Naujasis Šarlotės butas.
- Na kaip jis jums? – paklausė Džo.
- Geriau ir negali tikėtis. Ar ne Džein?
- Taip, žinoma.
- Gal jau eisime į darbo vietą?
- Kaip tik norit...
- Vadinkite mane Šarlote, - paprašė ji. Moteris niekada neskubėjo spręsti apie žmones tik juos pamačiusi, bet Džo jai pasirodė toks šiltas ir mielas.
- Džein, tu pasilik ir susitvarkyk. Manau tau šiandien nereikia daugiau eiti į darbą. Išeik ir apžiūrėk miestą. Juk tu pirmąkart užsienyje.
- Taip. Vis tiek rytoj pamatysiu savi naująją darbo vietą.
- Na gerai. Iki, - pasakė Šarlotė ir išėjo pro duris. Kažkodėl ji norėjo viena pabūti su Džo ir geriau su juo susipažinti. Jai būtų labai gerai susirasti čia artimą draugą. Šarlotė negalėjo gyventi be draugų. Žinoma dar yra Džein, bet tai kažkas ne tas. Džo toks žmogus, ji taip manė, su kuriuo norisi susipažinti ir galima kalbėtis apie viską. Su juo turėtų būti linksma.
Jie ėjo per miestą, Džo pasakojo apie Londono architektūros įžymybes. Jam buvo malonu bendrauti su Šarlote. Tiesa ši moteris labiausiai jį pakerėjo savo grožiu. Kol kas ir vidinis grožis atrodė toks pat nuostabus, kaip ir išvaizda.
Džo buvo kresnas, tamsiaplaukis su kažkokiomis spindinčiomis akimis, kurios išskyrė jį iš kitų. Toks Šarlotei jis taip pat labai patiko. Vienu momentu ji pagalvojo apie Džeką. Moteriai pasirodė, kad galbūt jį išduoda. Tačiau tai tik buvo noras draugauti su tokiu nuostabiu žmogumi, kokio jinai anksčiau dar nebuvo sutikusi. Šarlotė pagalvojo, kad tai gali būti tik pradinis susižavėjimas, dar nematant to žmogaus ydų. Bet todėl ji ir norėjo su juo artimiau susipažinti. Tokio jausmo nebuvo dar patyrusi. Kažkaip keista kai taip nori būti su tuo žmogumi kurį pirmąkart pamatei. Gal geriau pažinus jis jai pasirodys netgi atstumiantis žmogus. Bet tai tik laiko klausimas.
Darbe ją sutiko maloniai. Naujieji bendradarbiai Šarlotei patiko, dėl šilto sutikimo kurio ji nesitikėjo. Naujasis jos kabinetas taip pat. Jis buvo erdvus, šviesus ir modernus. Ant sienos kabėjo lentelė kur galėjai susižymėti svarbiausius savaitės darbus. Tai jai priminė kabinetą Berlyne. Bet nuo to buvo tik jaukiau, nes vis dėl to čia svetima šalis ir moteris norėjo bent kas nors primintų jos tikrąją darbo vietą. Tada kažkaip jai buvo drąsiau. Tik dabar ji pajuto, kad yra visiškai nepažįstamoj šalyje ir turės dirbti tarp nepažįstamų žmonių. Dabar ji pasijuto nedrąsiai, bet tik truputi. Šuo momentu Šarlotė džiaugėsi, kad kartu atvažiavo ir Džein. Dar Ji džiaugėsi, kad ją sutiko toks malonus žmogus kaip Džo.
- Šarlote, gal parodyti kelias vietas kur galima skaniai pavalgyti? – paklausė Džo. Jis nusišypsojo ir pažvelgė tiesiai Šarlotei į akys. Tuo momentu jis pagalvojo, ką galėtų slėpti šios nuostabios, gilios akys. Tačiau moteris greitai nuleido akys mirkteldama savo ilgom blakstienom. ,,Jos tikrai kažką slepia” pagalvojo Džo.
- Taip. Būtų puiku, - apsidžiaugė Šarlotė.
- Tai eime.
Kavinėje jie atsisėdo prie stalelio kuris buvo užstotas keletu augalų. Pokalbis kažkaip nesimezgė. Šarlotė vis galvojo apie ką papasakoti, bet pasakyti daugiau negu apie Džeką ji nieko negalėjo. Bent jau jai tai neatrodė įdomu, o apie savo vaikiną nesinorėjo kalbėti. Džo jos paklausė:
- Ką palikai, ten Berlyne?
- Tik savo vaikiną, - atsakė Šarlotė, pabrėždama žodį tik. Net jai pačiai tai pasirodė keista.
- Mat kaip.
Pokalbis vėl nutruko. Niekaip nepavyko užmegzti tos gijos nuo kurios prasidėtų šnekos be perstojo. Tad Šarlotė žiūrėjo į vyrą sėdinti priešais save ir bandė nuspręsti koks jisai žmogus vien iš išvaizdos ir laikysenos. ,,Tvirtas vyras” pamanė Šarlotė. ,, Turbūt nelengva jį palaužti, taip paprastai nepasiduoda gyvenimo vėjams”. Staiga ant piršto ji pamatė vestuvių žiedą.
- Vedęs?
- Taip.
- Ar turi vaikų.
- Taip dukrą Gabrielę. Nuostabi mergina. Tokia linksma, trykštanti energija ir sakanti tiesą į akys. Ji visada sugalvoja ką nors originalaus.
- Turbūt labai ją myli?
- Taip. Tokios merginos neįmanoma nemylėti. Norėčiau, kad su ja susipažintum.
- Aš taip pat norėčiau. Kokia dieną būtinai.
- Būtinai.
Šarlotė pasijuto nejaukiai. Jie pažįstami tik pirmą dieną, o jis jau nori supažindinti su savo dukra. Jie vėl sėdėjo ir tik žiūrėjo vienas į kitą arba į žaliuosius augalus, kurie buvo pastatyti šalia. Staiga Džo pašoko:
- Man reikia važiuoti. Jau puse septynių. Susitariau dėl susitikimo. Ar tave palydėti iki buto?
- Ne ir pati rasiu.
- Čia už salotas, - Džo numetė pinigus ir išskubėjo iš kavinės.
Šarlotė liko šiek tiek nustebinta. Nemanė, kad šis vyras gali taip viską mesti ir išskubėti su kažkuo susitikti. Ji taip pat labai abejojo, kad ras kelią iki buto. Tačiau jam to negalėjo pasakyti. Nė pati nežinojo kodėl. Gal dėl to, kad taip greitai viskas įvyko? O gal dėl to, kad nenorėjo trukdyti Džo?