Šarlotė nekantraudama laukė vakaro. Ji norėjo kuo skubiau pradėti šokti. Darbas tądien buvo tikra kančia, o dar taip karšta. Ji sėdėjo savo laikinajame kabinete vartydama segtuvą ir ieškodama sąskaitos faktūros, tačiau ji nieko nematė prieš save. Tik skaičių makalynė visi lapai jai atrodė. Šarlotė krestelėjo plaukus, žvilgtelėjo stiklinių durų link ir vėl nuleido akis į lapus, bandydama susikaupti. Po kelių sekundžių duris prasivėrė, ir į kabinetą įėjo Džo. Šarlotė iškart pagyvėjo:
- Sveikas. Ko nors reikia?
- Sveika. Taip reikia, kad tu nuvažiuotum...
Šarlotė išklausė visų nurodymų, ir tingiai išėjo pro duris. Ji jau lipo į automobilį, kai išgirdo šiaukiant. Moteris atsisuko ir pamatė atskubanti Džo. Ji akimirka pagalvojo, kad įlips į automobilį ir nuvažiuos. Taip jau geriau pasielgti nei kur nors kartu važiuoti.
- Na? – lyg skubindama paklausė. Ji stengėsi su juo elgtis kuo šalčiau.
- Nieko. Tik palikai visus popierius, - keistai ją nužvelgdamas atsakė šis.
- O...Ačiū, - sutriko ji. Jos šaltumo kaip nebūta.
Džo apsisuko ir nuėjo, o ji pasijuto labai nejaukiai. Šarlotė pašaukė jį, bet jis sumurmėjo kažką panašaus, kad turi paskubėti. Tokia smulkmena sugadinusi Šarlotei dalį ryto, vis dėlto buvo greitai pamiršta. Darbas viską užgožė ir ji jautėsi išsunkta, kai galiausiai viską užbaigusi ir vienur ir kitur patraukė namo. Nors jai buvo paskirtas automobilis, ji niekada su juo nevažiuodavo namo. Ir taip per dienas lindėdama kontoroje, bent tas dešimt minučių kelio norėjo nukeliauti pėsčiomis. Tiesa, jei po to reikėdavo kur nors važiuoti ji turėdavo keliauti metro. Bet Šarlotei tas net gi patiko. Ji mėgo būti tarp žmonių, juos stebėti ir su jais bendrauti. Tą vakarą ji, nors žinodama, kad jos laukia šokiai, patraukė aplinkiniu keliu. Gal todėl, kad vakaras buvo daug vėsesnis, nei visa diena. Netikėtai ji pamatė Džo prie vieno viešbučio durų kažko laukiant. Jis žvelgė į kitą šaligatvio dalį, atrodė toks keistai patenkintas savimi. Ji priėjo iš už nugaros ir ištarė:
- Džo.
Jis greitai atsisuko, su baliom lakstančiom akim, tačiau išvydęs kas į jį kreipėsi iškart keistai šyptelėjo. Džo pažvelgė į viešbučio duris, ir meiliai nusišypsojęs paklausė:
- Ką čia veiki?
- Einu namo, - pamačius jo klausiantį žvilgsnį pridūrė – aplinkiniu keliu.
Džo nusišypsojo. Atrodė, kad jis nekantravo kol ji keliaus toliau. Šarlotė prisiminė trumpą įvykį garaže. Vėl pasijuto nejaukiai, tad pasistengė kuo maloniau elgtis.
- O tu ką čia veiki?
- Laukiu...Roso.
- O, norėčiau vėl jį pamatyti.
Džo sutriko. Laikas bėgo, o Šarlotė vis dar čia.
- Kur sakei šiandien eisi? Į šokius?
- Taip, - atsakė ji, pažvelgdama į Džo laikrodį – O velnias, geriau paskubėsiu. Kitą kartą...
Bet ji nebaigus sakinio nuskubėjo. Prieš pasukdama šiuo keliu, nemanė, kad taip vėlu. Matyt, iki vėlumos užsisėdėjo darbe. Tik namuose, ji nustebus pagalvojo, ką Rosas gali veikti viešbutyje. Tačiaum Šarlotė džiaugėsi kaip mažas vaikas saldainiu, kad eina mokytis šokti. Jos mintys vis grįždavo į vaikystę, prie tų laikų, kai ji šiek tiek šoko. Dabar dorai net neatsiminė kiek laiko, atrodo dvejus metus. Jos norą šokti atšaldė mama. Kai jai buvo devyneri pasitempė kulkšnį ir kurį laiką negalėjo sportuoti. Tačiau vėliau, pagijus, mama vis aiškindavo, kad neturi laiko jos vežioti į treniruotes ir panašius dalykus. Mažoji Šarlotė tikėjo mama ir kantriai laukė, tačiau taip ir nesulaukė. Dar prisiminė kaip tėtis ragino mamą vėl leistį dukrą šokti, tačiau tuo jo raginimai ir pasibaigdavo. Jokių veiksmų. Tėtis nors kartais ir prieštaraudamas mamos nuomonei, niekada jokių veiksmų nesiėmė. Galiausiai jis priimė neutralią poziciją, nusprendęs, kad jo žmona geriausiai žino ko dukrai reikia. Šarlotė iki šiol nesuprato kodėl tąkart mama nebenorėjo leisti jos toliau šokti. Tėčiui paauglystėje nebejautė jokios pagarbos vien dėl neutralumo. Ir dar dabar ji negerbia jo, myli jį, bet negerbia. Keista, kai pagalvoji, jog Šarlotė būdama tokia veikli buvo slopinama, o kitų vaikų mamos ragindavo savo vaikus kuo nors užsiimti. Daug mėgiamų užsiėmimų buvo tokiu būdu buvo atimta dar iš negalinčios apsiginti mergaitės. Nors nuoskauda mamai niekada nebuvo didelė, tačiau ji išliko visada. Šarlotė atleisdavo, bet nepamiršdavo.
Galiausiai grįžo Džein ir Šarlotei sugrįžus iš prisiminimų, jos išėjo. Miestas buvo apgaubtas triukšmo ir riksmų, nes vakare atvėsus orui visi išskubėjo tuo pasidžiaugti. Neilgai jos ėjo, kol galiausiai pasiekė savo tikslą. Džein nusivedė ją į šiuolaikinio pastato antrą aukštą. Įėjus pro vienas iš keleto durų, jos pateko į didelę salę su puikiu apšvietimu, didelimis trimis veidrodžiais ir po kojomis blizgančiu parketu. Žmonės buvo įvairaus amžiaus, kai kurie apsirengę kaip tikri šokėjai, blizgančiais ir elegantiškais rūbais, kiti paprastai, patogiai. Žmonių nebuvo itin daug, bet per dešimt minučių prisirinko dar puse tiek. Šarlotė pamatė šviesiai ornžinę sofą netoli durų pro kurias jos įėjo. Džein kaip tik ir pasakė jai ten atsisėsti. Šarlotė stebėjo žmonės, kaip ir su kuo jie kalbasi. Dauguma juokavo, tačiau buvo ir susikaupusių. Prie jos atsisėdo rudaplaukė moteris raudona, atvira, blizgančia suknele. Ji pasilenkė prie kojos ir nusiėmė batelį. Po kelių sekundžiu šalia atsirado vyras.
- Man dešinysis spaudžia, - pasakė moteris.
- Nieko nuostabaus, juk nauji, - atsakė vyras.
- Nemanau, kad šiandien galėsiu šokti, - piktai pažvelgė vyrui į akis ji, lyg jis būtų kaltas, kad batelis spaudžia.
- Na, ir kaip nori, - abejingai atsakė jis.
Moteris atsilošė ir beviltiškai sumosikavo rankomis. Tada pakeltu balsu išrėžė:
- Tu gali likti, jei tau tiek terūpi.
Vyras tik beviltiškai pažvelgė į ją. Moteris nusiėmė antrą batelį ir nuėjo į rūbinę. Vyras tik atsiduso ir nusekė jai iš paskos, aiškiai norėdamas, pats nesupratęs už ką, atsiprašyti. Šarlotė, kurį laiką žiūrėjo į rūbinės duris pro kurias tai įeidavo, tai įšeidavo žmonės. Staiga salėje kilo šurmulis ir ji atsisuko pažiūrėti kas vyksta. Pasirodė treneriai, tad visi sustojo į vietas. Jis buvo aukštas, beveik juodų plaukų, žalių akių, per daug ilga nosimi, bet labai gražiu lupų, kurios dabar šypsojosi. Buvo apsirengęs juodu blizgančiu apdaru su raudonu apvadu aplink apykaklę. Ji buvo žemesnė, bet irgi ganėtinai aukšta, blizgančiais kaštoniniais plaukais, tamsiom akim ir putliomis lūpomis. Apsirengusi raudona suknele. Šarlotė pamanė, kad ji grakštumo įsikūnijimas. Treniruotė buvo pradėta nuo keletos pratimų, o pirmasis šokis buvo samba. Užgrojus muzikai Šarlotė iškart panoro pakilti nuo sofos ir prisidėti prie šokėjų. Tačiau ji kantriai sėdėjo, akimis ieškodama Džein, kurios nematė nuo pat įėjimo į salę. Džein šoko su kažkokiu neaiškios plaukų spalvos, nerangiu vaikinu. Tiesa ir pati Džein kol kas neatrodė, bent kiek grakštesnė. Po kurio laiko iš rūbinės išėjo blogais bateliais nepatenkintoji. Ji greitai išlėkė pro duris, matyt, rūbinėj ši pora tik dar labiau susipyko. Už minutės pasirodė ir jis, nepersirengęs. Atsisėdo šalia Šarlotės ir stebėjo šokėjus. Staiga jis krepėsi į ją:
- O gal man reikėjo eiti paskui ją?
Šarlotė išsimušė iš vėžių, tik paklausė:
- Apie ką jus?
- Jus gi viską girdėjote, neneikite, - maloniai šypsodamasis atsakė jis.
- Aš negirdėjau kas įvyko rūbinėj.
- Tiesa, bet aš nesupratau ko ji ant manęs užpyko, - klausiamai pažvelgė jis.
- Na, ji norėjo, jog jus paragintumėt ją eiti šokti. Arba, kad pagailėtumėt, jog ji negali šokti, - atsakė Šarlotė.
- Tikrai? – nustebo jis, - nesupaisysi tų moterų.
- O viskas labai paprasta. Kai kurios, kaip jusiškė, nori, kad būtų priešingai nei jos sako. Jei sako, kad nešoks, jus turite ją raginti. Aš beveik garantuota, kad šiek tiek pasispiriojus ji būtų sutikus.
- Bet kodėl ji taip daro?
- Iš dalies ji taip įsitikina ar ji jums rūpi. Tačiau manau, kad grįžus ji supras kaip tai kvaila, - nusišypsojo Šarlotė.
- Aišku. Na, mano sužadėtinės būdas ne iš lengvųjų.
- Bet tai jums patinka, ar ne?
- Gal...Bet tai jau pradeda kartais erzinti, - susimąstęs pasakė jis.
- Kartais visi kuom nors erzina, - atsakė Šarlotė.
Jie nutylo ir kurį laiką stebėjo šokėjus.
- Jus tik žiūrite, ar galvojate taip pat šokti? – paklausė jis.
- Galvoju, - nedrąsiai atsakė mmoteris, - mane atsivedė Džein.
Jis klausiamai pažvelgė į ją, ir Šarlotė pamojo į jos pusę.
- Ta, kur su akiniuočiu šoka.
- Aaaa... Ji taip pat čia neseniai.
- O jus?
- Trys metai, - atsakė jis apžvelgdamas, taip gerai pažįstamą salę.
- Oho, - kažkodėl nustebo Šarlotė.
- Nieko ypatingo, kai kurie dar ilgiau, - atsakė jis pamodamas į vieną porą, kuri sukosi labai greitai pačiame salės viduryje.
- Nuo pat pradžių su sužadėtine?
- Ne, aš ją čia ir sutikau. Galbūt todėl dar ir esu čia. Mus suvedė parketas.
- Žavu. Tai ėjote vienas šokti?
- Taip.
- Jus mane vis labiau stebinate, - įdėmiai nužvelgė savo pašnekovą ji.
- Kodėl? – susidomėjo jis.
- Dažniausiai moteris nori šokti ir prikalbina kartu eiti savo gyvenimo partnerius.
- Nustebtumėte pamačiusi, kiek ateina čia vienišų vyrų. Bėda ta, kad pamatę, kaip kiti šoka pamano, jog jie taip nesugebės ir daugiau nebeateina, o moterys pasilieka.
- Tačiau čia vien poros, - dar kartą apžvelgė šokėjus Šarlotė, kurie dabar jau šoko rumbą.
- Dažniausiai, jei greitai neatsiranda poros, pasiūloma eiti šokti linijinius šokius. Po to jei atsiranda, kartais, pakviečiama moteris čia, tačiau n etaip jau dažnai grįžta. Čai vietos yra tik poroms. Na, ar patinka jums čia?
- Taip, - linksmai sužyburiavo akimis moteris.
- Gal norite pašokti? Geriau nei sėdėti, - įdėmiai pažvelgė į Šarlotę vyras.
Po trumpos pauzės Šarlotė sutiko. Jis pamokė ją pagrindinių žingsnelių ir po kiek laiko jie sukosi ne ką ne praščiau už kai kuriuos jau besimokinančius ilgiau. Šarlotė jautėsi lyg jos siela būtų pakilusi iš pelenų. Jos gyvenimas nusidažė naujomis spalvomis. Tačiau laikas prabėgo neįtikėtinai greitai. Tik kai visi skirtėsi prie jos priėjo treneriai, jie pasisveikino ir pakalbėjo apie treniruotes:
- Tačiau šiuo metu mes neturime jums partnerio. Žinoma, labai gaila, nes šokate puikiai, bet kol kas galime pasiūlyti tik linijinius šokius, - paaiškino treneris Gregas.
- Ne! Aš susirasiu partnerį, - nuleido akis Šarlotė.
- Tada puiku. Pasimatysime kitą kartą, - atsisveikino trenerė Šanon.
Džein nekantravo eiti namo, jos nuotaika buvo sugedusi. Ji skundėsi dėl partnerio ir dar dėl kažko, bet Šarlotė norėjo atsisveikinti su savo pirmuoju šokių partnerių čia. Džein vis labiau nekantravo, kai jis pagaliau pasirodė persirengęs. Šarlotė priėjo prie jo:
- Buvo malonu.
- Man taip pat. Ateisite kitą kartą? – pasidomėjo jis.
- Žinoma. Tikiuosi susirasti partnerį, - šyptelėjo ji.
- Tada viso gero. Turiu skubėti namo, raminti savo brangiausios.
- Viso, - atsisveikino Šarlotė.
Jis nuėjo prie durų, bet neatidaręs jų, atsisuko:
- Beje puikiai šokat.
- Ačiū, - nuoširdžiai nusišypsojo Šarlotė.
Pagaliau jos išėjo ir Džein be galo džiaugėsi, kad pagaliau ištrūko. Jos nuotaika visai buvo subjurusi, o Šarlotė tiesiog spindėjo.