taip pat meiliai ir švelniai. To trokšta Sandra, bet negali. Negali, nes pavydas, įtarinėjimai, laukimas užgožia jos švelniausius jausmus. Kartais ji pati stebisi, kad joje gali sukilti tokia neapikanta. Ir vėl ji leido į savo keliones laiku, prisimindama, visus jo ir jos, „tik“ geriausios draugės, susitikimus, pačios savęs susitikimus su ja. Vėl ji leidosi į pražūtingą mūšį su jausmais, kurio neįmanoma laimėti. Tai žlugdė ją, žlugdė jos asmenybę, tai galima sakyti, net gi kvaila, tačiau jei jau patekai į patį kovos verpetą, pasitraukti sunku. Sandra visą valandą prasedėjo pati save naikindama. Ši būsena, buvo visiškai kitokia, nei apatija. Nors ir tai iš dalies yra abejingumas viskam kas vyksta dabar, tik ne sau, ir ne tai kas jau yra įvykę, ir ne tam kas gali įvykti. Iš šio košmariško sapno ją išbudino durų skambutis. Ir pirmą kartą tą dieną ji lengviau atsikvėpė. Atvyko vienintelis žmogus, kuriuo jis visiškai pasitikėjo. Gal čia ir buvo jos bėda?
Auksinis vakaras jau seniai paliko Angliją, o Fiona ir Sandra vis dar šnekėjo, nenutyldamos nė akimirkai. Fiona, BBC žurnalistė, pastoviai keliaujanti po įvairias šalis. Moteris žaižaruojančiom akim, putliom lūpom, šviesiai rudais plaukais, grakščia figūra. Trisdešimt septynerių metų moteris atrodė kaip dešimčia metų jaunesnė. Nepaprastai gabi kalboms, puikių aktorinių sugebėjimų. Atrodo, kad ji visada žino kada reikia juoktis, kada plačiai šypsotis, kada pasiūlyti ką nors, kada sudarinėti sutartį. Fiona, kuri galėtų parašyti puikią knygą, pastatyti įdomų filmą. Kartais atrodydavo, kad jai nėra neįmanomų užduočių. Fiona – sėkmės dukra. Kelias jai iki BBC nebuvo ilgas. Tokia gabi žurnalistė buvo greitai pastebėta. Nežinia, kuo šiai visų mėgstamai merginai anuomet patiko Sandra. Ta, kuriai mažiausiai buvo lemta pasukti žurnalistikos keliu, bet ji pasirinko būtent tai, besižavėdama dėdės darbu. Jos studijavo kartu, nes Sandra po mokyklos baigimo ne iš karto stojo būtent ten. Tėvai ją įkalbėjo pasirinkti turizmo sritį. Tačiau nepajutusi jokio malonumo studijuojant šį dalyką, įstojo į žurnalistiką. Tada jai nebuvo svarbu tėvų pyktis. Tai jos gyvenimas, o ne jų. Iki paskutinio kurso Fiona nė nepažvelgė į Sandrą, kuri jau turėjo dukrą,. Tada tik tiek ir težinojo Fiona. Tačiau kartą jos gavo atlikti darbą kartu. Po to daugiau ir nebeišsiskyrė. Sandra pažino tikrąją Fiona, o Fiona pažino Sandrą.
Tik apie vidurnaktį Fiona baigė pasakoti savi išgyvenimus, kurie, beveik visi buvo susiję su žurnalistės darbu. Sandra kalbėjo nedaug, ji žinojo, kad jos draugė turi papasakoti viską kas jai dabar kirba ant liežuvio galo, nes kitaip ji „sprogs“ iš nekantrumo prabilti. Vynas baigėsi daug greičiau nei buvo tikėtasi.
- Paprašyk savo vyrelio parnešti dar, - žiūrėdama į tuščią butelį pasakė Fiona.
- Aš net nežinau ar jis namie, - nusuko akis į laikrodį Sandra.
- Namie. Girdėjau, kaip trinktelėjo lauko duris.
- Tai gali būti Gabrielė, - nenorom atsakė draugė.
- Ji juk pasisveikino su manim, - nusišypsojo Fiona.
- Ai, tiesa, - tyliai ištarė ji.
- Man atrodo tau jau per daug vyno, - prunkštelėjo draugė.
- Ne, tik...
- Kas? – smalsiai pažvelgė į ją Fiona. Sakyk, brangioji drauge, dėl ko mane čia pasikvietei?
- Kaip tai dėl ko? Norėjau tave pamatyt, - nežiūrėdama į draugę atsakė Sandra.
- O, ne. Nemeluok man. Nepamiršk aš tave pažįstau geriau nei bet kas kitas. Mes beveik niekada nesusitinkam tavo namuose. Tu dėl kažko susikrimtusi, - surimtėjusi pasakė moteris.
Tą pačią akimirką, kai draugė baigė kalbėti, iš Sandros akių pasipylė ašaros. Fiona atsisėdo šalia jos ir apkabino. Taip jos sėdėjo kelias akimirkas, kol Sandra pagaliau baigė verkti.
- Kas atsitiko, brangioji? Ar tai vėl dėl Džo?
- Taip, - sumurmėjo Sandra.
- Kas dabar? Vėl Sara? – vis dar apkabinusi savo draugę klausinėjo Fiona.
- Tikriausiai, - tyliai, išsprusdama iš draugės glėbio, atsakė ji.
- O aš maniau, kad tai baigta.
- Ji išsiskyrė, - besišluostidama akis pasakė Sandra.
- Oi...
- Taip, oi.
- Bet tu kaip ir anksčiau nieko nežinai, - neužtikrintai pasakė Fiona.
- Ar tu matei kur nors vyrą ir moterį, geriausius draugus, kurių neįveiktų pirmapradis genas?
- Na, būna išimčių, - dar labiau neužtikrintai pasakė draugė.
- Cha, nejuokink manęs.
- Juoktis geriau nei verkti.
Sandra šyptelėjo. Staiga ji pasijautė tokia pavargusi, tad pasiūlė Fionai pernakvoti, o kitą dieną apie viską dar pasikalbėti. Iš ties ji beveik netikėjo, kad draugė sutiks. Tas jos darbas neleido jai beveik nieko. Fiona atsakė:
- Šįkart aš tave nustebinsiu ir pasiliksiu. Vienintelio dalyko nekeisčiau į nieką kitą, tai mūsų draugystės, - šiltai nusišypsojo Fiona.
- O antroje vietoje žinoma darbas, - linksmai pasakė Sandra.
- Žinoma, - atsakė draugė, ir jos linksmai nusijuokė.

Adriana su Džo sėdėjo prie lovos ant grindų ir valgė braškes su grietinėle. Teisingiau braškes valgė Adriana, Džo žiūrėjo į ją. Ji buvo, net gi labai graži, tačiau tai daugiau buvo seksualumas. Ji atrodė kaip barbė iš vitrinos, ji neturėjo vidinio žavesio, kuris spinduliuotų. Su ja labai malonu ir smagu, tačiau kai taip jie sėdėjo Džo pamatė ir šį Adrianos trūkumą. Bet ar reikia meilužėm to vidinio grožio? Galbūt joms reikia jį užgniaužti, nes vyrai su jomis turi patirti malonumą ką jos bedarytų? Žinoma, tik tada jei meilužė nepretenduoja tapti kuom nors daugiau. Adrianos žvilganti plaukų sruoga švelniai nuslydo pečiu, kai ji pasilenkė paimti braškę. Džo užkišo ją moteriai už ausies. Adriana pažvelgė į jį ir nusišypsojo, tada švelniai pabučiavo ir toliau valgė braškes. Staiga ji pakilo ir nuėjo į kitą kambarį. Džo žiūrėjo kaip ji grakščiai it antilopė nueina. Kažkas supypsėjo ir Džo pasisuko, ieškodamas garso šaltinio. Ant spintelės šalia lovos gulėjo mobilusis telefonas. Į kambarį sugrįžo rudaplaukė ir pasiėmusį telefoną ėmė skaityti žinutę. Jos veide pasirodė šypsena, ji sukikeno ir baigusi skaityti žinutę ji griuvo ant lovos besijuokdama ir švelniai atsidusdama. Tuo momentu jos jausmai buvo nuoširdus ir ji atrodė, kaip niekad žavi. Džo paklausė:
- Kas tokio juokingo?
Adriana, vis dar besijuokdama, atsakė:
- Tik linksma žinutė.
Tačiau jos akys valiūkiškai žybtelėjo.
- Na, žinoma, - pasakė Džo ir pačiupo jos telefoną.
- Ne! – suriko Adriana, puldama prie jo.
Jie trumpai susigrumė ant grindų dėl telefono. Tačiau Adriana turėjo gerą ginklą – ilgus nagus. Tad linksmai besijuokdama ji atsistojo ir iškėlė savo trofėjų. Pašaipiai šyptelėjus jam, vėl nukeliavo į kitą kambarį. O Džo sušuko pavymiui:
- Ar turi ką slėpti?
- Nuo tavęs..., - sustojus tarpduryje atsisuko ji – Žinoma.
Kai moteris pradingo kitame kambaryje, tik tada Džo pats sau šyptelėjo. Manė perpratęs šią moterį, tačiau tokio atsakymo nesitikėjo. Jis užsižiūrėjo į kažkokį fragmentą ant sienos, kai išgirdo balsą:
- Nesisavink manęs.
Džo nustebęs atsisuko. Moteris padavė jam taurę šampano, kitoje rankoje laikė antrąją.
- Nori žinoti kas buvo žinutėje? – sumirksėdama akimis paklausė.
- Nebe taip, kaip pirma, - ramiai atsakė Džo. Noriu žinoti kam šitai?
- Nes žinutėje buvo linksmas, tiesiog juokingas, pasveikinimas. Mes švenčiam.
- Ką? – nustebo jis.
- Mano gimtadienį, - atsakė Adriana, bet jos balse slypėjo nerimas.
- Ei, kodėl nesakei man anksčiau?
Adriana tik nuleido akis, vaidindama nusukaltusiąją ir dabar atgailaujančią. Ji buvo tokia puiki aktorė, kad Džo tik apkabino ir pabučiavo šią mažą katytę. Jie susidaužė šampano taurėmis. Ir jis paklausė:
- Bet vis tiek turėjai man pasakyti. Juk buvome mieste, butum išsirinkus sau dovaną.
- Nereikia man tų dovanų, - atsakė ji.
- Tik jau. Tu labai labai mėgsti dovanas, - nusišypsodamas jai atskė jis.
Adriana tik linktelėjo galva.
- Kitą kartą tu man ką nors padovanosi, - prisiglausdama atsakė.
Tą vakarą jie praleido kalbėdami apie niekus ir visai nekalbėdami. Po tylos pauzės, Adriana begulėdama pasidėjus galvą ant Džo blauzdų, pasakė:
- Žinai, kodėl aš tau nesakiau iki šiandienos popietės?
Džo tik smalsiai pažvelgė į ją.
- Nes, iki pat dabar nežinau ar nepadariau klaidos.
- Kaip tai suprast?
- Nei vienam iš jūsų aš niekada anksčiau nesakiau kada mano gimtadienis. Nei vienam. Tiesa nelabai kas ir domėjosi.
Džo tik žiūrėjo į ją. Jis nesuprato ar turi jaustis privelegijuotas, ar tai tik dar vienas triukas, kad jis pasijaustų maloniau. Kas be ko, dėl malonumo jis turėtų su ja ir būti čia, bet šiandien ji buvo ne tokia kaip praeitą kartą. Ji buvo tikresnė. Ar tokia ji mažiau patiko jam? Jis nė pats nežinojo. O ji tylėjo, ir jis tylėjo. Tik po kelių minučių Džo prakalbo:
- Ar turiu manyti esantis pagerbtas?
- Gal, - staigiai atsisėdo Adriana, tą pati padarė ir jis. Aš tave prisileidau arčiau nei bet kurį kitą...
Ji nebaigė sakinio. Tačiau to ir nereikėjo padaryti, Džo ir taip šiek tiek pasijuto nemaloniai.
- Tiesiog, tau tai gali atrodyti juokingai, - nuleisdama akis pasakė ji.
- Ne, - rimtai atsakė Džo. Tik, ar tu nori pasakyti, kad tu mane išskyrei kažkuo iš kitų...tų?
- Taip, - vis dar nežiūrėdama į jį atsakė moteris. Tai jai buvo sunku. Ji niekada nekalbėdavo apie savo jausmus ir mintis su jais. Ji iš vis retai su kuo nors apie tai kalbėdavo. Viskas likdavo joje.
- Kuo? – susidomėjo jis.
- Tu...Tu niekada nekalbi apie savo žmoną. Apie tai kokia ji bjauri ar kokia baisi, ar kažką panašaus, kaip kiti. Tu iš vis nekalbi apie savo šeimą, savo draugus. Atrodo, kad čia tu ateini užsimiršti. Gal tu ir pamiršti. Tu atrodai patikimas, tikiuosi toks ir esi, - tyliai pasakė Adriana, lyg bijodama, lyg rizikuodama.
Džo neatsakė, tik pakėlė jos galvą. Jų akis susitiko ir jis šyptelėjo jai. Jis paglostė jos nugarą ir perbraukė pirštu per skruostą. Tada lėtai atsistojo, apsiavė batus ir tyliai pasakė:
- Turiu eiti.
Jis išėjo užtrenkdamas duris, kiek garsiau nei norėjo. Adriana tik nuleido galvą ir sumurmėjo:
- Žinoma.

Šarlotė nekantraudama laukė vakaro. Ji norėjo kuo skubiau pradėti šokti. Darbas tądien buvo tikra kančia, o dar taip karšta. Ji sėdėjo savo laikinajame kabinete vartydama segtuvą ir ieškodama sąskaitos faktūros, tačiau ji nieko nematė prieš save. Tik skaičių makalynė visi lapai jai atrodė. Šarlotė krestelėjo plaukus, žvilgtelėjo stiklinių durų link ir vėl nuleido akis į lapus, bandydama susikaupti. Po kelių sekundžių duris prasivėrė, ir į kabinetą įėjo Džo. Šarlotė iškart pagyvėjo:
- Sveikas. Ko nors reikia?
- Sveika. Taip reikia, kad tu nuvažiuotum...
Šarlotė išklausė visų nurodymų, ir tingiai išėjo pro duris. Ji jau lipo į automobilį, kai išgirdo šiaukiant. Moteris atsisuko ir pamatė atskubanti Džo. Ji akimirka pagalvojo, kad įlips į automobilį ir nuvažiuos. Taip jau geriau pasielgti nei kur nors kartu važiuoti.
- Na? – lyg skubindama paklausė. Ji stengėsi su juo elgtis kuo šalčiau.
- Nieko. Tik palikai visus popierius, - keistai ją nužvelgdamas atsakė šis.
- O...Ačiū, - sutriko ji. Jos šaltumo kaip nebūta.
Džo apsisuko ir nuėjo, o ji pasijuto labai nejaukiai. Šarlotė pašaukė jį, bet jis sumurmėjo kažką panašaus, kad turi paskubėti. Tokia smulkmena sugadinusi Šarlotei dalį ryto, vis dėlto buvo greitai pamiršta. Darbas viską užgožė ir ji jautėsi išsunkta, kai galiausiai viską užbaigusi ir vienur ir kitur patraukė namo. Nors jai buvo paskirtas automobilis, ji niekada su juo nevažiuodavo namo. Ir taip per dienas lindėdama kontoroje, bent tas dešimt minučių kelio norėjo nukeliauti pėsčiomis. Tiesa, jei po to reikėdavo kur nors važiuoti ji turėdavo keliauti metro. Bet Šarlotei tas net gi patiko. Ji mėgo būti tarp žmonių, juos stebėti ir su jais bendrauti. Tą vakarą ji, nors žinodama, kad jos laukia šokiai, patraukė aplinkiniu keliu. Gal todėl, kad vakaras buvo daug vėsesnis, nei visa diena. Netikėtai ji pamatė Džo prie vieno viešbučio durų kažko laukiant. Jis žvelgė į kitą šaligatvio dalį, atrodė toks keistai patenkintas savimi. Ji priėjo iš už nugaros ir ištarė:
- Džo.
Jis greitai atsisuko, su baliom lakstančiom akim, tačiau išvydęs kas į jį kreipėsi iškart keistai šyptelėjo. Džo pažvelgė į viešbučio duris, ir meiliai nusišypsojęs paklausė:
- Ką čia veiki?
- Einu namo, - pamačius jo klausiantį žvilgsnį pridūrė – aplinkiniu keliu.
Džo nusišypsojo. Atrodė, kad jis nekantravo kol ji keliaus toliau. Šarlotė prisiminė trumpą įvykį garaže. Vėl pasijuto nejaukiai, tad pasistengė kuo maloniau elgtis.
- O tu ką čia veiki?
- Laukiu...Roso.
- O, norėčiau vėl jį pamatyti.
Džo sutriko. Laikas bėgo, o Šarlotė vis dar čia.
- Kur sakei šiandien eisi? Į šokius?
- Taip, - atsakė ji, pažvelgdama į Džo laikrodį – O velnias, geriau paskubėsiu. Kitą kartą...
Bet ji nebaigus sakinio nuskubėjo. Prieš pasukdama šiuo keliu, nemanė, kad taip vėlu. Matyt, iki vėlumos užsisėdėjo darbe. Tik namuose, ji nustebus pagalvojo, ką Rosas gali veikti viešbutyje. Tačiaum Šarlotė džiaugėsi kaip mažas vaikas saldainiu, kad eina mokytis šokti. Jos mintys vis grįždavo į vaikystę, prie tų laikų, kai ji šiek tiek šoko. Dabar dorai net neatsiminė kiek laiko, atrodo dvejus metus. Jos norą šokti atšaldė mama. Kai jai buvo devyneri pasitempė kulkšnį ir kurį laiką negalėjo sportuoti. Tačiau vėliau, pagijus, mama vis aiškindavo, kad neturi laiko jos vežioti į treniruotes ir panašius dalykus. Mažoji Šarlotė tikėjo mama ir kantriai laukė, tačiau taip ir nesulaukė. Dar prisiminė kaip tėtis ragino mamą vėl leistį dukrą šokti, tačiau tuo jo raginimai ir pasibaigdavo. Jokių veiksmų. Tėtis nors kartais ir prieštaraudamas mamos nuomonei, niekada jokių veiksmų nesiėmė. Galiausiai jis priimė neutralią poziciją, nusprendęs, kad jo žmona geriausiai žino ko dukrai reikia. Šarlotė iki šiol nesuprato kodėl tąkart mama nebenorėjo leisti jos toliau šokti. Tėčiui paauglystėje nebejautė jokios pagarbos vien dėl neutralumo. Ir dar dabar ji negerbia jo, myli jį, bet negerbia. Keista, kai pagalvoji, jog Šarlotė būdama tokia veikli buvo slopinama, o kitų vaikų mamos ragindavo savo vaikus kuo nors užsiimti. Daug mėgiamų užsiėmimų buvo tokiu būdu buvo atimta dar iš negalinčios apsiginti mergaitės. Nors nuoskauda mamai niekada nebuvo didelė, tačiau ji išliko visada. Šarlotė atleisdavo, bet nepamiršdavo.
Galiausiai grįžo Džein ir Šarlotei sugrįžus iš prisiminimų, jos išėjo. Miestas buvo apgaubtas triukšmo ir riksmų, nes vakare atvėsus orui visi išskubėjo tuo pasidžiaugti. Neilgai jos ėjo, kol galiausiai pasiekė savo tikslą. Džein nusivedė ją į šiuolaikinio pastato antrą aukštą. Įėjus pro vienas iš keleto durų, jos pateko į didelę salę su puikiu apšvietimu, didelimis trimis veidrodžiais ir po kojomis blizgančiu parketu. Žmonės buvo įvairaus amžiaus, kai kurie apsirengę kaip tikri šokėjai, blizgančiais ir elegantiškais rūbais, kiti paprastai, patogiai. Žmonių nebuvo itin daug, bet per dešimt minučių prisirinko dar puse tiek. Šarlotė pamatė šviesiai ornžinę sofą netoli durų pro kurias jos įėjo. Džein kaip tik ir pasakė jai ten atsisėsti. Šarlotė stebėjo žmonės, kaip ir su kuo jie kalbasi. Dauguma juokavo, tačiau buvo ir susikaupusių. Prie jos atsisėdo rudaplaukė moteris raudona, atvira, blizgančia suknele. Ji pasilenkė prie kojos ir nusiėmė batelį. Po kelių sekundžiu šalia atsirado vyras.
- Man dešinysis spaudžia, - pasakė moteris.
- Nieko nuostabaus, juk nauji, - atsakė vyras.
- Nemanau, kad šiandien galėsiu šokti, - piktai pažvelgė vyrui į akis ji, lyg jis būtų kaltas, kad batelis spaudžia.
- Na, ir kaip nori, - abejingai atsakė jis.
Moteris atsilošė ir beviltiškai sumosikavo rankomis. Tada pakeltu balsu išrėžė:
- Tu gali likti, jei tau tiek terūpi.
Vyras tik beviltiškai pažvelgė į ją. Moteris nusiėmė antrą batelį ir nuėjo į rūbinę. Vyras tik atsiduso ir nusekė jai iš paskos, aiškiai norėdamas, pats nesupratęs už ką, atsiprašyti. Šarlotė, kurį laiką žiūrėjo į rūbinės duris pro kurias tai įeidavo, tai įšeidavo žmonės. Staiga salėje kilo šurmulis ir ji atsisuko pažiūrėti kas vyksta. Pasirodė treneriai, tad visi sustojo į vietas. Jis buvo aukštas, beveik juodų plaukų, žalių akių, per daug ilga nosimi, bet labai gražiu lupų, kurios dabar šypsojosi. Buvo apsirengęs juodu blizgančiu apdaru su raudonu apvadu aplink apykaklę. Ji buvo žemesnė, bet irgi ganėtinai aukšta, blizgančiais kaštoniniais plaukais, tamsiom akim ir putliomis lūpomis. Apsirengusi raudona suknele. Šarlotė pamanė, kad ji grakštumo įsikūnijimas. Treniruotė buvo pradėta nuo keletos pratimų, o pirmasis šokis buvo samba. Užgrojus muzikai Šarlotė iškart panoro pakilti nuo sofos ir prisidėti prie šokėjų. Tačiau ji kantriai sėdėjo, akimis ieškodama Džein, kurios nematė nuo pat įėjimo į salę. Džein šoko su kažkokiu neaiškios plaukų spalvos, nerangiu vaikinu. Tiesa ir pati Džein kol kas neatrodė, bent kiek grakštesnė. Po kurio laiko iš rūbinės išėjo blogais bateliais nepatenkintoji. Ji greitai išlėkė pro duris, matyt, rūbinėj ši pora tik dar labiau susipyko. Už minutės pasirodė ir jis, nepersirengęs. Atsisėdo šalia Šarlotės ir stebėjo šokėjus. Staiga jis krepėsi į ją:
- O gal man reikėjo eiti paskui ją?
Šarlotė išsimušė iš vėžių, tik paklausė:
- Apie ką jus?
- Jus gi viską girdėjote, neneikite, - maloniai šypsodamasis atsakė jis.
- Aš negirdėjau kas įvyko rūbinėj.
- Tiesa, bet aš nesupratau ko ji ant manęs užpyko, - klausiamai pažvelgė jis.
- Na, ji norėjo, jog jus paragintumėt ją eiti šokti. Arba, kad pagailėtumėt, jog ji negali šokti, - atsakė Šarlotė.
- Tikrai? – nustebo jis, - nesupaisysi tų moterų.
- O viskas labai paprasta. Kai kurios, kaip jusiškė, nori, kad būtų priešingai nei jos sako. Jei sako, kad nešoks, jus turite ją raginti. Aš beveik garantuota, kad šiek tiek pasispiriojus ji būtų sutikus.
- Bet kodėl ji taip daro?
- Iš dalies ji taip įsitikina ar ji jums rūpi. Tačiau manau, kad grįžus ji supras kaip tai kvaila, - nusišypsojo Šarlotė.
- Aišku. Na, mano sužadėtinės būdas ne iš lengvųjų.
- Bet tai jums patinka, ar ne?
- Gal...Bet tai jau pradeda kartais erzinti, - susimąstęs pasakė jis.
- Kartais visi kuom nors erzina, - atsakė Šarlotė.
Jie nutylo ir kurį laiką stebėjo šokėjus.
- Jus tik žiūrite, ar galvojate taip pat šokti? – paklausė jis.
- Galvoju, - nedrąsiai atsakė mmoteris, - mane atsivedė Džein.
Jis klausiamai pažvelgė į ją, ir Šarlotė pamojo į jos pusę.
- Ta, kur su akiniuočiu šoka.
- Aaaa... Ji taip pat čia neseniai.
- O jus?
- Trys metai, - atsakė jis apžvelgdamas, taip gerai pažįstamą salę.
- Oho, - kažkodėl nustebo Šarlotė.
- Nieko ypatingo, kai kurie dar ilgiau, - atsakė jis pamodamas į vieną porą, kuri sukosi labai greitai pačiame salės viduryje.
- Nuo pat pradžių su sužadėtine?
- Ne, aš ją čia ir sutikau. Galbūt todėl dar ir esu čia. Mus suvedė parketas.
- Žavu. Tai ėjote vienas šokti?
- Taip.
- Jus mane vis labiau stebinate, - įdėmiai nužvelgė savo pašnekovą ji.
- Kodėl? – susidomėjo jis.
- Dažniausiai moteris nori šokti ir prikalbina kartu eiti savo gyvenimo partnerius.
- Nustebtumėte pamačiusi, kiek ateina čia vienišų vyrų. Bėda ta, kad pamatę, kaip kiti šoka pamano, jog jie taip nesugebės ir daugiau nebeateina, o moterys pasilieka.
- Tačiau čia vien poros, - dar kartą apžvelgė šokėjus Šarlotė, kurie dabar jau šoko rumbą.
- Dažniausiai, jei greitai neatsiranda poros, pasiūloma eiti šokti linijinius šokius. Po to jei atsiranda, kartais, pakviečiama moteris čia, tačiau n etaip jau dažnai grįžta. Čai vietos yra tik poroms. Na, ar patinka jums čia?
- Taip, - linksmai sužyburiavo akimis moteris.
- Gal norite pašokti? Geriau nei sėdėti, - įdėmiai pažvelgė į Šarlotę vyras.
Po trumpos pauzės Šarlotė sutiko. Jis pamokė ją pagrindinių žingsnelių ir po kiek laiko jie sukosi ne ką ne praščiau už kai kuriuos jau besimokinančius ilgiau. Šarlotė jautėsi lyg jos siela būtų pakilusi iš pelenų. Jos gyvenimas nusidažė naujomis spalvomis. Tačiau laikas prabėgo neįtikėtinai greitai. Tik kai visi skirtėsi prie jos priėjo treneriai, jie pasisveikino ir pakalbėjo apie treniruotes:
- Tačiau šiuo metu mes neturime jums partnerio. Žinoma, labai gaila, nes šokate puikiai, bet kol kas galime pasiūlyti tik linijinius šokius, - paaiškino treneris Gregas.
- Ne! Aš susirasiu partnerį, - nuleido akis Šarlotė.
- Tada puiku. Pasimatysime kitą kartą, - atsisveikino trenerė Šanon.
Džein nekantravo eiti namo, jos nuotaika buvo sugedusi. Ji skundėsi dėl partnerio ir dar dėl kažko, bet Šarlotė norėjo atsisveikinti su savo pirmuoju šokių partnerių čia. Džein vis labiau nekantravo, kai jis pagaliau pasirodė persirengęs. Šarlotė priėjo prie jo:
- Buvo malonu.
- Man taip pat. Ateisite kitą kartą? – pasidomėjo jis.
- Žinoma. Tikiuosi susirasti partnerį, - šyptelėjo ji.
- Tada viso gero. Turiu skubėti namo, raminti savo brangiausios.
- Viso, - atsisveikino Šarlotė.
Jis nuėjo prie durų, bet neatidaręs jų, atsisuko:
- Beje puikiai šokat.
- Ačiū, - nuoširdžiai nusišypsojo Šarlotė.
Pagaliau jos išėjo ir Džein be galo džiaugėsi, kad pagaliau ištrūko. Jos nuotaika visai buvo subjurusi, o Šarlotė tiesiog spindėjo.

Gabrielė lėtai vakščiojo po kambarį. Nuo vakar ji jautėsi nejaukiai, jai nesinorėjo pyktis su mama, tačiau ji negalėjo pateisinti tokio mamos elgesio. Mergina pažvelgė pro langą, už kurio vyravo ramybė. Nešlamėjo nei vienas lapelis, nelingavo nei vienas stiebelis, du paukšteliai taip pat ramiai tupėjo ant šakos. Danguje beveik permatomi kabojo keli plunksniniai debesys. Saulė ir šiluma buvo užliejusios viską. Atrodė, kad kiekvienas pateko į jų stiprų, šiltą ir švelnų glėbį. Tokia tingi, tyki nuotaika buvo užvaldžiusi visą kas yra aplinkui, ir net automobiliai, rodėsi, važiavo lėčiau ir tyliau, niekur neskubėdami. Gabrielė nemėgo tokios tvankumos, tada nesinorėdavo nieko daryti, tik prigulus vartyti kokį žurnalą ar stebėti žuvytes akvariume. Šiandien Gabrielė nenorėjo pasiduoti tokiam mieguistumui, tad nusprendė nuvažiuoti pas Sarą. Net nesvarbu ar jos nebus namie, tiesiog jai reikėjo ištrūkti iš slogios namų atmosferos. Gabrielė nusileido laiptais žemyn. Ją išgirdęs tingiai galvą pakėlė jos šuo Indigo. Jis drybsojo ant kušetės, viena letena tabalavo nukarusi nuo kušetės krašto, o akys apsiblausiusios. Iki tol jis visą rytą miegojo. Vargšas šuo ką tik buvo parvežtas iš veterinarijos klinikos, tad dar buvo pavargęs nuo jį iškankinusios ligos. Gabrielė meiliai pažvelgė į savo didįjį niūfaunlendą, kuris jau ruošėsi šokti žemyn, matyt tikėdamasis keliauti kartu su šeimininke. Gabrielė tik paglostė jam paausius ir tyliai, švelniai pasakė:
- Indi, miegok toliau, tu dar labai išsekęs. Kai grįšiu išeisim pasivaikščioti.
Šuo sušnarpštė ir vėl nuleido galvą. Tikrausiai ir pats jautė, kad dar toli nenueitų. Gabrielė išėjo iš namų ir patraukė garažo link, norėdama pasiimti dviratį. Pamačiusi savo mamą sėdinčią po medžiu ant suolelio, akimirkai ji sustojo. Apie kažką buvo susimąsčiusi ir tas kažkas nebuvo malonus dalykas. Tai buvo matyti iš veido mimikos: kietai sučiauptų lūpų ir surauktų antakių, bei truputi primerktų akių. Gabrielė praėjo pro ją lik niekur nieko, bet už trijų žingsnių ją pasekė aštrus balsas:
- Kur keliauji?
- Važiuosiu...pas Lizą, - sumelavo Gabrielė ir nuėjo į garažą.
Tokia tvankią dieną mintį dviratį malonumas buvo menkas, bet Gabrielė džiaugėsi, bent tuo, jog labai greitai važiuojant atsiranda menkutis vėjelis. Gabrielė pralėkė pro prabangias parduotuves ir pagalvojo, jog būtų neblogai tenai užeiti ir atsigaivinti nuo kodicionieriaus sklindančia vėsuma. Gatvės buvo ramios, žmonių nedaug, o ir tie patys slinko lyg zombiai. Gabrielės mintys klaidžiojo nuo vakar dienos iki neįtikėtinos kaitros šiandien. Galiausiai ji pri važiavo Saros mamos namus ir įlėkusi į kiemą iškart pamatė Denisę. Ji kažką žymėjosi lape, bekalbėdama telefonu. Pamačiusi Gabrielę jai pamojo ir parodė namo link. Mergina taip pat jai pamojo ir nuėjo į namą. Įėjusi išgirdo, kažką krebždant viršuje. Gabrielė pašaukė:
- Sara!
Išgrirdo kažkokį bildesį ir netrukus virš turėklų išlindo Saros galva.
- Gabi, - nustebo toji.
- Sveika, tikiuosi netrukdau.
- Žinoma, ne. Užlipk į viršų, - paragino Sara, pradingdama.
Gabrielė taip ir padarė, į ją tvokstelėjo dažų kvapas.
- Tapai?
- Ne, tik nusprendžiau išmesti kas nereikalinga ir pasenę, be to bandžiau iš palėpės ištysti savo senąjį molbertą. Bet ten taip viskas užgriozdinta, kad neįmanoma prie jo prisikasti, - paaiškino Sara. Jos plaukai buvo šiek tiek susitaršę.
- Aš tau padėsiu, - pasišovė Gabrielė.
Jos abi paplušėjo gerą valandą kol ištraukė tą molbertą ir bent šiek tiek aptvarkė palėpę. Galiausiai Sara padarė abiem po kokteilį ir jos atsisėdo mansardoj, kur vis dar su kažkuo telefonu kalbėjo Denisė, tik daugiau jau nieko nebesižymėjo. Vangi nuotaika tiesiog tvyravo ore, net visi vabzdžiai ramiai tupėjo kas kur, ir įkyriai nezvimbė apie galvas. Po keliu minučių Denisė vis dar bekalbėdama telefonu nuėjo į namą. Gabrielė paklausė:
- Kokie jau svarbūs reikalai užklupo tavo mamą?
- Net nežinau. Kažkas susiję su mano teta, - neužtikrintai atsakė Sara.
- Gerai būtų, kad mano mama turėtų kokių nors reikalų. Dabar ji tik sėdi ir nervuojasi, bei kitus nervuoja, - nuliūdo Gabrielė.
Sara nieko neatsakė. Prieš jos akis tvykstelėjo vakarykštis incidentas.
- Ar ji žino, kad tu čia?
- Žinoma, kad ne.
- Iš ties kvailas klausimas, - pripažino moteris, atsigerdama kokteilio.
- Aš nežinau kaip su ją ir bekalbėti, - paniūrio Gabi.
- Ką? Gabi, tau ir nereikia niekaip su ja kitaip kalbėtis. Tu čia mažiausiai dėta. Tai suaugusiųjų žaidimai, - paglostė jai petį Sara.
- Žaidimai?
- Būtent. Aš niekaip kitaip negaliu to pavadinti. Kvaili, nesąžiningi ir skaudus žaidimai. Bet, brangioji Gabi, tu čia mažiausiai turi sukti galvą ir gilintis. Tiesiog džiaukis tuo ką tau suteikia jaunystė, šitoms nesąmonėms dar bus laiko. Nors tikiuosi, kad tavo gyvenime to nebus, - šyptelėjo Sara.
- Tačiau aš negaliu likti nuošalyje. Juk aš matau, kaip viskas nesąžininga ir neteisinga. Tai liečia visus mus.
- Tavęs tai neliečia. Patikėk gyvenimas visas toks – nesąžiningas ir neteisingas. Telieka viską stebėti iš šono ir likti nuošalyje, nes tiesiog nieko negali padaryti.
- Tačiau galbūt todėl ir yra tiek skausmo. Jei visi liekame nuošalyje ir užsimerkiam prieš neteisybę, ji klesti. Ir kodėl vieni žmonės garbina tuos, kurie išdrįso prieš ją pasisakyti, o kiti jų neapkenčia? Todėl, kad tokių yra vienetai. Už save dar pastovime, bet už kitą labai retai.
- Galbūt, - nusišypsojo Sara.
- Turime kovoti prieš neteisybę, - užsipleskė Gabrielė.
- Idealizmas, - dar labiau nusišypsojo Sara. Puiku, galbūt jis kada nors pakeis pasaulį, jei tik bus atkaklumo ir užsispyrimo.
- Nemanau, kad tu tuo tiki, - pakreipė galvą Gabi.
- Ir aš nemanau. Tačiau kartais geriau viltis, įtikėti ir siekti.
Gabrielė susimąsčiusi pažvelgė į tolį.
- Taip, geriau, - tyliai pakartojo Sara.

Gabrielė sėdėjo ant žolės prie pat ežero. Ji liūdnai stebėjo raibuliuojantį vandenį ir vieną po kito mėtė mažus akmenukus ežeran. Jai buvo skaudu ir gėda. Gabrielė buvo sumišusi, net nebežinojo ir ką galvoti. Gabrielė ne neišgirdo žingsnių ir nepajuto, kad šalia atsisėdo Sandra. Tik mamai palietus jos ranką ji lėtai pasuko galvą ir pažvelgė į ją. Nežinia ko ji tikėjosi. Galbūt, kad mama paaiškintų tokį savo elgesį, galbūt, kad atsiprašytų ar iš vis tik pasėdėtų šalia. Gabrielė tikėjosi bet ko, tik ne šito. Sandra tyliai pasakė:
- Brangioji, važiuojam namo.
Gabrielė išpūtė akis ir papurtė galvą. Ji tyliai teištarė:
- Mama…
- Prašau, Gabi, važiuojame, - dar kart paliesdama jos ranką tiesiog šnibždėte sužnibždėjo Sandra. Matėsi, kad jai buvo sunku. Atrodė kiekvienas žodis draskė jai gerklę.
Gabrielei tai buvo nemotais. Ji piktai atitraukė ranką ir nusisuko. Šalia Sandra giliai atsiduso.
- Ką tu nori išgirsti?
- Mama, kodėl tu taip elgiesi?
- Nesuprasi, - nuleido galvą moteris.
- Visi man tik ir kartoja, kad aš nesuprasiu to ir ano, bet aš tik noriu žinoti. Gal tau geriau atrodo, jog aš susikursiu savąją versiją ir paaiškinimą, nors jis gali būti ir klaidingas? Aš noriu, kad tu, taip tu, man pasakytum kodėl taip pasielgei, - įdėmiai pažiūrėjo mergina į savo mamą.
Sandra vis dar sėdėjo nuleidusi galvą ir tylėjo. Tylėjo ir nevaliojo ištarti nė vieno žodžio, jos gerklę lyg replėmis suspaudė. Gabrielė nebeiškentė šios tylos, ji trinktelėjo ranka į žemę ir pakilo. Labai lėtai nuėjo, vis atsisukdama, tačiau širdyje vis dėlto žinojo, kad mama nepasakys nieko, jeigu ji nenori. Galbūt tik tuo jos ir yra panašios – abi kartais būna užsispyrusios lyg ožkos. Pamatęs ateinančią dukrą, Džo greitai sumėtė ką pasakyti:
- Gabi, važiuojame namo.
Gabrielė dar kart išpūtė akis, bet šįkart dar labiau nunarino galvą. Ji lėtai ja palingavo ir tylutėliai pasakė:
- Nenorite man nieko sakyti.
Džo priėjo ir norėjo švelniai apkabinti dukrą, bet ji nesileido. Tada jis ją sugriebė stipriau.
- Brangioji, kad nėra ko sakyti. Manau ir taip čia viskas aišku. Tavo mama pavydi.
- Bet ko jai pavydėti? – pakėlė galvą mergina ir nesuprantančiom akim viltingai nužvelgė savo tėtį.
- Nes ji..., - bandė paaiškinti jis – ji nemato to ką matai tu. Ji niekaip negali suprasti, kad aš ir Sara tik draugai.
- Ak, aš taip ir maniau, bet visą laika stengiausi tai paneigti. Tačiau vargšė Sara, ji ir taip daug prisikentėjo. Kodėl mama vis dar taip mano, nors Sara ir buvo ištekėjusi ir tik ką grįžo iš Paryžiaus?
- Nežinau, tikrai nežinau. Norėčiau ir aš žinoti atsakymą. Turbūt ji, tiesiog, visada manė tik vienaip ir ne kitaip. Sandra negali priimti jos. Ji per daug pavydi.
Gabrielė atsisuko ir nužvelgė vis dar prie ežero sėdinčią, nuleista galva, sukritusiais pečiais ir išsidraikiusiais plaukais mamos figūrą.
- Gaila, kad ji tokia akla, - pasakė Gabrielė.
- Išties gaila, - pritarė Džo ir dar stipriau apkabino dukterį.


Šarlotė sėdėjo ant sofos laikydama knyga vienoje rankoje, kitoje kavą. Buvo pasinėrusi į visiškai kitą pasaulį, užmiršusi, kad už lango verda gyvenimas ir kažkur šlama medžiai. Jos blakstienos virptelėjo, kai Džein įėjo pro duris, bet nepakėlė akių nuo knygos, net nepasisveikino. Džein nuskubėjo į savo kambarį. Šarlotė toliau gyveno kitur, kai staiga jos sekretorė šūktelėjo. Šarlotė krūptelėjo, greitai pastatė kavos puodelį ir nulėkė į Džein kambarį.
- Kas atsitiko? – paklausė ji.
- Nieko, - nustebusi atsakė Džein.
- Tai ko šūkauji?
- Tikrai? Gal netyčia, - išraudo Džein.
Šarlotė pakėlė vieną antakį, keistai pažiūrėjo ir išėjo iš kambario. Vėl atsisėdo ant sofos, pasiėmė knygą ir besiliaidžainčios saulės spinduliuose, krintančiuose pro didelį pusaapvalį langą šviesoje atmetė plaukus į šoną. Raudonai gelsvi saulės spinduliai jos skruostus nuspalvino rausva spalva. Tą akimirką ji atrodė tokia graži, lyg saulės dukra. Moteris vėl pasinėrė į nuostabų, kitokį ir beribį knygos pasaulį, kai staiga vėl šūktelėjo Džein. Šarlotė vėl krūptelėjo ir pyktelėjusi pažiūrėjo Džein kambario pusėn. Džein išėjo iš kambario ir lėtai, kažkam rašydamą žinutę mobiliuoju telefonu, nuėjo į virtuvę. Šarlotė šyptelėjo:
- Su kuo susirašinėji?
Džein greitai atsuko galvą ir droviai pažiūrėjo į Šarlotę. Ji buvo linksma, bet prie savo viršininkės išraudo, ir greitai atsakė:
- Niekuo.
Šarlotė tik nusišypsojo ir vėl nuleido galvą prie knygos. Džein kažką gamino, todėl barškėjo indai. Moteris nebegalėdama susikaupti, pakilo nuo sofos ir atsisėdo prie baro. Tik baras skyrė virtuvę nuo saliono. Šarlotė nužvelgė kambario sienas ir paklausė:
- Manau čia reikėtų kokio nors paveikslo, kaip manai? Man nepatinka kai tokios plikos sienos.
Džein nieko neatsakė, ji turbūt net negirdėjo jos klausimo.Šarlotė žaismingai pažvelgė į ją.
- Ei, apie ką taip susimąstei?
- Ką? – atsisuko Džein.
- Klausiu apie ką taip galvoji? – smalsiai ją nužvelgė Šarlotė.
- Ai...nieko, - kažkodėl susijaudinusi atsakė ji. Jos balsas šiek tiek virpėjo.
Šarlotė nenorėjo kamantinėti Džein, bet jai iš ties buvo smalsu. Pastarosiomis dienomis Džein retai tebūdavo namuose, tad jos matydavosi tik darbe, kur nebuvo nė minutės pasikalbėti ir vėlai vakare. Galbūt jos sekretorė nebuvo tas žmogus su kuo ji norėtų dažnai kalbėtis, bet Džein buvo ganėtai miela, nuoširdi ir naivoka. Nuo pat atvažiavimo į Londoną ši Džein nepriminė tos, kuri buvo Berlyne. Šarlotei tai buvo keista.
- Džein, retai matomės...
- Kaip tai retai?
- Noriu pasakyti, kad darbe tave lakstančią su popieriais tik ir tematau. O ką veiki kitu laiku? – bandė kuo taktiškiau paklausti Šarlotė.
- Grožiuosi šiuo miestu, - po trumpos pauzės atsakė Džein.
- Tik jau ne kasdien! Na gerai, nesvarbu. Kaip manai gal galėtume šiandien ištrukti iš keturių sienų aplinkos ir nueiti kur nors pavakarieniauti?
- Bet aš jau pradėjau virti ryžius ir...
- Nesvarbu, suvalgysim rytoj, - tikino ją moteris.
Tačiau Džein neparodė jokio entuziasmo. Šarlotė šiek tiek nuleido galvą galvodama kur ji galėtų nueiti, bet be kompanijos jai atsibodo svečiuotis kavinėse ir restoranuose. Džein, matyt, pamanė, kad Šarlotė nusiminė ir greitai pasakė:
- Žinoma, galime kur nors nueiti.
Šarlotė keistai klestelėjo rankomis ir tarė:
- Ne. Pagalvojau, kad bent vieną vakarą pavakarieniausiu namie.
- Tikrai?
- Taip, - atsakė ji ir nuėjo vėl prie sofos, prisiminusi, kad ant staliuko liko neišgerta kava. Ji, žinoma, jau buvo atšalusi, tad Šarlotė jos paragavusi susiraukė. Tai pamačius Džein pasisiūlė išvirti dar kavos, bet moteris nenorėjo apsunkinti jos. Po penkių minučių vėl atsisėdo su karštos kavos puodeliu prie baro.
- Ach, Džein, pamiršau įsidėti cukraus, gal galėtum paduoti?
Džein padavė cukrinę. Šarlotei vis dar knetėjo išsiaiškinti ką tokio veikia jos sekretorė, kad taip dažnai nebuna namuose. Tai buvo tiesiog vaikiškas smalsumas, kurio ji nesugebėjo išgyvendinti nuo pat vaikystės. Šarlotė atsargiai paklausė:
- Kaip manai, gal galėtume rytoj paieškoti kokio paveikslo šiom sienom papuošt?
- Nemanau, kad verta. Juk mes čia busime neilgai.
- Žinau, bet po to galėsim parsivežt į Vokietiją. Mane tiesiog erzina tokios plikos sienos, - vėl nužvelgdama kambarį pasakė ji.
- Juk ten kabo vienas paveikslas, - mostelėjo Džein ranka.
- Bet gi jis baisus. Tai gal rytoj paieškotume kokio nors labiau tinkamo?
- Jūs eikite viena, aš visai neturiu skonio, - atrodo nejaukiai pasijautė Džein.
- Palaikysi man draugiją. Noriu nupirkti tokį, kuris nerėžtų tau akių, - šypsojosi jai Šalotė.
- Neabejoju, kad taip ir bus.
- Na gi, eime su manimi, - ragino ji.
- Aš negaliu, einu..., - staiga ji nutilo, supratusi jog išplepėjo per daug.
- Kur? – nekantriai, net pasvirdama į priekį paklausė moteris.
Džein suprato, kad šį kart neišsisuks. Ji atsiduso:
- Aš užsirašiau į šokių pamokas.
Šarlotė akimirka sustingo, ji negalėjo įsivazduoti Džein šokiančios. Tačiau kitą akimirką ji suprato, kaip tai šaunu. Pagaliau Džein išmoks atsipalaiduoti ir išsilaisvinti nuo gniaužtų, kurie ją laiko, kai ji būna buryje žmonių. Dar kitą akimirką ji taip pat pajuto nenumaldomą norą taip pat eiti mokytis šokti.
- Kokie šokiai? – paklausė ji.
- Sportiniai ir Lotynų Amerikos, - nedrąsiai, nuleisdama akis atsakė Džein.
- Tai puiku! Aš labai džiaugiuosi, kad tu eini šokti. Atsimenu, kad kažkadą man sakei, jog norėtum, bet nedrįsti. Šaunu, kad pagaliau išdrįsai.
- Tai iš ties puiku, - pagirta ir padrąsinta atsakė Džein. Jūs taip mėgstate šokti, gal irgi norėtumėt eiti?
- Norėčiau, tik nežinau ar man užteks jėgų. Tas darbas čia išsunkia visas jėgas ir jau niekur nesinori eiti, - nevisiškai tiesą pasakė Šarlotė.
- Baikit, netikiu. Jūs visada kuo nors užsiėmusi. Jūs nemėgstate tiesiog sėdėti ir žiūrėti televizorių.
- Na, tikrai aš tai darau retai, - pripažino ji.
- Tai gal norite ateiti pasižiūrėti kaip ten viskas vyksta?
- Žinoma.
- Puiku tada rytoj, - atsakė Džein ir linksma nuėjo į savo kambarį.
Šarlotė taip pat šypsojosi. Šiandien ji pasiekė ko norėjo ir net gi daugiau. Rytoj ji eis į šokių pamoką. Ji net neabejojo, kad jai patiks.

Sara lėkė dideliu greičiu keliu. Jos galvoje sukosi visokiausių minčių kratinys. „Kaip viskas panašu“ galvojo ji. Tačiau skyrėsi visa tai vienu esminiu dalyku, ji ne Rebeka ir nėra niekas daugiau Džo, tik draugė. Sandra niekada to nesuprato ir nesupras. Pirmą kartą Sara susimąstė, kad galbūt ir ji to nesuprastų. Tačiau taip elgdamasi Sandra tik žemina save. Jo tokia moteris, kuri pasirodo pačiu netinkamiausiu, nemaloniausiu momentu. Kur Sandra ten Sara neturi ramybės, ten ją varsto šaltas ir pagiežingas žvilgsnis, ten ji jaučiasi nekenčiama. „Vidutinybė“ pagalvojo Sara. Bet ar ji pati nėra tokia? „Na, gal šiek tiek aukščiau“ pamanė ji. Staiga ji pajuto, kaip ant jos griūna liūdesys ją prispausdamas ir neleisdamas prakvėpuoti gaiviu džiaugsmu. Mintys sunkios ir negyvos kaip per migla plaukiojo jos galvoje. Per skruostą nuriedėjo ašara. Moteris staigiu judesiu ją nusišluostė, tačiau akys pasidarė miglotos. „Siaube, kas man?“ pagalvojo ji. „Man jau visko per daug. Vien skausmas ir netektys. Kur tik pasisuku ten pikčiai. Sandra pavydi. Ji akla. Ji nemato, kaip aš kenčiu. Ji nori iš manęs atimti Džo, bet netgi tai aš galiu pateisinti. Nežinia, kaip pati elgčiausi tokioje situacijoje. Tačiau visgi aš jai negaliu atleist už šiandieną. Man, manau mums, buvo taip gera. Tai buvo paguoda, reabilitacija... Ten aš pagaliau bent daliai dienos pabėgau. Bet, bėgti negalima. Negalima...“ Ji sustabdė automobilį, tiesiog nebegalėjo vairuoti toliau. Sara vis kartojo, kad nepasiduotų, bet kartais taip norisi pasiduoti. Šįkart ji negalėjo kitaip - tik pasiduoti. Juodojoje rankinėje, kurios turinys ką tik voliojosi ant pievos suskambo telefonas. Bet Sara nenorėjo atsiliepti, kad ir kas skambintų, net gi jei tai būtų Džimis. O gal tai Džimis? Sara greitai iškratė visus daiktus iš rankinės ir sučiupusi telefoną pažiūrėjo kas skambina. Nepažįstamas numeris. Sara numetė telefoną ant sėdynės ir užsižiūrėjo į tolius. Platus laukai ir slėniai nutvieksti saulės žaliavo ir spindėjo įvairiausiomis spalvomis, kurias tik sugebėjo gamta suteikti gėlėms. Gležnos gėlės, taip lengvai sutrypiamos. Taip, kaip sutrypiami jausmai, svajonės. Tik galingas ir stiprus, nepaisantis kitų ir neieškantis kompromisų gali perlėkti šiuos slėnius. Jos atmintyje iškilo baltas šešėlis. Sara tyliai sušnibždėjo: „galiu juos perbėgti, bet ne viena. Kaip tada...“ Dabar vienai jei per sunku, nors ji žinojo, kad turėtų viena išsikapstyti. Žmogus tik pats vienas, sau ir su savim nugyvena gyvenimą. Tik visi ieško su kuo galėtų jį pasidalinti, kas galėtų paliūdinti, kad iš vis egzistavai. Toks vienišas kiekvienas iš tiesų yra, kad net skaudu žiūrėti į šį pasaulį. Todėl pats nuostabiausias dalykas, jei susiradai tas kas gali būti liudininkas ir draugas ir žmogus, vienintelis ir patikimas. Blogiausia kai nerandama. Tada žmogus pasidaro piktas ir nenorintis, kad kiti būtų laimingi ir patenkinti. Sugriauti lengva, atstatyti sunku, o kurti užvis sunkiausia. Tie žmonės nesugeba kurti. Ne visada jie, žinoma, griauna, kartais netgi kažką pastato. Tačiau tai būna šleiva, kreiva. Kurti gėrį ir išmintį – tai sugeba tik genijus. Tačiau kurti grožį galima visiems. Nes jis toks nevienalytis, įvairiapusis ir artimas kiekvienai gyvasčiai. Sara žvelgė į platumas ir jautėsi tokia menka, bet žinojo, kad kažkur gilumoje ji turi stiprybės, tik reikia, kad kažkas padėtų ją išlaisvinti. Tada ji įveiks šiuos laukus. Vėl suskambo telefonas, vėl nepažįstamas numeris. Sara neištvėrė ir atsiliepė, kai jis vis įkyriai skambėjo. Ją pasiekė vangus balsas. Sara net nesiklausė ką jis sakė, tiesiog nebenorėjo su juo turėti nieko bendro. Tie laikai jau praėjo, kai ji pardavinėjo savo paveikslus toje galerijoje. Sugrįžti ten būtų tolygu vėl gyventi, kaip gyvenus, kai tave spaudžia vis dėl naujo darbo, o tavęs paprasčiausiai neaplanko mūzos.

Išaušo blausus rytas. Aplink buvo tyla ir ramybė, tik paukšteliai čiulbėjo savo odes rytui. Kartais sušlamėdavo vienas kitas medžių lapelis. Ant jaukaus, nedidelio, rąstinio namelio su šiaudiniu stogu, apaugusio vijokliais pirmojo laiptelio prie įėjimo stovėjo Sara. Ji giliai kvėpavo gaiviu ryto oru. Tada peršoko likusius laiptelius ir nubėgo taku. Ji visada kas antra ryta eidavo bėgioti, o nepabėgioti esant Džo sodyboje būtų tikra nuodėmė. Moteris prabėgo pro raudonais, sultingais obuoliais pasipuošusias obelis. Tada trumpam stabtelėjo nusiskinti pora trešnių ir nubėgo toliau pro liaunas vyšnias. Sara išsuko iš tako ir nubėgo per trumpai nukirpta žolę, prabėgdama pro nedideli ežerą. Jame turškėsi kelios antis. Prie ežero augo keli plačialapiai medžiai ir nuostabi aukšta ir labai sena liepa. Ji truputi buvo pasvirusi į ežero pusę ir sudarydavo nuostabu pavėsį, kai karšta diena norėdavai pasislėpti nuo saulės. Staiga iš už toliau esančio miško pakilo didelis paukštis. Jis sklendė ramiai ir oriai, beveik nemosuodamas sparnais, tai buvo vanagas. Jis skrido vis arčiau Saros ir ji sustojus, užvertė galvą į viršų. Stebėdama paukščio brėžiamus ratus danguje, išgirdo greitus žingsnius už nugaros. Ji atsisuko ir pamatė Gabrielę. Ji pribėgo plačiai šypsodamasi ir smagiai jai modama.
- Stebi paukščius? – linksmai paklausė.
- Taip, - atsakė Sara, vėl pažvelgdama į dangų, bet vanagas jau buvo šiek tiek nutolęs.
Gabrielė pasakė, kad eina maudytis ir nulėkė prie ežero. Sara dar kuri laiką pastebėjo tolstanti paukštį ir nusprendė bėgti atgal į sodybą. Įlėkus į vidų, pamatė, kad Džo dar miega. Ji atsiduso ir sušuko:
- Kelkis!
Džo pramerkė vieną akį ir kažką sumurmėjo, kad dar nori miego.
- Nevalia pramiegoti tokio ryto! – pasakė Sara – einu padarysiu pusryčius.
- Gerai, - sumurmėjo Džo.
Jis lėtai pakilo iš lovos ir pradėjo rengtis, girdėjo kaip virtuvėje tarška indai, girdisi verdantis arbatinukas ir kažką dainuojanti Sara. Po kiek laiko ji sušuko:
- Kur, po galais, šaukštai, peiliai ir šakutės?!
Džo net sutriko. Jis įėjo į virtuvę ir nužvelgęs ją, išlemeno, kad turi būti viename iš stalčių.
- Ką reiškia viename iš stalčių? Tu nežinai kur stalo įrankiai?
- Nelabai, - prisipažino Džo.
Sara nusijuokė ir palingavo galva, lyg galvodama – vyrai.
Jie kartu išrausė visą virtuvę, bet surado tik didelį medinį šaukštą. Sara nuėjo į kitą kambarį ir peržiūrėjo visas spinteles ir spintas, bet niekur nebuvo nieko net panašaus į stalo įrankius. Džo sutrikęs dar karta peržiūrėjo visas spinteles ir rado į stiklainį sukištus vienkartinius peilius ir šakutes. Sara nepatenkinta pasižiūrėjo į jo radinius:
- Ar tu įsivaizduoji, kaip sunku supjaustyti duona su vienkartiniu peiliu?
- Mmm, - numykė Džo ir pabandė atpjauti duonos riekę.
Tačiau peilis tik įbrėžė į duonos paviršių. Tada Džo paspaudė jį stipriau ir jis sulinko, kaip kablys. Sara pradėjo juoktis ir paėmė kitą peilį ir pabandė atpjauti. Po didelių pastangų peilis sulūžo, bet viena duonos riekė buvo atpjauta. Tada paėmė paskutinį peilį:
- Su šiuo turime supjaustyti likusią duoną.
Kadangi tai buvo beveik neįmanoma abu nusijuokė ir pakaitomis, bijodami stipriau paspausti peilį bandė atpjauti duonos. Pavyko atpjauti dar dvi riekes, bet tada peilis išsprūdo Sarai iš rankos ir nukrito ant grindų. Sara begaudydama jį nuvertė pieno indelį, pastatyta ant stalo ir paruošta įsipilti šio balto skysčio į kavą. Iš jo pradėjo bėgti pienas, Džo norėdamas jį pastatyti nustūmė lėkštę su taip sunkiai atpjautomis duonos riekėmis. Lėkštė sudužo, o duona paskendo piene. Sara ir Džo pažiūrėjo vienas į kitą liūdnom akim gedėdami duonos, ir tada vienas iš kito mimikos besijuokdami, puolė šluostyti grindų. Tačiau abu beieškodami šluostė tik atsitrenkė vienas į kitą daug kartu, kol nusprendė sustoti. Jie atsisėdo ant kėdžių besijuokdami, o pienas vis dar maža srovele bėgo nuo stalo ant grindų ir skandino duoną vis didesniame tvenkinyje. Į virtuvę įėjo Gabrielė, ji tik išplėtė akis ir paklausė:
- Ką judu čia darėt?
- Gaminom pusryčius, - vis dar nesuvaldydama juoko pasakė Sara.
Gabrielė pastatė pieno indelį ir iššluostė balą, bei išvariusi juos iš virtuvės, pradėjo gaminti pusryčius. Po dešimties minučių ji su padėklu sumuštinių ir arbatos puodeliais nuėjo prie senosios liepos, po kuria sėdėjo Džo ir Sara. Gabrielė padėjo padėklą ant medinio stalo ir atsisėdo ant kito suolo. Džo išpūtė akis:
- Kaip tu supjaustei duoną?
- Ach, judu. Nemokat ieškoti. Taigi duoninėje, buvo ir supjaustytos duonos.
- Aaaa, - pasakė abu susižvalgydami.
Jie sėdėjo po liepa ir pusryčiavo. O oras vis labiau kaito, kažkur sučiulbėjo volungė, sušlamėjo medžio lapai ir kažkur, labai toli, pasigirdo pralekiančio automobilio garsas. Atrodė laikas slinko labai lėtai ir skubėti gyventi nėra ko. Todėl jie tiesiog puse dienos taip ir prasėdėjo ten, šešėlyje, kol paunksnė nepavirto karščiu. Gabrielė ilgesingai pažvelgė į ežerą ir tarė:
- Turbūt šoksiu į jį.
Gabrielė nulėkė į namą persirengti. Sara pažvelgė į ežerą ir pamanė eisianti taip pat persirengti, bet Džo paklausė:
- Kaip manai, kas iš jos bus?
Sara sutriko:
- Džo, tu niekada neabejojai savo dukra.
- Sara, aš ir dabar neabejoju. Tačiau ji... – atrodė Džo ieškojo žodžių išreikšti jį kamavusias abejones.
- Nesuprantu, - įdėmiai pažvelgė Sara į savo draugą.
- Ji nežino ką norėtu veikti baigusi mokyklą, o tai jau kitąmet. Ji nežino savo tėkmės.
- Džo, - nusišypsojo Sara, - retas tokio amžiaus žino ką norėtų dirbti, ko norėtų siekti. O tu pats ar žinojai?
- Turbūt ne. Bet ji net neturi savo mėgstamos srities, kuria galėtų užsiimti.
- Ach, radai dėl ko jaudintis. Ji gali pasirinkti dabar viena dalyką, o po kelių metų jos susidomėjimas gali pakrypti visai į kitą pusę. Ir tai nieko nuostabaus. Aš tada galėjau atiduoti galvą už savo įsitikinimus, bet dabar gerai pagalvočiau kalbėdama apie tuos pačius dalykus. Džo, ji puiku mergina, su ja lengva draugauti, ji stipri. Gabrielė tikrai ras kuo užsiimti. Geriau nesijaudink, o džiaukis šia nuostabia popiete, - ji atlošė galvą atgal ir prisimerkusi pažvelgė į dangų.
- Taip, džiaukimės, - niūrokai pasakė Džo.
Sara pažvelgė į jį. Pamatė susimąsčiusias akis, ir kietai sučiauptas lūpas. Ji padėjo ranką ant jo peties. Džo pasisuko į ją ir nusišypsojo jai, moteris vėl atlošė galvą. Tuo metu prabėgo Gabrielė ir įsibėgėjusi nėrė į vandenį. Džo žiūrėjo kaip ji maudos, Sara atsistojo ir pasakė, jog taip pat eina persirengti. Kai ir Sara buvo ežere, ji paklausė Gabrielės:
- Tai nesugalvojai dar ką norėtum veikti ateity?
- Žinoma, kad žinau. Būsiu psichologė ar kas nors panašaus. Aš noriu padėti žmonėms išspręsti jų problemas, - pasakė Gabrielė ir panėrė.
Sara priekaištingai pasižiūrėjo į Džo. Ji išlipo iš vandens, ir šluostydamasi rankas, pasakė:
- Na matai, ji jau pasirinkus. Bet tu nežinojai.
- Man ji nesakė, - teisinosi jis.
Vakare jie išėjo pasivaikščioti iki miško. Cirpė žiogiai, saulė laidosi į savo naktinį prieglobstį. Gabrielė paaiškino, kad vakar kai tėtis niekaip neatvažiavo, Luiza prikalbino savo tėti atvažiuoti jos pasiimti. Tik vakare jie susivokė, kad čia turėjo būti dar vienas žmogus. Gabrielė juokėsi iš to, sakydama, kad taip galima pamiršti ir savo vaikus. Tada Džo paklausė:
- Ar tu tikrai įsitikinus, kad nori būti psichologe?
- Na nebūtinai ja, gal sociologe, na kuo nors...
- Aš suprantu, bet tai sunku, užsikrauti kitų žmonių rūpesčius sau. Juk ir pats turi savų, o dar klausytis kitų ir stengtis jiems padėti. Tu turi mokėti atsiriboti nuo jų, kad jie nekankintų tavęs pastoviai.
- Taip, tėti, bet juk padėti kitiems tai nuostabiausias dalykas pasaulyje. Gyventi tik sau yra taip savanaudiška, gyventi tik dėl kitų gal per daug altruistiška, geriausia surasti viduriuką. Padėti kitiems pasijausti bent kartais laimingiems ir jausti, kad tu gyveni, o šiaip švaistai savo gyvenimą. Jausti malonumą padedant, bet nepaaukoti savęs visos. Užtektų bent jau tiek kiek skiri sau, skirti ir kitiems. Tiek dirbant toki darbą, tiek kasdieniame gyvenime savo artimiems žmonėms. Bet tik jus pažvelkit koks nuostabus ir slėpiningas miškas naktį.
Jie pažvelgė į mišką. Puikus, didingas, paslaptingas, tamsus ir šiek tiek šiurpokas miškas tyliai ir lėtai alsavo. Tolybėse viena po kitos įsižiebė žvaigždės, sušvito kaip pjautuvas mėnulis. Jie lėtai, beveik nešnekėdami parėjo namo. Gabrielė pasakė eisianti gulti, Sara dar kiek pasėdėjus su Džo, taip pat nuėjo miegot. Džo pasižiūrėjo į savo mobilųjį telefoną ir rado trys praleistus skambučius nuo Sandros. ,,Po galais ko ji nori“ pagalvojo jis. Jis paskambino jai. Sandra atsiliepė susierzinusi:
- Kur tu esi?
- Sodyboje, - atsakė Džo susipratęs, kad nepaskambino Sandrai.
- Bet ar tu bent kiek mąstai? Galėjai pranešti, - piktai išrėkė Sandra.
- Atleisk, užsimiršau, - nuoširdžiai atsiprašė Džo.
- Na, žinoma. Tu visada pamiršti, - pavargusiu balsu sumurmėjo Sandra.
Džo nieko neatsakė, žinojo, kad geriau nepradėti ginčytis.
- Beje, kas dar ten su tavim, kad sugalvojai pabūt?
- Tik aš, Gabrielė ir... Daugiau niekas, - sumelavo Džo.
- Gerai, - po trumpos pauzės atsakė jo žmona – labanaktis.
- Labanaktis.
Džo pažiūrėjo pro langą į siūbuojančius medžius, į jų slankiojančius šešėlius ir nuėjo miegoti.
Brėkštantis rytas vėl prikėlė namelio gyventojus pradėti naują, galbūt šiandien atnešiančią ką nors ypatingo dieną. Sara pabudo pirmoji ir po obelimi stebėjo saulėtekį. Didelė, apvali kaip diskas, šviesiai rožinė saulė kilo iš už miško, palikdama kitą pasaulio pusę mėnesienos globoje. Moteris giliai įkvėpė ir paletė kojų pirštais vis dar rasota žolę. Ji maloniai kuteno ir Sara nusišypsojo. Jos atmintyje iškilo vienas rytas, kai tokia pati saulė ir tokia pati žolė ją lydėjo kelyje kartu su Džimiu. Sara prisiminė, kad taryt jie susipyko. Tačiau ji niekaip negalėjo prisiminti kodėl. Akyse ji matė tolstančią Džimio figūrėlę, kai jis visiškai nuliūdęs pradėjo bėgti nuo jos keliu tolyn. Taip pat jos galvoje vis skambėjo jo žodžiai: ,, o aš tikėjau“. Moteriai per skruostą nubėgo ašarą. Ji žinojo, kad tai vienintelis kartas kai jie buvo susipykę. Sara tyliai sumurmėjo: ,, o aš tikėjau“. Dangų vėl praskrodė vanagas, priversdamas ją pakelti galvą ir nusinešdamas jos skausmą. Moteris vėl buvo pakerėta jo skrydžio. Tačiau ji išgirdo prasiveriančias namelio duris ir pasukusi galvą, pamatė Džo. Jis jai pamojo ir nusišypsojo. Sara padarė tą patį ir nusiskynusi obuolį, lyg priežastį buvimo po obelimi, nuėjo prie jo. Jie kartu patraukė prie aukštos tujos, jos šešėlyje gulėjo rąstas, kažkada nuo žaibo kritusio medžio dalis. Jie atsisėdo ant jo, ištiesė kojas ir šyptelėjo vienas kitam. Virš žolės suplasnojo drugelis, toliau nuo medžio šakos pakilo mažytis paukštelis, o virš geltonos gėlės žiedo sudūzgė bitė. Viskas taip trapu ir tyra. Jiedu, dvi sudraskytos sielos ieškančios harmonijos, platus neaprėpiamas dangus ir tyla, atrodė daugiau nieko nėra, nei šalia, ne toliau... Pasigirdęs padangų cypimas priminė apie realybę, kažkas lėkte įlėkė į kiemą. Jie nematė kas tai, nes buvo uždengti tujos, tačiau Džo suprato ir ta pačia akimirka susinervino. Atsidarė automobilio durelės ir pasigirdo skubus žingsniai ant dulkėto kelio link namo, tyliai sucypė atidaromos namo duris ir pasigirdo nustebintas balsas:
- Mama, ką tu čia veiki?
Atsakymo nebuvo. Tik girdėjosi, kaip per grindinį nukaukšėjo batai, o dar greitesni žingsniai nulėkė per sodą. Džo pakilo ir liūdnai pažvelgė į Sarą. Ji stengėsi neparodyti nusivylimo, tačiau jos žvilgsnis sakė „nieko nuostabaus“. Džo lėtai nuėjo link namo, lyg stengdamasis kuo daugiau atitolinti šį susitikimą. Jis pamatė visur lankstančią Gabrielę ir ją sustabdęs paklausė:
- Kaip?
- Įniršusi, - atsakė Gabrielė.
- Bet ji iškart negalėjo žinoti, - nustebo Džo.
- Mašina, - atsakė dukra.
Džo pažvelgė į sidabrinę mašiną, ir išgirdęs artėjančius žingsnius, giliai įkvėpė. Jis atsigręžė ir jo akis susitiko kitas piktas akis, jos lūpos buvo kietai suspaustos, lyg ji bijotų prasižiot. Sandros rankos virpėjo, o palaidi plaukai plevėsavo į visas puses. Atrodytų tokioje tolumoje pasirodė Sara. Sandra sustojo prie jo ir pažvelgė per petį, sekdama Džo žvilgsniu. Ji išbalo, sušnopavo, lyg drakonas, ir išplėtė akis. Jis žinojo, jog dabar pasipils žodžių tirada, todėl paprašė Gabrielės nueiti šalin. Šių nesąmonių jai girdėti nereikėjo. Tačiau Sandra pastovėjusi įsitempusi ir negailestingų žvilgsniu verdama Sara, staiga subliūško. Jos pečiai nusviro žemyn, keliai šiek tiek sulinko, o akys užsimerkė. Sandra lėtai patraukė link automobilio, įsėdo į jį ir užsikniaubė ant vairo. Džo sutriko, ji niekada nepasiduodavo, ji netgi mėgo kelti skandalus. Gabrielė, atrodė, irgi nežinojo ką daryti. Jeigu ji dabar išvažiuos, nežinia kas gali atsitikti, be to ji viską eilinį sykį ne taip suprato. Džo neužtikrintai nužingsniavo link mašinos, tačiau Sandra iššoko iš jos, lyg atgavusi jėgas ir nulėkė į namo vidų, šaukdama: „taip nebus, aš nepralaimėjau“. Pro langą išskrido Saros rankinė. Sara išplėtė akis iš nustebimo. Džo sustingo vietoj, o Gabrielė puolė kelti rankinės, tačiau moteris ją aplenkė.
- Nereikia, brangioji, - pasakė.
Sara nuėjo prie automobilio ir įsėdo vidun, tik tada Džo atsipeikėjo.
- Ne, Sara! Ji neturi teisės taip elgtis!
- Džo, dabar jai niekas neįrodys kitaip nei ji pati mano. Geriau aš nesipainiosiu. Atleisk, bet aš nenoriu dar labiau pabloginti šios situacijos. Man tikrai gaila, kad taip išėjo. Liūdniausia, kad Gabrielė tai matė, - atsakė Sara.
Ji išvažiavo, nespėjus Džo paprotestuoti antrąkart.
Sandra stovėjo tarpdury, Džo pažvelgęs į ją tik papurtė galvą. Sandra buvo įbedusi į jį akis, laukdama jo priekaištų ir pasiaiškinimų. Tačiau jis nebeturėjo ką pasakyti, ir taip pat į ją žvelgė, laukdamas... Pats nežinojo ko. Pasigirdo atodūsis ir jų akyse tik švystelėjo šviesus plaukai, Gabrielė apsisuko ir nubėgo. Sandros akys akimirka išsiplėtė ir ji subliūško. Dingo visas jos ryžtingumas. Džo tik piktu žvilgsniu nutvilkė Sandrą. Kažkur tolumoje sučirpė paukštis, nuo ežero pakilo trys antis ir nepatenkintos suplasnojusios sparnais dingo už medžių.

Šarlotė peiliu tepė sviesta ant duonos riekelės. Tai buvo jos vakarienė. Šįvakar ji tingėjo, o gal labiau nenorėjo kur nors eiti. Beveik kiekvieną vakarą moteris eidavo vis į kitą restoraną pavalgyti. Taip ji lyg susipažindavo su Londono vakariniu gyvenimu. Šią šiltą naktį ji vis galvojo apie Džeką. Jis taip toli ir ji pirmą kartą iš tiesų jo pasiilgo. Nors jos mintyse kaip ir anksčiau karaliavo Džo. Tačiau ji vis labiau stengėsi apie ji negalvoti ir kartais jai pavykdavo. Šarlotė visada pajusdavo šilumą pagalvojus apie Džeką, o pagalvojus apie Džo... Nė ir pati moteris nesuprasdavo ką ji jaučia tam žmogui. Jai ir atsibodo save analizuoti, geriau jau jaus ir nemastys ką. Šarlotė palaistė gėlę, kurią vakar nupirko Džein, kad namai butų jaukesni, tada įsijungė muzikinį centrą ir sulenkusi kojas atsisėdo ant sofos. Ji tiesiog klausė muzikos ir sėdėjo, kai gretimame bute prasidėjo diskoteka. Muziką turbūt girdėjo visa gatvė. Šarlotė net krūptelėjo ir piktai sužaibavo akimis į sieną, už kurios ir grojo muzika. Po valandos ji jau nebegalėjo apsikęsti, todėl užsimetė kita sijoną ir išėjo į koridorių. Ten pamatė visą būrį žmonių susigrūdusių prie kaimynų buto. Šarlotė pasuko jų pusėn, brovėsi pro juos ir staiga kažkas ją sugriebė už rankos. Moteris staigiai atsisuko, norėdama paliepti atšokt, bet nepadarė to. Į ją žvelgė tas pats vyras, kuris vakar ją vežė namo. Šarlotė nuoširdžiai nustebo:
- Rosai?
- Taip širdele, aš,- jis plačiai nusišypsojo jai.
Šarlotė žvelgė į jį ir jos galvoje greitai sukosi vakarykštė kelionė namo.
- Prisijunk, - pasiūlė jis.
- Aaa... Ne, aš einu į miestą, - atsikalbinėjo ji.
- Nagi, eime, - pasakė jis, čiupo ją už rankos ir nutempė vidun į butą.
Šarlotė dar bandė priešintis, bet galiausiai pasidavė. Ten buvo vos įmanoma prakvėpuoti. Rosas nusitempė ją kažkur ir pasodino ant sofos šalia besibučiuojančios porelės.
- Ko norėsi? – išgirdo ji Roso balsą.
- Ką?
- Išgert. Ko norėsi išgert?
- Nežinau, - išlemeno Šarlotė taip staigiai įtraukta į šį vakarėlį.
- Aš tuoj, - pasakė Rosas ir dingo tarp žmonių.
Šarlotė pastebėjo, kad čia yra dauguma namo gyventojų. Ji sėdėjo, apsiprasdama su deguonies trukumų ir vis žvilgčiodama į šalia sėdinčią porą. Rosas grįžo už kokių penkių minučių, o porelė vis dar bučiavosi. Jis padavė jai stiklinę ir pats atsisėdo šalia. Šarlotė paragavo gėrimo ir išspjovė jį tiesiai ant kažkieno kojos, bet niekas į tai neatkreipė dėmesio. Tik Rosas šalia juokėsi:
- Degina?
- Kas čia per velnio gėrimas? – sušuko Šarlotė.
- Mano tradicinis kokteilis. Geras, tik pirmas gurkšnis visada toks, - vis dar juokėsi Rosas.
Šarlotė netikėdama pažvelgė į jį, o jis paragino paragaut dar kartą. Moteris lėtai pakėlė stiklinę prie lūpų, suvilgė liežuvį ir tada išgėrė visą iki dugno.
- Geras, - pasakė ir nusišypsojo Rosui, kuris sėdėjo išsižiojęs.
- Dar?
- Žinoma.
Rosas vėl pradingo. Kažkoks tipas atsidrėbė šalia, jis dvokė rūkalais, alumi ir nežinia kuo. Jis pažvelgė į Šarlotę ir pabandė kažką pasakyti, bet jam pynėsi liežuvis. Tada jis uždėjo ranką jai ant kojos. Šarlotė nustūmė ją šalin ir metė jam pikta žvilgsnį. Tačiau jis jo arba nepamatė arba nesuprato, ir apkabino ją per pečius ir priglaudė prie savęs. Moteris pabandė išsilaisvinti iš jo gniaužtų, bet jai nepavyko. Jis taip dvokė, kad moteris manė uždusianti nuo dvoko. Tačiau staiga prie jų išdygo Rosas ir piktai paliepė:
- Nešdinkis!
Jis nepajudėjo, tada Rosas nutempė ji nuo sofos ir pats atsisėdo. Tas tipas matyt ten pat ir nulūžo. Rosas padavė jai stiklinę:
- Taip dažnai būna.
- Dažnai, lankaisi tokiose vakarėliuose? – pasidomėjo moteris.
- Turbūt.
- Kaip suprast turbūt?
- Vienam būtų dažnai, kitam ne, - pasakė jis, išgerdamas savo kokteilį.
Šarlotė nusišypsojo. Pamanė, kad jai būtų dažnai. Ji pajuto, kad pradeda atsipalaiduoti. Tai įvyko turbūt pirmą kartą, nuo to kai ji atvyko į Angliją. Su Rosu jie sėdėjo, gėrė jo kokteilius ir klausinėjo vienas kitą visokių smulkmenų. Šarlotė netikėtai prisiminė tą moterį automobilyje:
- Adrianos, čia nėra?
- Ne, - nusijuokė Rosas – prisiminei po valandos.
Šarlotė taip pat nusijuokė. Ką gi vietoj ramaus vakaro, ji sėdi su šiuo vyru ir tauškia visokius niekus. Staiga ją užvaldė nenumaldomas noras pašokti. Ji pakilo ir prisijungė prie šokančių žmonių. Po kelių minučių Rosas padarė tą patį. Jis šuktelėjo jai į ausį:
- Puikiai šoki, malonu buvo tave stebėti!
Šarlotė nusišypsojo ir žavingai apsisuko Rosui prieš akis. Ji nežinojo kiek laiko prašoko, nežinojo kiek laiko dar juokavo su Rosu ir dar kažkuo, nežinojo, kiek laiko sėdėjo nebejausdama kojų. Tačiau jau auštant ji nusprendė, kad laikas pakvėpuoti oru, o ne rūkalų, prakaito ir alkoholio mišiniu. Šiaip ne taip prasibrovus į balkoną, įkvėpė ir pajuto sugrįžtant jėgas. Grįžus atgal ji susirado Rosą ir sušoko neįtikėtinai. Kai kurie aplinkui net sustojo ir atsisuko į juos pažiūrėti. Po viso to ji užsigarantavo Roso pakvietimo į gimtadienį. Jie šoko ir tada kai žmonės pradėjo skirstytis, šoko ir tada kai beliko tik keli bemiegantis tipai ir ta besibučiuojanti porelė. Greitai išsinešdino ir jie. Grojo lėta muzika, o vidury kambario tarp šiukšlių, balų ir subraižytų grindų sukosi Šarlotė ir Rosas. Ji jau beveik miegojo padėjusi galvą ant jo peties. Moteris pabandė pakelti galvą, bet ji buvo sunki lyg švinas. Ji sušnibždėjo:
- Rosai, einu namo.
Ji pabandė atsiplėšt nuo Roso, bet kojos jau nebelaikė, protas nebeveikė. Šiaip ne taip su Roso pagalba parsivilko lygi buto ir įėjus į vidų griuvo ant lovos. Rosas irgi nebepastovėjo, todėl griuvo ant sofos ir kaip mat užmigo. Šarlotė dar bandė kažką sakyt, bet nespėjo, akis pačios užsimerkė.

Šarlotės kulniukai žaismingai kaukšėjo į laiptus. Ji grakščiai leidosi laiptais iš darbovietės kartu su Džo ir Džeine. Jos plaukai draikėsi vėjyje, o rankos gestikuliavo jai kažką aiškinant Džeinei. Po to ji atsikvėpė ir džiaugsmingai sušuko:
- Maniau, kad šita savaitė niekada nesibaigs!
- Iš ties buvo labai sunki, - pasakė Džeinė.
Nusileidę jie pasuko prie Džo automobilio. Jis pasiūlė jas parvežti, bet Džeinė atsisakė:
- Toks gražus vakaras. Tokį verta pasivaikščioti.
Šarlotė, žinojo, kad ir jai reikia atsisakyti, bet pagunda buvo per didelė. Ji įsėdo į automobilį ir pažvelgė į nueinančią Džeinę, tuoj pat pasigailėjo įsėdusi. Jai reikia laikytis, kaip galima trumpiau su Džo. Bet pagunda visada tokia svaiginanti ir didelė. Šarlotė švelniai pažvelgė į Džo ir jam nusišypsojo. Kad ir ką ji darė širdis jos neklausė. Ji veržėsi pas Džo, bet kartkartėm primindavo ir apie Džeką. Tada ji sau priekaištaudavo, bet niekaip negalėjo atsikratyti minčių apie šį vyrą, kuris sėdi šalia. Jie vos spėjo nuvažiuoti iki pirmojo šviesoforo, kai suskambo Džo telefonas. Džo atsiliepė ir kuri laika juo kalbėjo, o po to nepatenkintas jį išjungė. Šarlotė paklausė:
- Kokie nors nemalonumai?
- Reikia važiuoti parvežti Gabrielę ir jos draugę iš mūsų sodybos. Jos ten užvakar išvažiavo. Aš toks pavargęs, be to tai toli.
- Gal norėtum, kad aš palaikyčiau kompanija. Nebūtų taip liūdna, - pasakė Šarlotė ir iškart mintyse pradėjo apgailestauti. Ji save iškeikė visokiais žodžiais. Jai tai tiesiog išsprūdo, nes ji to norėjo.
- Žinoma, - atsakė Džo irgi šiek tiek pykdamas ant savęs.
Jie išsuko iš Londono ir nuvažiavo į užmiestį. Džo papasakojo apie sodybą ir toliau jis važiavo tylėdami. Šarlotė pasiknaisiojo po diskus ir vieną suradusi šyptelėjo:
- Tau patinka...?
- Čia turbūt Sandros. Bet visai nieko, - atsakė Džo nenuleisdamas akių nuo kelio.
Šarlotė uždėjo diską ir muzikos fone pasakė:
- Buvau susitikusi Sarą.
- Tikrai? – nustebo Džo.
- Taip. Ji sėdėjo prie Temzės, o aš ėmiau ir užkalbinau, net nežinodama, kad ten ji. Po to ji manęs paklausė ar aš ne Šarlotė. Štai taip mes susipažinom, - papasakojo ji žaviai sumirksėdama.
Saulė jau pradėjo raudonuoti, o jie buvo nuvažiavę tik puse kelio. Džo vis labiau pyko, kad Gabrielė negalėjo palaukti rytojaus. Bet jos draugei Lizai reikėjo rytoj iš ryto kažkur nueiti.
Medžiai metė ilgus šešėlius ant kelio, pradėjo lynoti. Šarlotė žvelgė pro langą į raudonai užsiplieskusias kalvas pro lietaus šydą. Tolumoje pasirodė vaivorykštė. Šarlotė prisiminė ką Džekas sakydavo apie ją. Ji nejučiomis prabilo:
- Džekas visada sako, kad vaivorykštė, kaip gyvenimas. Visos spalvos, kaip gyvenimo tarpsniai, kaip jausmai, kaip žmogaus būsenos. Taip pat jis sako, kad vienintelis reiškinys žemėje vertas manęs yra vaivorykštė. Tik ją jis man norėtų padovanoti, bet negali.
Tą akimirką Šarlotės akyse išniro Džekas ir ji pajuto, kaip norėtų, kad jis būtų šalia. Ji taip norėjo ištiesti ranką ir pajusti jį. Ji norėjo priglusti prie jo, būti jo apkabinta, žvelgti jam į akis ir būčiuoti jį be galo. Ji, taip užmiršusi viską pasaulyje, važiavo iki pat Džo šūktelėjo ir sustabdė automobilį. Jis išlipo ir Šarlotė, ką tik sugrįžusi iš svajonių pasaulio, nelabai suprato kas dedasi. Po minutės Džo sugrįžo. Jis įlipo vidun ir piktai užtrenkė duris.
- Prakeiktą padangą nuleido. Matyt ant kažko užvažiavau. Atsarginės neturiu.
Šarlotė beveik visa pabalo. Tik šito ir truko. Pabūk, kad gudrus, kuo trumpiau su Džo.
- Gal paskambink Sandrai? – pasiūlė.
Jis į ją pažiūrėjo lyg į beprotę. Šarlotė iškart suprato, kad pasiūlymas nelabai koks. Džo pasakė:
- Paskambinsiu vienam draugui.
Tačiau nei tas, nei kitas negalėjo. Abu buvo vakarėliuose. Sakė, kad neras kas galėtų padėti atvažiuos, bet geriau jau surastų. Kitas išvis neatsiliepė. Rosas atsiliepė, bet ryšys iškart nutrūko ir antrąkart Džo neprisiskambino. Galiausiai jis paskambino Sarai. Ji nors ir labai nepatenkinta tokia tolima kelione, tuo labiau kai jau buvo beužmieganti, sutiko atvažiuoti. Džo pažvelgė į savo bendrakeleivę ir pasakė:
- Teks ilgai palaukti.
Jis sėdėjo ir abu, nors ir vienam ir kitam draugija buvo maloni, jautėsi nejaukiai. Lauke lijo vis smarkiau ir smarkiau. Šarlotė pasakė, kad Anglijos labiausiai nemėgstanti, nes čia dažnai lyja. Vis labiau temo ir vis labiau darėsi nejauku sėdėti naktyje, beveik nieko nematant aplinkui tik tiek kiek apšviečia lempos. Aplink lempas skraidė daug naktinių plaštakių, kai kurios trankėsi į langus. Viena gerokai prisitvojo ir išsitrėškė ant lango tiesiai Šarlotei prieš akis. Ji vis žiūrėjo į ją, bet neiškentusi išsitraukė iš rankinės nosinaitę išlipo jos nušluostyti. Džo pamatęs ką ji daro irgi išlipo ir sušuko:
- Nereikia. Visa sušlapsi!
Tačiau Šarlotė neklausė ir vis valė. Tik kai nuvalė įlipo atgal į automobilį. Džo paklausė:
- Kam tai darei? Dabar visa šlapia. Dar sušalsi.
- Nesijaudink nesušalsiu. Ji čia išsitrėškė prieš mano akis, tai baisia erzino.
Jie tylėjo ir žiūrėjo į spiečių plaštakių. Staiga Šarlotė paklausė:
- Ar tiki, kad pasaulyje yra ta tikroji meilė besitęsianti visą laiką, kai esi su tuo žmogumi?
Džo išmuštas iš vėžių tokio klausimo, pakreipė galvą ir susimąstęs pažvelgė į mėnulį.
- Jei ir yra man jos neteko patirti, - atsakė.
- Kai kas sako, kad yra. Ką gi galėsiu pasakyti tik tada jei ir man pasiseks tai patirti, - rimtai atsakė Šarlotė. Nepatikėsi, bet Džekas tiki, kad ji yra. Dar nebuvau sutikusi iki jo vyro, kuris taip manytų. Todėl tavęs ir paklausiau.
- Romantikas tas tavo Džekas.
- Tikrai. Jis toks...žmogiškas, - sutrikusi pasakė Šarlotė, nežinodama, kaip išsireikšti.
- Kaip suprasti? – nesuprato ką ji turėjo omenyje.
- Žmogiškumas, - dar labiau sutriko Šarlotė, nes pirmąkart taip kalbėjo apie Džeką.
- Kas, pagal tave, yra žmogiškumas? – susidomėjo Džo.
- Žmogus turi elgtis kaip žmogus, o ne kaip gyvulys. Ne vien tenkinti savo gyvuliškus norus: pavalgyti, išsimiegoti. Kiekvienam žmogui reikia šilumos, supratimo, meilės, draugystės, deja jis tai gali gauti tik iš kito žmogaus. O tai priklauso, ar kitas žmogus gali tai suteikti, ar gali atleisti ir užjausti, o ne būti užsispyrusiu. Džekas tai gali... Žinoma, lengviausias kelias, kai esi užgautas, net negalvoti atleisti ir tą žmogų pamiršti. Bet juk galu gale taip gali pamiršti ir visus. Geriau pamiršti klaidą, skriaudą, o dar geriau sąmoningai kitų žmonių neskaudinti. Štai užjausti gali ne kiekvienas žmogus. Deja, dažnai šį sugebėjimą palaidojam po pelenais. Ir vis dėlto, kas tas žmogiškumas? Gal tai geriausių savybių rinkinys, kuriame nėra blogų savybių, ydų. Bent gerosios savybės nėra užgožtos blogųjų. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savyje bent trupinėlį žmogiškumo. Tačiau šiandien taip lengva jį užmiršti, nes dabar galvojama tik apie save. Bet žmogus yra tik maža kruopelė iš viso didelio pasaulio. Kiekvienas sudaro tą pasaulį, todėl kiekvienas turi stengtis jį puoselėti, kad jis bujotų kaip raudonas gėlių krūmas. Žmogus turėtų būti švelnus, kaip žiedlapis ir toks stiprus, kad pasaulis būtų vientisas, lygus, - išdėstė savo mintis Šarlotė.
Džo pagarbiai į ją pasižiūrėjo, nes ji viską sakė su tokiu užsidegimu. Jis paklausė:
- Bet juk tu nemanai, kad visi galvoja tik apie save?
- Žinoma, ne. Yra daug kilnių žmonių, - atsakė Šarlotė vis dar nesuprasdama, kodėl jai būtent dabar gimė tiek minčių.
Ji pažvelgė į mėnulį, kurio pjautuvas kybojo tiesiai virš jų ir metė siaurą mėnesienos ruožą ant Šarlotės veido. Užgrojo Bethoveno Mėnesienos sonata ir jos blakstienos suvirpo, o rankos sudrebėjo. Sidabrinės šviesos apšviestas jos veidas, toks rimtas ir romus, atrodė, kaip iš gilios praeities atkeliavusios deivės. Dabar bet kas į ją pažvelgęs būtų nutilęs ir susimąstęs, klusniai ir pagarbiai žiūrėtų į ją, lyg laukdamas ką ši likimo deivė pasakys. Šarlotė pakėlė vieną ranką ir perbraukė per plaukus, jie suplevėsavo ir pasklido jai už nugaros. Jos lūpos suvirpėjo ir ji švelniai, bet giliai įkvėpė. Tada pasisuko į Džo ir buvo nustebinta jo žvilgsnio. Tas žvilgsnis buvo kupinas susižavėjimo, pagarbos ir liūdesio. Ji atidarė dureles ir išlipo, Džo padarė tą patį. Nežinia kodėl, bet jie abu stovėjo plakami lietaus, žvelgdami į mėnesienos taką, pamiršę viską gyvenime. Niekas nežino kiek laiko praėjo kol pro šalį pralėkė automobilis ir sustojo, tada pavažiavo atgal ir sustojo šalia tų skulptūrų, kaip faraonų žvelgiančių į savo šalį, spoksančių į mėnesieną. Džo atsipeikėjo tik tada, kai išgirdo pažįstamą balsą. Jis pažvelgė ton pusėn ir baisiausiai nustebęs pamatė Rosą su kažkokia moterimi, kurios veido jis neįžiūrėjo. Rosas sušuko:
- Ką jus čia darot? Garbinant mėnulį!
- Ne...Ne...O kur tu čia bastaisi? – ne ką mažiau nustebintas paklausė Džo.
- Važinėjuos su šia gražuole, - linksmai atrėžė Rosas.
Džo pagaliau pamatė moters veidą ir vos nepargriuvo. Tai buvo Adriana. Ji jam koketiškai nusišypsojo. Rosas paklausė:
- Kas šita gražuolė?
- Šarlotė, - prisistatė ji.
Džo susitarė su Rosu, kad jis parveš Šarlotę, nors ji ir nenorėjo palikti jo vieno. Šarlotei įsėdus, Rosas išlipo ir pasivedė Džo į šalį, paklausė:
- Tai kas šita gražuolė?
- Bendradarbė, Rosai, tik bendradarbė, - atsakė Džo.
- Aišku. Bet tu norėtum, kad būtų kitaip, ar ne? – šmaikščiai paklausė Rosas.
Džo jau norėjo prieštarauti, bet draugas jį aplenkė:
- Tai pasinaudojai mano pasiūlymų? Gerai, gerai. Aš čia su ja tik šiaip važinėjuos, - aiškiai meluodamas pasakė jis. Nesijaudink ji man greitai vis tiek atsibos. Vakar susipažinau su viena tokia seksualia paukštyte, tad šiandien mūsų paskutinis vakaras. Čia tik šiaip tau pasakoju, kad žinotum.
Džo nieko neatsakė, o Rosas šoko į automobilį ir nurūko.

Sara taip pat ėjo namo, tik ji pyko ant Šarlotės. Tą dieną sėdėdama prie Temzės ji jau šiek tiek ramiau žvelgė į visus ją slegiančius įvykius. Žinoma, Šarlotę kaltinti buvo lengviausia. Juk apskritai lengviau kaltinti kitą nei patį save, kad tu negali susitvarkyti su visu tuo. Sara žinojo, kad negali kaltinti jos, bet taip buvo lengviau, negu gilintis į savo neviltį. Lengviau buvo pykti ir drožti namo greitai ir energingai, o ne liūdnai sliūkinti. Sara tiesiog bėgte įbėgo į kiemą, pro duris į namą grasiai jas užtrenkdama ir bildėdama užbėgo į antrą aukštą. O ten taip staiga atsiradusios jos jėgos dingo ir ji akimirkai sustojusi kambario viduryje, griuvo ant lovos ir pradėjo raudoti. Tačiau ji verkė labai trumpai, tada ji stigulė ant nugaros ir žvelgdama pro langą, gulėjo apimta apatijos. Už kelių minučių ant laiptų pasigirdo tylus žingsniai, jie sustojo prie kambario lyg abejodami ar eiti į vidų. Tačiau greitai pasirodė Saros mamos veidas, rūpestingai ir liūdnai žiūrintis į gulinčią apatišką savo dukrą. Mama įėjo ir atsisėdo ant lovos kraštelio. Denisės akyse pasirodė ašaros, ji greitai jas nusivalė ir pasilenkusi, tyliai pasakė:
- Ak, vargšele tu mano. Aš tuoj tau atnešiu raminamosios arbatos, o tu pagulėk ir nusiramink. Gal po to tau grįš noras eiti vėl tapyti? Tu vėl galėsi užsimiršti. Aš tuoj, tuoj sugrįšiu.
Staiga Sara atsisėdo tiesiai ir tiesiog suriko:
- Ne. Tu man neneši jokių kvailų arbatų. Man nereikia. Aš nepamiršiu to, todėl turiu susigyventi su tuo. Ne, mama, aš turiu pati tai įveikti.
- Tai žinoma, kad turi pati tai įveikti. Bet aš juk tau noriu tik padėti, - gailiai pasakė mama.
Sara vėl griuvo ant nugaros ir beviltiškai atsiduso. Ji pažvelgė pro langą ir jos atmintyje iškilo visą tą sceną su buvusiu vyru, Rebeka ir Džimiu. Kodėl tai turėjo matyti tas mielas, niekuo dėtas berniukas? Sara akimirka pasidavė tiems skaudiems prisiminimams ir iš jos akių vėl plūstelėjo ašaros. Denisė pasiūlė jai nosinę. Sara čiupo ją ir su baisiu įniršiu nusivalė ašaras. Tuo momentu apačioje išgirdo balsą, jis klausė ar kas nors yra namie. Saros mama sušuko, kad jos viršuje ir bematant ant laiptų pasigirdo žingsniai. Į kambarį įėjo Džo. Jis atidžiai nužvelgė Sarą ir susirūpinęs pažvelgė į Denisę. Mama pasivedėjo Džo iš kambario ir kažką jam sušnibždėjo, tada nulipo laiptais žemyn. Džo vėl pasirodė kambaryje, o Sara vėl apatiškai žvelgė pro langą. Jis priėjo ir paėmė jos ranką. Sara pažvelgė į jį ir ją užplūdo šilumos ir džiaugsmo banga. Ji apsikabino Džo ir jie taip ilgai sėdėjo vienas kito glėbi. Tada Sara atšlijo ir dėkingai pažvelgė į Džo:
- Ačiū.
- Ką tu brangute. Aš juk nieko nepadariau, - pasakė jis vis dar susirūpinusiai žiūrėdamas į savo draugę.
- O ne, tu padarei tiek daug. Vien ką reiškia, kad tu atėjai.
Džo priėjo prie lango, apie kažką pamąstė ir atsisukęs, pasakė:
- Žinai, Sara, tu privalai nepasiduoti. Aš suprantu, kaip tau įgriso tai girdėti, bet tu stipri.
- Čia tu klysti. Aš nebe stipri, teisingiau nemanau, kad kada nors tokia buvau.
- Tu stipri, aš žinau. Tu turi patikėti, kad tu gali, - rimtai pasakė Džo, bet vis dar susirūpinusiai žiūrėdamas į savo draugę.
- Ką aš galiu? – beviltiškai paklausė Sara.
- Tu gali tapyti, gali bėgioti, gali draugauti, gali kažko siekti, gali su tuo susigyventi. Tu gali tiek daug, tik tau tereikia patikėti, - karštai kalbėjo Džo.
- Bet man atrodo, kad ji mano, kad aš nieko negaliu, - keistai žiūrėdama kažkur sau po kojomis pasakė Sara.
- Tada tu gali gyventi kitur. Ji tiesiog nepatyrė to, ji nežino ko tau reikia.
- Gyventi kitur? Nejau tu turi omenyje mano palėpinį butą, - nustebusi pasakė Sara, kaip anksčiau pati apie tai nepagalvojo.
- Taip.
- Dar per anksti. Tik mano mama priverčia mane iš ryto keltis, tik ji mane priverčia nekiurksoti čia visą dieną.
- Tada vėliau. Tai nesvarbu. Svarbiausia, kad tu patikėtum jog gali.
Sara susimąstė. Ji ilgai sėdėjo lotoso poza ant lovos, kol ją lyg žaibas trenkė. Ji pašoko ir sušuko, iš pradžių nedrąsiai, o po to vis garsiau:
- Taip, aš galiu. Tu teisus aš galiu. Yra tiek veiklos, tiek daug dalykų, kuriuos reikia padaryti. Aš galiu! Aš galiu, galiu, galiu!
Ji padūkusi pradėjo lakstyti po kambarį. Džo iš pradžių beveik išsigando, bet greit pradėjo juoktis. Sara sustojo ir taip pat pradėjo juoktis. Nežinia kiek laiko jie juokėsi, bet Sarai taip palengvėjo, kad ji jautėsi lyg paukštis, kuris tuoj, tuoj pakils. Ji išlėkė iš kambario ir sušuko:
- Atleisk, Džo, bet mane aplankė įkvėpimas. Aš einu piešti, - ir nuskubėjo laiptais žemyn į verandą.
Džo pats sau nusišypsojęs išėjo, o Sara tapė. Ji piešė nieko negalvodama. Jos abstrakčiame paveiksle buvo tik ryškios ir šviesios spalvos, o ji visą laiką šypsojosi, nes jos siela džiūgavo ir tikėjo, kad ji galinti. Tikėjo kaip paauglystėje, nes tada ji tikėjo galinti nugriauti kalnus ir pasiekti savo. Jos rūpesčiai, kaip plunksnos per stiprų vėją nuskrido lengvai kažkur toli, ir bent jau tą dieną ir naktį ji jų neprisiminė.
Kitą rytą Sara jautėsi išsunkta ir norėjo tik kuo greičiau atsigulti ir užmigti, bet ji džiaugėsi savo naujuoju paveikslu. Dirbusi visą naktį ji negalvojo koks jis turi būti, bet išėjo gana neblogas. Jame atsispindėjo aistra, džiaugsmas ir patys gražiausi jausmai. Dabar kai buvo tokia pavargusi ji neįsivaizdavo, kaip galėjo džiaugsmą, laimę ir panašius jausmus susieti su aistra, bet abstraktusis paveikslas rėkte rėkė apie ją. Sara vangiai nusišypsojo jam ir atsigulusi ant sofutės jau norėjo užmerkti akis, kai į kambarį įvirto mama. O įvirto ji kartu su visais indais, kuriuose nešė savo dukrai pusryčius, bet užkliuvo už staktos. Sara pašoko ir pasilenkė prie mamos, tačiau ji labai nenukentėjo, nes nugriuvo tiesiai ant Saros drobių. Taigi visos drobės, bent jau viršutinės, buvo sugadintos. Denisė atsistojo ir šuktelėjo nuo skausmo, kurį pajuto rieše. Ji išsinarino riešą. Sara šiaip taip nuvežė ją pas gydytoją, bet pora kartu prie šviesoforų vos neatsitrenkė į kitus automobilius. Ligoninėje belaukdama mamos ji užsnūdo, bet pramerkusi akis ir pamačiusi, kad dar nėra mamos, išvydo mažiausiai čia tikėtiną sutikti žmogų – Gabrielę. Sara pamatė, kad ji sėdi nunarinusi galvą ir pamanė, kad miega, bet tai nebuvo tiesa. Netrukus Gabrielė pakėlė galvą ir išvydusi Sarą išplėtė pilnas išgąsčio akis. Ji buvo pabalusi, po akimis matėsi juodi ratilai ir truputėli drebėjo. Sara priėjo prie jos ir atsisėdo šalia. Ji pamatė, kad Gabrielė dreba daugiau negu pasirodė iš pradžių. Sara paklausė:
- Kas tau atsitiko?
Gabrielė neatsakė. Ji tik pažvelgė į Sarą pilnomis baimės ir šleikštulio akimis. Sara paėmė jos drebančią ranką ir dar kartą paklausė:
- Kas tau atsitiko?
- Nežinau, - virpančiu balsu atsakė Gabrielė.
- Nežinai? – nustebo Sara
- Taip, nežinau, - atsakė mergina ir pravirko.
Sara priglaudė ją prie savęs nebežinodama ką begalvoti ir besakyti.
- Bet kaip tu gali nežinoti?
Gabrielė nutįsusio megztinio rankovės kraštu nusišluostė ašaras ir dar labiau virpančiu balsu pasakė:
- Neatsimenu.
- Kaip tai...neatsimeni? – visai nustebinta ir dar labiau susirūpinusi paklausė Sara.
Gabrielė atšlijo nuo jos ir nusuko veidą. Ji labai tyliai sušnibždėjo:
- O, Sara, kodėl aš ten ėjau? Aš beveik nieko neprisimenu.
- Kur tu ėjai? – paklausė Sara pirštu perbraukdama jos susivėlusius plaukus.
- Ne, Sara, aš tau nesakysiu. Tu ir taip turi rūpesčių. Be to tuoj atvažiuos tėtis ir mama, - visai drebėdama sušnibždėjo Gabrielė.
Sara atsuko jos veidą į save ir įsakmiai pasakė:
- Nepaistyk niekų. Tu atrodai siaubingai. Kur tu buvai? Atsakyk man.
- Na, gerai. Tas vaikinas... Na tas kur tada matei, kai mes važinėjomės su tavimi. Jis, Bredas, pakvietė mane į vieno jo draugo vakarėlį. Aš net neprisimenu jo vardo, - pasakojo Gabrielė, o jos balsas trūkčiojo. Tenai visi jau buvo išgėrę, kai mes atėjome. Na ir aš nenorėjau būti kitokia. Juk supranti Sara, ar ne?
Sara linktelėjo galvą.
- Ten buvo visokiausiu svaigalų. Nuo alkoholio iki narkotikų. Bet, žinoma, aš nevartojau narkotikų. Juk tu tiki manimi, ar ne?
Sara vėl linktelėjo galvą.
- Po to padėtis tapo nevaldoma. Kažkas su kažkuo susipyko ir pradėjo muštis. Taip prasidėjo masinės muštinės, o ten buvo labai daug žmonių, labai daug. Man pasidarė blogą. Nežinau gal nuo alkoholio, o gal nuo visko kas ten vyko. Aš jau norėjau lėkti pro duris, bet kažkas man trenkė per galvą. Nežinau nei kas, nei kuo, bet atsibudau kažkokioj nepažįstamoj mašinoj. Viduje daugiau jokių žmonių nebuvo. Aš jaučiaus visa sudaužyta, mano drabužiai buvo visi suplėšyti. Aš toje mašinoje radau šitą megztinį, apsirengiau ir tada pamačiau, kad kažkoks man nepažįstamas vaikinas stovi prie medžio ir rūko. Jis pamatė, kad aš atsikėliau ir išsišiepė pikta kreiva šypsena. Aš iššokau iš mašinos ir pasileidau bėgti. O jis kažką šaukė panašaus ,,Ei, palauk mažyte”. Jis bandė mane vytis, bet pargriuvo ir smarkiai susitrenkė. Man atrodai jis buvo visai apsvaigęs. Be aš bėgau toliau neatsisukdama, o buvo taip tamsu. Nežinau kiek buvo valandų, bet man buvo labai baugu. Norėjau kuo greičiau patekti kur nors į vidų, bet aš net nežinojau kur esu. Buvau per daug išsigandusi, kad tamsoje suprasčiau. Man buvo baisus kiekvienas šešėlis, kiekvienas žmogus, kiekviena pravažiuojanti mašina. Kai pamačiau šitą ligoninę įpuoliau į vidų ir sukniubau ant grindų. Man po to sakė, kad aš praradau sąmonę. Aš atsikėliau palatoje lovoje. Jie padarė man įvairių tyrimų. Aš nieko beveik nesupratau. Po to užmigau ir nubudusi pasakiau, kad man reikia namo. Seselė paklausė kur aš gyvenu ir koks mano vardas. Aš jai pasakiau. Ji pasakė, kad tėvų palaukčiau čia, nes jiems reikėjo tos lovos. Jie tuoj turi atvažiuoti.
Sara sėdėjo netekusi žado. Gabrielė įsikniaubė į ją ir pravirko. Sara ramino ją negalėdama patikėti, kad taip atsitiko šiai nuostabiai merginai. Sara apglėbė Gabrielę, sakydama, kad svarbiausia nieko labai nesusižeidė. Tačiau pati suprato, kaip kvailai kalba, bet ji neturėjo ko daugiau pasakyti. Ją buvo ištikęs mažytis šokas. Jos mintyse tik sukosi užuojauta Gabrielei ir daugiau nieko. Gabrielė sušnibždėjo:
- Ką man pasakys tėvai. Aš taip siaubingai atrodau.
Sara suprato, kad Sandra šito neatleis. Sandra ne tokia. Ji, žinoma, gailės savo dukros, bet neatleis ir rodys jai ne gailestį, o savo pyktį. Sandra nemokėjo ar nenorėjo gailėtis žmonių ir rodyti jiems šiltus jausmus. Sara tarė:
- Eime iki tualeto. Aš tave sušukuosiu, tu nusiprausi. Eime.
- Gerai.
Gabrielė vos paėjo, kaip ir Sara. Kriauklėje mergina nusiprausė veidą, o Sara ją sušukavo. Tada išėjusi į koridorių pažvelgė į priimamąjį ar neatvažiavo dar Džo su Sandra. Jų dar nebuvo, todėl Sara išsivedė Gabrielę iš ligoninės ir nuvedė į kitapus gatvės esančią parduotuvę. Nupirko pirmus pasitaikiusius marškinėlius ir sijoną. Kai Gabrielė persirengė, nupudravo ją, kad kuo mažiau matytus ratilai po akimis ir nusivedė atgal į ligoninę. Ten paklausė:
- Kuriai seselei pasakei savo vardą ir adresą?
- Štai tai kur dabar kalba su priėmėja.
Sara nudrožė tiesiai prie jos ir pasisveikino:
- Labas rytas. Tai kas gi nutiko mano jauniausiajai sesutei?
- Atleiskite, - pažvelgė ta nustebusi.
- Na tai merginai, kur ten stovi, - mostelėjo Sara Gabrielės link.
- Aaa... Bet aš kalbėjau su jos tėčiu, kad atvažiuotų čia.
- Na, jie tuoj atvažiuos. Bet kadangi aš buvau arčiau ligoninės, aš kas rytą einu į tą kavinę, žinote puiki kavinė, tai jie man paskambino, kad tuoj pat nueičiau ir pažiūrėčiau kas jai atsitiko. Juk jie jaudinasi dėl jos, - melavo Sara rausdama, bet net nemirksėdama.
- O iš kur man žinoti, kad jus jos sesė? – įtariai paklausė seselė.
- Kaip tyčia jokių dokumentų neturiu. Net rankinuką palikau kavinėje pas draugę. Bet ar neužtenka jos pačios paklausti?
- Na, gerai. Palaukite čia, - atsakė seselė ir nuėjo prie Gabrielės. Sara meldėsi, kad ji susiprastų ir sumeluotų. Ji matė, kaip iš pradžių Gabrielė sutriko, kai seselė mostelėjo link Saros, bet po to kažką greitai atsakė ir seselė patenkinta grįžo atgal.
- Puiku. Ji patvirtino ką jus sakėte, - vis dar įtartinai pasakė seselė, bet matyt turėdama daug reikalų nenorėjo su ta mergiote gaišti puse dienos. Jai nieko tokio neatsitiko. Žinoma ji ištikta šoko, šiek tiek susitrenkusi galvą ir kitas kūno dalis. Be to jos kraujyje buvo alkoholio. Bet ne itin daug. Sakyčiau per mažai, kad nieko neprisimintų.
- Bet ji visko neprisimena nuo to smūgio, o jus sakote, kad ji tik šiek tiek susitrenkė galvą? – nustebusi pasakė Sara
- Na, smūgis buvo ganėtinai stiprus, bet pasekmių neturėtų būti. Mes viską ištyrėmė. Blogiausia viso šito reikalo pasekmė – šokas. Bet ir jis nėra labai stiprus.
- Tai sakote, kad ji labai rimtai nenukentėjo?
- Galėjo būti daug rimčiau.
- Ačiū, - atsakė Sara ir jau norėjo nueiti, bet seselė ją sulaikė.
- O kas apmokės tyrimus?
,,Po velnių” pagalvojo Sara. Ji nuėjo iki Gabrielės pasiėmė savo piniginę ir sumokėjo kiek riekėjo. ,,Kvaila seselė. Jai viskas atrodo ganėtinai mažai”. Ji pasiėmė Gabrielę ir išėjo iš pastato. Gabrielė vis dar drebėjo, bet jau daug mažiau. Sara paklausė:
- Ar tu labai išsigandusi?
- Nežinau. Jaučiuosi lyg sapne, lyg to negalėtų būti. Bet kodėl tai padarei, Sara?
- Tu ir taip ištikta šoko, o jeigu dar Sandra čia pradės savo pykčius svaidyti, tau bus visai blogai. Tavo mama nesupranta tokių dalykų. Tai nereiškia, kad aš jiems nieko nepasakysiu, bet viską galima sušvelninti. Žinoma, jeigu tu būtum labiau nukentėjusi aš viską jiems papasakočiau. Aš suprantu, kad tu ištikta šoko, bet tikiu, kad tu susitvarkysi. Tu tik turi patikėti, kad gali tai įveikti. Patikėk aš žinau tai padeda.
- Tu manai, kad gerai mamai meluoti?
- Žinoma, kad aš taip nemanau.
- Tai kodėl tai darai? – nustebo Gabrielė.
- Todėl, kad žinau ką reiškia atsidurti tokioje padėtyje. Na ne visai tokioje...
- Bet aš turėsiu jiems vis tiek viską papasakoti, - liūdnai pasakė Gabrielė, nebenorėdama to išgyventi.
- Turėsi, bet dabar bent jau atrodai padoriau. Todėl, bent jau iš pirmo žvilgsnio jie labai neišsigąs. Be to, kaip sakiau galėsi padėtį sušvelninti. Bet tu juk supranti, kad pasielgei kvailai?
- Suprantu ir nieko taip nesigailėjau, kaip viso šito. Aš neturėjau eiti į nepažįstamo žmogaus vakarėlį. Bet nemaniau, kad Bredas galėtų pasiūlyti ką nors panašaus.
- Ar tau bent iš pradžių jame patiko? – pasidomėjo Sara.
- Ne, - nuleidusi galvą, liūdnai atsakė Gabrielė.
Sara neklausė, kodėl ji neišėjo. Tai ir taip aišku. Be to, atrodo, Gabrielė per daug pasitikėjo tuo Bredu. Sara liūdnai šyptelėjo ir prisiminė, kaip vien kartą savo seserį ji su broliu gelbėjo iš panašios padėties. Tiesa tada Brigid daug labiau pati prisidirbo. Sara pastebėjo, kad Gabrielė nebedreba. Gabrielė pasakė:
- Žinai apie ką aš dabar galvoju? Apie tai, kad man dar pasisekė. Tas vaikinas prie mašinos nežinia ką man galėjo padaryti. Baisiausia man iš viso to, kaip aš paklaikusi bėgau per gatves, nežinodama nei kur bėgu, nei kur esu, nei ką daryti. Turbūt daugiau naktį niekada neisiu į gatvę.
- Man atrodo, kad su tuo tu puikiai susitvarkysi. Bet jeigu tau prireiktų mano pagalbos, kreipkis į mane nedvejodama, - pasakė Sara atidžiai žvelgdama į Gabrielę ir stebėdamasi, kaip ji ramiai apie visą tai kalba. O prieš kelias akimirkas jos balsas trūkčiojo.
Staiga į ligoninės aikštelę įlėkė automobilis. Jos abi pažino jį. Iš jo išlipo Džo su Sandra ir nuskubėjo prie Gabrielės ir Saros. Sandra apkabino savo dukrą, sakydama:
- Kas tau atsitiko? Kodėl negrįžai namo?
- Mama, aš labai atsiprašau. Bet aš buvau vienam vakarėlyje ir šiek tiek apsvaigau, - nedrąsiai pasakė Gabrielė.
Kai Sandra paleido dukterį, ją apkabino Džo. Jis labai nusiramino, kai pamatė savo vienturtę gyvą ir sveiką. Tačiau Sandra jau pradėjo piktintis:
- Ką reiškia apsvaigai? Nejau tu tokia kvaila, kad prasidėtum su visokiais svaigalais? Ar aš tau nesakiau niekur su tuo bernu neiti? Be to, kodėl tu ligoninėje?
- Man buvo labai bloga, todėl jie mane atvežė čia. Aš nesusiprotėjau jums paskambinti, nes buvo labai blogai. Tačiau dabar jau geriau, - dar nedrąsiau pasakė Gabrielė.
- Kur tu susiprotėsi. Nesuprantu, kaip tu su visu tuo prasidėjai. Jau iš tavęs tai tikrai to nesitikėjau, - grubiai pasakė Sandra, bet Džo ją nutildė.
- Beje ką ji čia veikia? Bene spėjai jai paskambinti, Džo? – lyg tik dabar pamačiusi Sarą suirzo moteris.
- Niekam aš neskambinau, - atrėžė Džo.
- Aš čia atvežiau savo mamą. Ji išsinarino riešą. Tada ir sutikau čia Gabrielę, - negalėdama patikėti, kad ta moteris net dabar sugeba priekaištauti Džo.
- Na ir gerai. Eik į mašiną Gabrielę, - paliepė Sandra.
- Noriu jai kai ką pasakyti, - pasakė Sara ir kai pamatė jog Sandra žiojasi prieštarauti, greitai nusivedė Gabrielę į šalį.Gabi, juk supranti, kad anksčiau ar vėliau viską turėsi papasakoti. Taip netgi bus geriau. Mažiau kaltės tau klius. Iš vis nežinau, kodėl pasikalbėjau su ta sesele, turbūt mano protas nelabai aiškiai veikė, nes visą naktį nemiegojau. Nesvarbu. Džo tu tikrai gali papasakoti. O kuo mažiau žinos Sandra, tuo jai mažiau skaudės širdį. Patikėk ji tikrai tave labai myli tad rūpintųsi bereikalingai, o ant tavęs išsilietų kam ją skaudini. Dėl to ji tokia ir pikta. Nepamiršk, kad gali į mane kreiptis visada.
- Ačiū, Sara. Aš tik norėčiau, kad tu papasakotum tėčiui. Ne todėl, kad aš bijau, bet aš nenoriu vėl visko išgyventi, - paprašė Gabrielė ir nuėjo, nes ją pašaukė Sandra.
Tik dabar Sara suprato, kad Gabrielei vis dėlto labai sunku. Taip pat suprato, kad turės papasakoti Džo, o tas Sandrai, nes merginai bet kada gali prireikti pagalbos. Ji nesuprato kas jai buvo užplaukę, kad taip pasielgė. Gal ir gerai, kad ji ją sutvarkė, bet kam visas tas farsas apsimetinėjant jos seserimi. Tikrai nemiga daro savo. Šiandien pat reikės kaip nors papasakoti Džo. Ir tik tada iš ligoninės išėjo jos mama, kuriai buvo sutvarstytas riešas. Sara pagaliau grįžo namo ir atsigulė, bet užmigti niekaip negalėjo. Jos mintyse vis skriejo tas siaubingas nutikimas. Kažkodėl ji niekaip negalėjo prisiversti paskambinti Džo ir papasakoti visą tiesą. Tačiau to ir nereikėjo, nes jai vis apie tai begalvojant, pro duris įžengė Džo. Sara pakėlė galvą ir tyliai sudejavo. Jis keistai pažvelgė į ją ir netikėtai nusišypsojo. Sara paklausė:
- Kas tau kelią šypseną?
- Tai, kad tu siaubingai nemoki meluoti, - atsakė jis linksmai.
- Kaip suprasti? – paklausė Sara.
- Aš iškart pamačiau, kad jus abi kažko nesakot. Taigi grįžęs namo Gabi iškart ir paklausiau ko jus mums nesakot, - jau niūriau pasakė Džo.
- Ir?..
- Ir ji viską papasakojo.
Sara net atsiduso, kaip jai palengvėjo. Žinoma, ji pati viską pridirbo, bet Gabrielė ją išgelbėjo nuo nemalonios pareigos. Tačiau ji greitai nuleido akis, nes pamatė, kaip nusivylusiai į ją žiūri draugas. Džo paklausė:
- Brangioji Sara, kas tau užėjo? Kodėl tu mums melavai? Taigi Gabrielei atsitiko daug didesnė nelaimė negu mes manėme.
- Aš nežinau. Tikrai nežinau kas man užėjo. Aš tiesiog taip gailėjau jos, kad kai pagalvojau, kaip Sandra pyks... Nenorėjau, kad Gabrielei skaudėtų dar daugiau, - susigėdusi pasakė Sara.
- Bet ar ne manai, kad Sandra pyko dabar labiau? Nors gal ir ne. Dabar ji ant jos išlieja savo sielvartą... Bet ne tai svarbiausia. Svarbiau, kad Gabi ištiko baisi nelaimė, kuri dar palyginti gerai baigėsi, o tu norėjai ją nuo mūsų nuslėpti, - nusivylęs kalbėjo Džo.
- Žinau tai nepateisinama. Bet aš turėjau tau viską papasakoti, tik niekaip neprisiruošiau paskambinti. Iš pradžių aš norėjau tik sutvarkyti Gabrielę, kad ji taip baisiai neatrodytų, bet po to pasielgiau labai kvailai. Nesuprantu... Gal todėl, kad aš visą naktį nemiegojau? Bet tai per trumpas laiko tarpas, kad pradėčiau krėsti visokias kvailystes. Nesuprantu... Pirmą kartą negaliu pateisinti savo poelgio. Atleisk, - nuleido akis Sara.
Džo atsisėdo į fotelį ir įdėmiai nužvelgė Sarą. Čia tikrai buvo kažkas keisto. Jis tylėjo, o Sara jautėsi lyg į sausumą išmesta žuvis. Ji vis suko galvą ką pasakius dar, bet negalėjo patikėti, kad taip pasielgė. Kažkas toli sušuko jos vardą, ir dar kartą, ir dar kartą.
Sara pakėlė skaudamą galvą, be proto maudė kaklą, nes ji miegojo sukniubusi ant stalelio skirto dažams. Ji pažvelgė užmiegotomis akimis į žmogų sušukusi jos vardą ir pamatė, kad tai mama. Denisė rankoje laikė garuojantį kavos puodelį. Sara pasitrynė kaklą ir pažvelgė pro langą. Kamuoliniai debesys grūdosi vienas prie kito, buvo tamsu lyg vakare, vėjas laužė medžių šakas, toli sugriaudėjo griaustinis ir plykstelėjo žaibas. Moteris net nusipurtė.
- Nelabai kokia diena, - pasakė mama, paduodama jai puodelį kavos.
Sarai godžiai atsigėrė, jausdamasi labai sutrikusi, nors nežinodama kodėl. Ji težinojo, kad sutrikimas atėjo iš sapno, kuriame ji elgėsi taip pat netikėtai, kaip ir gyvenime. Be to atsiminė, kad sapne buvo tokia painiava, kaip ir dabar jos jausmuose. Daugiau ji nieko neprisiminė. Norėjo tuos jausmus nuvyti kuo toliau, nes po pokalbio su Džo, ji tikrai patikėjo viską galinti. Sara pažvelgė į paveikslą, kuris gulėjo ant molberto. Pamatė, kad jis linksmas ir pilnas šviesių, bei ryškių spalvų. Jai atmintyje iškilo, kad ir sapne buvo toks pat. Matyt ji susapnavo tikrą savo kūrinį. Moteris atsikėlė, pajuto, kad visai nepailsėjo, bet toliau miegoti nesinorėjo, kaip ir veikti ką nors kitą. Todėl paprasčiausiai paskambino Džo, ką anksčiau darydavo panašiomis dienomis. Atsiliepė Gabrielė ir pasakė, kad tėčio nėra namie ir pati pasisiūlė į kompaniją, nes irgi neturinti ką veikti. Sara sutiko. Taigi netrukus jos abidvi sėdėjo foteliuose ir plepėjo apie viską ir apie nieką. Gabrielė pasakojo apie kažkokia šunų parodą, kurioje buvo, kai pro duris įžengė Džo. Jis plačiai šypsojosi, bet minutę sutriko, nes nesitikėjo rasti čia Gabi. Po kiek laiko jie jau trise tauškė kažkokius niekus, bet aiškiai matėsi, kad Džo nori kažką papasakoti ir kalba, bei klauso visokių nesąmonių, nes jam kirba kažką pasakyti Sarai. Ir kai Džo jau prarado viltį, Gabrielė pasakė važiuosianti namo. Džo pasakė, kad grįš vėliau ir jie liko dviese. Sara dar paerzindama jį nuėjo į virtuvę atnešti vyno. Kai pagaliau jie sėdėjo su vyno taurėmis rankose, ji paklausė:
- Na, kas yra?
- Nieko svarbaus, - atsakė jis gudriai į ją pasižiūrėdamas.
Sara suprato ką jis daro. Jis norėjo sukelti jai smalsumą, todėl ji apsimetė abejinga ir paklausė:
- Bjaurus šiandien oras, ar ne?
- Ai, baik apie tą orą, - pyktelėjo Džo.
- Juk aš tave pažįstu. Manęs neveikia šitie tavo triukai, - žaismingai pakratė galvą ji.
- Tai išties nėra labai svarbu, bet geriau žinok iš anksto. Turėsi su manimi eiti į Roso gimtadienį, - kažkodėl labai jau tyliai, lyg sakytų paslaptį, pasakė Džo.
- Ne, - net pasišiaušė Sara. Žinai, kad negaliu jo pakęsti. Ir tu tai norėjai man taip tai pasakyti?
- Aš žinojau, kad tu nenorėsi, bet ir vienas bet, - paslaptingai sušnibždėjo jis.
- Koks čia gali būti bet? – piktai sušuko Sara.
- Ogi toks, kad jis nori tavęs atsiprašyti.
- Ką?! – net išsižiojo Sara.
- Ir aš negalėjau patikėti savo ausimis.
- Jis tai nori padaryti per savo gimtadienį? – nepatikėjo ji.
- Ne visai taip. Jis tai nori padaryti dieną prieš savo gimtadienį, - pasakė jis.
- Puiku. Vadinasi man nereikia į jo gimtadienį. Nereikia ir atsiprašymo, - piktai pasakė Sara. Kas sugalvoja atsiprašinėti po dviejų metų. Be to tu man sakei, kad jis gailisi. Man to užtenka, kad galėčiau atleisti jam. Bet tikrai nesiruošiu su juo bendrauti.
- Jis man sakė, kad jam labai nesmagu ir jis tikrai labai apgailestauja ir nori tai tau parodyti.
- Gal geriau nereikia man čia jo demonstracijų. Aš nenoriu jo net akyse matyti. Ir taip jį nelabai mėgau, bet po to... – žodžiais savo pykčio negalėjo išsakyti Sara.
- Žinau, žinau. Bet būk gera ir nueik, nes turi suprasti, jei tas vėjavaikis užsimanė atsiprašyti, tai ji tikrai sąžinė graužia, - paprašė Džo.
- Nesulauks jis tokios malonės patikėk, - piktdžiugiškai sugręžė dantim Sara.
- Nebūk tokia baisi, - susiraukė Džo, bet greitai nusišypsojo.
- Cha,- sušuko Sara.
Jie dar ilgai ginčijosi. Bet Džo niekaip neprivertė Saros. Staiga Sara suprato pražiopsojusi vieną faktą:
- O, kodėl aš turėčiau eiti į jo gimtadienį, jeigu jis nori atsiprašyti dieną prieš tai?
- Jis manęs prašė to nesakyti. Bet mes paplaukiosime jachta dieną prieš tai, o jo gimtadienio vakarėlis vyks joje prisišvartavus uoste, kitą vakarą. Tu juk neimtum ir neišeitum? Nemandagu, - nepatikliai paklausė Džo.
- Kodėl? Nenoriu ir nebūnu.
Tačiau Sara užsisvajojo ir tylėjo apie dešimt minučių. Džo netrukdė, nes suprato, kad jei dabar ji nesutiks, nesutik niekad. Galiausiai ji prabilo:
- Tegul mane suryja ryklys, bet aš nueisiu į tą vakarėlį.
- Šaunu, - apsidžiaugė Džo.
- Tas nenaudėlis žino, kaip mane papirkti. Beje iš kur jis gavo jachtą?
- Kažkas paskolino.
- Geras skolintojas, - užsisvajojo dar kartą Sara.
Ji žinojo, kad visą laiką iki gimtadienio ant savęs pyks, bet šitos silpnybės ji nesugebėjo nugalėti. Galu gale ar blogai jei tais kvailys atsiprašys? Netgi Rosą galima pakęsti, jei jauti vėją taršantį tavo plaukus, girdi plazdančias bures virš galvos ir stebi, kaip bangos lūžta jachtos priekyje ir šonuose.

Šarlotė, kai Sara nuėjo, vis dar tebekalbėjo telefonu. Tačiau tai jau buvo kitas skambutis, iš kito žmogaus. Ji šio skambučio ir laukė, ir ne. Šarlotė stengėsi kalbėti kuo švelniau:
- Džekai, čia puiku. Žmonės su kuriais man tenka dirbti labai malonus, o Džein čia jaučiasi, kaip devintam danguj.
- Taip... Labai gerai, bet aš taip norėčiau, kad tu sugrįžtum. Man labai trūksta tavęs, mieloji, ir man reikia tik tavęs, - atsakė jai šiek tiek irzlus balsas.
- Na, na, nebūk toks savanaudis, - linksmai sušuko Šarlotė. Jos akys bėgiojo po upės krantine, lyg kažko ieškodamos, lyg ieškotų išsigelbėjimo.
- Žinai, man visa tai labai nepatinka, - lėtai ištarė irzlusis Džekas.
- O, aš žinau. Bet patikėk viskas bus gerai. Aš greitai sugrįšiu pas tave ir tada mes daugiau neišsiskirsim. Tau nereikia jaudintis dėl manęs, aš čia tikrai puikiai jaučiuosi, - švelniai pasakė moteris.
- Gerai, gerai. Bent jau tau gerai, - liūdnai pasakė Džekas.
- Ir tau greitai bus gerai. Džiaukis kuo dabar gyveni ir galvok tik apie tai ką dabar veiki. Aš greitai sugrįšiu ir mes būsime be galo...laimingi, - paskutini žodį Šarlotė, tiesiog sušnibždėjo.
Jie dar truputi pasikalbėjo ir atsisveikino. Šarlotė lėtai pakilo ir patraukė į laikinuosius namus. Bet ar ji norėjo, kad tai būtų tik laikinieji namai? Moteris negalėjo patikėti, kad ją taip užvaldė Džo. Ji nesuprato ką jam jaučia. Šarlotė žinojo, kad tai ne meilė. Ji mylėjo Džeką, bent jau iki tol kol čia atvažiavo. Sunku buvo Šarlotei, nes nebesusigaudė savo jausmuose. ,,Ką aš jaučiu Džekui? Nežinau... Ką aš jau Džo? Nežinau... Tai beviltiška. Tačiau jei ilgiau čia liksiu aš galiu jį pamilti. Tai irgi beviltiška. Juk jis turi žmoną ir dukrą. Šarlote, privalai baigti apie jį galvoti. Juk jis tik žmogus” mąstė moteris. Eidama gatve ji įdėmiai žvelgė į kiekvieną žmogų. Visi jie skubėjo savo reikalais. Bet ar bent vienas buvo kamuojamas tokiu pat jausmų, kaip ir ji. Šarlotė suprato, kad kiekvienas jų turiu savo bėdų ir kiekvienam atrodo, kad jos didžiausios. Štai, kad ir Sara. Ji ką tik paliko vyrą ir dabar liūdi dėl savo skyrybų. Turbūt ir jai atrodo, kad jos nelaimė pati didžiausia. Šarlotė galvojo ar jai nepaprašyti, kad ją parsiustų atgal į Berlyną. Ten ji kasdien nesutiktų Džo ir galėtų jį pamiršti. Bet nuo problemų nereikia bėgti, reikia jas išspręsti, nes ramiai vis tiek negalėsi gyventi. Be to ir firmoje neaišku kaip sutiktų jos prašymą, tačiau tikrai jie nebūtų patenkinti. Tačiau kaip išspręsti šią problemą Šarlotė tikrai nežinojo. Ji pyko, kad ją čia atsiuntė. Dabar ji galėtų laiminga su Džeku susikibę rankomis eiti per miestą ir jos galvoje nešmėkščiotų joks kitas vyras. Dabar, kai ji taip ilgai laukė, kol ja pasitikės ir išsius į užsienį, Šarlotė pyko ant visos savo firmos vadovybės. ,,Po velnių, kodėl jie nepasiuntė Tomo, kodėl ji taip prašėsi į Angliją?” pyko ji. Ir visą kelią eidama namo keikė tuos aukštuose postuose sėdinčius verslo gigantus.

Adriana sėdėjo sukryžiavusi kojas ir rūkė. Ji žvelgė pro balkono kraštą žemyn. Jai patiko stebėti žmones. Ji nežinojo kiek čia dar sėdės. Adriana tiesiog rūkė ir nemąstė apie nieką. Tik kartais mintyse apgalvodavo kokio žmogaus batus, rankinę, šalį ar kitą aprangos dalį. Staiga ji pamatė juodaplaukę, aukštą ir labai ploną moterį, kuri vedėsi pulką šunų. ,,Žavu” pagalvojo Adriana, net pati nesuprasdama kas jai žavu. Akimirkai ji pakėlė akys į dangų, o po to nužvelgė horizontą. Kai vėl nuleido akis pamatė einantį vyrą, kuris žingsniavo lėtai. ,,Vienišas” pagalvojo Adriana. Staiga tas vyras pažvelgė į viršų ir jo akys susitiko su Adrianos akimis. Jai pasirodė, kad tą vyrą yra jau kažkur mačiusi, tik niekaip neprisiminė kur. O tuo tarpu vyras net sustojo bežiūrėdamas į ją, po to lyg susigėdęs nuleido galvą. Moteris greitai sučiupo šalia gulėjusi rankšluostį, mat ką tik buvo išsimaudžiusi vonioje, ir švystelėjo per balkono kraštą. Rankšluostis nukrito prie to vyro kojų. Jis jį pakėlė ir pažvelgė į viršų. Pamatė sujudant moters lūpas, bet neišgirdo ką ji sušuko, nes gatvėje buvo per daug triukšmo. Tada moteris atsistojo, parodydama, kad ji tuo ateis. Už poros minučių pro viešbučio duris išėjo patarnautojas ir, susiradęs vyrą su rankšluosčių, pamojo jam. Kai tasai priėjo, patarnautojas pasakė:
- Nueikite į 314 kambarį ir nuneškite tą rankšluostį. Taip prašė ten gyvenanti moteris.
- O jus negalite to padaryti? – paklausė nustebęs vyras, vardu Džo.
- Ne ji sakė, kad tik jus galite rankšluostį atnešti, - atsakė patarnautojas ir nuėjo.
Džo stovėjo sutrikęs. Jis jau norėjo mesti tą prakeiktą rankšluostį ir nueiti, bet jis to negalėjo. Džo įėjo į viešbutį ir pasuko prie liftų, jautėsi kažkaip nejaukiai. Užkilęs į trečią aukštą ir, pagal rodyklę pasukęs kairėn, lengvai susirado tą kambario numerį. Jis pasibeldė ir išgirdo balsą:
- Atidaryta.
Dabar Džo jau nebeabejojo, kad tai tą pati moteris aerouoste ir pas Rosą bute. Tas balsas buvo gundantis, seksualus ir gana žemas. Džo pravėrė duris ir pažvelgė į vidų. Ji, apsirengus su lengvu šilkiniu chalatėliu, stovėjo prie balkono durų ir laikė vyno taurėje rankoje. Jos putlios raudonos lūpos sujudėjo ir prabilo:
- Užeikite ir uždarykite duris. Šiandien oras ne per šilčiausias, o čia susidaro skersvėjis.
Džo nesąmoningai uždarė duris. Tada ji ,grakščiai pakėlusi ranką, atsigėrė mažą vyno gurkšnelį ir tada jos lūpos dar labiau paraudonavo. Ji koketiškai nusišypsojo ir šiek tiek pasilenkusi pastatė taurę ant stiklinio stalelio. Tada moteris pasuko link jo, priėjusi ištiesė ranką ir paėmusi rankšluostį, pasakė:
- Dėkoju.
Tai pasakiusi ji dėkingai nusišypsojo ir pakštelėjo jam į skruostą. Nuo jos dvelkė gaivus, gėles primenantis, kvapas. Moteris grakščiai atmetė plaukus ir jos vienas petys apsinuogino. Ji prigludo prie jo ir pabučiavo į lūpas. Džo jau buvo pamiršęs ką reiškia, kai moteris tave bučiuoja aistringai,bet dabar tai prisiminė. Tačiau jis atstūmė ją, nors ir labai to nenorėdamas, ir pasakė:
- Aš vedęs.
Moteris paėmė jo ranką ir numovė žiedą, taip lengvai ir greitai, lyg darytų tai kasdien.
- Ne šiandien, - pasakė, apsivydama jo kaklą rankomis ir dar labiau priglusdama.

Sara sėdėjo, žvelgdama į Temzę, mastė apie žmones, kuriuos ji myli ir kuriais ji džiaugiasi. Jos vidų buvo apėmusi tokia ramybė, šiluma ir santarvė, kad ji nenorėjo pakilti iš vietos ir sugrįžti ten, kur mama elgiasi su ja, kaip su visiškai palaužta būtybe, vis gaili jos ir viską jai daro. Sara norėjo, kad pagaliau kas nors pasakytų: susiimk pagaliau, susigyvenk su tuo ir baik verkšlenti, kaip maža mergaitė, kuriai atėmė lėlę. Ji žinojo, kad jei taip kas nors pasakys, pagaliau ji susimastys, kad per daug apie tai galvoja. Dabar moteris tiesiog negalėjo liautis apie tai galvoti. Vis kasdien sau kartojo, kad laikas juos pamiršti ir suprasti, kad likimas jai buvo toks žiaurus ir negalvoti kas būtų jeigu būtų, nes tai naudos neduoda, tik sukelia daugiau skausmo. Ji viską - tai suprato, bet jai reikėjo paramos, ne gailesčio. Sarai reikėjo, kad kas nors suteiktų jai stiprybės. Bet kas jis galėtų būti, ji nežinojo. Ji taip tikėjos, kad tai galėtų būti Džo. Bet jis per daug susižavėjęs ta Šarlote, be to dabar jo namuose vyrauja didžiausia nesantarvė. Sara jau ir nebežinojo ar ji gali juo pasitikėti, kaip anksčiau. Bet kodėl ji negali? Juk Džo beveik nepasikeitė. Jai, kaip ir anksčiau, gera ir smagu su juo bendrauti. ,, Taip Džo toks pats geras draugas, bet kažkodėl aš nebegaliu jam išsipasakoti” mąstė Sara. ,,Aš įgijau kažkokį kompleksą. Kažkoks absurdas”. Taip Sara sėdėjo nuo ryto iki vakaro upės pakrantėje. Visą laiką tokia vieniša figūra, prie galingos ir sraunios upės. Tokios pat galingos, kaip jai likimo siusti išbadymai. Daugiau ji nieko per dienas nedarydavo, tik sėdėdavo prie Temzės, tokia apatiška viskam aplinkui. Kartais ji grįždavo namo ir tapydavo per naktis. Tik taip galėjo pabėgti nuo savo minčių. Darbas geriausia išeitis kai skauda. Sara sėdėdavo vieniša, bet nuo to tik laiminga. Tačiau tą vakarą kažkas atsisėdo šalia. Sara iš pradžių net neatkreipė dėmesio, bet staiga šaižiai suskambėjo to kažko mobilusis telefonas. Ji piktai pasuko galvą ir vieną akimirką pamanė, kad mato deivę. Jos šilkiniai tamsus plaukai švelniai krito ant pečių, jos didelės migdolo formos akys žaviai spindėjo, kol ji kalbėjo telefonu. Tačiau ne jos grožis pakerėjo Sarą, tegu grožiu žavisi vyrai, ji tiesiog spindėjo šiluma, meilumu ir nuoširdumu. Ji buvo tokia šarminga ir moteriška. Ji kalbėjo ne angliškai, todėl Sara nusprendė, kad ji užsienietė. Nors kas šiais laikais neturi giminių ar verslo reikalų užsienyje. Tačiau ji buvo kažkokia dieviška. Kai baigė kalbėtis ir įsidėjo telefoną į rankinuką, pasuko galvą į Saros pusę. Sara geriau įsižiūrėjo į jos akys. Jos slėpė kažką, buvo tokios paslaptingos ir gilios, kaip kad pasakojo Džo. ,, Nejaugi...” pagalvojo Sara. ,,Negali būti” suabejojo. Moteris prabilo:
- Atleiskit? – jos balsas buvo švelnus.
- Oi, atsiprašau. Nieko, - atsiprašė Sara ir nusisuko.
Jos taip sėdėjo kokias dešimt minučių. Staiga toji prabilo:
- Puiki ta upė Temzė, ar ne?
- Aha, - nesusigaudė Sara. Jai pasirodė keista, kad ana nori pasikalbėti, ar čia tik pastebėjimas.
- Ar jus kas diena čia sėdite? Kiekvieną dieną eidama iš darbo matau jus, - tos moters balse skambėjo susidomėjimas.
,, Tai jau įžūlu” pagalvojo Sara, bet atsakė:
- Šiuo metu taip.
- Nenorėjau kištis. Man tik buvo labai smalsu. Bet galbūt jūsų toks įprotis, - nuoširdžiai atsiprašė moteris, matyt pastebėjusi suirzimą Saros balse.
- Nieko tokio, - pasakė ji ir iškart atsileido.
Po kiek laiko toji moteris pakilo ir jau norėjo eiti, kai Sara paklausė:
- Ar jus Šarlotė?
Toji atrodė nustebusi. Ji atsisėdo ir įtariai žvelgdama į Sarą, tyliai sušnabždėjo:
- Taip. Bet iš kur jus tai žinote?
- Jus turbūt pažįstate Džo?
- Taip, - dar tyliau pasakė Šarlotė, bet jai jau viskas pradėjo aiškėti, - jus turbūt Sara?
Šįkart nustebo Sara:
- Taip. Ar jis jums pasakojo apie mane?
- O, kur nepasakos: ,,kokia ta Sara nuostabi draugė. Aš jos taip buvau pasiilgęs”. O jis jums pasakojo apie mane?
- Na žinoma. Jis tiesiog pakerėtas jumis, - atsakė Sara ir iškart susigriebė. Na kokia jus puiki bendradarbė ir taip toliau.
Jos abi pažiūrėjo vieną į kitą ir nusišypsojo, bei pradėjo juoktis. Kaip keistai jos susipažino. Sara pagalvojo: ,,na, kur tas Džo nebus pakerėtas šios moters”.
Šarlotė žvelgė į Sarą ir jai darėsi aišku, kad ši moteris išvarginta savo liūdesio ir sielvarto. Jos akyse slėpėsi šie jausmai. Todėl Šarlotė nežinojo ką jai pasakyti:
- Na jis turbūt norėjęs mus supažindinti, bet jam to nebeprireiks.
- Taip. Tai kaip jums Londonas? – paklausė Sara, nors jai visai nebuvo įdomu.
- Puikus miestas. Tiesa man labiau patinka Barselona. Nežinau kodėl. Galbūt mane ten žavi Gaudi architektūra, klimatas ten labiau man priimtinas.
- Be to ir žmonės ten draugiškesni, - pasakė Sara.
- Na...
- Juk taip ir yra. Man taip pat patinka Ispanija. Tačiau mano keliai iki ten retai tenusidriekia. Aš kur kas labiau pažįstu Paryžių, - paskutinis žodis jai tiesiog užstrigo gerklėje.
- Tikrai, ar ten dažnai lankotės? – pasidomėjo Šarlotė.
- Aš ten gyvenau, - atsakė Sara džiaugdamasi, kad Džo visko neišpliurpė šiai moteriai.
- Tikrai. Ir kur jums geriau, ten ar čia? – tikrai susidomėjusi paklausė Šarlotė.
- Čia, - užsikirto Sara. Ji žinojo, kad meluoja, nes dėl tam tikrų priežasčių ji ten išlėktų, kad ir šia akimirka.
- Na ir puiku. Aš niekada nebuvau Paryžiuje.
Sara neatsakė, nes suskambėjo Šarlotės mobilusis. Ji atsiprašė ir atsiliepė. Sara tuo pasinaudojo, atsistojo ir nuėjo. Nuostabioji Šarlotė jos nebežavėjo, nes privertė, nors ir ne tyčia, sugrįžti prie skaudžiausios temos.