Berlynas.
Didelis stiklinis pastatas pačiame miesto centre. Septintame aukšte vyko susirinkimas. Kokie penkiolika žmonių sėdėjo prie ovalaus stalo. Į kambarį įėjo aukšta, liekna, rudaplaukė moteris.
- Mes jūsų laukėm panele Holman.
- Tikrai? Na ką gi aš jau čia.
- Sėskit ir pradėsime susirinkimą.
- Žinoma.
Ji atsisėdo.
- Tai gi šis susirinkimas kaip žinot dėl išvykos kuri bus po savaitės, - pasakė direktorius.
Direktorius truputi patylėjo ir tarė:
- Į mūsų filialą esantį Londone čia esantis darbuotojas bus išsiustas dėl to, kad ten reikia naujo skyriaus reklamos vadybininko.
- Ar tas žmogus turės ten dirbti visą laiką?
- Ne tik tai kol bus surastas geras darbuotojas į jo vietą. Kadangi dabar mūsų padėtis Londone ne pati geriausia kol kas ten reikia jau patyrusio žmogaus.
- Manau, kad visi jau žinome kas jis bus, - pasakė Tomas. Jis visada buvo siunčiamas į užsienį visokiais reikalais. Todėl ir dabar to tikėjosi.
- Deja, Tomai, šįkart ne tu, - pasakė direktorius.
- Aš žinoma to ir nesitikėjau, - atrėžė Tomas. Jo veidas surūgo ir pasidarė kažkoks gelsvas. Dabar mintyse jis keikėsi. Jis negalėjo pagalvoti, kad kas nors geriau galėtų už jį atlikti šį darbą.
- O tada kas? – paklausė Roza. Ji visada lydėdavo Tomą į užsienį. Tomas sakydavo, kad be jos neišsiverstų. Ji buvo beveik jo asmeninė sekretorė. Ji iš vis neturėtų čia sėdėti, bet Tomas pageidaudavo, kad ji viską užsirašinėtų. Kitos sekretorės apklabinėdavo, kad Roza tėra jo meilužė. To jam iš jos ir tereikėdavo.
- Tai bus kompetentinga, sumani ir visada darbą be priekaištų ir laikų atliekanti darbuotoja. Panelė Hilman.
- Aš?
- Taip tu, Šarlote.
- Tai man maloni staigmena. Kiek maždaug laiko turėsiu praleisti Londone?
- Ne daugiau kaip muse metų, bet ir tai abejoju.
- Bet ar manote, kad ji susitvarkys? – paklausė Tomas.
- Ar tu tuo abejoji? Aš manau, kad, Šarlote, turėtumei susitvarkyti?
- Taip. Tomai, tu visai be reikalo...
- Bet ji nė karto dar nebuvo užsienį su firmos reikalais.
- Buvau. Vieną kart.
- Vieną, o aš gal dvidešimt.
- Tomai, tavęs aš nepaskiriau ir viskas.
- Aš tik pasitikslinau.
- Viskas susirinkimas baigtas.
Visi pakilo. Kai kas pasveikino Šarlote. Direktorius priėjo prie jos:
- Na ką Tomas liko nustebintas.
- Tikrai taip.
- Mes dar aptarsime tavo veiklą Londone šia savaite.
- Žinoma. Aš kaip tik per atostogas norėjau išvažiuoti į Angliją.
- Manau galėsi pasirinkti kitą šalį. Ar dar turi klausimų?
- Ne... Palaukit, o kur aš gyvensiu?
- Išnuomosim tau dviejų kambario butą. Užteks?
- Žinoma. Tai aš jau eisiu.
Moteris išėjo. Ji labai džiaugėsi, kad skris į Angliją. Nė pati nežinojo ko taip džiūgauja. Tuo metu Roza visam pulkui sekretorių kažką labai vaizdingai pasakojo.
- Panele Hilman, sveikinu, - pasakė Džein. Visai jauna mergina buvo Šarlotės sekretorė. Vienintelė kuri nepriklausė kvailam tų kitų sekretorių vištų pulkui. Galbūt dėl to, kad ir ją pačią visada apkalbinėdavo. Ji tikrai nebuvo gražuolė. Apkūni, neaukšta ir pasišiaušusiais plaukais su kuriais niekada nesusitvarkydavo būdavo iš apkalbamų žmonių dažniausia aptariama persona.
- Ačiū, Džein. Iš kur jau žinai? – paklausė Šarlotė jau žinodama atsakymą.
- Nugirdau kaip sakė Roza tam vištų pulkui.
- Na taip. Kaip gi daugiau. Einu pasiimsiu daiktus ir keliauju namo.
Šarlotė jau buvo susidėjusi daiktus ir dabar dažėsi lupas. Kai į kabinetą įėjo Džein:
- Panele, jos jau visai peržengė ribas.
- Ir ką jos dabar sugalvojo?
- Kad jūs... Negaliu sakyti.
- Na pasakyk.
- Kad jūs permiegojot su direktoriumi ir tik dėl to išvažiuojat į Londoną.
Šarlotė nusijuokė. Ji niekada neėmė į širdį apkalbų, o ypač šių.
- Įdomi mintis. Jeigu nori tegul taip ir mano.
- Negi jūs nepaneigsit šių nesąmonių?
- Jeigu aš pradėsiu gintis jos tik dar labiau tuo įtikės ir dar ko nors prisigalvos.
- Na kaip sau norit, bet tą Rozą reikėtų uždildyti kokį kartą.
- Tegul sau plepa jeigu nori. Jos nieko geriau nesugeba.
- Na žinoma.
- Iki, Džein. Einu pas Džeką, palinkėk man sėkmės.
- Sėkmės. Viso gero.
- Tu liūdna. Kas yra?
- Kai jus išvyksit turėsiu dirbti kokiam nors stuobriui ir manęs niekas neapgins.
- Džein, negi nežinai, kad sekretorė turi vykti kartu.
- Tikrai?
- Taip. Ruoškis kelionei.
- Kaip gerai. Aš dar nebuvau užsienį.
Šarlotė nuėjo į Džeko butą. Jo nebuvo namie, bet ji žinojo, kad jis netrukus parsiras. Moteris įsipylė viskio. Neapkentė šio gėrimo, bet Džekas gerdavo tik jį arba alų. Džekas grįžo už valandos.
- Šarli, ką čia veiki?
- Atėjau pas tave. Ar blogai?
- Aišku, kad ne.
- Noriu tau kai ką pasakyti.
- Klok. Ar vėl geri viskį?
- Aš kažko norėjau.
- Juk žinai, kad tau negalima.
- Man atsibodo tas vynas ir vien vynas.
- Viskas atiduok kas liko.
- Na imk, bet tu per daug rūpestingas.
- Tai dėl to, kad man rūpi.
- Nesvarbu.
- Na kur nori nueiti?
- Noriu su tavim pasišnekėti.
- Kalbėk.
- Aš pusei metu ar mažiau važiuoju į Londoną.
- Ką čia nusišneki?
- Darbo reikalais. Siunčia direktorius. Turiu važiuoti.
- Niekur tu nevažiuosi.
- Ką?
- Pati girdėjai.
- Nedrįsk taip su manimi šnekėti.
- Tu liksi Berlyne.
- Neliksiu. Važiuosiu kur noriu ir kada noriu.
- Tu taip lengvai mane paliksi?
- Aš tavęs nepalieku. Džekai, aš išvažiuoju turbūt mažiau nei pusei metu.
- Tai žinoma. O aš sėdėsiu ir turėsiu tavęs laukti?
- Mane siunčia darbas. Aš negaliu atsisakyti.
- Gali.
- Aš noriu ten važiuoti.
- Taip ir reikėjo sakyti. O kas tavimi pasirūpins?
- Aš ne maža mergaitė. Tau dar klausymas kyla?
- Tu sergi.
- Aš beveik pasveikau. Dar pora mėnesių tu prakeiktų vaistų ir aš jau sveika.
- Aš nenoriu be tavęs likti.
- Galėsi atvažiuoti kai pasiimsi atostogų. Mūsų santykiams tai nepakenks. Aš tikiuosi.
- Tai kada išvyksti?
- Po savaitės.
- Nesąmonė.
- Nepyk. Prašau nepyk.
- Po velniu. Kodėl tave?
- Nes aš gera darbuotoja.
- Bet vis tiek.
- Nesirūpink. Įpilk viskio.
- Ne.
- Prašau.
- Prižadėk vieną, kad negersi tuos pora mėnesiu daugiau negu vyną.
- Gerai jau gerai. O dabar?
- Negausi.
Jie atsisėdo ant sofos ir prisiglaudė vienas prie kito. Šarlotė jautė, kad Džekas ant jos pyksta. Tačiau ji nenorėjo atsisakyti šitos progos. Ji pažvelgė pro langą. Ten švietė skaisti saulė ir tik keli debesėliai retkarčiais užstodavo spindulius kurie taip veržėsi į kambarį. Šarlotės širdyje taip pat buvo labai šilta, bet šalia sėdintis žmogus nenorėjo, kad ji išlaikytų tą šilumą ir grožį. Tačiau moteris žinojo, kad jis greitai atlyš. Taip visada būdavo. Turbūt niekas geriau nepažįsta Džeko negu ji, ir vis dėl to kartais jis elgdavosi jai labai netikėtai. Bet niekada neįžeisdavo Šarlotės. Jis ją labai mylėjo, o ji tą jautė visa savo esybe. Ji buvo tik Džeko moteris ir niekieno kito. Taip buvo, yra ir visada bus. Bent jau tada ji taip manė