-Поиск по дневнику

Поиск сообщений в minersa

 -Подписка по e-mail

 

 -Постоянные читатели

 -Статистика

Статистика LiveInternet.ru: показано количество хитов и посетителей
Создан: 21.08.2006
Записей: 40
Комментариев: 78
Написано: 224


Kaip ir toliau

Суббота, 02 Сентября 2006 г. 01:28 + в цитатник
Visą kitą savaitę Sandra neįsileido Džo į lovą. Tai jau darėsi kvaila. Jie beveik nesikalbėjo. Gabrielė nebenorėjo būti namuose, nes nebegalėjo pakelti jų atmosferos. Ji dažnai susitikdavo su drauge arba su Džo nepažįstamu vaikinu. Šarlotė su Džein išvažiavo kažkokiu pavedimu į Birmingamą, o Sara visą laiką tapė. Ji taip į tai įsitraukė, kad beveik nepasitraukdavo nuo molberto. Džo jautėsi visų užmirštas ir paliktas. Jo draugai ir bendradarbiai buvo užsiėmę svarbiais darbais. Kažkoks beprotnamis, visi tik lakstė pirmyn atgal ir tik dirbo arba šventė metines, žmonų draugių gimtadienius ar rūpinosi vaikų mokslais. Visi pamiršo savo malonumus. Net Rosas buvo užsiėmęs. Tas, kuris neturi nei žmonos, nei vaikų, nei dirba labai atsakingą darbą. Rosas vis sakė:
- Mielasis drauge, jei nori, kad tau būtų linksma palauk kito mėnesio kai aš atsilaisvinsiu. Jei nori, kad su tavim pabendrautų pakalbėk su dukra. Jei nori, kad tave paguostų paskambink mamai. O jei nori visko iš kart tai susirask meilužę.
Taigi, Džo plyšo iš noro bendrauti, bet kaip tyčia niekas neturėjo laiko. Džo dažnai manydavo, kad diena per trumpa, kad nuveiktum visus darbus ir dar pasidžiaugtum draugu kompanija. Taigi Džo visą save dabar atidavė darbui, bet net ir ten jam siūlė pasiimti atostogų, nes dabar kai yra Šarlotė jam sumažėjo darbų. Vieną vakarą jį viskas užkniso. Darbe nepavyko labai paprastas sandoris, todėl jis nuėjo į barą ir ten sutiko Rosą.
- Pagaliau pabaigei savo darbus, - apsidžiaugė Džo.
- Nepavyko paprastas straipsnis. Tai dabar noriu užmiršti nesėkmę. Man tas darbas atsibodo. Pasikeitė redaktorius, tai dabar visus varinėja ir prašo iš visiško niekalo sukurpti kažką pompastiško. Nesąmonė ir tiek, - suburbėjo Rosas.
Jie abu sėdėjo ir gėrė, kol užmiršo tas nesąmones ir, kol pradėjo kabinti visokias gražuoles ir pabaisas. Tada abu linguodami patraukė namo. Kai priėjo prie Roso namų užplėšė Didžiosios Britanijos himną. Rosas vos beužlipo į savo butą trečiame aukšte. Džo tingėjo eiti namo todėl nusprendė likti pas jį nakvoti. Įėjęs į butą jis apsižvalgė apsiblaususiu žvilgsniu. Visur baisi netvarka. Rosas griuvinėdamas nuėjo į miegamąjį, o Džo nupėdino iš paskos. Ten lovoje gulėjo tikra gražuolė. Džo paklausė:
- Kas ji tokia?
- Ką aš žinau?
- Kaip tai nežinai?
- Na, jos vardas Adriana ir tiek. Aš su ja tik miegu. Ji italė. Daugiau nieko nežinau.
- Aš ją jau buvau sutikęs. Vieną kartą aerouoste. Ji man davė savo telefono numerį.
- Ane? Galėsi ją pasiskolinti. Ji nebloga.
- Ką?
- Kas ką?
- Kaip suprasti pasiskolinti?
- Taip ir suprasti. Beje aš nesakiau.
- Sakei.
- Nu ir gerai. Labanakt.
Rosas griuvo ant lovos ir nulūžo. Džo nuėjo į kambarį, kuriame buvo prieš tai ir jau norėjo griūti ant sofos, bet nusprendė, kad geriau grįžti namo. Jis nebuvo toks girtas kaip Rosas. Tad dar galėjo suvokti, kad jei negrįš bus nekas. Jis grįžo namo, nuėjo į darbo kambarį paėmė popierėlį iš peleninės, įsikišo į kelnių kišenę ir nuėjęs į svečių kambarį, atsigulė ir tuoj pat užmigo.
Ryto saulė įžūliai prasiskverbė pro užuolaidų tarpą, gelsvas taškelis sušvito ant Džo akies. Jis susiraukė, negalėdamas patikėti, kad jau rytas. Bet jam buvo nesvarbu, miegos jis kiek norės, nors tas šviesos taškelis labai jau erzina. Staiga ant jo veido krito visas pluoštas saulė šviesos. Kažkas atitraukė užuolaidą. Džo pramerkė vieną akį ir prieš jį iškilo neryški, tolima moteriška figūra. ,,Nejau tai ji” pagalvojo Džo. Tačiau kai vaizdas ėmė ryškėti jis susiprato, kad tai ne ji. ,,Ach, čia tik Gabrielė” atsiduso Džo, bet tik akimirka. ,,Juk ji nieko nesupras, gal jau geriau būtų Sandra”. Gabrielė priartėjo prie sofos ir sukryžiavusi rankas keistai pažvelgė į Džo. ,,Tikra motina” pagalvojo Džo. Mergina ilgai žvelgė į jį, tik staiga pradėjo juoktis. Džo nesuprato, kad jai sukėlė juoką:
- Kas yra?
- Kad tu žinotum kaip juokingai atrodai, - nusišypsojo Gabrielė ir dar garsiau nusijuokė.
Džo atsisėdo ir piktai pažvelgė į veidrodį. Jo plaukai buvo pasišiaušią į visas puses,o veidas atrodė labai nuvargęs. Jis pasisuko į dukrą, kuri jau sėdėjo ant sofos šalia:
- Tai kas tau tokio juokingo?
- Kvailas tėveli, ne tavo išvaizda, o tu pats. Parsivelki nežinia kelintą valandą nakties, aiškiai po susitikimo su Rosu ir dar atsiguli ne pas mamą, o ant sofos. Įdomu, ar tu išsigandai mamos, ar nenorėjai jos pažadinti? – vis dar šypsodamasi paklausė Gabrielė.
- Aš nenorėjau, kad ji prisikeltų, - atsakė Džo, nusukdamas akis ir dar kartą pažvelgdamas į veidrodį.
- Na taip jau! Gal aš ir ne suaugusi, bet šitą išmanau. Taigi nemeluok man, - atkirto ji ir įžūliai nusišypsojo.
- Tai jeigu pati viską žinai, ko manęs klausinėji? – supyko Džo.
- Dėl to, kad viskas baisiai jau juokinga. Jus suaugusieji labai jau keisti. Patys vaidinat tokius protingus ir taip elgiatės.
- Kaip taip? – jau visai supyko jis, kad jam duktė čia vos ne pamokslą skaito, tik humoro forma.
- Na tu susipykęs su mama, nors nesuprantu kodėl, ir niekaip negalit susitaikyti. Tai grįžęs vėlai vakare, teisingiau anksti ryte, nebegali eiti miegoti į savo lovą, nes nenori, kad ji iškeltų skandalą. Tu nenori jos klausyti, ji tau jau įkyrėjo su visomis savo kalbomis. Aš suprantu, bet ar tai ne bailumas?
- Gabi, tu nieko nesupranti. Aš nenoriu nei jos jaudinti, ne gadintis savo nervų sistemą, - atsakė Džo, nustebintas savo dukros.
- Ar jus abu, du užsispyrėliai, negalit pagaliau išsiaiškinti? Tai jau darosi kvailą, - įdėmiai žvelgdama į tėtį, paklausė Gabrielė.
- Ištekėsi suprasi, - atsakė jis, atlaidžiai žiūrėdamas į dukrą.
- Galbūt, - atsakė mergina, pakilo nuo sofos, pažvelgė į tėtį, nusišypsojo jam ir išėjo iš kambario.
Džo pakilo nuo sofos pažvelgė pro langą, jam siaubingai skaudėjo galvą, ten buvo nuostabi šilta diena su lengvu vėjeliu. Jam plyšo nuo skausmo galva, jį pykino, o jis tik stovėjo ir žiūrėjo pro langą, kai išgirdo už savęs žingsnius. Jis iškart suprato, kad daugiau nuostabia diena žavėtis nebus įmanoma. Staiga jį pasiekė nemalonus ir piktas balsas:
- O aš jau maniau, kad tu iš vis nesiteiksi grįžti.
,, Ar ta moteris negali bent kartais patylėti” galvojo Džo.
- Ak, tai dabar su manim ir nekalbi.
,, Siaubia vėl viskas iš naujo. Kiek galima?”
- Klausyk, aš tau tuščia vieta, ar ką? Su dukra ką tik kalbėjai, o į mane net nesiteiki atsisukti.
Džo tylėjo. Jis buvo per daug pavargęs nuo viso to. Jis žinojo visą scenarijų. Todėl nebuvo prasmės su ja kalbėtis, jeigu tik tai galima pavadinti pokalbiu.
- Na ir gerai, gerai. Gal taip ir geriau visai nesikalbėkim. Vis tiek nieko doro negali niekada pasakyti., - pasakė tas pats piktas balsas.
,, Tu man jau nusibodai. Žinau aš ir šitą scenarijų. Tu galiausiai pradėsi mane kaltinti, kad aš iš vis į tave dėmesio nekreipiu ir taip visada būdavo. Tada aš atlyšiu ir pradėsiu teisintis, mes susipyksim ir pradėsim rėkti vienas ant kito. Nors gal ir geriau kai ji išsirėkia, tada būna ramesnė. Bet tai negerai Gabi.”
- Tai ir puiku. Aš einu.
Jis išgirdo žingsnius už savęs, jie tolo. ,,Negali būti” nustebo Džo. Staiga tie žingsniai sustojo, kaip jis spėjo prie pat slenksčio ir jis išgirdo gilų atodūsį, o po virpantį balsą:
- Bet taip juk buvo visada. Aš tau nei kiek nerūpėjau.
,, Prasideda” pagalvojo Džo. Jis žinojo, kad ilgiau neatsilaikys.
- Ak, ar kada aš tau bent kiek rūpėjau? Tau nesvarbu, kad mano širdis krauju pasruvusi.
,, Kaip vaizdingai pasakyta” liūdnai nusišypsojo jis.
- Tau nerūpi, kad aš dėl tavęs pastoviai jaudinuos. Tau niekas nerūpi.
Džo nebeiškentė, atsisuko į ją ir pamatė, kad ji jau netoli ašarų. Jis praėjo pro ją ir žengė per slenkstį.
- Ak, šitaip dabar nuo manęs jau bėgi! , - sušuko Sandra.
- Man reikia nuo tavęs pailsėti, - sušnibždėjo Džo.
- Tai gal susirask meilužę, kuri tau padėtų atsipalaiduoti! Nors kam tau jos reikia? Tu ja jau seniai turi! – šaukė Sandra.
Džo išėjo iš kambario, ir iš vis iš namo. ,, Po velniais gal pats laikas ją įsigyti, tada bent jau teisingai mane kaltintų” pagalvojo jis ir jam prieš akis iškilo Šarlotė. ,, Ne ji per daug kilni. Ji per daug gera, kad ją taip būtų galima žeminti. Ji nusipelnė geriausio”. Jis išėjo į gatvę ir patraukė kažkur, dar pats nežinodamas kur.
 (700x525, 34Kb)

 

Добавить комментарий:
Текст комментария: смайлики

Проверка орфографии: (найти ошибки)

Прикрепить картинку:

 Переводить URL в ссылку
 Подписаться на комментарии
 Подписать картинку