Sentimentalus romansas
Aš mylėjau
Tave
Tau nežinant.
Tau nežinant
Tave aš myliu.
Mano meilė
Plati
Kaip žvaigždynai,
Kaip žydėjimas
Lauko gėlių.
Ar mylėjai mane,
Nežinojau.
Ar mylėsi –
Paklausti bijau.
Eisiu, eisiu,
Rugsėjui lašnojant,
Į tave
Kaip lig šiolei ėjau.
Vėlų vakarą,
Rudenį pilką
Tavo balsas
Pro rūką aidės.
Šauks į kelią –
Į tolimą, ilgą,
Pasitiks
Ir per naktį lydės.
Ir mylėsiu
Tave
Tau nežinant.
Meilė švies man
Visu tuo keliu – – –
Amžina ir šviesi
Kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas
Lauko gėlių.

I come home in the morning light
My mother says when you gonna live your life right
Oh mother dear we're not the fortunate ones
And girls they want to have fun
Oh girls just want to have fun

The phone rings in the middle of the night
My father yells what you gonna do with your life
Oh daddy dear you know you're still number one
But girls they want to have fun
Oh girls just want to have -

That's all they really want
Some fun
When the working day is done
Girls - they want to have fun
Oh girls just want to have fun

Some boys take a beautiful girl
And hide her away from the rest of the world
I want to be the one to walk in the sun
Oh girls they want to have fun
Oh girls just want to have

That's all they really want
Some fun
When the working day is done
Girls - they want to have fun
Oh girls just want to have fun,
They want to have fun,
They want to have fun....

Fearless :
Sometimes I'm afraid when you go
Sometimes I'm afraid when you come home
Underneath it all ...
I think I'm afraid when there's nothing wrong.

But if I was fearless ...
Could I be your reckless friend
And if I was helpless ...
Could you be the one comes rushing in.

There's something that I never told
When I find myself slipping off of my pedestal
I'm a fierce believer afraid to fall.

But if I was fearless ...
Could I be your reckless friend
And if I was helpless ...
Could you be the one comes rushing in.

Sometimes I'm afraid of the dark
I can't find the light in my heart
I can see my hand pushing away
Hard as I can

But if I was fearless ...
Could I be your wreckless friend
And if I was helpless ...
Could be the one comes rushing in.

Sometimes I'm afraid when you go ...
CYNDI LAUPER

„Mano tėvynė – svetimšalių legionas“

Šiandien Valdas Ivaškevičius (vardas ir pavardė pakeisti) jau gerai nebeprisimena, kodėl 1993 metais nusprendė stoti į įspūdingomis legendomis ir įvairiausiais gandais apipintą Prancūzijos svetimšalių legioną. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės – susipyko su mylima mergina, neteko darbo. Gyvenimas Lietuvoje tuo metu pasirodė esąs pilkas ir nuobodus.
Nuvykęs į Prancūziją, prisistatė į artimiausią legionierių priėmimo punktą. Patikrinimas užtruko keletą savaičių. Prancūzai domėjosi atvykusiųjų sveikata, pateikė keletą nesudėtingų psichologinių testų. Apie praeitį nepateikė nė vieno klausimo: prancūzų nedomino, nei iš kur jis atvyko, nei ką veikė, būdamas namuose. Nepasiteiravo ir apie santykius su teisėsauga. Legiono vadovybei terūpėjo, ar naujokai stiprūs, ištvermingi ir drąsūs vyrai. Valdą priėmė, nors tais metais iš aštuonių norinčiųjų legionieriumi tapdavo tik vienas (šiandien, pasak buvusio legionieriaus, dar didesni konkursai, nes plūstelėjo nuotykių ieškotojų bei svieto perėjūnų iš visos Rytų Europos).
Pasirašęs penkerių metų kontraktą, V. Ivaškevičius pakliuvo į desantininkų dalinį, dislokuotą Korsikos saloje. Čia jam teko ilgiausiai išbūti. Pirmaisiais mėnesiais buvo itin sunku – atsiliepdavo fizinis nuovargis, kamuodavo tėvynės ilgesys. Be to, jis prastai šnekėjo prancūziškai. Pirmosiomis dienomis teko ir susimušti. „Be pasikumščiavimų neapsieinama jokiame vyriškame kolektyve“, – mano Valdas. Ir vis dėlto vaikinas gerai sutarė su naujaisiais draugais – amerikiečiais, britais, prancūzais, estais, rusais, vokiečiais, korėjiečiais... Legione jis sutiko tarnaujančius ir kelis lietuvius. Santykiai su saviškiais buvo patys nuoširdžiausi, artimiausi.
Kol nepaskelbta kovinė padėtis ar kokios nors mokomosios pratybos, savaitgaliais juos išleisdavo pasiganyti po Korsikos salą. Net ir darbo dienomis dažnai paleisdavo į laisvę. Už dalinio vartų elgdavosi kaip kas išmanydavo. Vieni ieškodavo meilės nuotykių, kiti „mirkdavo“ baruose, treti sportuodavo. Dalinio vadovybė visiškai nesidomėdavo, ką laisvalaikiu veikia jų kariai. Legionierių vadams rūpėdavo, kad šeštą valandą ryto visi stovėtų rikiuotėje, pasiruošę vykti į karą. Salos gyventojai į legionierius žiūrėdavo su prietaringa pagarba. Korsikiečiai buvo įsitikinę, jog šaunesnių vaikinų už legionierius nėra ir negali būti. Legiono vadovybė į savo karius, tarp kurių, be abejo, pasitaikydavo ir visokiausio plauko šunsnukių, žiūrėdavo draugiškai, ne kaip į atstumtuosius ar į „patrankų mėsą“. Tačiau prasižengus būdavo labai griežti – jokių nuolaidų, jokio pasigailėjimo, užuojautos. Nuo pat pirmosios dienos Valdui ir jo ginklo draugams be perstojo buvo kalama – legionieriams negali būti neįveikiamų užduočių, legionieriams draudžiama parodyti, jog jie pavargę, legionieriai neturi teisės bijoti...
Ypač vadovybė mėgdavo pabrėžti, jog legionieriai neturi nei tėvynės, nei tautybės, nei artimųjų. „Jūsų tėvynė, tautybė ir šeima – tai legionas“, – beveik kiekvienos rikiuotės metu skelbdavo legiono karininkai ir kapralai.
Per ilgus penkerius metus iš Kauno į legioną atvykusiam V. Ivaškevičiui likimas buvo palankus. Jis nė sykio nebuvo sužeistas ir sirgo tik vieną kartą. O tarnauti teko ir buvusioje Jugoslavijoje, ir Centrinėje Afrikos Respublikoje, ir Zaire. Visur – maždaug po pusę metų. Balkanuose legionieriai padėjo, kariškių žargonu tariant, tarptautinėms pajėgoms įvesti taiką. Afrikoje jie atsidurdavo tada, kai kokios nors genties vadukas nuversdavo ne ką geresnį už save diktatorių ir šalyje prasidėdavo chaosas. Pagrindinė legionierių užduotis tuomet – visų baltųjų, ypač Prancūzijos piliečių, apsauga ir laimingas pargabenimas į Prancūziją ar kitas Vakarų Europos šalis. Tokių operacijų metu legionieriams saugotis reikėdavo ir nuverstojo, ir valdžią užgrobusio diktatoriaus šalininkų kulkų. Daug rūpesčių pridarydavo ir tūkstančiai nuodingų gyvačių, moskitų, skorpionų, krokodilų. Pasak V.Ivaškevičiaus, džiunglės – tai toks miškas, kuriame per lapų tankumą tamsu net dieną, labai drėgna ir po kiekvienu lapu tyko kokia nors nuodinga bjaurybė. Be to, dėl drėgmės ir tvankumo labai sunku kvėpuoti, greičiau pavargstama ir niekad neišdžiūna drabužiai.
Ramesnėmis akimirkomis legionieriai pasivaikščiodavo po Afrikos miestus. Pavyzdžiui, Kinšaną. Juodaodžiai širdies gilumoje nekenčia baltųjų, nes laiko juos visų bėdų šaltiniu. Ir kartu jiems pataikauja, nes baltieji turi pinigų. Žodžiu, veidmainiauja tiek vieni, tiek kiti. Tiesa, Valdas po išvykos į Afriką ėmė prasčiau žiūrėti į pačius prancūzus. Buvusiose savo kolonijose prancūzai, pasak legionieriaus, elgiasi „atvirai kiauliškai“. Prancūzams terūpi jų ekonominiai interesai, į vietinių juodaodžių ateitį jiems nusispjaut. Jeigu kalbėti visiškai sąžiningai, prancūzai Afrikoje elgiasi kaip patys tikriausi grobuonys.
Afrikoje teko matyti draugų mirčių. Valdas iki šiol negali suvokti, kaip viena kulka „palindo“ draugui po šalmu ir sunkiai sužeidė galvą. O kitą kartą kulka vienam legionieriui pataikė į ginklą ir atšoko, net nenubrozdindama. Štai ir suprask, kokie čia dėsniai veikia.
Per penkerius metus V. Ivaškevičiui vis dėlto didžiausią įspūdį palikusi vadinamoji Kamerūno šventė, minima kiekvienais metais balandžio 30-ąją. Nors tai liūdna šventė (prieš daug dešimtmečių tądien šimtas legionierių narsiai kovėsi su keliais tūkstančiais meksikiečių ir visi žuvo). Jos išvakarėse legionui priklausančiuose daliniuose paskelbiama atvirų durų diena. Į dalinius nekliudomai gali atvykti tiek vietiniai gyventojai, tiek ir buvę legionieriai. Visi geria alų, vyną, kepa mėsą. Gerti leidžiama, kiek tik geidžia širdis. Niekas nežiūri tvarkos. Jeigu legionierius išgėrė butelį alaus, tą butelį būtinai svies į sieną. Kad sudužtų. Jeigu valgė ledus, popierių išmes sau po kojomis, o ne į šiukšlių dėžę. Kitos dienos rytą dalinio vadovybė visus legionierius vaišina kava, atskiesta romu, bei karštomis bandelėmis, kad šie atsigautų po audringų išgertuvių. Tada prasideda teritorijos ir kareivinių tvarkymas. Tačiau ši „garbė“ tenka ne eiliniams legionieriams, o dalinio vadovybei. Pačius nešvariausius darbus (pavyzdžiui, tualetų, dušų, šiukšlių konteinerių šveitimas) tą vienintelę dieną per metus atlikdavo vadai, seržantai, kapralai, leisdami eiliniams legionieriams pasidžiaugti valdžia. Štai kodėl Kamerūno šventės išvakarėse leidžiama šiukšlinti. Po to būdavo surengiamas iškilmingas paradas, pagerbiami nuo meksikiečių rankos žuvę legionieriai...
Pasibaigus penkerių metų kontraktui, V. Ivaškevičius nepasiliko legione. Tiesa, pirmaisiais metais labai rimtai svarstė, ar jam nevertėtų ... tapti Prancūzijos piliečiu. Ši mintis nedavė ramybės ir po dvejų, ir po trejų metų, kai suprato, jog gali be Lietuvos, be Kauno, be Laisvės alėjos gyventi labai ilgai. Ir vis dėlto namų trauka buvo stipresnė. „Eliziejaus laukai nuostabūs, nuostabus ir Luvras, ir Eifelio bokštas, bet kartais tiesiog iki skausmo, iki ašarų norisi pasivaikščioti po Laisvės alėją, išgirsti lietuviškai šnekant“, – tvirtina buvęs legionierius.
Savo tarnyba legione Valdas nesididžiuoja. Tiesiog šio laikotarpio iš savo gyvenimo jis negali išbraukti. Taip buvo, nors dabar kartais ir atrodo, jog tai – tik sapnas. Apie gyvenimą legione jis nepažįstamiems stengiasi nieko nepasakoti, juolab kad šiandien dirba valstybinėje Lietuvos įstaigoje, kurios pavadinimo negali pasakyti. Jis tik džiaugiasi, kad legione patirti nepritekliai ir vargai jį užgrūdino ir padeda gyventi šiandieninėje Lietuvoje. Valdas vedęs, turi vaikų, bet net savo žmonai stengiasi nepasakoti nei apie Korsikoje, nei apie Afrikoje patirtus nuotykius, už kuriuos jam, beje, buvo sumokėti nemaži pinigai.
Užrašė Gintaras Aukštuolis


© 2008 „XXI amžius“

Kalniškės mūšio daina

Žaliam gegužyje, kai skleidės obelų žiedai
Žiaurūs priešai mus užpuolė Kalniškės miške
Į kovą stojo partizanai, laisvės sakalai
Už tėvų žemę, už rytojų kovės mirtinai.
Ir prabilo mūsų ginklai karšta ugnimi,
Krito priešų tankios eilės, retėjo vilnis.
Krito eglių žalios šakos – kulkos tarpe mūs,
Suvaitojo žalias miškas – broliai gaila jūs.
Krito kovoje didvyriai su skausmu širdy,
Iš krūtinių liejos kraujas, ak, dalia žiauri.
Vakaras kaskart artėjo siųsdamas sapnus,
Priešai kaip vilkai dar puolė, gilino skausmus.
Aplink sklaidės dūmų rūkas, sužeistų šauksmu
Žali žolynai nuo kraujo dažėsi rausvai.
Baigėsi kova žiaurioji kraujo aukose
Lūpos mirštančių kartojo – sudiev, tėviške.
Sudiev, tėti ir mamyte, sudiev, sesute,
Sudiev, mylima mergaite, jau negrįšiu, ne.
Jūs mūs laidot negalėsit, verksit širdyse
Mūsų išniekinti kūnai gulės gatvėse.
Mus palaidos mūsų priešai tamsiom naktimis
Apžels užakėtas kapas dagiais, žolėmis.
Sese, pink vainiką žalią, atnešk paslapčia
Broli, juodą medžio kryžių pastatyk nakčia.
Jūs mieli draugai, kovokit, vykit plėšikus
Kada bus laisva Tėvynė ir mums gera bus.

"Jis man nepatinka." - "Kodėl?" - "Aš iki jo nepriaugau." - Ar bent vienas žmogus kada nors taip atsakė? — [F.Nyčė]

Foje - Aš numirsiu vis tiek


aš numirsiu taip pat kaip ir mes visi
tik prieš tai aš norėčiau tave pamatyt
man reikėtų kaip paukščiui nugalėtam žiemos
paragaut paskutinį kart tos šilumos
kuri sklinda iš rankų meilės pilnų
kuri verčia ieškoti vėl tavo akių
ir aistros aš dar noriu minučių kelių
man reikėtų kad dar kartą tai būtum tu

neišvengiamai teks savo žvakę užpūst
bet prieš tai šį bei tą dar norėčiau pajust
su pavasario paukščiais į dangų pakilt
aš taip noriu dar kartą iš naujo užgimt
saulės šviesą beprotiškos vasaros gert
ir į jūros gelmes nors trumpam pasinert
man taip reikia išvyst rudeninius medžius
pabraidyti dar kart po geltonus lapus
ir apakintas sniego dar noriu pabūt
į jo patalą baltą bejėgis nugriūt

aš numirsiu vistiek mano laikas ateis
tik dar būtų smagu susitikt su draugais
pasėdėti per naktį dar būtų puiku
pamatyti akis artimiausių žmonių
prisiminti dar kartą geriausias dienas
padainuoti dar kartą linksmiausias dainas
o valdove mirtie nepašauk manęs tuoj
aš taip noriu išvysti kas bus rytoj

Gytis Pakeviius - Nra to blogo, kas neieit ger


Jei nuotaika bloga
Aplink tik neganda
Ir noris tiktai tyliai nusikeikt.
Jautiesi paliktas vis,
Niru tau viskas ir baisu,
Atrask savy jg, nusiypsok.


Nes nra to blogo, kas neieit ger.
Nra to blogo, kas neieit ger.


Kai tau vaiuoja stogas,
Kankina mintys blogos,
Gyvenimas atrodo tuoj sugrius.
Ne viskas taip blogai
Kaip tau iandien atrodo,
Tu vilpaudamas dain udainuok.


Nes nra to blogo, kas neieit ger.
Nra to blogo, kas neieit ger.


Gyvenimas mums duotas
Vingiuotas ir banguotas,
O bangos kartais nublokia emyn.
Ir, jei kada atrodys,
Kad dienos suskaiiuotos,
Tu mintyse dainuoti pamgink.


Nes nra to blogo, kas neieit ger.
Nra to blogo, kas neieit ger.


Juk vir galvos dangus
Ne visada bus giedras,
Jis vien dien gali apsiniaukt.
Neimk giliai ird,
Atrask mayt vilt
Ir it linksm dain padainuok.


Nes nra to blogo, kas neieit ger.
Nra to blogo, kas neieit ger.


Nra to blogo, kas neieit ger.
Nra to blogo, kas neieit ger.
Nra to blogo, kas neieit ger.
Nra to blogo, kas neieit ger.

Mne nravitsia, chto vy bol'ny ne mnoj,
Mne nravitsia, chto ia bol'na ne vami,
Chto nikogda tiazhelyj shar zemnoj,
Ne uplyvet pod nashimi nogami...

Mne nravitsia, chto mozhno byt' smeshnoj,
Raspushchennoj i ne igrat' slovami,
I ne krasnet' udushlivoj volnoj,
Slegka soprikosnuvshis' rukavami...

Spasibo vam i serdtsem, i dushoj,
Za to chto vy menia ne znaia sami,
Tak liubite za moj nochnoj pokoj,
Za redkost' vstrech zakatnymi chasami,
Za nashe negulian'e pod lunoj,
Za solntse ne u nas nad golovami...

Za to, chto vy, uvy,bol'ny ne mnoj,
Za to, chto ia, uvy,bol'na ne vami...

"Angele Sarge, apkabink mane ir pakelk virš kasdienybės, nukraidink mane aukštai aukštai, viršum debesų, virš visų žvaigždžių ir planetų, nukraidink mane į Rojų, į Rojaus sodus, kur žydi Rojaus gėlės ir čiulba Rojaus paukščiai!

Angele Sarge, nesitrauk nuo manęs, kad ir kas atsitiktų, visada globok mane, guosk ir lepink kaip mažą kaprizingą vaiką, nes kas jei ne Tu, dar mane palepins, bet bevesk manęs į dideles pagundas, saugok nuo pikto, saugok nuo liūdesio ir nuo proto susimaišymo. Amen!

Angele Sarge, paguosk mane juodžiausiomis gyvenimo valandomis, kai viskas krenta iš rankų, kai nieko nebesinori, kai gyvenimas primena kapo duobę, kai nebėra jokių prošvaisčių, kai tunelio gale nebešviečia joks žiburėlis, kai užgęsta visos žvaigždės, Angele!

Angele Sarge, nepalik manęs laukiniams žvėrims sudrąskyti, išvaduok mane nuo visų persekiotojų, neprietelių, pavyduolių, šmeižikų, tų, kurie manęs nesupranta, kas stoja man skersai kelio, kas bando nustumti į prarają, išvaduok ir išgelbėk, išvaduok ir išgelbėk!!!

Angele Sarge, nenusisuk nuo manęs, kad ir kas atsitiktų, būk su manimi visada ir visur, visuose realybės lygmenyse, kiekviename laiko ir erdvės taške, būk su manim, būk su manim, neatsitrauk nė per žingsnį, meldžiu ir maldauju, Angele Sarge!

Angele Sarge, atskrisk į mano širdį, kai tavęs šaukiuosi, pilna ilgesio, kupina liūdesio, sklidina nusivylimų, apimta nuovargio, pripildyta netikėjimo, nevilties ir nemeilės, Angele, Angele, Angele, be Tavęs nieko daugiau ir neturiu, tai neapleisk manęs nei dieną, nei naktį.

Angele Sarge, neatsilik nuo manęs nė per žingsnį, sek paskui mane, kai einu tiesiai, kai nusuku į klystkelius, kai visai prarandu taką, kai prieš mane atsiveria lakieji smėlynai, dykuma, kai prieinu sugriuvusius tiltus, kai krentu bedugnėn, kai nieko nebesuprantu.

Angele Sarge, sek paskui mane neatsilikdamas kuomet leidžiuosi į pragarą, parvesk atgal, parvesk iš pačių baisiausių vietų, visada sugrąžink iš pačių baisiausių vietų, visada sugrąžink iš liūdesio ir beprotybės, iš slogių sapnų parsivesk mane atgal, į savo šviesos ir meilės pasaulį, nepalik manęs vienos.

Angele Sarge, būk su manim dabar ir mano mirties valandą, amen, amen, amen, amen, amen, būk su manim, kai vėl gimsiu, kai vėl gyvensiu, kai vėl mirsiu, būk su manim, būk su manim, būk su manim, būk su manim, būk su manim.

Angele Sarge, leisk man tave išvysti, pamatyti Tavo šviesųjį veidą, sutikti Tavo spindulingąjį akių žvilgsnį ir neišsigąsti, Angele Sarge, Angele Sarge, Angele Sarge, Angele Sarge, Angele Sarge, , leisk man tave išvysti Tavo šviesųjį veidą, leisk man!

Angele Sarge, skrisk man virš galvos, kai einu gatve, kai man gresia nelaimė, skrisk man virš galvos, kai pametu kelią, Angele, Angele, Angele, šviesk man kaip saulė, mėnulis ir žvaigždės, Angele, Angele, Angele.

Angele Sarge, dainuok man lopšinę, kai kankina nemiga, kai miegas sprunka lyg medžiotojų persekiojama lapė, kai sapnai pasitraukia į giliausias žvėrių irštvas, kai net snaudulys pasislepia, nuleisk ant manęs baltą miego tinklą, maldauju!


Angele Sarge, neatiduok manęs sukapoti plėšriesiems paukščiams, neleisk, kad maitvanagiai lestų mano kepenis, kad ereliai išplėštų mano širdį, varnos iškapotų akis, saugok mane, Angele Sarge, saugok mane, saugok, saugok, saugok, Angele Sarge!

Angele Sarge, stovėk sargyboje su kardu rankoje, tegu jis liepsnoja ir baido nuo manės visus priešus, Angele Sarge, Angele Sarge, nepalik manęs vienos piktadarių akivaizdoje, Angele Sarge, Angele Sarge,, priešai teišnyksta, amen!

Angele Sarge, lydėk mane net į pasaulio kraštą, lydėk ir už jo, anapus horizonto, ir dar toliau, leisk man pakilti virš žvaigždžių, kurios tviska, leisk man įsilieti į Tuštumą, į Šunjatą, leisk man tapti niekuo, leisk ištirpti ir išnykti!

Angele Sarge, ačiū Tau, kad manęs neapleidi, ačiū, kad neleidi man prapulti, pulti bedugnėn, pasiklysti dykumoje, ačiū tau, Angele!!!

Angele Sarge, ačiū Tau, kad esu su manimi dieną naktį!

Angele Sarge, ačiū, kad girdi mane!

Mano Angele Sarge, meldžiuosi Tau ir Tavęs prašau, ateik į mano sapnus, mane apkabink, paguosk, nuramink, suteik man vilties, nuskraidink toli toli, ten, kur nėra mirties!

Angele Sarge, apsaugok mane nuo vidaus ir išorės priešų, nuo visų, kas man kenkia, kas mane keikia ir kas mane prakeikia, kas man pavydi ir blogo linki, Angele Sarge, leisk man su Tavimi paskraidyti, pajusti sparnų plevenimą sau už nugaros, suteik man lengvumo, nesvarumo būseną, išmokyk švytėti ir šviesti kaip žvaigždei, leisk bent akimirką, bent šimtas tūkstantąją sekundės dalį pažvelgti į Dievo veidą!Angele Sarge, išgydyk mane miegančią nuo visų ligų, apvalyk ydas, nuplauk nuodėmes, numaldyk aistrų karštį, baimių stingulį, abejonių drungnumą, padaryk mane tyrą ir skaisčią, nesutepamą, nesunaikinamą, amen!!!"

Gyvenu gerai. Savaitgalį buvau namie. Rugsėjo pirmąją negalėjau patikėt, kad jau. Ryt trečiadienis. Sunki diena. Pirma vokiečių. Antra proistorė. Nebus dviejų ankstyvosios LDK istorijos. Grįšiu po pirmos. Lauks darbas studijų įvadui. Jei tik bus noro ir jėgų prieš laisvą ketvirtadienį.

Gražuolę Marytę Antanas karštai

Išvydęs pamilo ir nusprendė štai

Nueis jis pas tėvą su tokia žinia

Tėveli, manau kad vienam būt gana.



Išklausė jį tėvas, ir sako iškart

Sūnau, tavo meilei nenoriu pritart

Prieš dvidešimt metų Marytės mama

Man buvo ant šieno truputį žmona.



Manau, kad tau aišku, kalbu apie ką

Ana šienapjūtė viskuom čia kalta

Todėl ir Marytė, teisybė tikra,

Išeina sesuo tau, o man ji dukra.



Supraskim, nesmerkim Antano už tai,

Jei keikdavo šieną kas žingsnis piktai

Kol sykį Onutę kažkur pakely

Sutiko, o šienas.. bala matė jį!



Ir vėl jis pas tėvą, Tėveli, gana,

Onutė sutinka būt mano žmona!

Bet tėvas išklausęs žodžius vos tik šiuos

Jam tarė, sūnau, pasakyt tau ruošiaus..



Matau, kad tau ženytis laikas, tačiau

Kadais aplink jos mamą sparną rėžiau

Todėl ir Onutė, merga nors graži

Tikra tau sesuo ji, sakau, dievaži!



Vajetau, Antanas, po to, net baugu

Metus vengė, slapstės nuo kaimo mergų

Kol sykį, atrodo, buvo švenčių diena,

širdy ugnį uždegė jam Albina.



Bet tėvui, galvoja, geriau neminėt

Nes vėl paaiškės, kad ir ta giminė

Todėl viską mamai sūnus paklusnus

Nuėjęs išklojo apie tėvo griekus.



Kažkaip gan linksma viską klausė mama

Be reikalo marčią neparvedi man

Atvirai jeigu šnekam, žinok, tiek jau to

Nereik paisyt tėvo, sūnus tu ne jo!

Pirmdienio pirma pusė/korėm Mykolą :D

Ketvirtadienis

Anksti kėliau, pavalgiau ir piko metu nuo buto iki Saulėtekio važiavau virš valandos nieko, ne primoji buvau, bet eilės nebuvo, gavau sutartį, užpildžiau ir dar Znutą su Znutiene sutikau apgyvendino ketvirtam aukšte ha, atėjus čia nebuvo lovų, paskui atsirado tik čiužiniai... tą dien nebesuliaukėm ir dingom kas sau :D

Penktadienis

Kadangi buvau pamiršusi įsidėti nuotraukas, tai teko pasidarius naujas lėkt į Saulėtekį, kad gaučiau leidimą, su kuriuo Leokadija įleis nebumbėrdama :D prieš tai dar pasiėmiau savo LSP visas tas veiksmas truko gal tris minutes. Laiptai užlėkiau "pasiceavit" kas naujo kambary. Laiptinėj sutikau Aivarą. Tai va, atidarau duris ir matau dvi atneštas dideles lovas didelis bus platu miegot, bet tada taip negalvojau, užrakinau duris ir lėkiau į Kamčiatką, gi Dovilė kraustėsi tądien nuvažiavaum, radau, padėjau... maža kamurkėlė, lova carinė/marinė. Pasiekėm Akropolį, pasiėmėm dar vieną LSP, šįkart Dovilės. Pavalgėm ir lėkėm į butą, ten atsigavom.l Kas skaitė, paštą tikrinosi, o kas nesėkmingai bandė apsirengt ką nors plonesnio ( tai buvau aš) Pasėdėjom Islandijos stotelės pakraščiuke esančiam parkiuke, anksčiau Cvirkos buvo po to lėtai iki katerdos aikštės ir galiausiai AŠ sugebėjau užsitempt draugę ant Gedo kalno ir galiausiai netgi į bokštą. Graži Vilniaus panorama

Šeštadienis

Vėl miestas, vėl parduotuvės ir vėl nemėgstamasis Akropolis. Bent jau pica buvo skani. Grįžom į butą, nusipirkom šampano, vynuogių ir sūrio ir patraukėm į svečius Saulėteky. Keturioliktas auštas, vaizdas pasakiškas, panos iš fuxų stovyklos. Bajeriai o grįžt vienai ir dar su persėdimu.... nesmagu buvo, jau buvo kilus mintis ant čiužinuko pliko miegot kambary, bet ne, grįžau ir dar vien ER pažiūrėjau prieš tai baletą ant parketo paslydinėjus

Sekmadienis

Išsimiegojau, atvažiavo Ieva, persimovė batus ir dingo, atvažiavo Dovilė, apsiprekinom, papietavom ir išsiskirstėm. Susikrroviau daiktus ir atvažiavau į į į..., tai žinoma, į bendrabutį nieko nebuvo, susitvarkiau, pasikviečiau Dovilę. Nusprendėm, kad reikai valgyt. Virt makaronus, o neturim nei greitinės nei tuo labiau prieskonių tai ką, einam į Lukoilą, ten niek onėra, ko reikia, tai iki artiiausios parduotuvės per du sustojimus :D nuėjom, radom, viskas OK išsivirėm, pavalgėm...

Turiu facebook
http://www.facebook.com/profile.php?id=100000142235140&ref=name

Pasiilgsiu. Net Machmudas negali jo pakeist.

Aham... girl in black

Esu jau Vilniuje. Čia daug šilčiau nei namie. Daug daug šilčiau :D

Nuotaikos geros. Ne tokios kaip sekmadienį, bet GEROS :D

Kelionė neprailgo. Stoty susitikau Gabiuką, tai iki Vilniaus važiavom, šnekėjom. Dar viena į VU. Jau nebesuskaičiuoju, kiek iš mūsų ten jau :D

Ryt anksti keltis. Bendrabutis Žiūrėsim, kas ten bus

Dabar miegot, nors noro jokio :D gal dar ER pažiūrėsiu, ryt vis tiek sunkiai keltis bus, tai valanda mažiau ar daugiau to miego

Kilo mintis, kad reiktų aktyviau papildyt savo "liveru" (dienoraščiu vadint nesinori, tai ir prilipo toks pavadinimas).

Viso to pildymo pradžia bus pavadinimo pakeitimas į "Studento užrašai" ar kažkas labai panašaus į tai

Pamėginsiu įamžint svarbiausius įvykius susijusius su pokyčiais mano gyvenime kas dar nežino, tuoj tuoj būsiu vilniete

Tai va nuotaikos geros, lagaminas beveik sukrautas, nesulaukiu trečiadienio

Nuotrauos iš www.lrt.lt

Pranešame, kad Jūs esate kviečiamas(-a) studijuoti:
Studijų programa: istorija
Aukštoji mokykla: VU
Priimtas su finansavimo pobūdžiu: VF
Pageidavimo numeris: 1
Konkursinis balas: 18.04


Dokumentai priimami nuo 2007-07-27 iki 2007-08-01, 17 val. toje aukštojoje mokykloje, į kurią esate kviečiamas studijuoti.

Linkime sėkmingai studijuoti.

Ir dar: iš vokiečių egzamoni gavau 63 procentus

Pasaka!!!

Net nesvajojau...

Tęsinys:

Istorija tik 97

Su lietuvių tai išvis pasaka visi 15

Dar informatika mokyklinis 9

Kaip sakoma šunys loja, karavanas eina, o A. Brazausko mauzoliejus tik kyla, kyla…

Rusija ėmėsi kovoti su „istorijos falsifikavimu“: Antrąjį pasaulinį karą sukėlė Lenkija

newsru.com ir lrytas.lt inf.
2009-06-04 12:58
Rusijos Gynybos ministerija stebėtinai aktyviai ėmė kovoti su istorijos falsifikavimu, kuris kenkia Rusijai. Siekdami teisybės kariškiai pranešė, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo ne Vokietija, o Lenkija.

Užsispyrę lenkai atsisakė paklusti diktatoriaus A.Hitlerio reikalavimams atiduoti dalį savo šalies teritorijos, todėl ir kilo karas.

Tekstas apie tai prieš kelias dienas pasirodė Rusijos Gynybos ministerijos interneto svetainėje skyrelyje „Istorija prieš melą ir falsifikaciją“.

Lenkijos rytinė dalis buvo išlaisvinta, o Katynės žudynės – pateisinamos

„Visi, kurie domėjosi Antrojo pasaulinio karo istorija, žino, kad karas kilo todėl, kad Lenkija atsisakė patenkinti Vokietijos pretenzijas. O jos nebuvo didelės: Gdanską prijungti prie Trečiojo Reicho, leisti nutiesti geležinkelį ir kelius, kurie sujungtų rytinę Prūsijos dalį su Vokietija“, - rašo teksto autorius, istorijos mokslų daktaras, pulkininkas Sergėjus Kovaliovas.

Jis beveik kartoja Vokietijos prieš karą skleistą propagandiną: „Didžioji Gdansko miesto gyventojų dalis buvo vokiečiai, todėl jie norėjo prisijungti prie tėvynės. Be to, Vokietija niekada nesutiko su savo teritorijos Rytuose pakeitimais, numatytais Versalio sutartyje“.

1938 metų spalio 24 dieną Vokietija pasiūlė „sutvarkyti“ problemą, tačiau Varšuva atsisakė. S.Kovaliovo teigimu, Lenkija taip darė „tikėdamasi įrodyti savo galią, o jos pagrindo neturinčias iliuzijas“ skatino šalys, laimėjusios Pirmąjį pasaulinį karą.

Toliau S.Kovaliovas rašo apie tai, kad J.Stalinui neliko kitos išeities, jis turėjo pasirašyti nepuolimo paktą su A.Hitleriu. Taip jis siekė bent trumpam atitolinti karą ir laimėti laiko jam pasiruošti.

Autorius primena, kad prieš pasirašydamas Molotovo-Ribentropo paktą, J.Stalinas siekė sukurti kolektyvinio saugumo sistemą Rytų Europoje, tačiau nesuspėjo.

Kova su istorijos falsifikacija vykdoma „Rusijos nenaudai“

Bandymai apkaltinti Lenkiją sukėlus Antrąjį pasaulinį karą – eilinis Rusijos ciniško požiūrio į istoriją demonstravimas, įsitikinęs rusų laikraščio „Naujienų laikas“ apžvalgininkas. Rusijos oficialūs asmenys dažnai prisimena istoriją, kai siekia sukritikuoti kaimynines šalis.

Apžvalgininkas primena dėl bronzinio kario perkėlimo Estijoje kilusią isteriją. Tuo metu pačioje Rusijoje kariniai paminklai buvo griaunami komercinių pastatų statytojų naudai.

Rusijos veidmainystė išryškėja ir tuomet, kai kalbama apie badą Ukrainoje: „Nuo bado nukentėjo ne tik Ukraina. Badu mirė ir pusė Pavolgio. Todėl skelbti gedulą šią proga – rusofobijos apraiška“.

Bandymai pateisinti J.Stalino ir A.Hitlerio pasirašytą paktą primena neseniai vykusius bandymus paskelbti Sovietų Sąjungos vadą „efektyviu vadovu“. Panašu, kad netrukus Rusijos Gynybos ministerija efektyviai dirbusiu vadybininku paskelbs ir A.Hitlerį – juk Rytų Europos šalys buvo pačios kaltos, kad nesutiko paklusti ir jas vokiečiams teko užkariauti.

Vokietijoje už tokias kalbas gresia administracinė atsakomybė. Bandymai pateisinti A.Hitlerį ir jo veiksmus tuoj pat atkreipia Konstitucijos sergėtojų dėmesį.

Rusijoje šiuo metu veikia komisija, kovojanti su istorijos falsifikavimu. Tačiau kol kas neaišku, ar ji atkreips dėmesį į skandalingus Krašto apsaugos ministerijos mokslininko pareiškimus.

Rusijos prezidentas D.Medvedevas ne kartą pabrėžė, kad falsifikuoti ir spekuliuoti istorija negalima. Jis pabrėžė, kad bandymai falsifikuoti istoriją tampa vis žiauresni, piktesni ir agresyvesni.

JAV

Nyderlandai

Islandija

Šveicarija