Sandra nesijautė nei prislėgta, nei sužlugdyta, nei pamiršta. Ji iš vis niekaip nesijautė. Dar tokia abejinga niekada nebuvo. Nuo pat ryto sėdėjo svečių kambaryje laukdama kol atvažiuos draugė. Teisingiau, ji net nelaukė. Ji tiesiog apatiška sėdėjo, negirdėdama kas vyksta, nematydama kaip paukščiai lyg padukę nardo už lango. Antra jau diena, štai jo tokia apatiška. Tiesa, vakar ji buvo abejinga viskam kas vyksta ir tik narpliojosi savo mintyse kaip virvėse, bandydama atrišti mazgą, kuris išlaisvintų ją nuo šių kančių. Tačiau suprato, kad jeigu lys dar giliau ir dar labiau bandys išsiaiškinti mazgo paslaptį, gali uždusti. Todėl šiandien ji tokia abejinga net savo mintims. Tik kartais pagalvodavo, kad draugė, taip seniai matyta, Fiona tuoj atvyks. Kažkas šaltas pažadino iš šio bemiego sapno. Tai buvo Indigo nosis, kurią jis baksnojo į Sandros ranką. Ji pažvelgė į šunį ir atstumė jį. Tačiau tas pradėjo laižyti jos ranką. Sandra antrą kartą atstumė jį. Bet šuo atkakliai vis bandė atkreipti jos dėmesį, šįkart uždėjo savo didelę leteną jai ant kelio. Moteris neišsikentė ir atsistojo, sušukdama:
- Eik iš čia, šunie!
Šuo nuleidęs galvą ištipeno iš kambario. Ir tik tada Sandra susivokė, kad laikas bėga, o ne stovi vietoj. Ji pažvelgė į laikrodį, ir pasibaisėjo, kad štai šitaip ji jau sėdi penkias valandas. „Juk niekas dar neaišku“. Bent jau ji taip norėjo manyti. Sandra lėtai nusekė paskui Indigo ir paglostė jį švelniai, murmėdama atsiprašymus. „Į ką aš pavirtau“ pastoviai šie žodžiai sukosi jos mintyse. „Ir tik dėl jo. Dėl kažkokio vyro. Dėl vyro su, kuriuo aš jau gyvenu devyniolika metų. Dėl vyro, kurio aš dažnai nebematau namuose. Dėl vyro, kuris kažkada man atrodė idealus. Dėl vyro, kurio aš jau nebe...“ Štai čia Sandra sutriko. Ji galėjo save apgaudinėti, bet vieną dalyką ji tikrai žinojo. Jis yra jos gyvenimo vyras. Ar tebėra tai meilė, ką ji jaučia, neaišku. Tačiau, moteris žinojo vieną, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, ji trokšta į jį žiūrėti taip pat meiliai ir švelniai. To trokšta Sandra, bet negali. Negali, nes pavydas, įtarinėjimai, laukimas užgožia jos švelniausius jausmus. Kartais ji pati stebisi, kad joje gali sukilti tokia neapikanta. Ir vėl ji leido į savo keliones laiku, prisimindama, visus jo ir jos, „tik“ geriausios draugės, susitikimus, pačios savęs susitikimus su ja. Vėl ji leidosi į pražūtingą mūšį su jausmais, kurio neįmanoma laimėti. Tai žlugdė ją, žlugdė jos asmenybę, tai galima sakyti, net gi kvaila, tačiau jei jau patekai į patį kovos verpetą, pasitraukti sunku. Sandra visą valandą prasedėjo pati save naikindama. Ši būsena, buvo visiškai kitokia, nei apatija. Nors ir tai iš dalies yra abejingumas viskam kas vyksta dabar, tik ne sau, ir ne tai kas jau yra įvykę, ir ne tam kas gali įvykti. Iš šio košmariško sapno ją išbudino durų skambutis. Ir pirmą kartą tą dieną ji lengviau atsikvėpė. Atvyko vienintelis žmogus, kuriuo jis visiškai pasitikėjo. Gal čia ir buvo jos bėda?
Auksinis vakaras jau seniai paliko Angliją, o Fiona ir Sandra vis dar šnekėjo, nenutyldamos nė akimirkai. Fiona, BBC žurnalistė, pastoviai keliaujanti po įvairias šalis. Moteris žaižaruojančiom akim, putliom lūpom, šviesiai rudais plaukais, grakščia figūra. Trisdešimt septynerių metų moteris atrodė kaip dešimčia metų jaunesnė. Nepaprastai gabi kalboms, puikių aktorinių sugebėjimų. Atrodo, kad ji visada žino kada reikia juoktis, kada plačiai šypsotis, kada pasiūlyti ką nors, kada sudarinėti sutartį. Fiona, kuri galėtų parašyti puikią knygą, pastatyti įdomų filmą. Kartais atrodydavo, kad jai nėra neįmanomų užduočių. Fiona – sėkmės dukra. Kelias jai iki BBC nebuvo ilgas. Tokia gabi žurnalistė buvo greitai pastebėta. Nežinia, kuo šiai visų mėgstamai merginai anuomet patiko Sandra. Ta, kuriai mažiausiai buvo lemta pasukti žurnalistikos keliu, bet ji pasirinko būtent tai, besižavėdama dėdės darbu. Jos studijavo kartu, nes Sandra po mokyklos baigimo ne iš karto stojo būtent ten. Tėvai ją įkalbėjo pasirinkti turizmo sritį. Tačiau nepajutusi jokio malonumo studijuojant šį dalyką, įstojo į žurnalistiką. Tada jai nebuvo svarbu tėvų pyktis. Tai jos gyvenimas, o ne jų. Iki paskutinio kurso Fiona nė nepažvelgė į Sandrą, kuri jau turėjo dukrą,. Tada tik tiek ir težinojo Fiona. Tačiau kartą jos gavo atlikti darbą kartu. Po to daugiau ir nebeišsiskyrė. Sandra pažino tikrąją Fiona, o Fiona pažino Sandrą.
Tik apie vidurnaktį Fiona baigė pasakoti savi išgyvenimus, kurie, beveik visi buvo susiję su žurnalistės darbu. Sandra kalbėjo nedaug, ji žinojo, kad jos draugė turi papasakoti viską kas jai dabar kirba ant liežuvio galo, nes kitaip ji „sprogs“ iš nekantrumo prabilti. Vynas baigėsi daug greičiau nei buvo tikėtasi.
- Paprašyk savo vyrelio parnešti dar, - žiūrėdama į tuščią butelį pasakė Fiona.
- Aš net nežinau ar jis namie, - nusuko akis į laikrodį Sandra.
- Namie. Girdėjau, kaip trinktelėjo lauko duris.
- Tai gali būti Gabrielė, - nenorom atsakė draugė.
- Ji juk pasisveikino su manim, - nusišypsojo Fiona.
- Ai, tiesa, - tyliai ištarė ji.
- Man atrodo tau jau per daug vyno, - prunkštelėjo draugė.
- Ne, tik...
- Kas? – smalsiai pažvelgė į ją Fiona. Sakyk, brangioji drauge, dėl ko mane čia pasikvietei?
- Kaip tai dėl ko? Norėjau tave pamatyt, - nežiūrėdama į draugę atsakė Sandra.
- O, ne. Nemeluok man. Nepamiršk aš tave pažįstau geriau nei bet kas kitas. Mes beveik niekada nesusitinkam tavo namuose. Tu dėl kažko susikrimtusi, - surimtėjusi pasakė moteris.
Tą pačią akimirką, kai draugė baigė kalbėti, iš Sandros akių pasipylė ašaros. Fiona atsisėdo šalia jos ir apkabino. Taip jos sėdėjo kelias akimirkas, kol Sandra pagaliau baigė verkti.
- Kas atsitiko, brangioji? Ar tai vėl dėl Džo?
- Taip, - sumurmėjo Sandra.
- Kas dabar? Vėl Sara? – vis dar apkabinusi savo draugę klausinėjo Fiona.
- Tikriausiai, - tyliai, išsprusdama iš draugės glėbio, atsakė ji.
- O aš maniau, kad tai baigta.
- Ji išsiskyrė, - besišluostidama akis pasakė Sandra.
- Oi...
- Taip, oi.
- Bet tu kaip ir anksčiau nieko nežinai, - neužtikrintai pasakė Fiona.
- Ar tu matei kur nors vyrą ir moterį, geriausius draugus, kurių neįveiktų pirmapradis genas?
- Na, būna išimčių, - dar labiau neužtikrintai pasakė draugė.
- Cha, nejuokink manęs.
- Juoktis geriau nei verkti.
Sandra šyptelėjo. Staiga ji pasijautė tokia pavargusi, tad pasiūlė Fionai pernakvoti, o kitą dieną apie viską dar pasikalbėti. Iš ties ji beveik netikėjo, kad draugė sutiks. Tas jos darbas neleido jai beveik nieko. Fiona atsakė:
- Šįkart aš tave nustebinsiu ir pasiliksiu. Vienintelio dalyko nekeisčiau į nieką kitą, tai mūsų draugystės, - šiltai nusišypsojo Fiona.
- O antroje vietoje žinoma darbas, - linksmai pasakė Sandra.
- Žinoma, - atsakė draugė, ir jos linksmai nusijuokė.