Roma.
- Kaip tu gali?
- Mus pamatė mano žmona. Ji liepė pasirinkti.
- Ir tu renkiesi ją. Žinoma.
- Aš turiu vaikų, tu buvai tik nuotykis.
- Kažkaip labai ilgas. Dar prisiekinėjai, kad mane myli.
- O tu kvaile ir tikėjai.
- Niekšas.
- Jeigu ne aš iš ko būtum čia gyvenus. Ir dar taip prabangiai. Ko tu jai skambinai? Kekšė.
- Nesiartink prie manęs.
- Štai bilietas, kad tik greičiau dingtum iš čia. Turi vieną savaitę. Reisas penktadienį antrą valandą.
- Ką čia sugalvojai? Aš niekur nevyksiu.
- Ir dar kaip vyksi. Bilietas į Londoną.
- O ką jei neišvyksiu?
- Turiu pažįstamu. Jie jau pasirūpins.
- Negrasink man.
- O tu nežaisk su manimi.
Jis pasiėmė raktus ir išėjo. Ji pasiliko gulėti ant lovos.
Ji - tai Adriana. Juodaplaukė gražuolė, pagal visus matmenys. Jos profesija – turtingų vyrų meilužė. Niekada netapdavo, nei mergina ,nei sužadėtine. Ji užimdavo žemesnį statusą. Tebuvo meilužė. Na taip ją vyrai mėgaudavosi, bet beveik visada baigdavosi šitaip. Riksmais, pykčiu ir įžeidinėjimais, bet niekada dar nebuvo jos išsiuntę iš miesto. Ji visą laiką gyveno Romoje. Adriana nenorėjo išvažiuoti, bet žinojo, kad jis turi ryšiu su mafija. Todėl reikėjo nešdintis ir kuo greičiau. Ką ji veiks Londone? Tai jos pačios problema. Ką gi anglų kalbą Adriana gerai mokėjo.