Rytas. Gražus, šviesus, nuostabus rytas. Nė vieno debesėlio danguje, o saulė atrodo tokia ryški ir didelė. Vos juntamas, švelnus vėjelis ir slopus paukščių čiulbesys. Lovoje Sara apsivertė ant kito šono ir pramerkė akis. Išlipo iš lovos, nuėjo prie lango ir tankiai sumirksėjus pažvelgė pro langą. Kieme pamatė tris žmones. Pirma nesuprato kur esanti, o tada prisiminė, kad ji sugrįžo namo į Angliją. Ji atidžiai pažvelgė į žmones kieme. Pamatė, kad mama rankoje laiko gėlių puokštę. Sara niekaip negalėjo suprasti kas kiti du žmonės. Staiga mergina kieme pasisuko, kad Sara galėjo pamatyti jos veidą. Ji nustebo ir kiek sutriko, kad ji neatpažino savo sesers iš pat pradžių. Sara pasitraukė nuo lango. Ji mažiausiai dabar norėjo susitikit su Brigid, bet ji greitai apsirengė lengvą suknelę ir nusileido laiptais. Prieš išeidama į kiemą šukomis perbraukė šviesius plaukus. Tik dabar suprato kokia nerūpestinga savo atžvilgiu pasidarė paskutiniu metu. Ji paprasčiausiai negalėjo prisiversti rytais pasidažyti, tvarkingai susišukuoti ir gražiai apsirengti. Moterys nesuprato kodėl savęs taip negerbia. O gal ji tik nebeturėjo prieš ką savęs parodyti?
Sara, pagaliau, išėjo į kiemą. Lauke buvo taip karšta ir tvanku, kad norėjosi kuo greičiau pasislėpti kokiame šešėlyje. Ji pažvelgė į Brigid, į jos pilvą. ,,Kaip keista” pagalvojo. Brigid ją pamatė ir sušuko:
- Sara!
Sara nuėjo prie jų. Įvyko pasisveikinimo ceremonija. Tada Brigid ją nusivedė į šalį, palikdama mamą su žentu. Brigid šiek tiek susigarbanoję raudoni plaukai grakščiai krito ant pečių, jos rudos akys buvo linksmos, nors pati atrodė pavargusi. Paakiai buvo truputi pajuodę, o ausų nepuošė jokie auskarai kaip paprastai. Brigid meiliai žiūrėjo į savo seserį ir Sara truputi susigėdo, kad nenorėjo su ja susitikti. Dabar jai buvo malonu būti prie savo sesers. Ji seniai su ja nesimatė, todėl norėjo su ja pasikalbėti. Tačiau Sara bijojo, kad Brigid ims ją guosti dėl skyrybų. Brigid prabilo:
- Kaip seniai matėmės. Kaip matai į pasaulį greit ateis naujas mūsų šeimos narys. Aš taip jaudinuosi. Aš būsiu mama, o tu tapsi teta, ar ne smagu.
Sara pirmąkart pagalvojo, kad greitai ji taps teta. Kažkodėl šį mintis ją baugino. Bet Brigid laiminga plepėjo toliau:
- Mes su Aleku jau išrinkom vardus. Jeigu bus berniukas pavadinsim Hariu, o jei mergaitė Bete. Kaip tau? Man atrodo labai gražus vardai. Žinoma Alekas labiau norėtų berniuko, o man tas pats. Daktarė sako, kad tikriausiai bus berniukas. Aš labai bijau gimdymo, bet tiesiog nesulaukiu tos dienos. Ach, kaip tai nuostabu. Beje, ar žinai, kad Edmontas susižadėjo?
Sara, net žagtelėjo iš netikėtumo. Ji apie brolį iš vis nieko nebuvo girdėjusį, bet manė, kad tokia svarbią naujieną būtų vakar sužinojusi iš mamos.
- Kodėl man mama nesakė?
- Ji ir pati nežino. Jis susižadėjo su tokia Agnese, kuri mamai labai nepatinka. Jis prašė, kad aš praneščiau mamai. Tas mūsų brolis tikras bailys. Ko jis kreipia dėmesį į mamos nuomonę? Juk ji neuždraus jam vesti. Nesuprantu.
- O tu matei tą Agnesę?
- Taip. Žinai, ir man ji nelabai patinka, bet mama turbūt akis jai iškabintų jei tik galėtų.
- Netikiu. Mama nėra tokia. Ji myli žmones.
- Todėl visiems taip ir keista, ko ji taip jai nepatinka. Ji tiesiog negalės susitaikyti, kad Edmontas ją veda, - Brigid kalbėjo rimtai, bet išjos akių nedingo linksmumas. ,,Dabar Brigid tikrai laiminga” pagalvojo Sara. Ji taip jai pavydėjo, kad jai norėjosi šaukti. Sara norėjo laimės. Ji norėjo didžiulės, neapriapemos laimės. Tada, ji prisiminė Džimį ir širdis paplūdo krauju.
- Sara aš labai gailiuosi dėl tavo...
- Nereikia, Brigid, nekalbėkime apie tai. Tu tokia laiminga. Džiaukis ir mėgaukis tą laime kol gali.
Sesuo pažvelgė į ją susirūpinusiai, bet greitai vėl nusišypsojo. Jos nuėjo prie mamos ir Brigid vyro Aleko. Alekas ją apkabino per pečius. Sarai vėl iškilo prisiminimai, bet jį greitai juos nuvijo. Alekas jau žiojosi kažką sakyti, bet Brigid stuktelėjo jam į šoną. Denisė pasakė:
- Tai gal norit mano pyrago ir ko nors išgert?
- Žinoma, - sušuko Brigid.
Jie nuėjo į mansardą. Kai Denisė viską atnešė ant stalo ir pradėjo vyną pilstyt į taures brigid pažiūrėjo į savo pilvą ir atsiduso:
- Jis tiek daug reikalauja. Tikiuosi bus to vertas.
- Žinoma brangioji. Juk jis mano sūnus.
Brigid nusijuokė ir įsipylė sulčių. Sara staiga suprato, kad ir ji nori vaikų. Vienu metu juos beveik jau turėjo. Žinoma, ji nebuvo mama, bet jie jai buvo beveik kaip savi. ,,Jeigu Džimis būtų čia aš būčiau laiminga” pagalvoji ji. Iš tiesu kartais tiek nedaug užtenka iki laimės, bet tą nedaug ir yra sunkiausia įvykdyti.