Sandra kalbėjosi su Fiona, kol saulės spindulys žaidė jai ant rankos. Už lango virė gyvenimas, bet jos šnekėjosi taip ramiai ir santūriai, kad atrodė lyg atvykusios ne iš šio laikmečio. Lyg jų pašnekėsys buvo sulėtintas, tačiau jame buvo daugiau pasakyta, nei tų beskubančių žmonių padaryta. Neskubus žodžiai buvo labiau apgalvoti, ne tokie berekšmiai ir skaudus. Jų pokalbis buvo lyg suderintas mechanizmas, galbūt kiek išsibalansavęs nesimačius tiek laiko, tačiau tobulai paprastas. Kažkokia gražios draugystės paslaptis slypėjo tarp šių moterų. Gabrielė tai jautė ir kartais net pavydėjo savo mamai tokios draugės. Ji, žinoma, turėjo Lizą, bet tai nebuvo tas pats. Dabar kurį laiką stebėjusi jas, ji tyliai įėjo į kambarį norėdama pasisveikinti su Fiona. Toji, atrodo, labai apsidžiaugė pamačiusi Gabrielę.
- Angelėlį mano, kokia tu išgražėjus, - sušuko ji.
- Labas, Fiona, - pasisveikino Gabi, seniai matytą. Kaip tau sekas?
- Puikiai, puikiai. Tau?
- Hm... Gerai.
- Kas čia per atsakymas. Juk žinai manęs toks netenkina. Papasakok man ką nors, angelėlį, - žybtelėjo akim Fiona.
Gabrielė šyptelėjo, jausdama nepasitenkinimą.
- Na gi. Linksma vasara? – norėjo iš jos ką nors išpešti Fiona.
- Nebloga, - sukdama galvą, kaip kuo greičiau išsinešdinti atsakė mergina.
- Tik... Kaip su vaikinais sekasi? – valiukiškai paklausė ji.
Gabrielė sutriko. Fiona niekada neklausinėdavo tokių dalykų, na tik kartais, bet visada juokais. Tačiau dabar ji nori rimto atsakymo, o ji nežinojo koks tas atsakymas galėtų būti. Kažkas yra, bet kas tai? Nežinodama ką sakyti, Fionai įkyriai bežiūrint į ją, Gabrielė apsimetė jog nori atsigerti, tad priėjo prie stalo ir prisipylė apelsinų sulčių. Tuo momentu į kambarį įėjo tėtis ją išgelbėdamas nuo nemalonios padėties. Jis pasisveikino su Fiona ir taip pat buvo apibertas klausimų lavina. Tačiau Gabrielė, norėdama kuo greičiau pabėgti iš čia, sušuko:
- Tėti, ar negalėtumėm kartu nueiti į... Na kur nors nueiti?
- Žinoma, - po trumpos pauzės atsakė jis. Senokai kur nors buvo su Gabriele tik dviese, tad nustebo gavęs šį pasiūlymą.
- Puiku. Eime, - apsidžiaugė Gabi.
- Bėgi nuo mūsų, angelėli? Na nieko mes dar pasimatysim, - nusišypsojo Fiona.
Gabrielė jai nusišypsojo ir spruko iš kambario. Neapkentė būti tardoma ir tuo labiau mamos draugių. Tėtis atėjo po kelių minučių, keistai į ją žiūrėdamas.
- Angelėlį? – paklausė jis ironiškai.
- Ji mane taip visada vadina. Tik anksčiau nekartodavo kas antrame sakinyje, - atrėžė Gabrielė. Anksčiau negirdėjai?
- Matyt neatkreipiau dėmesio. Juk mažesnė buvai. Dabar jau... – jis nutilo, lyg tik dabar supratęs kokia jau subrendusi jo dukra.
- Taip, dabar jau nebetinka. Na kur eisime?
- Kur norėtum?
- Nepatikėsi, bet norėčiau į planetariumą.
- Puiku, - apsidžiaugė Džo.
Planetariumas tai vieta kur jis vesdavosi Gabi kai buvo maža. Visata – neįminta žmonijos mįslė, tada žavėjo ją labiau nei žaidimai su lėlėmis ar kiti vaikiški malonumai. Džo visada mėgo viską kas su tuo susiję. Abejojo ar yra nematęs bent vieno filmo apie žvaigždes, planetas, galaktikas ir kosmoso tyrinėjimus. Nuo pat tų laikų, kai savo senelio buvo supažindintas su Mėnuliu, kaip Žemės palydovu, o ne tik kaip su šviečiančiu blynu naktį, jis domėjosi šios neišsiamiamos, mus gaubiančios nakties paslaptimis. Vaikystėje Gabrielė buvo šiek tiek tuo susidomėjusi, tačiau vėliau jos susidomėjimas dingo ir iki šios dienos jie beveik net nekalbėjo apie visatą.
- Keista, kad panorėjai ten nueiti, - vairuodamas automobilį pasakė Džo, greitai pažvelgdamas į šalią sėdinčią dukrą.
- Visai ne. Galbūt niekada tai man nebus taip įdomu kaip tau, tačiau patikėk aš nepraradau susidomėjimo. Kartais vis paskaitinėju internete ar kur kitur įdomių faktų ir teorijų.
- Aš maniau, kad tai tau nebeįdomu.
- Tu daug ko nežinai, - tyliai pasakė Gabrielė.
- Ar tikrai labai daug? – po pauzės paklausė Džo.
- Na gal nelabai. Aš tik šiaip pasakiau, - teisinosi ji.
- Gabi... – atrodo jis nerado tinkamų žodžių.
- Tėti, tu žinai kiek tėvams ir reikia žinoti. Daugiau aš pati nenorėčiau išduoti. Tik kai kurie mano gyvenimo faktai atrodo tau praslysta pro akis, - padrąsinančiai nusišypsojo Gabrielė.
- Turbūt tai tiesa, angelėlį, - rimtai atsakė Džo.
- O baik, - suirzo mergina.
- Gerai.
- Todėl tu man ir patinki. Sutinki su viskuo ką aš sakau, - nusijuokė Gabrielė.
Džo taip pat nusijuokė. Dabar jis inirtingai ieškojo vietos pastatyti automobiliui, kartu galvodamas kaip atsitiko, kad jis nežinojo savo dukros domėjimosi visata. Matyt, tikrai kai kurie jos gyvenimo momentai praslydo jam pro akis.
Laikas planetariume praslinko labai greitai. Išeinant iš jo žvaigždžių spindesys, paukščių tako ūkas vis dar atrodo buvo prieš akis. Nuostabu kokios gelmės slepiasi aplink mus, galėtum pasijusti menkas, bet jautiesi išskirtinis, kad štai gali tai matyti, kas taip gražu, paslaptinga, žavinga, bet baugu. Didinga yra visata, atrodo tokia atvira, lyg sakytų: „prašau tirinėkit, pažinkit mane, bet jus to nesugebat, aš per daug jums nesuprantama, per daug tolima ir didelė, per daug aš apglėbiu ir per daug slepiu, o jus tai baugina, baimina, nes jus nepažįstat manęs, bet beprotiškai siekiat sužinoti kuo įmanoma daugiau.“ Žmonės bijo ko nežino, todėl ir tyrinėja viską, nepalieka ramybėje gamtos tvarinių. Gabrielės mintys sukosi lyg planetos savo orbitoje, priartėdavo, praslinkdavo lėtai, nutoldavo ir po to vėl iš naujo grįždavo. Ji tyliai ištarė:
- Tikriausiai žmogui neduota suprasti jos.
- Ką? – neišgirdo Džo.
- Sakau, kad žmogus tikriausiai niekada neužkariaus visatos. Manau tai beveik vienintelė jam neįveikiama jėga.
- Nebūk tokia tikra, - suabejojo jis.
- Aš beveik tuo esu užtikrinta. Visata primena filosofiją. Tokia plati, gili ir stebuklinga. Kartais išgirdę kokius nors žodžius mes pažiūrime kitu kampu į pasaulį, žmoniją. Visatos begalybė ir yra kitas kampas, kurį mus labai sunku, gal net neįmanoma suprasti. Ne visiems ji skirta, kaip ir filosofija ne visiems reikalinga.
- Tačiau pažiūrėk kas dabar darosi - kosminis turizmas.
- Tai tik dar viena banalybė. Turi pinigų ir pakankamai drąsos, gali skristi. Grižęs galėsi pliurpti kaip tai fantastiška ir nepakartojama. Tačiau kiek tame tiesos? Kiek tu ten pamatysi? Ne, visatos paslaptis nėra tokia paprasta. Iš ties tos paslapties gal net nėra. Galbūt čia ir slypi visas gudrumas, - sėsdama į automobilį pasakė Gabi.
Tylėdami jie parvažiavo namo. Gabrielė jautėsi keistai. Ji visada budavo šiek tiek pasimetusi tarp savo svarstimu po pabuvojimų po žvaigždėtu kupolu. Džo buvo pamalonintas po tiek laiko kur nors nuėjęs su dukra, tuo labiau, kad tai buvo viena mylimiausų jo vietų. Ši diena jam jau savaime atrodė maloni, net Sandra nevarsto jo savo prislėgtu, įtūžusiu žvilgsniu.