Sandra sėdėjo virtuvėje ir rūkė. ,,Su kuo jis dabar? Ar su ja? Kodėl ta Sara turi griauti mano gyvenimą? Kodėl tas jos vyras turėjo parsivesti kitą moterį? Ir vėl neturėsiu ramaus gyvenimo. Net nežinau ką jaučiu Džo, bet jis mano vyras, o svarbiausia Gabrielės tėtis. Jis neskaudins dukters dėl kitos moters. Ne, aš to neleisiu. Kodėl tik aš viena turiu stengtis išgelbėti šią santuoką? Nejau jam nerūpi dukra? Nejau jis nesupranta kiek skausmo jai suteiktų? Ak, Džo baik draskyti man širdį ir mano nervus. Ar kada nors galėsiu ramiai gyventi? Ak, kad jis suprastų mano jausmus. Kad jis suprastų kiek nevilties man suteikia. Bet aš kovosiu, neleisiu jai nugalėti”. Ji pakilo ir nuėjo prie telefono. Paskambino. Atsiliepė moteris. Sandra pasakė:
- Norėčiau pasikalbėti su Sara.
Denisė pažvelgė į mansardą ir į ten sėdinčią figūrą. Jos veidas buvo paslėptas rankose. Denisė atsakė:
- Deja, ji dabar negali šnekėtis.
- Ar jos nėra namie?
- Yra, bet šiuo metu ji negali kalbėtis, - nekantriai pakartojo Denisė.
- Ar pas jus yra svečių? Dėl to ji negali?
- Nėra, bet koks jums skirtumas, - jau supyko moteris.
- Pasakykite, kad tai labai svarbu. Man reikia su ja pasišnekėti.
- Po velniu! Ar jūs negirdite, kad ji negali.
Denisė išjungė ragelį.
Sandra stovėjo apstulbinta. Ji šiek tiek pažinojo Saros mamą. Ji visada būdavo maloni. Tačiau tai nebuvo jai svarbu, nes ji manė, kad ta moteris taip supyko todėl jog ką nors slėpė. Vadinasi Džo pas ją.
Vakare Džo grįžo pakylėtas. Šį diena su Šarlote buvo nuostabi. Tačiau vos įžengęs į namus jis buvo užpultas. Sandra kažką rėkė. Jis net nesuprato ką, bet ir nesistengė suprasti. Per daug šiandien gerai buvo su Šarlote, kad dabar gadintumeisi nuotaiką. Jis praėjo pro ją ir pradėjo lipti į antrą aukštą. Sandra sušuko:
- Džo!
- Ko!?
- Mes turim pasikalbėti.
- Aš nenoriu kalbėtis.
- Tu jau ne mažas vaikas, kad darytum tik tai ką nori.
- Nu tai kas, - atrėžė Džo ir toliau lipo į antrą aukštą.
Sandra nuleido rankas ir papurtė galva. Staiga ji pasakė:
- Mes turim pasikalbėti dėl Gabrielės.
Džo iš kart sukluso. Jis nulipo apačion, paklausė:
- Ar kas nors jai atsitiko?
- Ne, bet turim pasikalbėti, kad jai būtų geriau.
- Na, gerai. Kas yra?
- Kaip tai kas yra? Visi tie barniai labai ją liūdina. Gal galėtume nebesipykti ir išspręsti šių pykčių priežastis.
- Gerai. Kokios tos priežastys?
- Ji, - tyliai pasakė Sandra.
- Baik, Sandra, jau tikrai atsibodo.
- Aš žinau, kad tu šiandien buvai su ja.
- Ką čia paistai? Aš buvau išvažiavęs su reikalais. Sara tikrai su jais nesusijusi.
- Prašau bent kartą man nemeluok. Aš jai skambinau.
- Tu mane seki? Ir ką ji sakė?
- Na ji su manim nekalbėjo. Jos mama vis sakė, kad ji jau labai kažkuo užsiėmusi.
- Tai gal taip ir buvo. Kodėl tu manai, kad ji buvo užsiėmusi su manimi? Žinai, Sandra, stebiuosi, kad tu prisigalvoji tokių dalykų. Kai tave vedžiau atrodei tokia blaiviai mąstanti.
Džo nusisuko ir užlipo laiptais.
- Džo!
- Aš nebeturiu ką su tavim šnekėtis!
Tą vakarą Sandra nepriėmė jo į lovą. Todėl jis miegojo svečių kambarį ir galvojo apie Šarlotę.