Lietaus lašai savižudiškai tyško ant lango, vėjas siautėjo medžių šakose grasindamas jas nulaužti, o medžiai garsiai aimanavo, priešingai nei paukščiai, kurie tyliai priešindamiesi vėjui ieškojo saugios vietos. Dangus atrodė išsiverž iš savo neaprėpiamų ribų ir sudaužys viską aplinkui, kunkuliuojantys debesis buvo juodesni už tamsiausią šešėlį, o tolimas griaustinis vis artėjo. Nelauktai vėjo šuoras pasigavo mažą paukščiuką ir vartydamas jį kulversčiu nunešė tolyn. Šarlotės akis išsiplėtė iš siaubo ir ji užtraukė žaliuzes, sugrįždama prie savo darbo. Tačiau audra už lango nedavė ramybės nė sekundei, už kelių minučių prasidėjus perkūnijai, medžio šaka su didžiausiu trenksmu trenkėsi į langą. Moteris numetė likusį nebaigtą darbą ant stalo, vis vien jau pasibaigęs darbo laikas, tik ji norėjo užbaigti pildyti šiuos poperius. Tačiau dabar už bet ką kitką labiausiai troško gįžti į laikinuosius namus, kurie bent jau nebuvo tryliktame aukšte. Į lauką ją mažiausiai traukė išeiti tokiu laiku, bet save ramino tik dešimčia minučių kelio. Netikėtai koridoriaus gale Šarlotė susitiko Džo. Jie apsikeitė šypsenomis.
- Tu vis dar čia? – paklausė Šarlotė.
- Tą patį galėčiau pasakyti ir apie tave, - atsakė Džo.
- Norėjau kai ką užbaigti, bet...
- Eime, parvešiu tave namo, - pasiūlė vyras.
Šarlotė sutiko, nes tai buvo geriau negu eiti pėsčiomis tokiu oru. Jie sustojo prie jos namų, kai ant jų vos neužskrido kažkokios reklamos dalis. Šarlotė pasakė:
- Pavojinga tokiu oru tau važiuoti namo. Gal nori užeiti, išgerti ko nors ar...?
Džo žinojo, jog turi pasakyti – ne, bet jis nesugebėjo. Dėl dviejų priežasčių jis sutiko: tikrai ne pats saugiausias metas buvo važiuoti namo ir viena nuostabiausių moterų pasaulyje jį kvietė užeiti. „Greičiausiai antroji priežastis turėjo daug daugiau įtakos“ pagalvojo jis, kai juodaplaukė rakino savo buto duris. „Tikiuosi Džein namie“ tuo pačiu metu galvojo moteris jausdama šalia stovintį vyrą. Ji stebėjo kas ją patraukė už liežuvio pasiūlyti štai tokį vakaro praleidimą. Už kelių sekundžių ji įsitikino, kad sekretorės nėra namie ir tai labai pasunkino padėtį. Džo atsisėdo ant sofos pažvelgdamas per didįjį pusaapvalį langą į lauke šėlstantį vėją ir dangų. Chaosas įsivyravo gamtoje, kaip ir Šarlotės širdyje.
- Hm, ko norėtum? – paklausė ji.
- T...Taurės vyno, - vos nepasakęs tavęs atsakė tyliai Džo.
Moteris pradėjo ieškoti vyno, kuris turėjo būti kažkur, tik kur ji niekaip neprisiminė, nes jautė, kad Džo žiūri į ją. Pagaliau suradus butelį raudono vyno, paėmė dvi taures ir pastatė ant stiklinio stalo.
- Leisk man, - pasakė Džo, paimdamas butelį ir atkimšdamas jį.
Šarlotė tykiai atsisėdo šalia ir paėmė pripiltą vyno taurę. Vienu momentu jų rankos susilietė ir ji pajuto virpulį nubėgantį nugara. Jie sedėjo nieko nekalbėdami, tik jausdami vienas kitą šalia. Džo žiūrėjo į jos žvilgančius plaukus pasklidusius nugara, į jos veido profilį. Kažkas joje buvo dieviško, kažkas ko nebuvoje jokioje kitoje jo matytoje moteryje. Ji atsisuko į jį droviai šypsodamasi, tada jų akis susitiko. Ir vėl Džo pamiršo visą pasaulį paskesdama jos žvilgsnyje tokiame švelniame, bet kartu ir atsargiame. Nuostabios, gilios, nežemiškos akis ir ilgos blakstienos nunešė ji tolyn. Tai truko neilgai, Šarlotė nusuko akis ir lyg ieškodama preteksto šiam savo veiksmui apžvelgė tuščias kambario sienas.
- Jos tokios tuščios, - tyliai pasakė.
- Kas? – nesuprato Džo, vis dar nejausdama žemės po kojomis.
- Sienos. Norėčiau kokio nors paveikslo.
- Taip, reikėtų, - nė nepažvelgdamas į sienas pasakė jis. Gal Saros kuris nors patiktų.
- Tikrai. Gal galėtum suorganizuoti mums susitikimą? – apsidžiaugė Šarli.
- Su malonumu, - nuoširdžiai atsakė Džo.
Jie vėl nutilo. Tyla atrodė daug jaukesnė nei pokalbis, daug nuoširdesnė ir mielesnė. Šarlotė pakilo iš vietos ir grakščiu žingsniu nuėjo link muzikos centro, audros garsai jai visai nepatiko. Ji atidžiai peržiūrėjo diskus rankoje ir išrinko vieną. Užgrojo tylus džiazas.
- Tikiuosi neprieštarauji? – paklausė moteris.
- Ne, - atsakė Džo.
Kuri laiką Šarlotė stovėjo prieš Džo akis, kol muzikos garsai pagavo ją. Ji lėtai pradėjo linguoti ir tada lėtu šokio žingsniu priėjo prie jo.
- Ar pašoksime?
Džo nieko neatsakė. Šokti jis nemėgo, na nebent labai išskirtinėm progom, ar tai buvo viena iš jų jis nežinojo. Tačiau ji suviliojo jį, taip elegantiškai ir grakščiai apsisukdama. Jie lėtai šoko viduryje kambario ir Džo tiesiog negalėjo patikėti kaip ji skaniai kvepia. Tačiau jis pasidavė, ir paliko ją vieną šokti, dėl dviejų priežasčių: nebuvo geras šokėjas ir iš šono ją stebėti daug maloniau. Kuri laiką Šarlotė pasisukinėjusi viena atsisėdo šalia Džo ir linksmai paklausė:
- Kodėl palikai mane viena? Taip negalima.
- Aš nesu geras šokėjas, - sumurmėjo Džo.
- Eime su manim į šokių pamokas. Man kaip tik reikia partnerio.
- Na jau ne, - šyptelėdamas atsakė jis.
- Kodėl? – susidomėjo ji, jos akis primigtinai žvelgė į jį.
- Na, tiesiog, - jis nežinojo kaip mandagiai pasakyti jog nenori, nors pasiūlymas buvo viliojantis. Juk Šarlotė, o ne bet kas kitkas šoktų su ja.
- Gerai, supratau. Tik po to nesigailėk, - žaismingai atsakė Šarli, vaidindama šiek tiek nuliūdusią, ji nuleido savo galvą.
„Pas visas moteris tie patis ginklai“ pagalvojo jis. Ir po dar kelių jos raginamų, jis rado puikų pretekstą - Sandra. Šarlotė pati nustebo, kaip apie tai nepagalvojo. Tada galutinai tyla užkariavo juos. Jie tik paslapčiomis žvelgė vienas į kitą. Jų pečiai susilietė ir jie atsisuko vienas į kitą, veidai buvo vos per kelis centimetrus. Jos lūpos suvirpėjo, jis bevaliu žvilgnsiu pažvelgė į jas ir atrodė, kad jiems neliko nieko kito tik susilieti. Tą pačią akimirką jie išgirdo rakinamų durų garsą ir į vidų įsiveržė Džein. Džo ir Šarlotė atsitraukė vienas nuo kito ir mintyse padėkojo Džein. Muzika nutilo, audros šėlsmo beveik nebesigirdėjo ir Džo pakilo. Atsisveikino ir išskubėjo kelionei namo. Šarlotė sėdėjo žiūrėdama į tą vietą, kur prieš kelias akimirkas dar sėdėjo jis. Ji staigiai atsistojo ir nuėjo į vonią, užsirakino ir pažvelgė į veidrodį. „Po velniais ką tu darai? Džekai, Džekai man reikia išgirsti tavo vardą. Aš juk myliu tave. Bent jau iki šiol taip maniau. Ką man daryti? Ką man dabar daryti? Šokiai. Kas tau užplaukė? Kodėl aš jau nebe aš?“ galvojo Šarlotė ir jos akių kampučiuose pasirodė ašaros. Bereikšmingos, nieko nepakeisiančios ašaros nugalėjo ją. Ji nežinojo ką daryti ir dabar beliko jai vienintelis kelias – verkti, ne todėl, kad to jai reikėtų, todėl, kad nieko kito nebeliko.