Visą kitą savaitę Sandra neįsileido Džo į lovą. Tai jau darėsi kvaila. Jie beveik nesikalbėjo. Gabrielė nebenorėjo būti namuose, nes nebegalėjo pakelti jų atmosferos. Ji dažnai susitikdavo su drauge arba su Džo nepažįstamu vaikinu. Šarlotė su Džein išvažiavo kažkokiu pavedimu į Birmingamą, o Sara visą laiką tapė. Ji taip į tai įsitraukė, kad beveik nepasitraukdavo nuo molberto. Džo jautėsi visų užmirštas ir paliktas. Jo draugai ir bendradarbiai buvo užsiėmę svarbiais darbais. Kažkoks beprotnamis, visi tik lakstė pirmyn atgal ir tik dirbo arba šventė metines, žmonų draugių gimtadienius ar rūpinosi vaikų mokslais. Visi pamiršo savo malonumus. Net Rosas buvo užsiėmęs. Tas, kuris neturi nei žmonos, nei vaikų, nei dirba labai atsakingą darbą. Rosas vis sakė:
- Mielasis drauge, jei nori, kad tau būtų linksma palauk kito mėnesio kai aš atsilaisvinsiu. Jei nori, kad su tavim pabendrautų pakalbėk su dukra. Jei nori, kad tave paguostų paskambink mamai. O jei nori visko iš kart tai susirask meilužę.
Taigi, Džo plyšo iš noro bendrauti, bet kaip tyčia niekas neturėjo laiko. Džo dažnai manydavo, kad diena per trumpa, kad nuveiktum visus darbus ir dar pasidžiaugtum draugu kompanija. Taigi Džo visą save dabar atidavė darbui, bet net ir ten jam siūlė pasiimti atostogų, nes dabar kai yra Šarlotė jam sumažėjo darbų. Vieną vakarą jį viskas užkniso. Darbe nepavyko labai paprastas sandoris, todėl jis nuėjo į barą ir ten sutiko Rosą.
- Pagaliau pabaigei savo darbus, - apsidžiaugė Džo.
- Nepavyko paprastas straipsnis. Tai dabar noriu užmiršti nesėkmę. Man tas darbas atsibodo. Pasikeitė redaktorius, tai dabar visus varinėja ir prašo iš visiško niekalo sukurpti kažką pompastiško. Nesąmonė ir tiek, - suburbėjo Rosas.
Jie abu sėdėjo ir gėrė, kol užmiršo tas nesąmones ir, kol pradėjo kabinti visokias gražuoles ir pabaisas. Tada abu linguodami patraukė namo. Kai priėjo prie Roso namų užplėšė Didžiosios Britanijos himną. Rosas vos beužlipo į savo butą trečiame aukšte. Džo tingėjo eiti namo todėl nusprendė likti pas jį nakvoti. Įėjęs į butą jis apsižvalgė apsiblaususiu žvilgsniu. Visur baisi netvarka. Rosas griuvinėdamas nuėjo į miegamąjį, o Džo nupėdino iš paskos. Ten lovoje gulėjo tikra gražuolė. Džo paklausė:
- Kas ji tokia?
- Ką aš žinau?
- Kaip tai nežinai?
- Na, jos vardas Adriana ir tiek. Aš su ja tik miegu. Ji italė. Daugiau nieko nežinau.
- Aš ją jau buvau sutikęs. Vieną kartą aerouoste. Ji man davė savo telefono numerį.
- Ane? Galėsi ją pasiskolinti. Ji nebloga.
- Ką?
- Kas ką?
- Kaip suprasti pasiskolinti?
- Taip ir suprasti. Beje aš nesakiau.
- Sakei.
- Nu ir gerai. Labanakt.
Rosas griuvo ant lovos ir nulūžo. Džo nuėjo į kambarį, kuriame buvo prieš tai ir jau norėjo griūti ant sofos, bet nusprendė, kad geriau grįžti namo. Jis nebuvo toks girtas kaip Rosas. Tad dar galėjo suvokti, kad jei negrįš bus nekas. Jis grįžo namo, nuėjo į darbo kambarį paėmė popierėlį iš peleninės, įsikišo į kelnių kišenę ir nuėjęs į svečių kambarį, atsigulė ir tuoj pat užmigo.
Ryto saulė įžūliai prasiskverbė pro užuolaidų tarpą, gelsvas taškelis sušvito ant Džo akies. Jis susiraukė, negalėdamas patikėti, kad jau rytas. Bet jam buvo nesvarbu, miegos jis kiek norės, nors tas šviesos taškelis labai jau erzina. Staiga ant jo veido krito visas pluoštas saulė šviesos. Kažkas atitraukė užuolaidą. Džo pramerkė vieną akį ir prieš jį iškilo neryški, tolima moteriška figūra. ,,Nejau tai ji” pagalvojo Džo. Tačiau kai vaizdas ėmė ryškėti jis susiprato, kad tai ne ji. ,,Ach, čia tik Gabrielė” atsiduso Džo, bet tik akimirka. ,,Juk ji nieko nesupras, gal jau geriau būtų Sandra”. Gabrielė priartėjo prie sofos ir sukryžiavusi rankas keistai pažvelgė į Džo. ,,Tikra motina” pagalvojo Džo. Mergina ilgai žvelgė į jį, tik staiga pradėjo juoktis. Džo nesuprato, kad jai sukėlė juoką:
- Kas yra?
- Kad tu žinotum kaip juokingai atrodai, - nusišypsojo Gabrielė ir dar garsiau nusijuokė.
Džo atsisėdo ir piktai pažvelgė į veidrodį. Jo plaukai buvo pasišiaušią į visas puses,o veidas atrodė labai nuvargęs. Jis pasisuko į dukrą, kuri jau sėdėjo ant sofos šalia:
- Tai kas tau tokio juokingo?
- Kvailas tėveli, ne tavo išvaizda, o tu pats. Parsivelki nežinia kelintą valandą nakties, aiškiai po susitikimo su Rosu ir dar atsiguli ne pas mamą, o ant sofos. Įdomu, ar tu išsigandai mamos, ar nenorėjai jos pažadinti? – vis dar šypsodamasi paklausė Gabrielė.
- Aš nenorėjau, kad ji prisikeltų, - atsakė Džo, nusukdamas akis ir dar kartą pažvelgdamas į veidrodį.
- Na taip jau! Gal aš ir ne suaugusi, bet šitą išmanau. Taigi nemeluok man, - atkirto ji ir įžūliai nusišypsojo.
- Tai jeigu pati viską žinai, ko manęs klausinėji? – supyko Džo.
- Dėl to, kad viskas baisiai jau juokinga. Jus suaugusieji labai jau keisti. Patys vaidinat tokius protingus ir taip elgiatės.
- Kaip taip? – jau visai supyko jis, kad jam duktė čia vos ne pamokslą skaito, tik humoro forma.
- Na tu susipykęs su mama, nors nesuprantu kodėl, ir niekaip negalit susitaikyti. Tai grįžęs vėlai vakare, teisingiau anksti ryte, nebegali eiti miegoti į savo lovą, nes nenori, kad ji iškeltų skandalą. Tu nenori jos klausyti, ji tau jau įkyrėjo su visomis savo kalbomis. Aš suprantu, bet ar tai ne bailumas?
- Gabi, tu nieko nesupranti. Aš nenoriu nei jos jaudinti, ne gadintis savo nervų sistemą, - atsakė Džo, nustebintas savo dukros.
- Ar jus abu, du užsispyrėliai, negalit pagaliau išsiaiškinti? Tai jau darosi kvailą, - įdėmiai žvelgdama į tėtį, paklausė Gabrielė.
- Ištekėsi suprasi, - atsakė jis, atlaidžiai žiūrėdamas į dukrą.
- Galbūt, - atsakė mergina, pakilo nuo sofos, pažvelgė į tėtį, nusišypsojo jam ir išėjo iš kambario.
Džo pakilo nuo sofos pažvelgė pro langą, jam siaubingai skaudėjo galvą, ten buvo nuostabi šilta diena su lengvu vėjeliu. Jam plyšo nuo skausmo galva, jį pykino, o jis tik stovėjo ir žiūrėjo pro langą, kai išgirdo už savęs žingsnius. Jis iškart suprato, kad daugiau nuostabia diena žavėtis nebus įmanoma. Staiga jį pasiekė nemalonus ir piktas balsas:
- O aš jau maniau, kad tu iš vis nesiteiksi grįžti.
,, Ar ta moteris negali bent kartais patylėti” galvojo Džo.
- Ak, tai dabar su manim ir nekalbi.
,, Siaubia vėl viskas iš naujo. Kiek galima?”
- Klausyk, aš tau tuščia vieta, ar ką? Su dukra ką tik kalbėjai, o į mane net nesiteiki atsisukti.
Džo tylėjo. Jis buvo per daug pavargęs nuo viso to. Jis žinojo visą scenarijų. Todėl nebuvo prasmės su ja kalbėtis, jeigu tik tai galima pavadinti pokalbiu.
- Na ir gerai, gerai. Gal taip ir geriau visai nesikalbėkim. Vis tiek nieko doro negali niekada pasakyti., - pasakė tas pats piktas balsas.
,, Tu man jau nusibodai. Žinau aš ir šitą scenarijų. Tu galiausiai pradėsi mane kaltinti, kad aš iš vis į tave dėmesio nekreipiu ir taip visada būdavo. Tada aš atlyšiu ir pradėsiu teisintis, mes susipyksim ir pradėsim rėkti vienas ant kito. Nors gal ir geriau kai ji išsirėkia, tada būna ramesnė. Bet tai negerai Gabi.”
- Tai ir puiku. Aš einu.
Jis išgirdo žingsnius už savęs, jie tolo. ,,Negali būti” nustebo Džo. Staiga tie žingsniai sustojo, kaip jis spėjo prie pat slenksčio ir jis išgirdo gilų atodūsį, o po virpantį balsą:
- Bet taip juk buvo visada. Aš tau nei kiek nerūpėjau.
,, Prasideda” pagalvojo Džo. Jis žinojo, kad ilgiau neatsilaikys.
- Ak, ar kada aš tau bent kiek rūpėjau? Tau nesvarbu, kad mano širdis krauju pasruvusi.
,, Kaip vaizdingai pasakyta” liūdnai nusišypsojo jis.
- Tau nerūpi, kad aš dėl tavęs pastoviai jaudinuos. Tau niekas nerūpi.
Džo nebeiškentė, atsisuko į ją ir pamatė, kad ji jau netoli ašarų. Jis praėjo pro ją ir žengė per slenkstį.
- Ak, šitaip dabar nuo manęs jau bėgi! , - sušuko Sandra.
- Man reikia nuo tavęs pailsėti, - sušnibždėjo Džo.
- Tai gal susirask meilužę, kuri tau padėtų atsipalaiduoti! Nors kam tau jos reikia? Tu ja jau seniai turi! – šaukė Sandra.
Džo išėjo iš kambario, ir iš vis iš namo. ,, Po velniais gal pats laikas ją įsigyti, tada bent jau teisingai mane kaltintų” pagalvojo jis ir jam prieš akis iškilo Šarlotė. ,, Ne ji per daug kilni. Ji per daug gera, kad ją taip būtų galima žeminti. Ji nusipelnė geriausio”. Jis išėjo į gatvę ir patraukė kažkur, dar pats nežinodamas kur.

Kitą rytą visi atsikėlė blogos nuotaikos. Sandra su niekuo nekalbėjo, Džo niršo ant Sandros, o Gabrielė galvojo apie Sarą ir tą skambutį. Jai buvo liūdna, kad Sara po to taip blogai pasijuto. Ji nesuprato Saros bėdų, bet negalėjo neužjausti žmonių. Gabrielė dažnai liūdėdavo dėl kitų žmonių nelaimių net jų nesuprasdama. Ji mokėjo užjausti kitus žmones, paguosti ir padėti. Bet taip pati sau labai apsunkindavo gyvenimą. Tačiau ji retai galvodavo apie save. Ją mažiausiai galėjai pavadinti egoiste. Mergina šiluma ir gerumu dalindavosi su visais kam tik to prireikdavo. Tad dabar ji vis mąstė ir mąstė apie Sarą. Ji nežinojo kaip jai padėti ir tai ją labiausiai trikdė. Ji beveik visada žinodavo kaip žmonėms padėti.
Džo nenorėjo pusryčiauti su Sandra, todėl išvažiavo pas Sarą labai anksti. Tačiau Sara jau senai buvo atsikėlusi. Ji labai apsidžiaugė pamačiusi Džo. Papasakojo jam viską apie Džimį, o jis jai apie ginčą su žmona. Jie sėdėjo po obelimi pasitiesę patiesalą. Virš jų šnarėjo žali obels lapai, kai kur kabėjo prinokę raudoni obuoliai. Gražus ir vaiskus dangus buvo virš jos. Ant obels tupėjo mažytis paukštelis ir čirpė nuostabiu plonu balseliu. Po jais buvo minkšta tvarkingai nupjauta žolė. Žydėjo kažkokios gelsvos mažos gėlytės. Jos suteikė pievelei žaismingumo. Jie prisiminė savo praeitį. Sara tarė:
- Aš taip buvau pamišusi dėl žirgų, kad be jų gyventi negalėjau. Tik tėčiui mirus nutolau nuo jų. Tada mes su mama ir persikraustėm į šį namą. Dabar man tų žirgų nebereikia. Aišku nieko prieš nebūčiau pajodinėti. Taip, mirus tėčiui mes pardavėm visus žirgus. Nors pagal palikimą mes gavom daug pinigų, bet reikėjo padėti jo seseriai ir pusbroliui. Žodžiu, pinigų beveik nebeliko. O iki tol mes gyvenom kaip pasakoje. Man niekada nepatiko taip gyventi. Aš visą laiką norėjau paprasčiau. Dabar man daug geriau. Aš nebevaikštau į aukštuomenės pokilius ir dėl to tik džiaugiuosi. Manau mama irgi, nes ji kilusi iš paprastos šeimos. Mus su aukštuomene siejo tik tėtis. Deja, Edmontas su tuo nesusitaikė. Aš tau turbūt jau atsibodau. Šią istoriją pasakojau tau šimtą kartų. Bet vėl norėjau prisiminti tą pasikeitimą.
- Ne, Sara, man visą laiką įdomu, nes kiekvieną kartą tu papasakoji vis kitaip. Tik mane stebina, kad tu taip greitai nusileidai iš tos aukštuomenės ir taip lengvai adaptavaisi.
- Juk aš tau sakiau, kad man nepatiko kaip mes gyvenom. Beje kokia čia šiais laikais aukštuomenė. Tėčio giminė labai garbinga ir sena, bet jis suteršė susituokdamas su mama, todėl manau, kad jis taip iš dalies norėjo išpirkti savo kaltę. Žodžiu gryna nesąmonė, juk dabar ne devynioliktas amžius.
- Tai tiesa. Bet kaip tu taip greitai užmiršai žirgus?
- Net pats nesupranti žmogau kaip greitai keitiesi.
Jie patylėjo. Sara susimąstė. Ji nugrimzdo į prisiminimus, nors nemėgo to daryti. Tada Džo apsisprendė. Jis pasakė:
- Žinai kokie buvo mano reikalai vakar?
- Na?
- Aš vedžiau Šarlotei ekskursiją po Londoną.
- Ne gali būti, - Sara net išsižiojo.
- Taip, taip.
- Na ir?
- Ji nuostabi. Jeigu kada nors sutiksiu puikesnę moterį už ją suprasiu, kad jau miriau.
- Ji tokia graži?
- Ji graži, protinga ir linksma.
- Kaip iš kokio filmo. Taip gyvenime nebūna.
- Gal taip ir skamba, bet taip yra, - patenkintas pasakė Džo.
- Džo, tu juk nekrėsi kvailysčių? - nusigandusi paklausė Sara.
- Aš nežinau. Ji lyg ir turi vaikiną Berlyne.
- O tu turi žmoną ir dukrą, - priekaištingai pasakė Sara.
- Žinau. Patikėk tai mane stabdo. Manau ją irgi stabdo tas vaikinas, - truputi nusiminęs tarė Džo.
Sara pažvelgė į jį priekaištingai, bet nieko nesakė. Ji žinojo, kad Džo protingas vyras, bet meilė pridirba daug nesąmonių. Nors ji nemanė, kad Džo ją jau įsimylėjęs, bet jau netoli to. Sara pagalvojo, kad nebūtų gaila Sandros, bet Gabrielės... Ji iškart pasibaisėjo tokia mintimi. Nejaugi, už tas Sandros kvailystes ji taip nori keršyti. ,,Kas man darosi? Aš ne toks žmogus”. Ji papurtė galvą, atsistojo ir nuėjo į mansardą. Ten iš krištolinio ąsočio įsipylė vandens ir išgėrė. Tada apsisuko eiti atgal, kai pamatė...
- Tai nuostabu, Džo! – sušuko ji.
- Kas?
- Tu ir ta obelis, dangus ir tas paukštelis. Sėdėk ramiai. Einu atsinešti teptukų ir dažų.
Džo pažiūrėjo į ją keistu žvilgsniu, bet nieko nesakė.
Ji grįžo su dažais, teptukais, lapais ir molbertu. Tada ji tapė ir visą laiką šypsojosi.

Sandra sėdėjo virtuvėje ir rūkė. ,,Su kuo jis dabar? Ar su ja? Kodėl ta Sara turi griauti mano gyvenimą? Kodėl tas jos vyras turėjo parsivesti kitą moterį? Ir vėl neturėsiu ramaus gyvenimo. Net nežinau ką jaučiu Džo, bet jis mano vyras, o svarbiausia Gabrielės tėtis. Jis neskaudins dukters dėl kitos moters. Ne, aš to neleisiu. Kodėl tik aš viena turiu stengtis išgelbėti šią santuoką? Nejau jam nerūpi dukra? Nejau jis nesupranta kiek skausmo jai suteiktų? Ak, Džo baik draskyti man širdį ir mano nervus. Ar kada nors galėsiu ramiai gyventi? Ak, kad jis suprastų mano jausmus. Kad jis suprastų kiek nevilties man suteikia. Bet aš kovosiu, neleisiu jai nugalėti”. Ji pakilo ir nuėjo prie telefono. Paskambino. Atsiliepė moteris. Sandra pasakė:
- Norėčiau pasikalbėti su Sara.
Denisė pažvelgė į mansardą ir į ten sėdinčią figūrą. Jos veidas buvo paslėptas rankose. Denisė atsakė:
- Deja, ji dabar negali šnekėtis.
- Ar jos nėra namie?
- Yra, bet šiuo metu ji negali kalbėtis, - nekantriai pakartojo Denisė.
- Ar pas jus yra svečių? Dėl to ji negali?
- Nėra, bet koks jums skirtumas, - jau supyko moteris.
- Pasakykite, kad tai labai svarbu. Man reikia su ja pasišnekėti.
- Po velniu! Ar jūs negirdite, kad ji negali.
Denisė išjungė ragelį.
Sandra stovėjo apstulbinta. Ji šiek tiek pažinojo Saros mamą. Ji visada būdavo maloni. Tačiau tai nebuvo jai svarbu, nes ji manė, kad ta moteris taip supyko todėl jog ką nors slėpė. Vadinasi Džo pas ją.
Vakare Džo grįžo pakylėtas. Šį diena su Šarlote buvo nuostabi. Tačiau vos įžengęs į namus jis buvo užpultas. Sandra kažką rėkė. Jis net nesuprato ką, bet ir nesistengė suprasti. Per daug šiandien gerai buvo su Šarlote, kad dabar gadintumeisi nuotaiką. Jis praėjo pro ją ir pradėjo lipti į antrą aukštą. Sandra sušuko:
- Džo!
- Ko!?
- Mes turim pasikalbėti.
- Aš nenoriu kalbėtis.
- Tu jau ne mažas vaikas, kad darytum tik tai ką nori.
- Nu tai kas, - atrėžė Džo ir toliau lipo į antrą aukštą.
Sandra nuleido rankas ir papurtė galva. Staiga ji pasakė:
- Mes turim pasikalbėti dėl Gabrielės.
Džo iš kart sukluso. Jis nulipo apačion, paklausė:
- Ar kas nors jai atsitiko?
- Ne, bet turim pasikalbėti, kad jai būtų geriau.
- Na, gerai. Kas yra?
- Kaip tai kas yra? Visi tie barniai labai ją liūdina. Gal galėtume nebesipykti ir išspręsti šių pykčių priežastis.
- Gerai. Kokios tos priežastys?
- Ji, - tyliai pasakė Sandra.
- Baik, Sandra, jau tikrai atsibodo.
- Aš žinau, kad tu šiandien buvai su ja.
- Ką čia paistai? Aš buvau išvažiavęs su reikalais. Sara tikrai su jais nesusijusi.
- Prašau bent kartą man nemeluok. Aš jai skambinau.
- Tu mane seki? Ir ką ji sakė?
- Na ji su manim nekalbėjo. Jos mama vis sakė, kad ji jau labai kažkuo užsiėmusi.
- Tai gal taip ir buvo. Kodėl tu manai, kad ji buvo užsiėmusi su manimi? Žinai, Sandra, stebiuosi, kad tu prisigalvoji tokių dalykų. Kai tave vedžiau atrodei tokia blaiviai mąstanti.
Džo nusisuko ir užlipo laiptais.
- Džo!
- Aš nebeturiu ką su tavim šnekėtis!
Tą vakarą Sandra nepriėmė jo į lovą. Todėl jis miegojo svečių kambarį ir galvojo apie Šarlotę.

Šeštadienis išaušo šiek tiek apniukęs. Maži, ploni, pilki debesėliai plaukiojo dangumi, o medžių lapai šnarėjo nuo sustiprėjusio vėjo. Džo pabudo gerai nusiteikęs. Nei vakar, nei užvakar jis nematė Šarlotės mat turėjo reikalų už ofiso ribų. Tačiau šiandien jų numatyta ekskursija po miestą.
Šarlotė jo jau laukė. Ji buvo apsirengusi aptemptais džinsais ir aptemptais rožiniais marškinėliais. Jos ilgi juodi plaukai buvo surišti į standžią kasą, todėl ji atrodė žaismingai ir labiau panašėjo į jauną merginą, nei į suaugusią moterį. Džo visai patiko jos išvaizda. Jie nuėjo gatve ir pranyko žmonių minioje.


Gabrielė sustabdė dviratį įvažiavusi į kiemą. Ji nušoko nuo dviračio ir nubėgo prie namo durų, paskambino. Pro duris išėjo Sara. Gabrielė paklausė:
- Pasiruošusi?
- Žinoma.
Jos po ketverių vėl išsiruošė į savo pasivažinėjimus dviračiais. Nuvažiavusios į užmiestį prie Temzės jos pradėjo lėkti kaip vėjas. Po to vėl pristabdė, kad galėtu pasiklabėti. Sara pasakė, kad šiandien nors dangus ir pilkas labai gražu. Upė mirguliavo visokiomis spalvomis. Jos vandenys pastoviai skrodė nedideli laivai. Daugiausiai jais plaukiojo užsieniečiai. Sara dievindavo šį judviejų kelią palei upę. Pagaliau ji pasijuto geriau nei pastarosiomis dienomis. Gabrielė irgi pagaliau atsipalaidavo nuo tėvų ginčų. Ji paklausė:
- Ar ką nors tapai, Sara?
- Ne, bet reikės pradėti. Paskutinius metus buvau apleidusi šią veiklą. Dabar nori nenori reikės pratęsti, juk reikia iš kažko gyventi.
- Tu vis sakydavai, kad piešimas tau suteikia malonumą.
- Taip, tu teisi. Ir kodėl aš to nebedarau? Būtų gera terapija man, - Sara susimąstė. ,,Iš ties tai anksčiau man padėdavo. Kaip keista, kad apie tai nepagalvojau”.
- Ką šiandien veikia Džo?
- Tėtis išėjo su kažkokiais darbo reikalais. Bent jau jis man taip sakė. Su mama jis beveik nesišneka. Tai juk kvaila. Kartu jie pragyveno šešiolika metu, o dabar taip neprotingai elgiasi.
- Kartais ir suaugusieji kvailai elgiasi. Pripažinsiu kartais pati nesuprantu kodėl pasielgiau taip, o ne kitaip.
- Dar tėtis sakė, kad rytoj ateis pas tave. Prašė manęs tau perduoti.
- Na ir puiku.
Jos važiavo toliau. Pro jas pravažiavo vaikinas. Jis pasisveikino su Gabriele. Ji atsakė ir sustojo su juo pasišnekėti. Sara pavažiavo toliau ir sustojusi laukė kol jie baigs savo pokalbį. Jie pasišnekėjo apie dešimt minučių, o Gabrielė vis žvilgčiojo į Sarą. Kai pagaliau jis nuvažiavo, Gabrielė prilėkė prie Saros.
- Atsiprašau.
- Kas jis toks? – smalsiai paklausė Sara.
- Jis? Jis iš mano mokyklos.
- Iš tavo klasės? – pasidomėjo ji.
- Ne, - sumišusi atsakė Gabrielė.
- Ar jus geri draugai?
- Na...
- Supratau. Gerai daugiau nebeklausinėsiu. Tik pasakysiu, kad jis žavus.
- Tikrai? Nepastebėjau, - nuleidusi akis pasakė mergina.
- Tai atidžiau žiūrėk, - nusijuokė Sara.
- Kitą kartą būtinai pažiūrėsiu, - taip pat nusijuokė Gabrielė.
Jos toliau važiavo puikios nuotaikos. Tądien abiem buvo labai gera. Jos vis juokavo. Kai grįžo prie Saros namų abi buvo pavargusios, bet linksmos. Denisė išėjo iš namų ir sušuko Sarai, kad jai skambina. Sara nuskubėjo prie telefono, o Denisė pasiūlė Gabrielei ko nors atsigerti. Tuo metu Sara atsiliepė ir nustebusi sušuko:
- Džimi!
- Labas, Sara.
- O mano mažasis Džimi, kad tu žinotum kaip aš tavęs pasiilgau. Kaip tau sekasi?
- Aš noriu, kad tu sugrįžtum. Dabar pas mus labai dažnai būna ta Rebeka. Ji man nepatinka. Ji tikra kvaiša. Galbūt, jeigu tu grįžtum tėtis nebesivestų jos namo.
- Turi suprasti, kad aš nebegrįšiu.
- Prašau, Sara, prašau.
Džimis pradėjo verkti.
- O, neverk, Džimi, prašau tavęs.
- Tada prižadėk sugrįžti.
- Džimi, aš negrįšiu ir tu manęs neįkalbėsi.
- Ar tu nebenori manęs matyti?
- Ne, žinoma, kad noriu. Tik neverk, neskaudink manęs. Aš labai norėčiau atvažiuoti pas tave, bet Rebeka vis tiek neišeitų, o aš negaliu būti ten su ja. Aš norėčiau būti su tavim, bet nenoriu būti su ja ir... juo.
- Tada, gal aš galiu atvažiuoti pas tave?
- Žinoma.
- Aš paprašysiu tėčio ir tau paskambinsiu.
- Gerai, Džimi, gerai. Perduok Mery linkėjimų.
- Gerai. Ate.
- Iki. Neliūdėk taip. Gerai?
- Aha. Viso.
Džimis padėjo ragelį. Sara kokia minute nesusigaudė savo mintyse. Ji troško skristi pas Džimį, bet kartu ir negalėtų pamatyti jo ir jos. Ji žinojo, kad jeigu pasiduos niekada jo neužmirš. Jai viskas taip susimaišė, kad net silpna pasidarė. Sara apsižvalgė aplinkui. Pamatė mansardoje Gabrielę ir mamą. Staiga ji suprato, kad neturi pasiduoti emocijoms. Bet jai skaudžiausia buvo jog Džimis verkė.
- Kas skambino? – sušuko Gabrielė.
Sara lėtai nuėjo į mansardą. Jautėsi kažkokia prislėgta ir perplėšta per pusę. Vienas jos pusė troško pamiršti visus ten, Paryžiuje, ir kalbėtis su Gabriele, toliau juoktis. Kita pusė troško pasimatyti su Džimiu. Ji nesugebėjo paklusti nei vienai nei kitai pusei.
- Kas skambino? – pakartojo klausimą Gabrielė, kai Sara įžengė į mansardą.
- Džimis? – paklausė mama.
- Taip, - atsiduso Sara. Jis nori, kad sugrįžčiau. Bet, atrodo, aš jį įtikinau, kad negaliu to padaryti. Tada jis užsimanė atvažiuoti čia. Sakė tėčio paprašys.
- Tai puiku, - pasakė Gabrielė.
- Nežinau. Mano viena pusė to nori, o kita ne. Jeigu aš vėl jį pamatysiu man bus labai sunku su juo atsisveikinti. Bet jeigu neleisiu jam atvažiuoti jis labai nuliūs. Iš kitos pusės galbūt aš įprasčiau, kad aš jį matysiu tik tada kai jis atvažiuos. Net nežinau kas geriau. Ar tai, kad tėtis jam leis atvažiuoti, ar, kad neleis?
- Nemanau, kad tu pasiruošusi vėl su juo susitikti, kad jam išvykstant tau neplyštų širdis, - rimtai pasakė Denisė.
- Turbūt tu teisi. Aš norėčiau, kad jis atvažiuotų, bet vėliau. Bent jau vasaros pabaigoje, o gal dar vėliau, - atsakė Sara ir klestėjo į pintą fotelį. Liūdesys spaudė jos širdį, o juk ką tik ji juokėsi.
Gabrielė tyliai išvažiavo. Denisė taip pat pasišalino. Dabar Sara turėjo pabūti viena.

Džo atsikėlė ne pačios geriausios nuotaikos. Jis vis dar pyko ant Sandros. Tada jis prisiminė, kad šiandien vėl susitiks su Šarlote ir nuotaika iškart pagerėjo. Tačiau darbe jis negalėjo su ja pasikalbėti. Aplink visą laiką buvo bendradarbiai. Tačiau žvilgsniai ir šypsenos rodė jog jie vienas kitam patinka. Tądien Šarlotė jam pasirodė dar gražesnė. Jis negalėjo negalvoti kokia ji nuostabi, o ji dar labiau norėjo su juo artimiau susipažinti. Tik po darbo jie liko vieni.
- Ar galima tave parvežti namo? – paklausė Džo.
- Jie tik už dešimties minučių kelio, - silpnu balsu atsakė Šarlotė, bet ji norėjo sušukti ,,žinoma”. Moteris nuleido galvą ir tyliai sušnibždėjo – bet būtu malonu jei parvežtumėt.
- Tai puiku, - apsidžiaugė Džo.
Sėdėdami automobilyje jie nekalbėjo, bet atmosfera buvo jauki. Džo pažvelgė į ją. Jis negalėjo atsižiūrėti į jos akis, į jos blakstienas. Jis paklausė:
- Tai kur nuėjo Džein?
- Į kažkokį naktinį klubą. Aš negaliu atsistebėti kaip ji taip staigiai pasikeitė. Ji buvo tokia nedrąsi, - Šarlotės balsas skambėjo taip lygiai, švelniai ir harmoningai.
- Gal namuose ją kas vis gąsdindavo, o dabar ji pasijuto laisva, o gal ji paprasčiausiai atsivėrė.
- Taip, turbūt.
Jie vėl nutilo. Džo taip ir knietėjo ją pakviesti į naktinį klubą, bet jis puikiai suprato, kad to negalima. Šarlotė norėjo pasiūlyti nueiti jam kur nors, bet ji puikiai, kad to negalima. Staiga jai į galvą šovė geniali mintis. Ji galės pabūti su Džo ir niekam nenusižengs. Šarlotė prabilo:
- Gal galėtum man aprodyti Londoną?
- Mielai, - sutiko Džo. Jis apsidžiaugė, kad ji tai pasiūlė.
Jie privažiavo jos namus. Šarlotė pažvelgė į Džo ir jų žvilgsniai susitiko. Šarlotė sumirksėjo ir pasakė:
- Na, tai aš jau lipsiu. Iki.
- Iki.
Ji iškėlė vieną koją iš automobilio ir staiga atsisuko.
- Tai kada aprodysi man Londoną.
- Tai, turbūt šeštadienį.
- Puiku. Tai iki.
- Iki.
Ji išlipo. Ir lėtai nuėjo į namus.
Džo dar kurį laiką pastovėjo ir žiūrėjo į duris kur dingo Šarlotė, o tada nuvažiavo.
Grįžęs namo jis nuėjo į virtuvę. Ten Gabrielė kažką rašė. Kai įėjo Džo, ji pakėlė galvą.
- Labas, tėti.
- Labas.
Gabrielė vėl pasilenkė prie savo rašliavos. Jis ją stebėjo, kol ji neiškentė.
- Ar neturi ką veikti?
- Ne, - nuoširdžiai atsakė Džo – be to man malonu tave stebėti.
- Aš jaučiuosi kažkaip nejaukiai.
- Supratau, supratau. Jau išeinu.
Jis apsisuko ir jau norėjo eiti pro duris, kai jos atsivėrė ir įėjo Sandra. Ji visą šią dieną buvo niūrios nuotaikos ir dabar nebuvo nusiteikusi geriau. Jie prasilenkė tarpdurį, kai Džo atsisuko ir paklausė:
- Gal išvirtum kavos, brangioji?
- Pats išsivirk, - atšovė ji piktai.
- O tu jau ką nors labai veiki?
- Taip, - sumelavo Sandra.
- Tau bet ką sunku padaryti dėl manęs, - įtūžo Džo.
- Kaip ir tau dėl manęs, - atrėžė Sandra.
- Ką čia šneki?
- Tiesą. Beje kur taip ilgai buvai?
- Darbe.
- Tikrai, o po to? – šiurkščiai paklausė ji.
- Niekur. Pala, negi tu manai, kad buvau pas Sarą? – paklausė vyras ir iš jos povyzos suprato, kad taip ir buvo. Nebuk kvaila, Sandra.
- Ar aš kvaila? Tu norėtum, kad taip būtų. Tada tau nebūtų rūpesčių. Bet deja tu vedei ne visiškai kvailą moterį.
- Kaip tu nesupranti, kad Sara ir aš tik geri draugai, - pavargusiu balsu pasakė jis.
- Cha! Lyg taip būtų! – sušuko Sandra.
Gabrielė atsistojo ir išėjo, sakydama:
- Ar jus kada nors baigsit?
Sandra ir Džo vienas į kitą piktai žiūrėjo. Džo išėjo iš virtuvės, palikdamas savo žmoną vieną. Jis užlipo į antrą aukštą ir nuėjo į darbo kambarį. Tada nusivilko švarką ir numetė jį ant kėdės. Pamatė, kad iš švarko iškrito kažkoks popieriukas. Jis pakėlė jį nuo grindų ir pamatė neregėtą numerį. Džo galvojo kieno gi čia numeris ir prisiminė tą gražią moterį aerouoste. Tada, kai jis jai gražino lagaminą, ir gavo šį numerį. ,,Kam man jo reikia” pagalvojo Džo ir nusviedė popiergalį į peleninę.
Tą vakarą jis stovėjo pro langą ir žvelgė pro langą. Jis žvelgė į paslaptingą dangaus skliautą su tom mažom, amžinom ir tolimom žvaigždutėm. Jis girdėjo kaip apačioje lovoje vartosi Gabrielė. Jis suprato, kad jai skaudus jos tėvų ginčai, bet jis nieko negalėjo padaryti. Kuo toliau tuo labiau sunkiau sugyvent su Sandra. Džo išgirdo kaip Sandra nuėjo į miegamąjį. Vyras pagalvojo ką dabar veikia Sara. ,,Ji turbūt miega”. Jis pagalvojo, kad šeštadienį reikės pas ją nuvažiuoti, bet prisiminė, kad jis prisižadėjo Šarlotei. ,,Šarlotė... Nuostabioji Šarlotė”. Jis įsivaizdavo jos sumerktas akis, jos grakštų, liekną kūną gracingai gulinti ant lovos. Džo užsinorėjo atsigulti prie jos. Jam užtektų tik žiūrėti į ją, į jos nuostabias blakstienas. Šarlotė...

Šakės, rytoj paskutinė vasaros diena, o aš vis dar:
* nesužinojau kada rugsėjo 1 reikia eiti į mokyklą
* neužsisakiau DVD
* neatsimenu kada Ingos gimtadienis 2 ar 3 diena
* nesutvarkiau savo pc
* nesugalvojau ką padovanoti mamai

Rytas. Gražus, šviesus, nuostabus rytas. Nė vieno debesėlio danguje, o saulė atrodo tokia ryški ir didelė. Vos juntamas, švelnus vėjelis ir slopus paukščių čiulbesys. Lovoje Sara apsivertė ant kito šono ir pramerkė akis. Išlipo iš lovos, nuėjo prie lango ir tankiai sumirksėjus pažvelgė pro langą. Kieme pamatė tris žmones. Pirma nesuprato kur esanti, o tada prisiminė, kad ji sugrįžo namo į Angliją. Ji atidžiai pažvelgė į žmones kieme. Pamatė, kad mama rankoje laiko gėlių puokštę. Sara niekaip negalėjo suprasti kas kiti du žmonės. Staiga mergina kieme pasisuko, kad Sara galėjo pamatyti jos veidą. Ji nustebo ir kiek sutriko, kad ji neatpažino savo sesers iš pat pradžių. Sara pasitraukė nuo lango. Ji mažiausiai dabar norėjo susitikit su Brigid, bet ji greitai apsirengė lengvą suknelę ir nusileido laiptais. Prieš išeidama į kiemą šukomis perbraukė šviesius plaukus. Tik dabar suprato kokia nerūpestinga savo atžvilgiu pasidarė paskutiniu metu. Ji paprasčiausiai negalėjo prisiversti rytais pasidažyti, tvarkingai susišukuoti ir gražiai apsirengti. Moterys nesuprato kodėl savęs taip negerbia. O gal ji tik nebeturėjo prieš ką savęs parodyti?
Sara, pagaliau, išėjo į kiemą. Lauke buvo taip karšta ir tvanku, kad norėjosi kuo greičiau pasislėpti kokiame šešėlyje. Ji pažvelgė į Brigid, į jos pilvą. ,,Kaip keista” pagalvojo. Brigid ją pamatė ir sušuko:
- Sara!
Sara nuėjo prie jų. Įvyko pasisveikinimo ceremonija. Tada Brigid ją nusivedė į šalį, palikdama mamą su žentu. Brigid šiek tiek susigarbanoję raudoni plaukai grakščiai krito ant pečių, jos rudos akys buvo linksmos, nors pati atrodė pavargusi. Paakiai buvo truputi pajuodę, o ausų nepuošė jokie auskarai kaip paprastai. Brigid meiliai žiūrėjo į savo seserį ir Sara truputi susigėdo, kad nenorėjo su ja susitikti. Dabar jai buvo malonu būti prie savo sesers. Ji seniai su ja nesimatė, todėl norėjo su ja pasikalbėti. Tačiau Sara bijojo, kad Brigid ims ją guosti dėl skyrybų. Brigid prabilo:
- Kaip seniai matėmės. Kaip matai į pasaulį greit ateis naujas mūsų šeimos narys. Aš taip jaudinuosi. Aš būsiu mama, o tu tapsi teta, ar ne smagu.
Sara pirmąkart pagalvojo, kad greitai ji taps teta. Kažkodėl šį mintis ją baugino. Bet Brigid laiminga plepėjo toliau:
- Mes su Aleku jau išrinkom vardus. Jeigu bus berniukas pavadinsim Hariu, o jei mergaitė Bete. Kaip tau? Man atrodo labai gražus vardai. Žinoma Alekas labiau norėtų berniuko, o man tas pats. Daktarė sako, kad tikriausiai bus berniukas. Aš labai bijau gimdymo, bet tiesiog nesulaukiu tos dienos. Ach, kaip tai nuostabu. Beje, ar žinai, kad Edmontas susižadėjo?
Sara, net žagtelėjo iš netikėtumo. Ji apie brolį iš vis nieko nebuvo girdėjusį, bet manė, kad tokia svarbią naujieną būtų vakar sužinojusi iš mamos.
- Kodėl man mama nesakė?
- Ji ir pati nežino. Jis susižadėjo su tokia Agnese, kuri mamai labai nepatinka. Jis prašė, kad aš praneščiau mamai. Tas mūsų brolis tikras bailys. Ko jis kreipia dėmesį į mamos nuomonę? Juk ji neuždraus jam vesti. Nesuprantu.
- O tu matei tą Agnesę?
- Taip. Žinai, ir man ji nelabai patinka, bet mama turbūt akis jai iškabintų jei tik galėtų.
- Netikiu. Mama nėra tokia. Ji myli žmones.
- Todėl visiems taip ir keista, ko ji taip jai nepatinka. Ji tiesiog negalės susitaikyti, kad Edmontas ją veda, - Brigid kalbėjo rimtai, bet išjos akių nedingo linksmumas. ,,Dabar Brigid tikrai laiminga” pagalvojo Sara. Ji taip jai pavydėjo, kad jai norėjosi šaukti. Sara norėjo laimės. Ji norėjo didžiulės, neapriapemos laimės. Tada, ji prisiminė Džimį ir širdis paplūdo krauju.
- Sara aš labai gailiuosi dėl tavo...
- Nereikia, Brigid, nekalbėkime apie tai. Tu tokia laiminga. Džiaukis ir mėgaukis tą laime kol gali.
Sesuo pažvelgė į ją susirūpinusiai, bet greitai vėl nusišypsojo. Jos nuėjo prie mamos ir Brigid vyro Aleko. Alekas ją apkabino per pečius. Sarai vėl iškilo prisiminimai, bet jį greitai juos nuvijo. Alekas jau žiojosi kažką sakyti, bet Brigid stuktelėjo jam į šoną. Denisė pasakė:
- Tai gal norit mano pyrago ir ko nors išgert?
- Žinoma, - sušuko Brigid.
Jie nuėjo į mansardą. Kai Denisė viską atnešė ant stalo ir pradėjo vyną pilstyt į taures brigid pažiūrėjo į savo pilvą ir atsiduso:
- Jis tiek daug reikalauja. Tikiuosi bus to vertas.
- Žinoma brangioji. Juk jis mano sūnus.
Brigid nusijuokė ir įsipylė sulčių. Sara staiga suprato, kad ir ji nori vaikų. Vienu metu juos beveik jau turėjo. Žinoma, ji nebuvo mama, bet jie jai buvo beveik kaip savi. ,,Jeigu Džimis būtų čia aš būčiau laiminga” pagalvoji ji. Iš tiesu kartais tiek nedaug užtenka iki laimės, bet tą nedaug ir yra sunkiausia įvykdyti.

Šarlotė kabino savo rūbus ant pakabų. Jai iš rankų išslydo raudono šilko suknelė. ,,Reikėtų ją apsirengti kai kitą kartą susitiksiu su Džo” pagalvojo ji ir iškart pasibaisėjo savo mintimi. Juk ji tik šiandien su juo susipažino. Šarlotė nesuprato kas jai darosi. Ji negalėjo nustoti apie jį galvoti. Ji ir pyko ant savęs ir bandė ignoruoti savo mintis, bet nieko negalėjo padaryti. ,,Aš turiu galvoti apie Džeką, o ne apie Džo” pamanė ji. Šarlotė papurtė savo juodaplaukę galvą. ,,Daugiau negalvok apie jį “ paliepė ji pati sau. Kai baigė tvarkyti savo rūbus išgirdo kaip rinktelėjo lauko duris. Grįžo Džein. Šarlotė apsidžiaugė, kad dabar turės su kuo pasiklabėti ir galės pamiršti Džo. Šarlotė atidarė savo kambario duris ir pažvelgė į Džein. Ji buvo plačiai išsišiepusi.
- Džein, kaip tau Londonas? – paklausė Šarlotė.
- O, jis nuostabus. Šis miestas toks gražus, kad man net kvapą užgniaužė. Aš plaukiau laivu Temzės upe, buvo labai linksma. Laive pasikalbėjau su viena vokiečių pora. Jie čia leidžia medaus mėnesį. Žinot, jie pakvietė mane pietų rytoj, į vieną tokią kavinę. Dabar neatsimenu jos pavadinimo, bet aš užsirašiau, galiu pažiūrėti, - ji pradėjo raustis rankinuke.
- Nereikia, neieškok. Džiaugiuosi, kad tau čia patinka, - nuoširdžiai pasakė Šarlotė.
- Būtinai, rytoj turit pasivaikščioti po šį nuostabų miestą.
- Deja negalėsiu, reikės dirbti, - truputi liūdnai pasakė Šarlotė, bet jos akyse buvo kažkokios keistos džiaugsmo ugnelės.
- Jūs tikra darboholikė, - tarė Džein ir apsiskusi nuėjo į savo kambarį. Ji negalėjo patikėti, kad žmogus džiaugiasi jog rytoj reikės dirbti ir dėl to negalės apžiūrėti Londono. Džein negalėjo žinoti, kad tos ugnelės reiškia visai ne tai.

Džo namai.
Tai nebuvo didelis namas. Džo namas buvo nedidelis ir jaukus, su nedideliu sodu priešais. Ir ypatingo grožio jis nebuvo. Jis buvo tokie kaip visi namai. Tačiau vidus buvo gana puošnus. Koridoriuje kabėjo du Saros tapyti paveikslai.
- Kaip Sandra dar jų nenukabino? – nusistebėjo Sara.
- Aš neleidau. Vienąkart grįžau ir žiūriu nebėra. Bet dar tą patį vakarą pakabinau atgal. Nukabint ji drįsta, bet išmest tai ne.
Ant laiptų pasigirdo žingsniai. Apačion nulipo jauna mergina. Ji krestelėjo savo rusvus plaukus, jos pilkos akys suspindėjo, o raudonos lūpos šyptelėjo. Tada ji prabilo labai gražiu, švelniu balsu:
- Sara, negali būti, kad čia tu? Juk dabar ne šventės, kodėl grįžai?
- Taip jau išėjo...
Sara nespėjo pabaigti sakinio kai Gabrielė apkabino ją. Sara net aktelėjo. Ji puikiai žinojo, kad Gabrielė šiltas žmogus, bet ji nėra niekad jos apkabinus.
- Žinai, man pačiai labai keista, kad aš tavęs taip pasiilgau, - pasakė mergina ir dar kart ją apkabino.
- Tai labai malonu. Aš ir atėjau čia, nes norėjau su tavim pasimatyti.
- Tai gal eime į svetaine, - pasiūlė Džo.
- Nagi, nagi kas sugrįžo, - staiga pasakė kimus balsas. Nieks neišgirdo jog į kambarį įėjo Sandra.
- Labas, Sandra, - pasisveikino Sara. Ji, žinoma, tikėjosi šio susitikimo, bet vis tiek šiek tiek sutriko. Visi puikiai žinojo kaip Sandra jos nemėgsta. O ji savo ruožtu negalėjo jai atsakyti tuo pačiu. Sandra, Džo žmona, su pasišiaušusiais nublukusiu kaštonų spalvos plaukais ir griežtom, šaltom akim kartais priminė raganą. Ji buvo apkūnoka, nerangi moteris, šiek tiek išsiblaškiusi, bet atkakli. Jos piktdžiugiškas žvilgsnis dažnai lydėdavo Sarą, kai jai nepasisekdavo.
- Tai, ko gi grįžai ? – paklausė ji įtariai.
- Deja, aplinkybės privertė, - atsakė Sara, nusprendusi jai nieko nepasakoti. Ji tikrai nenorėjo, kad iš jos nelaimių būtų juokiamasi, nors ir netiesiogiai.
- Ir kokios tai aplinkybės ? – paklausė Sandra, jau nujausdama, kad pagaliau ne vien jai nesiseka gyvenime. Na, ji bent jau manė, kad jai nesiseka.
- Gal, eime į svetainę ? – pasiūlė Džo, gelbėdamas situaciją ir vesdamas Sarą už parankės į kambarį.
Sara atsisėdo į fotelį, Sandra prieš ją ant sofos ir žvelgė priešišku, žiauriu žvilgsniu. Taip, tas žvilgsnis buvo žiaurius ir viskam pasiryžęs. Gabrielė klestelėjo į kitą fotelį. Džo pasiūlė visoms arbatos ir nuėjo jos išvirti. Gabrielė greitai žvilgtelėjo į mamą ir su šypsena pasisuko į Sarą.
- Tai kuriam laikui tu čia ?
- Manau, kad visam.
Sara stebėjo Sandros reakciją. Ji giliai įkvėpė, jos ranka sudrebėjo, o akys tankiai sumirksėjo. Nutaisiusi kuo meilesni balsą, paklausė:
- Tai, kas atsitiko? Susipykai su vyru? O, gal ir išsiskyrėt?
- Tiesa pasakius, taip, - atsakė Sara nenoromis. Gabrielė atsistojo, priėjo prie Saros ir apkabino ją. Ji nieko nepasakė, bet sakyti nieko ir nereikėjo. Tai, šiltas, pilnas paguodos apkabinimas. Jis buvo daugiau nei gražus žodžiai, kurie ne visada tariami iš širdies.
Sandra atsistojo ir pasakė:
- Eik, pažiūrėk kur tėtis taip užtruko.
Gabrielė pažiūrėjo į ją piktu žvilgsniu, po to pažvelgė į Sarą, kai ji linktelėjo, išėjo. Sara nužvelgė moterį prieš save. Ji buvo pilną neapykantos, bet lūpos nesišypsojo pikta šypsena, atvirkščiai jos virpėjo, o akys išdavė baimę sumišusią su nerimu ir pykčiu. Sara nustebo, bet greitai susigaudė kas vyksta. Ji jautėsi esanti labai kvailoje padėtyje. Sandros lūpos suvirpėjo ir prabilo:
- Ką čia dabar sugalvojai?
- Nieko. Ką aš galėjau sugalvoti?
- Pati žinai.
- Nieko aš nežinau. Paaiškink, - pasakė Sara nors gal ir žinojo.
- Nemanyk, kad tau bus lengva. Jis dėl Gabrielės padarytų viską, o ji to tikrai nenorėtų, - piktai atrėžė Sandra. Tada ji apsisuko ir išėjo. Sara buvo apstulbinta, kad Sandra vis dar pavydi.
Staiga tarpdury išdygo Džo su padėklu ant rankų. Jis iškart suprato kas atsitiko.
- Aš su ja pasikalbėsiu, - pasakė nenoromis.
- Nereikia manęs ginti. Ji niekada nepasikeis. Ir ko aš tikėjausi?
- Ji tikra kvaiša. Ji viską pati išsigalvoja, o po to kaltina visus aplink.
- Mes turime suprasti ir ją. Mes taip dažnai būdavome kartu, kad ji tikrai turėjo pagrindo kažką įtarinėti. Tik aš maniau, kad tai baigsis kai aš ištekėjau, - paskutinį žodį ji pasakė pašnibždomis. Ji stengėsi neprisiminti Paryžiaus ir visko kas su juo susiję.
- Taip, taip turime ją suprasti, bet man jau atsibodo, - piktai sušuko Džo. Jis nutrenkė padėklą ant stalo, o visa arbata išsiliejo ant stalo.
- Džo, neširsk taip, - švelniai pasakė Sara. Ji paglostė jo ranka. Nusiramink.
- Negaliu, tiesiog negaliu. Visos tos jos nesąmonės man taip atsibodo.
Sara apkabino Džo ir tyliai pasakė, kad ji jau išeina ir, kad jis gali ateiti bet kada.
Vos tik ji išėjo Gabrielė nulėkė laiptais. Ji pažiūrėjo į tėtį ir į duris, kurios ką tik trinktelėjo. Jos žvilgsnis buvo nusivylęs. Ji prisėdo ant laiptų ir apie kažką susimąstė.
- Gabriele, kur mama?
- Iš kur aš žinau. Ji išsiuntė mane pas tave, kai tik Sara pasakė, kad ji išsiskyrė. Aš ją tik apkabinau, o mama mane išvarė iš kambario. Kartais ji būna labai žiauri.
- Taip, kartais ji būna tokia.
- O kodėl Sara taip greitai išėjo? Aš su ja nė dorai nepasikalbėjau.
- Turbūt Sandra jos nuotaikos nepataisė. Suprask, jai dabar sunku, o kai ją dar puola su priekaištais.
- Tai ką mama jai pasakė?
- Nesvarbu, Gabriele, nesvarbu.
Džo nuėjo į kitą kambarį lydimas dukros žvilgsnio. Ji nesuprato ką tėtis turėjo omenyje. Ji žinojo, kad mama pavydi Sarai, bet kuo ji galėjo ją kaltinti? Gabrielė to nesuprato.
Įėjęs į kambarį Džo pamatė Sandrą stovinčia prie lango ir žvelgiančia nieko nematančiomis akimis. Ji, aiškiai, neišgirdo, kad jis įėjo. Džo jau žiojosi kažką sakyti, bet susičiaupė. Jis pavargo nuo vis to paties aiškinimosi, vis tiek niekas nepasikeis. Tai tas pats lyg kalbėtum su sienomis. Bet sienos bent jau nepaisto nesąmonių. Jis dar kartą pažvelgė į savo žmoną ir pajuto nuo jos sklindanti šaltumą ir atšiaurumą. Kartais jis nesuprasdavo, kodėl Sandra taip pasikeitė ir tai jį liūdino.

Saros mamos namai.
Džo mašina sustojo, jis išlipo ir greitai nuėjo iki namo durų. Bet nespėjo paskambinti kai išėjo Sara ir jį apkabino.
- Džo..., - teištarė ji ir iš akių pabiro ašaros.
- Sara, kas atsitiko?
- O, Džo, kaip aš tavęs pasiilgau.
- Žinau. Ir man tavęs truko. Tokios puikios draugės kaip tu daugiau nesutikau.
- Džo, man labai sunku.
- Susipykai su vyru?
- Taip, mes išsiskyrėm.
- Ką? Sara, kodėl?
- Nenoriu apie tai kalbėti. Geriau važiuojam kur nors. Gal į parką, bet kur.
- Gerai.
Jie ėjo per parką ir jautėsi kaip seniau. Jie geriausi draugai, vėl drauge. Keturi metai ilgas laiko tarpas, bet atrodė, kad praėjo tik keturios dienos. Dabar jų širdyse tvyrojo džiaugsmas. Jie vienas kitu pasitikėjo kaip niekas kitas. Sara žinojo visas Džo paslaptys, o jis jos. Na bent jau beveik visas. Jie galėjo susikalbėti be žodžių. Jiems ir nereikėjo kalbėti. Jiems buvo labai gera. Kas įvyko per tuos ketverius metus jiems nerūpėjo. Tiesa Sara paklausė kaip laikosi Gabrielė, bet daugiau viskas. Dabar jie vėl drauge. Vienas kitam galės padėti ir patarti. Šios nuostabios draugystės nevalia nutraukti niekam. Ir jie žinojo, kad to nebus.
Medžių lapai virš jų galvų jau spėjo pradėti geltonuoti. Artėjo ruduo. Pro šalis ėjo žmonės. Vieni skubėjo, kiti juokėsi, dar kiti ginčijosi. Bet tik Sara ir Džo ėjo iš lėto ir beveik nieko nekalbėjo, o tik buvo laimingi. Buvo lamingi, nes laimė labai paprastas dalykas. Kartais pasijunti laimingas dėl žmogaus kuris yra šalia, kartais dėl grožio kuri įžvelgi gamtoje ir kitame žmoguje, o kartais visai dėl nesuprantamų priežasčių. Bet jei jau tapai laimingas tai to nereikia reikšti žodžiais, ir nereikia rodyti. Užtenka tik šypsotis ir jausti kaip plasta širdys.
Jie nuėjo iki artimiausios kavinės. Jie anksčiau dažnai čia eidavo, iki tol kol Sara išvažiavo į Paryžių. Ši kavinė buvo maža ir jauki, su mielais paveiksliukais ir mažais staleliais. Atsisėdo jie prie to stalelio kur visada sėdėdavo ir kalbėdavos. Sara pasakė:
- Žinai, Džo, aš labai džiaugiuosi, kad sugrįžau į Angliją. Prancūzijoje visada jaučiausi kaip nesava, tai nebuvo mano vieta po saule. Mano vieta čia, namuose.
- Man ir labai patinka, kad tu pagaliau grįžai. Bet žinau, kad kažkas svarbaus atsitiko, nes kitaip nebūtum grįžus. Tai kas įvyko?
- Tiesiog mums kelią pastojo Rebeka. Jo bendradarbė. Tokia gražuolė, bet dėl to man mažiausiai gaila.
- Tau labiausiai gaila Džimio, ar ne?
- Taip, - Sara nuliūdo. Kai tik prisimindavo tą nuostabų berniuką tuoj pat norėdavo grįžti atgal ir jį apkabinti, pabučiuoti ir dar kartą kartu su juo nusijuokti.
- Tau sunku, bet viskas praeis aš tau padėsiu. Tikrai.
- Aš to ir tikėjausi. Džo, juk tu pats nuostabiausias žmogus, tu vienintelis kuriam galiu patikėti beveik visas savo paslaptis. Bet užteks apie mane. Kaip tau sekasi? Ko ten laukei aerouoste?
- Naujos bendradarbės, kuri atvyko keliems mėnesiams iš Vokietijos.
- Na ir kaip tau jinai patiko?
- Puiki moteris, bet nieko labai neišsiskirianti, - atsakė Džo prisimindamas nuostabiąją Šarlotę. Jo mintys paskendo prisiminimuose apie ją. Atrodė, kad jis užuodė jos kvepalus, ir matė gilias akys. Jos ilgos blakstienos smagiai mirkčiojo prieš jo akys, kur prieš minutę sėdėjo Sara. Taip, Sara kurgi ji dabar?
- Neatrodo, kad ji tau nepaliko jokio įspūdžio, - pasipiktino moteris.
- Ką? Ne. Aš sakau tiesą.
- Džo, ar tu mane visai kvaile laikai. Aš gi matau, kad tavo akys kažkur nuklaidžiojo. Turbūt prisiminei tą nuostabų veidą, gražias akys ir malonų jos kvepalų kvapą. Juk taip ir yra?
- Ne, - gynėsi Džo, bet pats pradėjo juoktis. Tu teisi ji nuostabi.
- Kodėl man meluoji, negi nebepasitiki manimi?
- Tiesiog tavęs taip ilgai nebuvo. Aš ir įpratau nieko niekam nepasakoti.
- Taip negerai ,mielasis drauge, taip negerai.
- Žinau, bet nesijaudink aš gretai vėl prisiminsiu, kad tu šalia ir aš galiu tau pasiskųsti.
- Būtent. Sakyk, kaip sekasi Gabrielei?
- Puikiai. Mokslai sekasi gerai... Žodžiu viskas gerai.
- Sandra turbūt neliks patenkinta, kad aš grįžau.
- O ji kada nors patenkinta?
- Nežinau, tu man pasakyk. Ne aš su ja gyvenu, - tarė Sara.
- Na turbūt nebus patenkinta. Pastaruoju metu mano žmonai nieks neįtinka.
- Gal jai depresija?
- Tikiuosi ne.
Džo net negalėjo pagalvoti, kad jo žmonai gali būti depresija. Tik ne dabar kai grįžo Sara ir kai atvyko nuostabioji Šarlotė. Ak, Šarlotė... Vėl jos akys iškilo prieš jį. Būtinai, Džo turi sužinoti ką slepia jos. Kaip keista, kad nuo tada kai pamatė ją aerouoste niekaip negali jos pamiršti.
- Ar girdi mane, Džo?
- Žinoma, Šarlote.
- Tai jos vardas Šarlotė?
- Na, taip, - pagaliau atsipeikėjo jis. Ir ko jis galvoja vien apie ją. Juk prieš jį sėdi, taip seniai nematyta Sara.
- Nagi, papasakok kas jau tokio pas ją ypatingo? – susidomėjusi paklausė Sara. Jos akys atidžiai žvelgė į Džo. Ji dar niekad nematė tokio savo draugo. Tokio užsisvajojusio.
- Neįmanoma papasakoti, reikia pamatyti.
- Na ir gerai. O dabar noriu susitikti su Gabriele.
- Žinoma. Tai važiuojam namo.

Naujasis Šarlotės butas.
- Na kaip jis jums? – paklausė Džo.
- Geriau ir negali tikėtis. Ar ne Džein?
- Taip, žinoma.
- Gal jau eisime į darbo vietą?
- Kaip tik norit...
- Vadinkite mane Šarlote, - paprašė ji. Moteris niekada neskubėjo spręsti apie žmones tik juos pamačiusi, bet Džo jai pasirodė toks šiltas ir mielas.
- Džein, tu pasilik ir susitvarkyk. Manau tau šiandien nereikia daugiau eiti į darbą. Išeik ir apžiūrėk miestą. Juk tu pirmąkart užsienyje.
- Taip. Vis tiek rytoj pamatysiu savi naująją darbo vietą.
- Na gerai. Iki, - pasakė Šarlotė ir išėjo pro duris. Kažkodėl ji norėjo viena pabūti su Džo ir geriau su juo susipažinti. Jai būtų labai gerai susirasti čia artimą draugą. Šarlotė negalėjo gyventi be draugų. Žinoma dar yra Džein, bet tai kažkas ne tas. Džo toks žmogus, ji taip manė, su kuriuo norisi susipažinti ir galima kalbėtis apie viską. Su juo turėtų būti linksma.
Jie ėjo per miestą, Džo pasakojo apie Londono architektūros įžymybes. Jam buvo malonu bendrauti su Šarlote. Tiesa ši moteris labiausiai jį pakerėjo savo grožiu. Kol kas ir vidinis grožis atrodė toks pat nuostabus, kaip ir išvaizda.
Džo buvo kresnas, tamsiaplaukis su kažkokiomis spindinčiomis akimis, kurios išskyrė jį iš kitų. Toks Šarlotei jis taip pat labai patiko. Vienu momentu ji pagalvojo apie Džeką. Moteriai pasirodė, kad galbūt jį išduoda. Tačiau tai tik buvo noras draugauti su tokiu nuostabiu žmogumi, kokio jinai anksčiau dar nebuvo sutikusi. Šarlotė pagalvojo, kad tai gali būti tik pradinis susižavėjimas, dar nematant to žmogaus ydų. Bet todėl ji ir norėjo su juo artimiau susipažinti. Tokio jausmo nebuvo dar patyrusi. Kažkaip keista kai taip nori būti su tuo žmogumi kurį pirmąkart pamatei. Gal geriau pažinus jis jai pasirodys netgi atstumiantis žmogus. Bet tai tik laiko klausimas.
Darbe ją sutiko maloniai. Naujieji bendradarbiai Šarlotei patiko, dėl šilto sutikimo kurio ji nesitikėjo. Naujasis jos kabinetas taip pat. Jis buvo erdvus, šviesus ir modernus. Ant sienos kabėjo lentelė kur galėjai susižymėti svarbiausius savaitės darbus. Tai jai priminė kabinetą Berlyne. Bet nuo to buvo tik jaukiau, nes vis dėl to čia svetima šalis ir moteris norėjo bent kas nors primintų jos tikrąją darbo vietą. Tada kažkaip jai buvo drąsiau. Tik dabar ji pajuto, kad yra visiškai nepažįstamoj šalyje ir turės dirbti tarp nepažįstamų žmonių. Dabar ji pasijuto nedrąsiai, bet tik truputi. Šuo momentu Šarlotė džiaugėsi, kad kartu atvažiavo ir Džein. Dar Ji džiaugėsi, kad ją sutiko toks malonus žmogus kaip Džo.
- Šarlote, gal parodyti kelias vietas kur galima skaniai pavalgyti? – paklausė Džo. Jis nusišypsojo ir pažvelgė tiesiai Šarlotei į akys. Tuo momentu jis pagalvojo, ką galėtų slėpti šios nuostabios, gilios akys. Tačiau moteris greitai nuleido akys mirkteldama savo ilgom blakstienom. ,,Jos tikrai kažką slepia” pagalvojo Džo.
- Taip. Būtų puiku, - apsidžiaugė Šarlotė.
- Tai eime.
Kavinėje jie atsisėdo prie stalelio kuris buvo užstotas keletu augalų. Pokalbis kažkaip nesimezgė. Šarlotė vis galvojo apie ką papasakoti, bet pasakyti daugiau negu apie Džeką ji nieko negalėjo. Bent jau jai tai neatrodė įdomu, o apie savo vaikiną nesinorėjo kalbėti. Džo jos paklausė:
- Ką palikai, ten Berlyne?
- Tik savo vaikiną, - atsakė Šarlotė, pabrėždama žodį tik. Net jai pačiai tai pasirodė keista.
- Mat kaip.
Pokalbis vėl nutruko. Niekaip nepavyko užmegzti tos gijos nuo kurios prasidėtų šnekos be perstojo. Tad Šarlotė žiūrėjo į vyrą sėdinti priešais save ir bandė nuspręsti koks jisai žmogus vien iš išvaizdos ir laikysenos. ,,Tvirtas vyras” pamanė Šarlotė. ,, Turbūt nelengva jį palaužti, taip paprastai nepasiduoda gyvenimo vėjams”. Staiga ant piršto ji pamatė vestuvių žiedą.
- Vedęs?
- Taip.
- Ar turi vaikų.
- Taip dukrą Gabrielę. Nuostabi mergina. Tokia linksma, trykštanti energija ir sakanti tiesą į akys. Ji visada sugalvoja ką nors originalaus.
- Turbūt labai ją myli?
- Taip. Tokios merginos neįmanoma nemylėti. Norėčiau, kad su ja susipažintum.
- Aš taip pat norėčiau. Kokia dieną būtinai.
- Būtinai.
Šarlotė pasijuto nejaukiai. Jie pažįstami tik pirmą dieną, o jis jau nori supažindinti su savo dukra. Jie vėl sėdėjo ir tik žiūrėjo vienas į kitą arba į žaliuosius augalus, kurie buvo pastatyti šalia. Staiga Džo pašoko:
- Man reikia važiuoti. Jau puse septynių. Susitariau dėl susitikimo. Ar tave palydėti iki buto?
- Ne ir pati rasiu.
- Čia už salotas, - Džo numetė pinigus ir išskubėjo iš kavinės.
Šarlotė liko šiek tiek nustebinta. Nemanė, kad šis vyras gali taip viską mesti ir išskubėti su kažkuo susitikti. Ji taip pat labai abejojo, kad ras kelią iki buto. Tačiau jam to negalėjo pasakyti. Nė pati nežinojo kodėl. Gal dėl to, kad taip greitai viskas įvyko? O gal dėl to, kad nenorėjo trukdyti Džo?

Saros mamos kiemas.
- Dukrele, - sušuko mama.
- Labas mama.
- Tai kaip čia taip atsitiko?
- Atsitiko kaip atsitiko. Vėliau pakalbėsime.
- Gerai. Na eime. Paruošiau užkasti.
Jos nuėjo į mansardą. Aplink mansardą buvo apsivijoję vijokliai. Todėl ,atsisėdęs mansardoje į patogų fotelį, pasijusdavai lyg džiunglėse. Visur tik žaluma, ir kur ne kur, pro tankia lapija, praslysdavo šviesus ir spiginantis saulės spindulėlis.
- Kaip sekasi Brigid?
- Puikiai, Sara. Ji labai apsidžiaugs tave pamačiusi.
- Tikiuosi. Kada ji turi gimdyti?
- Kitą mėnesį.
- Greitai. Iš Edmonto jokių žinių?
- Nieko naujo. Tu taip su juo ir nesišneki?
- Ne.
- Negražu. Jis tavo brolis.
- Žinau. Labai skanu, - nukreipė pokalbio temą Sara. Apie brolį jai buvo skaudu kalbėti. Nebūtų nieko nuostabaus, kad nekalbėtų su sese Brigid, bet su broliu...
- Iš ko tai pagaminta?
- Taigi čia tavo mėgstamiausias pyragas. Šįryt iškepiau.
- Tikrai? Neatpažinau.
- Nes pridėjau mėlynių uogienės.
- Tikrai skanu, - pasakė Sara ir susimąstė. Nesitikėjo, kad taip greitai čia grįš. Viskas atrodė taip kasdieniška ir miela. Ji buvo pasiilgusi šių mažyčių džiunglių ir nedidelio kiemo su tvenkinėliu viduryje. Čia jai netruko nieko. Teisingiau ji save įkalbinėjo, kad ir čia labai gera. Bet ji žinojo, jog be Džimio bus liūdna. Na ji įpras. Galiausiai taip turės atsitikti.
Ji atsistojo, nuėjo prie tvenkinėlio ir atsisėdo ant žemės. Žiūrėjo į keramikinę varlytę, kuri stovėjo prie pat arkos. Po vijokliais apaugusia arka, kabėjo plati sodo supynė. Sara atsisėdo ant jos, pasispyrė koja ir pradėjo sūpuotis. Jos akys buvo įsmeigtos kažkur į tolį. Staiga per skruostą nuridėjo ašara, po to kita. Ji sumirksėjo ir ranka nusišluostė ašaras.
Mama priėjo, ir atsisėdo ant supynės šalia jos. Ji apkabino savo dukra per pečius ir jos kartu žiūrėjo į tolį...

Po savaitės.
Londonas.
Sara ėjo per aerouostą. Ji džiaugėsi. Pagaliau gimtoji šalis. Ši savaitė buvo labai sunki. Tad grįžti į tikruosius namus jai buvo labai gera. Ji ėjo kartu su minia. Staiga pamatė pažįstamą veidą.
- Džo. Džo.
- Sara, tu?
- Kaip seniai tave mačiau.
- Aš irgi. Ketveri metai nemažas laiko tarpas. Buvom susitikę tik kartą.
- Nesitikėjau čia tavęs sutikti. Ko nors lauki?
- Turi atvažiuot naujo skyriaus reklamos vadybininkė. O tu? Atvažiavai pas mamą. Nors abejoju.
- Kaip ir anksčiau mane pažįsti. Gal susitikim vėliau?
- Jeigu apie septinta atvažiuočiau pas tavo mamą.
- Tu tikrai viską apie mane žinai. Lauksiu. Pakalbėsime apie viską.
Ji nuėjo. O Džo pasiliko laukti naujosios vadybininkės. Maždaug už penkiolikos minučių nusileido kitas lėktuvas. Iš jo išlipo Adriana. Eidama per aerouostą ji atkreipdavo daugumos vyrų dėmesį. Moteris buvo apsitempusi siaurą trumpą rusvą suknelę. Adriana suklupo ties ten kur stovėjo Džo. Jos lagaminas nuridėjo prie Džo kojų. Vyras ji paėmė ir atidavė savininkei.
- Ačiū.
- Nėra už ką.
- Ar žinote kokį gerą viešbutį?
- Taip. Paieškokit centre ten jų daug. Jūs turistė. Jei neklystų italė.
- Ne visai turistė. Nuo šiol čia gyvensiu. Dėl antro tai jūs neklystate aš tikrai italė. Ačiū.
Ji padavė jam ranką, nužvelgdama jo laikrodį ir Gucci švarką. Adrianos rankoje buvo lapelis su jos mobiliojo telefono numeriu. Tada ji nuėjo žengdama kaip manekenė. Džo ji paliko užuominą apie save. Moteris buvo tuo patenkinta. Ji žinojo, kad jis paskambins.
Pagaliau Londone nusileido ir lėktuvas iš Berlyno. Šarlotė priėjo prie Džo.
- Tai jūs Džo Seliganas?
- Taip, o jūs Šarlotė Hilman?
- Taip. Malonu susipažinti.
- Man taip pat.
- Čia mano sekretorė Džein.
- Malonu, - pasakė Džo, bet net nežvilgtelėjo į ją. Šarlotė, štai kas jam dabar rūpėjo. Graži. Jos judesiai buvo plastiški. O akys tokios gilios ir leidžiančios fantazuoti.
- Dabar nuvešiu jus į butą pasidėsite daiktus, o po to parodysiu jūsų darbą.
- Žinoma. Ar jis toli nuo buto?
- Ne, visai netoli. Pėsčiomis dvidešimt minučių.
- Puiku, nes Berlyne važiuodavau valanda ir ilgiau. Aš taip norėjau pamatyti Londoną.
- Na jūsų svajonė išsipildė.
- Tai nuostabu. Kiek jus čia gyvenate?
- Visą gyvenimą.
- Pavydžiu.
- Nėra čia ko pavydėti. Na eime.

Berlynas.
Didelis stiklinis pastatas pačiame miesto centre. Septintame aukšte vyko susirinkimas. Kokie penkiolika žmonių sėdėjo prie ovalaus stalo. Į kambarį įėjo aukšta, liekna, rudaplaukė moteris.
- Mes jūsų laukėm panele Holman.
- Tikrai? Na ką gi aš jau čia.
- Sėskit ir pradėsime susirinkimą.
- Žinoma.
Ji atsisėdo.
- Tai gi šis susirinkimas kaip žinot dėl išvykos kuri bus po savaitės, - pasakė direktorius.
Direktorius truputi patylėjo ir tarė:
- Į mūsų filialą esantį Londone čia esantis darbuotojas bus išsiustas dėl to, kad ten reikia naujo skyriaus reklamos vadybininko.
- Ar tas žmogus turės ten dirbti visą laiką?
- Ne tik tai kol bus surastas geras darbuotojas į jo vietą. Kadangi dabar mūsų padėtis Londone ne pati geriausia kol kas ten reikia jau patyrusio žmogaus.
- Manau, kad visi jau žinome kas jis bus, - pasakė Tomas. Jis visada buvo siunčiamas į užsienį visokiais reikalais. Todėl ir dabar to tikėjosi.
- Deja, Tomai, šįkart ne tu, - pasakė direktorius.
- Aš žinoma to ir nesitikėjau, - atrėžė Tomas. Jo veidas surūgo ir pasidarė kažkoks gelsvas. Dabar mintyse jis keikėsi. Jis negalėjo pagalvoti, kad kas nors geriau galėtų už jį atlikti šį darbą.
- O tada kas? – paklausė Roza. Ji visada lydėdavo Tomą į užsienį. Tomas sakydavo, kad be jos neišsiverstų. Ji buvo beveik jo asmeninė sekretorė. Ji iš vis neturėtų čia sėdėti, bet Tomas pageidaudavo, kad ji viską užsirašinėtų. Kitos sekretorės apklabinėdavo, kad Roza tėra jo meilužė. To jam iš jos ir tereikėdavo.
- Tai bus kompetentinga, sumani ir visada darbą be priekaištų ir laikų atliekanti darbuotoja. Panelė Hilman.
- Aš?
- Taip tu, Šarlote.
- Tai man maloni staigmena. Kiek maždaug laiko turėsiu praleisti Londone?
- Ne daugiau kaip muse metų, bet ir tai abejoju.
- Bet ar manote, kad ji susitvarkys? – paklausė Tomas.
- Ar tu tuo abejoji? Aš manau, kad, Šarlote, turėtumei susitvarkyti?
- Taip. Tomai, tu visai be reikalo...
- Bet ji nė karto dar nebuvo užsienį su firmos reikalais.
- Buvau. Vieną kart.
- Vieną, o aš gal dvidešimt.
- Tomai, tavęs aš nepaskiriau ir viskas.
- Aš tik pasitikslinau.
- Viskas susirinkimas baigtas.
Visi pakilo. Kai kas pasveikino Šarlote. Direktorius priėjo prie jos:
- Na ką Tomas liko nustebintas.
- Tikrai taip.
- Mes dar aptarsime tavo veiklą Londone šia savaite.
- Žinoma. Aš kaip tik per atostogas norėjau išvažiuoti į Angliją.
- Manau galėsi pasirinkti kitą šalį. Ar dar turi klausimų?
- Ne... Palaukit, o kur aš gyvensiu?
- Išnuomosim tau dviejų kambario butą. Užteks?
- Žinoma. Tai aš jau eisiu.
Moteris išėjo. Ji labai džiaugėsi, kad skris į Angliją. Nė pati nežinojo ko taip džiūgauja. Tuo metu Roza visam pulkui sekretorių kažką labai vaizdingai pasakojo.
- Panele Hilman, sveikinu, - pasakė Džein. Visai jauna mergina buvo Šarlotės sekretorė. Vienintelė kuri nepriklausė kvailam tų kitų sekretorių vištų pulkui. Galbūt dėl to, kad ir ją pačią visada apkalbinėdavo. Ji tikrai nebuvo gražuolė. Apkūni, neaukšta ir pasišiaušusiais plaukais su kuriais niekada nesusitvarkydavo būdavo iš apkalbamų žmonių dažniausia aptariama persona.
- Ačiū, Džein. Iš kur jau žinai? – paklausė Šarlotė jau žinodama atsakymą.
- Nugirdau kaip sakė Roza tam vištų pulkui.
- Na taip. Kaip gi daugiau. Einu pasiimsiu daiktus ir keliauju namo.
Šarlotė jau buvo susidėjusi daiktus ir dabar dažėsi lupas. Kai į kabinetą įėjo Džein:
- Panele, jos jau visai peržengė ribas.
- Ir ką jos dabar sugalvojo?
- Kad jūs... Negaliu sakyti.
- Na pasakyk.
- Kad jūs permiegojot su direktoriumi ir tik dėl to išvažiuojat į Londoną.
Šarlotė nusijuokė. Ji niekada neėmė į širdį apkalbų, o ypač šių.
- Įdomi mintis. Jeigu nori tegul taip ir mano.
- Negi jūs nepaneigsit šių nesąmonių?
- Jeigu aš pradėsiu gintis jos tik dar labiau tuo įtikės ir dar ko nors prisigalvos.
- Na kaip sau norit, bet tą Rozą reikėtų uždildyti kokį kartą.
- Tegul sau plepa jeigu nori. Jos nieko geriau nesugeba.
- Na žinoma.
- Iki, Džein. Einu pas Džeką, palinkėk man sėkmės.
- Sėkmės. Viso gero.
- Tu liūdna. Kas yra?
- Kai jus išvyksit turėsiu dirbti kokiam nors stuobriui ir manęs niekas neapgins.
- Džein, negi nežinai, kad sekretorė turi vykti kartu.
- Tikrai?
- Taip. Ruoškis kelionei.
- Kaip gerai. Aš dar nebuvau užsienį.
Šarlotė nuėjo į Džeko butą. Jo nebuvo namie, bet ji žinojo, kad jis netrukus parsiras. Moteris įsipylė viskio. Neapkentė šio gėrimo, bet Džekas gerdavo tik jį arba alų. Džekas grįžo už valandos.
- Šarli, ką čia veiki?
- Atėjau pas tave. Ar blogai?
- Aišku, kad ne.
- Noriu tau kai ką pasakyti.
- Klok. Ar vėl geri viskį?
- Aš kažko norėjau.
- Juk žinai, kad tau negalima.
- Man atsibodo tas vynas ir vien vynas.
- Viskas atiduok kas liko.
- Na imk, bet tu per daug rūpestingas.
- Tai dėl to, kad man rūpi.
- Nesvarbu.
- Na kur nori nueiti?
- Noriu su tavim pasišnekėti.
- Kalbėk.
- Aš pusei metu ar mažiau važiuoju į Londoną.
- Ką čia nusišneki?
- Darbo reikalais. Siunčia direktorius. Turiu važiuoti.
- Niekur tu nevažiuosi.
- Ką?
- Pati girdėjai.
- Nedrįsk taip su manimi šnekėti.
- Tu liksi Berlyne.
- Neliksiu. Važiuosiu kur noriu ir kada noriu.
- Tu taip lengvai mane paliksi?
- Aš tavęs nepalieku. Džekai, aš išvažiuoju turbūt mažiau nei pusei metu.
- Tai žinoma. O aš sėdėsiu ir turėsiu tavęs laukti?
- Mane siunčia darbas. Aš negaliu atsisakyti.
- Gali.
- Aš noriu ten važiuoti.
- Taip ir reikėjo sakyti. O kas tavimi pasirūpins?
- Aš ne maža mergaitė. Tau dar klausymas kyla?
- Tu sergi.
- Aš beveik pasveikau. Dar pora mėnesių tu prakeiktų vaistų ir aš jau sveika.
- Aš nenoriu be tavęs likti.
- Galėsi atvažiuoti kai pasiimsi atostogų. Mūsų santykiams tai nepakenks. Aš tikiuosi.
- Tai kada išvyksti?
- Po savaitės.
- Nesąmonė.
- Nepyk. Prašau nepyk.
- Po velniu. Kodėl tave?
- Nes aš gera darbuotoja.
- Bet vis tiek.
- Nesirūpink. Įpilk viskio.
- Ne.
- Prašau.
- Prižadėk vieną, kad negersi tuos pora mėnesiu daugiau negu vyną.
- Gerai jau gerai. O dabar?
- Negausi.
Jie atsisėdo ant sofos ir prisiglaudė vienas prie kito. Šarlotė jautė, kad Džekas ant jos pyksta. Tačiau ji nenorėjo atsisakyti šitos progos. Ji pažvelgė pro langą. Ten švietė skaisti saulė ir tik keli debesėliai retkarčiais užstodavo spindulius kurie taip veržėsi į kambarį. Šarlotės širdyje taip pat buvo labai šilta, bet šalia sėdintis žmogus nenorėjo, kad ji išlaikytų tą šilumą ir grožį. Tačiau moteris žinojo, kad jis greitai atlyš. Taip visada būdavo. Turbūt niekas geriau nepažįsta Džeko negu ji, ir vis dėl to kartais jis elgdavosi jai labai netikėtai. Bet niekada neįžeisdavo Šarlotės. Jis ją labai mylėjo, o ji tą jautė visa savo esybe. Ji buvo tik Džeko moteris ir niekieno kito. Taip buvo, yra ir visada bus. Bent jau tada ji taip manė

Roma.
- Kaip tu gali?
- Mus pamatė mano žmona. Ji liepė pasirinkti.
- Ir tu renkiesi ją. Žinoma.
- Aš turiu vaikų, tu buvai tik nuotykis.
- Kažkaip labai ilgas. Dar prisiekinėjai, kad mane myli.
- O tu kvaile ir tikėjai.
- Niekšas.
- Jeigu ne aš iš ko būtum čia gyvenus. Ir dar taip prabangiai. Ko tu jai skambinai? Kekšė.
- Nesiartink prie manęs.
- Štai bilietas, kad tik greičiau dingtum iš čia. Turi vieną savaitę. Reisas penktadienį antrą valandą.
- Ką čia sugalvojai? Aš niekur nevyksiu.
- Ir dar kaip vyksi. Bilietas į Londoną.
- O ką jei neišvyksiu?
- Turiu pažįstamu. Jie jau pasirūpins.
- Negrasink man.
- O tu nežaisk su manimi.
Jis pasiėmė raktus ir išėjo. Ji pasiliko gulėti ant lovos.
Ji - tai Adriana. Juodaplaukė gražuolė, pagal visus matmenys. Jos profesija – turtingų vyrų meilužė. Niekada netapdavo, nei mergina ,nei sužadėtine. Ji užimdavo žemesnį statusą. Tebuvo meilužė. Na taip ją vyrai mėgaudavosi, bet beveik visada baigdavosi šitaip. Riksmais, pykčiu ir įžeidinėjimais, bet niekada dar nebuvo jos išsiuntę iš miesto. Ji visą laiką gyveno Romoje. Adriana nenorėjo išvažiuoti, bet žinojo, kad jis turi ryšiu su mafija. Todėl reikėjo nešdintis ir kuo greičiau. Ką ji veiks Londone? Tai jos pačios problema. Ką gi anglų kalbą Adriana gerai mokėjo.

Ugne, nežinau ar tau patiks. Kol kas be pavadinimo, pas mane užrašyta Paryžius, bet tik dėl to, kad pirma scena ten, o šiaip viskas vyksta tikrai ne Paryžiuj

Paryžius.
Į šviesų kiemą pilną gėlių ir egzotinių medžių įbėgo šviesiaplaukė mergaitė. Ji skubėjo. Tuo metu iš namo išėjo aukšta, šviesių plaukų, melsvų akių, linksma moteris. Ji sustojo ant paskutinio laiptelių pakopos. Mergaitė prabėgo pro ją į namą ir po penkių minučių vėl buvo lauke. Vėl prabėgo pro moterį ir nuskuodė kiemo takeliu.
- Gal, labas bent pasakysi. Sušuko moteris.
- Labas, - pasakė mergaitė sustojusi. Ji palaukė kol prie jos priėjo linksmoji moteris, tada pasakė.
- Einu pas drauge.
- O kaip namų darbai?
- Ten paruošiu, beje ne daug uždavė. Atia.
Mergaitė nubėgo ir dingo už tvoros. Tuo metu į kiemą įbėgo mažas berniukas. Jam buvo šešeri. Jis turėjo kaštoninės spalvos plaukus, žalias akis ir ilgas blakstienas. Jo veide beveik visada švietė šypsena, ir dabar kai jis pamatė šviesiaplaukę moterį nusišypsojo. Jo šypsena buvo tokia žavi ir tokia tinkanti prie putlaus veiduko, kad negalėjai nesusilaikyt ir tu nepadaręs to paties. Kur tik jis pasirodydavo ten tuojau visur ir tebūdavo matyti susižavėjimo šypsenų kupini veidai. Taip atsitiko ir tada. Moteris kuri jau ir ankščiau šypsojosi dabar išskėtė rankas ir berniukas puolė į jos glėbį. Ta moteris ir tas berniukas atrodė taip žavingai. Atrodė, kad jie vienas kitu tiesiog negali atsidžiaugti. Gal jie buvo ilgai nesimatę. Ne. Tiesiog jie, nors ir buvo labai skirtingo amžiaus, buvo nuostabus draugai. Mylėjo vienas kitą ir suprasdavo kito norus, džiaugsmus bei liūdesius. Tas jų artumas buvo stebinantis ir be galo gražus. Tai buvo įspūdinga. Tai artimos sielos surado viena kitą. Ji visada paguosdavo savo mažąjį draugą jei tik to reikėdavo. Skaitydavo jam, kartu žaisdavo ir mokė piešti. Jai rūpėjo visi jo rūpesčiai kurių tikrai nebuvo daug. O jeigu jis nenorėdavo bendrauti tiesiog palikdavo jį ramybėje. Berniukas eidavo su ja į kavines ir apsipirkti, mokė kaip pasijusti kuo laisvesniu tarp žmonių, mokė sakyti ką galvoji. Gal tai ir nėra gerai, bet jis manė kitaip. Jis visada paguosdavo ir savąją guodėją. Galbūt berniukas ir nesuprasdavo jos rūpesčių ir nelaimių, bet jam tai nebuvo svarbu. Ji nenorėdavo apkrauti jį savo problemom, tačiau jis visada pastebėdavo, kad kažkas ne taip. Berniukas visada jai pasakydavo vienus žodžius tikėdamas, kad jie tikrai padeda šiame klastingame pasaulyje. Tas naivus ir nekaltas jo tikėjimas tais gerais dalykais tikrai padėdavo žengti tolyn pamirštant praeities nelaimes, nusivylimus ir skausmus. Tada pamatydavai, kad pasaulyje gėris tikrai egzistuoja ir jis visai šalia. Toks meilus ir švelnus. Tai yra jos ir jo laimė.
Rikis pargriovė juos ant žemės.
- Ak, Riki kiek aš tau sakiau nešokinėt ant žmonių, o tu manęs neklausai.
- Ai nesvarbu. Rikis tik manę pasveikino. Ar ne šunie.
- Tai puiku. Tik ar negalėtum jo išmokyti švelniau sveikintis.
- Bet jam taip patinka.
- Vis tiek...
- Tačiau jis taip nori kaip aš dabar noriu ledu.
- Na gal tu ir teisus. Jeigu jam taip patinka kaip tau ledai tada tegul taip sveikinasi. Taigi kokių ledų norėtum.
- Kaip visada. Žemuoginiu su daug šokolado ir karamele, bei riešutais.
- Gerai. Paprašysiu, kad Samanta pagamintu.
- Ne.
- Kodėl?
- Na ji skaniai gamina, bet man labiau patinka kai tu padarai.
- Jeigu taip tai taip. Aš ir panorau ledų. Pasidarysim dvi dideles porcijas. O dabar stojamės.
Jie nuėjo į virtuvę. Prisidėjo į indelius ledų užpilė daug šokolado ir karamelės. Po to dar užbėrė daug riešutų. Porcijos buvo tikrai karališkos. Jas suvalgė ten kur moteris mėgo tapyti. Po žalia vijoklių arką ant plačių sūpynių. Jie kalbėjos apie ledus, spalvas ir Rikį kuris tupėjo prie berniuko kojų ir maldavo kąsnelio ir jam. Džimis davė jam išlaižyti indelį kai baigė valgyti. Rikis kaip ir jo šeimininkas mėgo ledus.
Iš kito kiemo galo pasigirdo žingsniai. Tie žingsniai buvo sunkus ir lėti. Atrodė lyg liūdesys sėlintu ir norėtu tave paslapčia sučiupti. Jis norėtu tave užvaldyti, nutemti tavo mintis ir siela į tą bauginanti pasaulį kai atrodo jog viskas blogai, kad nieko nenori ir nebežinai ką daryti. Ir kaip galėjo moteris žinoti, kad tie žingsniai išties atneš ne pačias laimingiausias dienas. Nei Džimis nei moteris nematė kas ateina, bet abu lyg ir pažino žingsnius. Tačiau staiga prie tų žingsnių prisidėjo dar vieni. Jie buvo greiti, linksmi ir žaismingi.
Iš už namo kampo išniro vyras ir aukšta, rudaplaukė moteris. Jie šnekėjos, juokavo ir bučiavos. Jų veiduose švietė palaima, bet staiga mimikos persimainė.
- Sara, ką tu čia veiki? Turėjai grįžti tik po keliu dienu.
- Nusprendžiau anksčiau... visų jūsų pasiilgau, norėjau... Bet dabar tai nesvarbu. Ar taip visada buvo kol aš buvau išvykus?
- Ne, čia tik mano bendradarbė.
- Kad elgiesi ne kaip su bendradarbe. Ką?
- Tu tik nieko nepagalvok.
- O aš negalvoju.
- Kaip tai?
- Kad nėra ką čia galvoti, viskas ir taip aišku.
- Kas tau aišku?
- Viskas.
- Tu nieko nesupranti.
- Na jau.
- Taip. Visai nėra kaip tu galvoji. Čia tik šiaip.
- Šiaip tai šiaip. Bet kaip tu galėjai ją atsivesti į namus. Į mūsų namus. Juk čia yra Džimis, Mery. Aš nesuprantu.
- Tai, kad kvailas buvau.
- Ak, kvailas. Tai nenukvailėk daugiau.
- Rebeka, važiuok namo.
- Tai jos vardas Rebeka.
- Važiuok namo.
- Palauk. Noriu susipažinti. Labas, Rebeka.
- Labas.
- Tai jūs jau ilgai?
- Tikrai?
- Rebeka, važiuok namo.
Ji išėjo ori kokia ir įėjo.
- Sara, atleisk man. Aš nenorėjau.
- Žinoma nenorėjai. Ta kekšė pati pasimaišė.
- Baik.
- Ką baigt? Ką?
- Tik nepulk į isteriją.
- Aš ir nepuolu. Na pasakyk ar aš kada nors puoliau į isteriją?
- Ne.
- Aš moku susitvardyti. Išmokė mane to gyvenimas. Žinau, kad tuo nieko nepasieksi.
- Tai gerai. O dabar mane išklausyk.
- O ką tu pasakysi. Man neįdomu niekas apie tą mergą.
- Aš tau paaiškinsiu.
- Manau, kad to neįmanoma paaiškinti. Aš nenoriu, kad man būtu dar skaudžiau. Ir taip viskas aišku.
- Kas aišku?
- Po savaitės susitinkam pas advokatą.
- Nustok.
- Galėsi su ja laimingai gyventi.
- Bet aš nenoriu, noriu su tavim.
- Aš tau atleisčiau. Palūžti gali visi, bet...
- Kas, bet? Aš su ja gyventi nenoriu. Čia tik buvo nuotykis.
- Kodėl ją atsivedei namo? Kodėl visa tai turi matyti Džimis. Kodėl?
- Na...
- Todėl aš negaliu...
Jie nutilo. Džimis puolė prie Saros. Jis verkė. Kai Sara pažvelgė į jį jos akyse taip pat suspindo ašaros, bet ji jas nusišluostė. Vargšelis Džimis turbūt nieko nesuprato. Sara dabar nebegalėjo blaiviai mastyti, ką tik buvo tokia laiminga. Dabar viskas išgaravo lik rasos lašeliai ant žolės kai pradeda stipriau šviesti saulė.
- Džimi, eik į namą. Aš turiu pasikalbėti su...
- Nenoriu.
- Džimi, eik jeigu taip sako Sara.
- Gerai jau gerai.
Berniukas nuėjo nuleidęs galvą. Jie liko stovėti dviese. Ką Sara norėjo pasakyti savo vyrui ji ir pati nežinojo. Jai ir taip buvo viskas aišku. Ir kalbėtis nebuvo apie ką.
- Sara, žinau kaip tau dabar atrodo, bet truputi pagalvok iki rytojaus.
- Kam? Man visa tai patiekta ant lėkštutės su dideliu užmokesčiu už tai.
- Na truputi pagalvok. Dabar tu pyksti.
- Taip pykstu ir žinau ką darysiu.
- Ką?
- Pasivaikščiosiu...
- Teisingai ir tada pamatysi, kad ne viskas taip baisu.
- Ir susigaudysiu savo mintyse, tačiau žinau viena, kad pas advokatą susitiksim už savaitės.
- Už savaitės? Ką čia šneki?
- Pats puikiai supranti. Einu krautis daiktų.
- Negi taip lengvai gali numoti į mūsų praleistą laiką drauge?
- Matau, kad tu lengviau. Man tai padaryti sunku. Žinau vieną, kad gyvenime nebuvo ir nebus taip kaip noriu aš ar tu ir dažnai reikia aukotis, bet man užteks.
- Ko užteks?
- Atsimeni tas atostogas prie Adrijos jūros?
- Taip.
- Aš viską žinau, bet tada tau atleidau, užmiršau ir pasilikau čia. Tada tave beprotiškai mylėjau.
- O dabar?
- Ir dabar myliu, bet šis jausmas po truputi blėsta. Aš iš prigimties esu kovotoja negaliu nieko nedaryti kai mane skaudina. O tu ką tik taip padarei.
- Sarą, atleisk. Nors kartą nepakovok.
- Tada to nepadariau. Viskas išeinu.
- O kaip vaikai? Kaip Džimis?
- Tavo vaikai tai ir rūpinkis jais, - pasakė ji su tokiu skausmu širdyje... Bet dabar ji kovojo, kitaip negalėjo. Sara nebuvo ramios sielos nuo pat paauglystės. Ji daug ko išmoko, suprato ir šiek tiek pakeitė savo audringą būdą, bet niekada neleisdavo per daug savęs skriausti. Tačiau šitie žodžiai išsprūdo jai lyg ir netyčia, visai nenoromis.
- Kaip gali taip sakyti?
- Tai tiesa.
- Džimiui tu labai svarbi. Jis dievina tave. Jis nepažinojo savo tikrosios mamos, todėl tu jam kaip mama. Mary taip pat reikia moteriškosios giminės šiuose namuose.
- Ji puikiai viską sužino ko jai reikia iš savo tetos. Mary beveik nebūna namuose, vis sėdi pas drauges ar teta.
- Bet vis tiek...
- Negi nemyli Džimio?
- Myliu.
- Tai kaip gali jį palikti?
- O kaip tu gali dangstytis ir gintis jais, savo vaikais?
- Aš to nedarau.
- Kaip tik tą ir darai. Tu nenusipelnei pagarbos.
Viskas Sara išėjo. Nuėjo iki miesto centro ir užėjo į kažkokią kavinę. Atsisėdo prie staliuko ir nieko daugiau nedarė kaip tik žiūrėjo į fontaną. Ji tada negalvojo ir nekvaršino sau galvos visokiausiomis mintimis apie tai ką padarė. Ji tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo kaip trykšta purslai iš fontano ant grindinio.
- Ko norėtumėt? – paklausė padavėja.
- Ponia, ko norėtumėt? Ar dar norit pagalvoti?
- Ką sakėte? – atsipeikėjo Sara.
- Ar jau užsisakysite?
- Aš nieko nenoriu.
- Deja jums teks išeiti.
- Tada raudono vyno.
Ji vėl nukreipė savo akys į fontano puse. Ten fotografavosi turistai, vaikai sėdėjo įmerkę kojas į vandenį, o kai kurie bėgiojo ir taškėsi. Padavėja atnešė vyną. Vynas, o ypač raudonas Sarai labai patikdavo. Ji visada jį gerdavo kai žiūrėdavo filmą, skaitydavo ar tapydavo. Vynas buvo jos draugas. Jame galėdavai paskandinti liūdesį, o galėdavai gerti kai linksma. Raudonas vynas Sarai buvo universalus gėrimas.
Kokie mieli tų vaikų veideliai. Kaip jiems dabar linksma. O ten dar vienas ateina, turbūt prisijungs prie draugų kurie ir toliau taškėsi fontane. Berniukas ėjo greitai ir žvalgydamasis. Sara jį atpažino. Jis kaip tik tuo metu ėjo prieš kavinę ir nepastebėjo jos. Ar pašaukti? Jis turbūt nori su Sara pasišnekėti. Bet ji net nežinotų ką jam pasakyti, kaip jam paaiškinti. Jis toks mažas, jis nesupras. Tegul eina toliau. Atsibos ieškoti ir grįš atgal.
- Sara.
- Džimi, ką čia veiki? Kodėl tu ne namie?
- Sara, kodėl tu išeini? Neišeik.
- Bet aš turiu. Tu mažas nesuprasi.
- Neišeik. Noriu, kad tu liktum. Man taip smagu su tavimi.
- Man irgi.
- Tai lik.
- Aš nebegaliu. Tavo tėtis pasielgė labai negražiai.
- Ar tu ant jo pyksti?
- Taip.
- Bet jis kartais ir ant manęs supyksta, bet manęs nepalieka.
- Tu jo sūnus. Jis negali tavęs palikti.
- O kodėl tu palieki? Ar tu ant manęs supykai?
- Ne, tik ant tavo tėčio. Tu manęs nesi supykdęs ar įskaudinęs.
- Tai pasilik. Prašau. Labai prašau.
- Žinau, kad tau skaudu man irgi. Tačiau kartais taip išeina. Žmonės palieka vienas kitą. Aš noriu, kad tu žinotum jog aš tave labai myliu. Tu mano mažasis geriausias drauge. Man buvo labai smagu su tavimi. Ne. Nesakysiu buvo. Man ir dabar labai malonu, kad tu atėjai. Nesitikėjau šito. Mes dar daug kartu susitiksim. Nors aš išvažiuosiu į Angliją.
- Kodėl?
- Nes ten mano namai. Tu juk irgi anglas. Mes čia persikėlėm, nes tavo tėtis gavo gerą darbą.
- Žinau.
- Bet aš atvažiuosiu tavęs aplankyti ir tu galėsi atvažiuoti.
- Bet vis tiek.
- Atleisk, Džimi, tačiau aš turiu išvažiuoti.
- Ar tikrai?
- Taip. Man sunku tave ir Mary palikti...
- Prižadėk, kad greitai atvažiuosi.
- Prižadu. O dabar eik namo. Atsisveikink nuo manęs su Mery. Ir visada žinok jog aš tave myliu.
- Aš irgi tave myliu.
- Nagi bėk.
Džimis nubėgo. Sustojo prie fontano ir pamojavo. Sara taip pat. Ji suprato, kad dabar galutinai atsisveikino su Paryžiumi ir gyvenimu su jais.

Nieko gero, o antras dar ir nesirimuoja, bet Ugne tavo prasymu

Leisk

Leisk man mirti mano meile
Leisk man kristi į nežinomybę
Leisk pajusti amžiną ramybę
Leisk palikt tave brangioji

Ak, prašau paleisk mane
Ta grandinė per sunki jau man
Aš sutraukiot noriu ją
Leisk man atsisveikint su žeme

Pabučiuok dar kartą ir paleisk
Ten kur busiu vienas aš
Be tavęs, be skausmo ir be gailesčio
Tik tamsi bedugnė liko man

Leisk man apkabint tave
Leisk man pažiūrėt į akis tavas
Leisk pasigrožėt angele manasis
Leisk paliest tavas rankas

Aš nebegaliu tikėt pasauliu
Jis toks tolimas ir svetimas dabar
Tik per amžinybę bristi noriu aš
Prisiminti tavo šypsnį, ašarą, kančias

Nenugalėtoji aistra paleisk mane
Nenorėk kad aš kentėčiau be tavęs
Nebebus jau priežasties vėl džiaugtis
Ne, pražūsiu kovoje aš su audra

Leisk numirt, palikt, pabėgt
Leisk laikyti ranką tavo
Leisk man prisimint tave
Leisk, leisk, prašau, o leisk

Akys užsimerkia tavo
Lūpos suvirpa tik sykį
Tu paskęsti žieduose
Aš paskęstu vandenyne...


Šitas dar ir neirimuoja

Tavo akys

Kai tik esi tu su manim, jaučiu kaip aš skrendu
Lyg pagautas vėjo gūsio aš matau pasaulio grožį
Ant erelio nugaros pamatau besiraizgančias upes
Matau kalnų viršūnes smingančias į dangų, lyg durklus
Stebiu saulėlydį ir parskrendančius paukščius
Žvelgiu į lekiančius žirgus, lyg gaudančius erelį
Grožiuos purpuriniu varvančiu vakaru, panašiu į šį
Matau voratinklius užlipusius ant medžių tų aukštųjų
Stebiu į elnio kūną smingančias strėles smailias
Žvelgiu į šešėlį paslėpta miško tankmės viduryje
Grožiuos bevaisia banguojančia lyg jūra dykuma
Jaučiu šalia savęs tave, keliaujančia kartu ir palikta svajų
Ir negaliu aš apsakyt tik jausmo to, kuris stipriausias iš visų
Tik iš tavų akių pažint pasaulį aš galiu...

My enjoyment are:
1.figure skating
2.CSI
3.animals
4.sports, especially winter sports
5.writing
6.traveling

About figure skating I can speak all day. Especially about ice dance and favorites and absolutely great skaters Margarita Drobiazko and Povilas Vanagas.

CSI is very interesting crime scene investigation serial. My favorite chracter is Catherine.

I love all animals, especially dogs, cats, horses and dolphins.

Winter sports and some other sports are my pleasant spending of time.

Sometimes I really like to write and now I writing one book.

I like to travel, because I like to see another countries, nature, culture. To feel foreign countries, cities soul.

Finally I registred. Yesss!!

At last I registred