Sara sėdėjo, žvelgdama į Temzę, mastė apie žmones, kuriuos ji myli ir kuriais ji džiaugiasi. Jos vidų buvo apėmusi tokia ramybė, šiluma ir santarvė, kad ji nenorėjo pakilti iš vietos ir sugrįžti ten, kur mama elgiasi su ja, kaip su visiškai palaužta būtybe, vis gaili jos ir viską jai daro. Sara norėjo, kad pagaliau kas nors pasakytų: susiimk pagaliau, susigyvenk su tuo ir baik verkšlenti, kaip maža mergaitė, kuriai atėmė lėlę. Ji žinojo, kad jei taip kas nors pasakys, pagaliau ji susimastys, kad per daug apie tai galvoja. Dabar moteris tiesiog negalėjo liautis apie tai galvoti. Vis kasdien sau kartojo, kad laikas juos pamiršti ir suprasti, kad likimas jai buvo toks žiaurus ir negalvoti kas būtų jeigu būtų, nes tai naudos neduoda, tik sukelia daugiau skausmo. Ji viską - tai suprato, bet jai reikėjo paramos, ne gailesčio. Sarai reikėjo, kad kas nors suteiktų jai stiprybės. Bet kas jis galėtų būti, ji nežinojo. Ji taip tikėjos, kad tai galėtų būti Džo. Bet jis per daug susižavėjęs ta Šarlote, be to dabar jo namuose vyrauja didžiausia nesantarvė. Sara jau ir nebežinojo ar ji gali juo pasitikėti, kaip anksčiau. Bet kodėl ji negali? Juk Džo beveik nepasikeitė. Jai, kaip ir anksčiau, gera ir smagu su juo bendrauti. ,, Taip Džo toks pats geras draugas, bet kažkodėl aš nebegaliu jam išsipasakoti” mąstė Sara. ,,Aš įgijau kažkokį kompleksą. Kažkoks absurdas”. Taip Sara sėdėjo nuo ryto iki vakaro upės pakrantėje. Visą laiką tokia vieniša figūra, prie galingos ir sraunios upės. Tokios pat galingos, kaip jai likimo siusti išbadymai. Daugiau ji nieko per dienas nedarydavo, tik sėdėdavo prie Temzės, tokia apatiška viskam aplinkui. Kartais ji grįždavo namo ir tapydavo per naktis. Tik taip galėjo pabėgti nuo savo minčių. Darbas geriausia išeitis kai skauda. Sara sėdėdavo vieniša, bet nuo to tik laiminga. Tačiau tą vakarą kažkas atsisėdo šalia. Sara iš pradžių net neatkreipė dėmesio, bet staiga šaižiai suskambėjo to kažko mobilusis telefonas. Ji piktai pasuko galvą ir vieną akimirką pamanė, kad mato deivę. Jos šilkiniai tamsus plaukai švelniai krito ant pečių, jos didelės migdolo formos akys žaviai spindėjo, kol ji kalbėjo telefonu. Tačiau ne jos grožis pakerėjo Sarą, tegu grožiu žavisi vyrai, ji tiesiog spindėjo šiluma, meilumu ir nuoširdumu. Ji buvo tokia šarminga ir moteriška. Ji kalbėjo ne angliškai, todėl Sara nusprendė, kad ji užsienietė. Nors kas šiais laikais neturi giminių ar verslo reikalų užsienyje. Tačiau ji buvo kažkokia dieviška. Kai baigė kalbėtis ir įsidėjo telefoną į rankinuką, pasuko galvą į Saros pusę. Sara geriau įsižiūrėjo į jos akys. Jos slėpė kažką, buvo tokios paslaptingos ir gilios, kaip kad pasakojo Džo. ,, Nejaugi...” pagalvojo Sara. ,,Negali būti” suabejojo. Moteris prabilo:
- Atleiskit? – jos balsas buvo švelnus.
- Oi, atsiprašau. Nieko, - atsiprašė Sara ir nusisuko.
Jos taip sėdėjo kokias dešimt minučių. Staiga toji prabilo:
- Puiki ta upė Temzė, ar ne?
- Aha, - nesusigaudė Sara. Jai pasirodė keista, kad ana nori pasikalbėti, ar čia tik pastebėjimas.
- Ar jus kas diena čia sėdite? Kiekvieną dieną eidama iš darbo matau jus, - tos moters balse skambėjo susidomėjimas.
,, Tai jau įžūlu” pagalvojo Sara, bet atsakė:
- Šiuo metu taip.
- Nenorėjau kištis. Man tik buvo labai smalsu. Bet galbūt jūsų toks įprotis, - nuoširdžiai atsiprašė moteris, matyt pastebėjusi suirzimą Saros balse.
- Nieko tokio, - pasakė ji ir iškart atsileido.
Po kiek laiko toji moteris pakilo ir jau norėjo eiti, kai Sara paklausė:
- Ar jus Šarlotė?
Toji atrodė nustebusi. Ji atsisėdo ir įtariai žvelgdama į Sarą, tyliai sušnabždėjo:
- Taip. Bet iš kur jus tai žinote?
- Jus turbūt pažįstate Džo?
- Taip, - dar tyliau pasakė Šarlotė, bet jai jau viskas pradėjo aiškėti, - jus turbūt Sara?
Šįkart nustebo Sara:
- Taip. Ar jis jums pasakojo apie mane?
- O, kur nepasakos: ,,kokia ta Sara nuostabi draugė. Aš jos taip buvau pasiilgęs”. O jis jums pasakojo apie mane?
- Na žinoma. Jis tiesiog pakerėtas jumis, - atsakė Sara ir iškart susigriebė. Na kokia jus puiki bendradarbė ir taip toliau.
Jos abi pažiūrėjo vieną į kitą ir nusišypsojo, bei pradėjo juoktis. Kaip keistai jos susipažino. Sara pagalvojo: ,,na, kur tas Džo nebus pakerėtas šios moters”.
Šarlotė žvelgė į Sarą ir jai darėsi aišku, kad ši moteris išvarginta savo liūdesio ir sielvarto. Jos akyse slėpėsi šie jausmai. Todėl Šarlotė nežinojo ką jai pasakyti:
- Na jis turbūt norėjęs mus supažindinti, bet jam to nebeprireiks.
- Taip. Tai kaip jums Londonas? – paklausė Sara, nors jai visai nebuvo įdomu.
- Puikus miestas. Tiesa man labiau patinka Barselona. Nežinau kodėl. Galbūt mane ten žavi Gaudi architektūra, klimatas ten labiau man priimtinas.
- Be to ir žmonės ten draugiškesni, - pasakė Sara.
- Na...
- Juk taip ir yra. Man taip pat patinka Ispanija. Tačiau mano keliai iki ten retai tenusidriekia. Aš kur kas labiau pažįstu Paryžių, - paskutinis žodis jai tiesiog užstrigo gerklėje.
- Tikrai, ar ten dažnai lankotės? – pasidomėjo Šarlotė.
- Aš ten gyvenau, - atsakė Sara džiaugdamasi, kad Džo visko neišpliurpė šiai moteriai.
- Tikrai. Ir kur jums geriau, ten ar čia? – tikrai susidomėjusi paklausė Šarlotė.
- Čia, - užsikirto Sara. Ji žinojo, kad meluoja, nes dėl tam tikrų priežasčių ji ten išlėktų, kad ir šia akimirka.
- Na ir puiku. Aš niekada nebuvau Paryžiuje.
Sara neatsakė, nes suskambėjo Šarlotės mobilusis. Ji atsiprašė ir atsiliepė. Sara tuo pasinaudojo, atsistojo ir nuėjo. Nuostabioji Šarlotė jos nebežavėjo, nes privertė, nors ir ne tyčia, sugrįžti prie skaudžiausios temos.