Saros mamos namai.
Džo mašina sustojo, jis išlipo ir greitai nuėjo iki namo durų. Bet nespėjo paskambinti kai išėjo Sara ir jį apkabino.
- Džo..., - teištarė ji ir iš akių pabiro ašaros.
- Sara, kas atsitiko?
- O, Džo, kaip aš tavęs pasiilgau.
- Žinau. Ir man tavęs truko. Tokios puikios draugės kaip tu daugiau nesutikau.
- Džo, man labai sunku.
- Susipykai su vyru?
- Taip, mes išsiskyrėm.
- Ką? Sara, kodėl?
- Nenoriu apie tai kalbėti. Geriau važiuojam kur nors. Gal į parką, bet kur.
- Gerai.
Jie ėjo per parką ir jautėsi kaip seniau. Jie geriausi draugai, vėl drauge. Keturi metai ilgas laiko tarpas, bet atrodė, kad praėjo tik keturios dienos. Dabar jų širdyse tvyrojo džiaugsmas. Jie vienas kitu pasitikėjo kaip niekas kitas. Sara žinojo visas Džo paslaptys, o jis jos. Na bent jau beveik visas. Jie galėjo susikalbėti be žodžių. Jiems ir nereikėjo kalbėti. Jiems buvo labai gera. Kas įvyko per tuos ketverius metus jiems nerūpėjo. Tiesa Sara paklausė kaip laikosi Gabrielė, bet daugiau viskas. Dabar jie vėl drauge. Vienas kitam galės padėti ir patarti. Šios nuostabios draugystės nevalia nutraukti niekam. Ir jie žinojo, kad to nebus.
Medžių lapai virš jų galvų jau spėjo pradėti geltonuoti. Artėjo ruduo. Pro šalis ėjo žmonės. Vieni skubėjo, kiti juokėsi, dar kiti ginčijosi. Bet tik Sara ir Džo ėjo iš lėto ir beveik nieko nekalbėjo, o tik buvo laimingi. Buvo lamingi, nes laimė labai paprastas dalykas. Kartais pasijunti laimingas dėl žmogaus kuris yra šalia, kartais dėl grožio kuri įžvelgi gamtoje ir kitame žmoguje, o kartais visai dėl nesuprantamų priežasčių. Bet jei jau tapai laimingas tai to nereikia reikšti žodžiais, ir nereikia rodyti. Užtenka tik šypsotis ir jausti kaip plasta širdys.
Jie nuėjo iki artimiausios kavinės. Jie anksčiau dažnai čia eidavo, iki tol kol Sara išvažiavo į Paryžių. Ši kavinė buvo maža ir jauki, su mielais paveiksliukais ir mažais staleliais. Atsisėdo jie prie to stalelio kur visada sėdėdavo ir kalbėdavos. Sara pasakė:
- Žinai, Džo, aš labai džiaugiuosi, kad sugrįžau į Angliją. Prancūzijoje visada jaučiausi kaip nesava, tai nebuvo mano vieta po saule. Mano vieta čia, namuose.
- Man ir labai patinka, kad tu pagaliau grįžai. Bet žinau, kad kažkas svarbaus atsitiko, nes kitaip nebūtum grįžus. Tai kas įvyko?
- Tiesiog mums kelią pastojo Rebeka. Jo bendradarbė. Tokia gražuolė, bet dėl to man mažiausiai gaila.
- Tau labiausiai gaila Džimio, ar ne?
- Taip, - Sara nuliūdo. Kai tik prisimindavo tą nuostabų berniuką tuoj pat norėdavo grįžti atgal ir jį apkabinti, pabučiuoti ir dar kartą kartu su juo nusijuokti.
- Tau sunku, bet viskas praeis aš tau padėsiu. Tikrai.
- Aš to ir tikėjausi. Džo, juk tu pats nuostabiausias žmogus, tu vienintelis kuriam galiu patikėti beveik visas savo paslaptis. Bet užteks apie mane. Kaip tau sekasi? Ko ten laukei aerouoste?
- Naujos bendradarbės, kuri atvyko keliems mėnesiams iš Vokietijos.
- Na ir kaip tau jinai patiko?
- Puiki moteris, bet nieko labai neišsiskirianti, - atsakė Džo prisimindamas nuostabiąją Šarlotę. Jo mintys paskendo prisiminimuose apie ją. Atrodė, kad jis užuodė jos kvepalus, ir matė gilias akys. Jos ilgos blakstienos smagiai mirkčiojo prieš jo akys, kur prieš minutę sėdėjo Sara. Taip, Sara kurgi ji dabar?
- Neatrodo, kad ji tau nepaliko jokio įspūdžio, - pasipiktino moteris.
- Ką? Ne. Aš sakau tiesą.
- Džo, ar tu mane visai kvaile laikai. Aš gi matau, kad tavo akys kažkur nuklaidžiojo. Turbūt prisiminei tą nuostabų veidą, gražias akys ir malonų jos kvepalų kvapą. Juk taip ir yra?
- Ne, - gynėsi Džo, bet pats pradėjo juoktis. Tu teisi ji nuostabi.
- Kodėl man meluoji, negi nebepasitiki manimi?
- Tiesiog tavęs taip ilgai nebuvo. Aš ir įpratau nieko niekam nepasakoti.
- Taip negerai ,mielasis drauge, taip negerai.
- Žinau, bet nesijaudink aš gretai vėl prisiminsiu, kad tu šalia ir aš galiu tau pasiskųsti.
- Būtent. Sakyk, kaip sekasi Gabrielei?
- Puikiai. Mokslai sekasi gerai... Žodžiu viskas gerai.
- Sandra turbūt neliks patenkinta, kad aš grįžau.
- O ji kada nors patenkinta?
- Nežinau, tu man pasakyk. Ne aš su ja gyvenu, - tarė Sara.
- Na turbūt nebus patenkinta. Pastaruoju metu mano žmonai nieks neįtinka.
- Gal jai depresija?
- Tikiuosi ne.
Džo net negalėjo pagalvoti, kad jo žmonai gali būti depresija. Tik ne dabar kai grįžo Sara ir kai atvyko nuostabioji Šarlotė. Ak, Šarlotė... Vėl jos akys iškilo prieš jį. Būtinai, Džo turi sužinoti ką slepia jos. Kaip keista, kad nuo tada kai pamatė ją aerouoste niekaip negali jos pamiršti.
- Ar girdi mane, Džo?
- Žinoma, Šarlote.
- Tai jos vardas Šarlotė?
- Na, taip, - pagaliau atsipeikėjo jis. Ir ko jis galvoja vien apie ją. Juk prieš jį sėdi, taip seniai nematyta Sara.
- Nagi, papasakok kas jau tokio pas ją ypatingo? – susidomėjusi paklausė Sara. Jos akys atidžiai žvelgė į Džo. Ji dar niekad nematė tokio savo draugo. Tokio užsisvajojusio.
- Neįmanoma papasakoti, reikia pamatyti.
- Na ir gerai. O dabar noriu susitikti su Gabriele.
- Žinoma. Tai važiuojam namo.