Išaušo blausus rytas. Aplink buvo tyla ir ramybė, tik paukšteliai čiulbėjo savo odes rytui. Kartais sušlamėdavo vienas kitas medžių lapelis. Ant jaukaus, nedidelio, rąstinio namelio su šiaudiniu stogu, apaugusio vijokliais pirmojo laiptelio prie įėjimo stovėjo Sara. Ji giliai kvėpavo gaiviu ryto oru. Tada peršoko likusius laiptelius ir nubėgo taku. Ji visada kas antra ryta eidavo bėgioti, o nepabėgioti esant Džo sodyboje būtų tikra nuodėmė. Moteris prabėgo pro raudonais, sultingais obuoliais pasipuošusias obelis. Tada trumpam stabtelėjo nusiskinti pora trešnių ir nubėgo toliau pro liaunas vyšnias. Sara išsuko iš tako ir nubėgo per trumpai nukirpta žolę, prabėgdama pro nedideli ežerą. Jame turškėsi kelios antis. Prie ežero augo keli plačialapiai medžiai ir nuostabi aukšta ir labai sena liepa. Ji truputi buvo pasvirusi į ežero pusę ir sudarydavo nuostabu pavėsį, kai karšta diena norėdavai pasislėpti nuo saulės. Staiga iš už toliau esančio miško pakilo didelis paukštis. Jis sklendė ramiai ir oriai, beveik nemosuodamas sparnais, tai buvo vanagas. Jis skrido vis arčiau Saros ir ji sustojus, užvertė galvą į viršų. Stebėdama paukščio brėžiamus ratus danguje, išgirdo greitus žingsnius už nugaros. Ji atsisuko ir pamatė Gabrielę. Ji pribėgo plačiai šypsodamasi ir smagiai jai modama.
- Stebi paukščius? – linksmai paklausė.
- Taip, - atsakė Sara, vėl pažvelgdama į dangų, bet vanagas jau buvo šiek tiek nutolęs.
Gabrielė pasakė, kad eina maudytis ir nulėkė prie ežero. Sara dar kuri laiką pastebėjo tolstanti paukštį ir nusprendė bėgti atgal į sodybą. Įlėkus į vidų, pamatė, kad Džo dar miega. Ji atsiduso ir sušuko:
- Kelkis!
Džo pramerkė vieną akį ir kažką sumurmėjo, kad dar nori miego.
- Nevalia pramiegoti tokio ryto! – pasakė Sara – einu padarysiu pusryčius.
- Gerai, - sumurmėjo Džo.
Jis lėtai pakilo iš lovos ir pradėjo rengtis, girdėjo kaip virtuvėje tarška indai, girdisi verdantis arbatinukas ir kažką dainuojanti Sara. Po kiek laiko ji sušuko:
- Kur, po galais, šaukštai, peiliai ir šakutės?!
Džo net sutriko. Jis įėjo į virtuvę ir nužvelgęs ją, išlemeno, kad turi būti viename iš stalčių.
- Ką reiškia viename iš stalčių? Tu nežinai kur stalo įrankiai?
- Nelabai, - prisipažino Džo.
Sara nusijuokė ir palingavo galva, lyg galvodama – vyrai.
Jie kartu išrausė visą virtuvę, bet surado tik didelį medinį šaukštą. Sara nuėjo į kitą kambarį ir peržiūrėjo visas spinteles ir spintas, bet niekur nebuvo nieko net panašaus į stalo įrankius. Džo sutrikęs dar karta peržiūrėjo visas spinteles ir rado į stiklainį sukištus vienkartinius peilius ir šakutes. Sara nepatenkinta pasižiūrėjo į jo radinius:
- Ar tu įsivaizduoji, kaip sunku supjaustyti duona su vienkartiniu peiliu?
- Mmm, - numykė Džo ir pabandė atpjauti duonos riekę.
Tačiau peilis tik įbrėžė į duonos paviršių. Tada Džo paspaudė jį stipriau ir jis sulinko, kaip kablys. Sara pradėjo juoktis ir paėmė kitą peilį ir pabandė atpjauti. Po didelių pastangų peilis sulūžo, bet viena duonos riekė buvo atpjauta. Tada paėmė paskutinį peilį:
- Su šiuo turime supjaustyti likusią duoną.
Kadangi tai buvo beveik neįmanoma abu nusijuokė ir pakaitomis, bijodami stipriau paspausti peilį bandė atpjauti duonos. Pavyko atpjauti dar dvi riekes, bet tada peilis išsprūdo Sarai iš rankos ir nukrito ant grindų. Sara begaudydama jį nuvertė pieno indelį, pastatyta ant stalo ir paruošta įsipilti šio balto skysčio į kavą. Iš jo pradėjo bėgti pienas, Džo norėdamas jį pastatyti nustūmė lėkštę su taip sunkiai atpjautomis duonos riekėmis. Lėkštė sudužo, o duona paskendo piene. Sara ir Džo pažiūrėjo vienas į kitą liūdnom akim gedėdami duonos, ir tada vienas iš kito mimikos besijuokdami, puolė šluostyti grindų. Tačiau abu beieškodami šluostė tik atsitrenkė vienas į kitą daug kartu, kol nusprendė sustoti. Jie atsisėdo ant kėdžių besijuokdami, o pienas vis dar maža srovele bėgo nuo stalo ant grindų ir skandino duoną vis didesniame tvenkinyje. Į virtuvę įėjo Gabrielė, ji tik išplėtė akis ir paklausė:
- Ką judu čia darėt?
- Gaminom pusryčius, - vis dar nesuvaldydama juoko pasakė Sara.
Gabrielė pastatė pieno indelį ir iššluostė balą, bei išvariusi juos iš virtuvės, pradėjo gaminti pusryčius. Po dešimties minučių ji su padėklu sumuštinių ir arbatos puodeliais nuėjo prie senosios liepos, po kuria sėdėjo Džo ir Sara. Gabrielė padėjo padėklą ant medinio stalo ir atsisėdo ant kito suolo. Džo išpūtė akis:
- Kaip tu supjaustei duoną?
- Ach, judu. Nemokat ieškoti. Taigi duoninėje, buvo ir supjaustytos duonos.
- Aaaa, - pasakė abu susižvalgydami.
Jie sėdėjo po liepa ir pusryčiavo. O oras vis labiau kaito, kažkur sučiulbėjo volungė, sušlamėjo medžio lapai ir kažkur, labai toli, pasigirdo pralekiančio automobilio garsas. Atrodė laikas slinko labai lėtai ir skubėti gyventi nėra ko. Todėl jie tiesiog puse dienos taip ir prasėdėjo ten, šešėlyje, kol paunksnė nepavirto karščiu. Gabrielė ilgesingai pažvelgė į ežerą ir tarė:
- Turbūt šoksiu į jį.
Gabrielė nulėkė į namą persirengti. Sara pažvelgė į ežerą ir pamanė eisianti taip pat persirengti, bet Džo paklausė:
- Kaip manai, kas iš jos bus?
Sara sutriko:
- Džo, tu niekada neabejojai savo dukra.
- Sara, aš ir dabar neabejoju. Tačiau ji... – atrodė Džo ieškojo žodžių išreikšti jį kamavusias abejones.
- Nesuprantu, - įdėmiai pažvelgė Sara į savo draugą.
- Ji nežino ką norėtu veikti baigusi mokyklą, o tai jau kitąmet. Ji nežino savo tėkmės.
- Džo, - nusišypsojo Sara, - retas tokio amžiaus žino ką norėtų dirbti, ko norėtų siekti. O tu pats ar žinojai?
- Turbūt ne. Bet ji net neturi savo mėgstamos srities, kuria galėtų užsiimti.
- Ach, radai dėl ko jaudintis. Ji gali pasirinkti dabar viena dalyką, o po kelių metų jos susidomėjimas gali pakrypti visai į kitą pusę. Ir tai nieko nuostabaus. Aš tada galėjau atiduoti galvą už savo įsitikinimus, bet dabar gerai pagalvočiau kalbėdama apie tuos pačius dalykus. Džo, ji puiku mergina, su ja lengva draugauti, ji stipri. Gabrielė tikrai ras kuo užsiimti. Geriau nesijaudink, o džiaukis šia nuostabia popiete, - ji atlošė galvą atgal ir prisimerkusi pažvelgė į dangų.
- Taip, džiaukimės, - niūrokai pasakė Džo.
Sara pažvelgė į jį. Pamatė susimąsčiusias akis, ir kietai sučiauptas lūpas. Ji padėjo ranką ant jo peties. Džo pasisuko į ją ir nusišypsojo jai, moteris vėl atlošė galvą. Tuo metu prabėgo Gabrielė ir įsibėgėjusi nėrė į vandenį. Džo žiūrėjo kaip ji maudos, Sara atsistojo ir pasakė, jog taip pat eina persirengti. Kai ir Sara buvo ežere, ji paklausė Gabrielės:
- Tai nesugalvojai dar ką norėtum veikti ateity?
- Žinoma, kad žinau. Būsiu psichologė ar kas nors panašaus. Aš noriu padėti žmonėms išspręsti jų problemas, - pasakė Gabrielė ir panėrė.
Sara priekaištingai pasižiūrėjo į Džo. Ji išlipo iš vandens, ir šluostydamasi rankas, pasakė:
- Na matai, ji jau pasirinkus. Bet tu nežinojai.
- Man ji nesakė, - teisinosi jis.
Vakare jie išėjo pasivaikščioti iki miško. Cirpė žiogiai, saulė laidosi į savo naktinį prieglobstį. Gabrielė paaiškino, kad vakar kai tėtis niekaip neatvažiavo, Luiza prikalbino savo tėti atvažiuoti jos pasiimti. Tik vakare jie susivokė, kad čia turėjo būti dar vienas žmogus. Gabrielė juokėsi iš to, sakydama, kad taip galima pamiršti ir savo vaikus. Tada Džo paklausė:
- Ar tu tikrai įsitikinus, kad nori būti psichologe?
- Na nebūtinai ja, gal sociologe, na kuo nors...
- Aš suprantu, bet tai sunku, užsikrauti kitų žmonių rūpesčius sau. Juk ir pats turi savų, o dar klausytis kitų ir stengtis jiems padėti. Tu turi mokėti atsiriboti nuo jų, kad jie nekankintų tavęs pastoviai.
- Taip, tėti, bet juk padėti kitiems tai nuostabiausias dalykas pasaulyje. Gyventi tik sau yra taip savanaudiška, gyventi tik dėl kitų gal per daug altruistiška, geriausia surasti viduriuką. Padėti kitiems pasijausti bent kartais laimingiems ir jausti, kad tu gyveni, o šiaip švaistai savo gyvenimą. Jausti malonumą padedant, bet nepaaukoti savęs visos. Užtektų bent jau tiek kiek skiri sau, skirti ir kitiems. Tiek dirbant toki darbą, tiek kasdieniame gyvenime savo artimiems žmonėms. Bet tik jus pažvelkit koks nuostabus ir slėpiningas miškas naktį.
Jie pažvelgė į mišką. Puikus, didingas, paslaptingas, tamsus ir šiek tiek šiurpokas miškas tyliai ir lėtai alsavo. Tolybėse viena po kitos įsižiebė žvaigždės, sušvito kaip pjautuvas mėnulis. Jie lėtai, beveik nešnekėdami parėjo namo. Gabrielė pasakė eisianti gulti, Sara dar kiek pasėdėjus su Džo, taip pat nuėjo miegot. Džo pasižiūrėjo į savo mobilųjį telefoną ir rado trys praleistus skambučius nuo Sandros. ,,Po galais ko ji nori“ pagalvojo jis. Jis paskambino jai. Sandra atsiliepė susierzinusi:
- Kur tu esi?
- Sodyboje, - atsakė Džo susipratęs, kad nepaskambino Sandrai.
- Bet ar tu bent kiek mąstai? Galėjai pranešti, - piktai išrėkė Sandra.
- Atleisk, užsimiršau, - nuoširdžiai atsiprašė Džo.
- Na, žinoma. Tu visada pamiršti, - pavargusiu balsu sumurmėjo Sandra.
Džo nieko neatsakė, žinojo, kad geriau nepradėti ginčytis.
- Beje, kas dar ten su tavim, kad sugalvojai pabūt?
- Tik aš, Gabrielė ir... Daugiau niekas, - sumelavo Džo.
- Gerai, - po trumpos pauzės atsakė jo žmona – labanaktis.
- Labanaktis.
Džo pažiūrėjo pro langą į siūbuojančius medžius, į jų slankiojančius šešėlius ir nuėjo miegoti.
Brėkštantis rytas vėl prikėlė namelio gyventojus pradėti naują, galbūt šiandien atnešiančią ką nors ypatingo dieną. Sara pabudo pirmoji ir po obelimi stebėjo saulėtekį. Didelė, apvali kaip diskas, šviesiai rožinė saulė kilo iš už miško, palikdama kitą pasaulio pusę mėnesienos globoje. Moteris giliai įkvėpė ir paletė kojų pirštais vis dar rasota žolę. Ji maloniai kuteno ir Sara nusišypsojo. Jos atmintyje iškilo vienas rytas, kai tokia pati saulė ir tokia pati žolė ją lydėjo kelyje kartu su Džimiu. Sara prisiminė, kad taryt jie susipyko. Tačiau ji niekaip negalėjo prisiminti kodėl. Akyse ji matė tolstančią Džimio figūrėlę, kai jis visiškai nuliūdęs pradėjo bėgti nuo jos keliu tolyn. Taip pat jos galvoje vis skambėjo jo žodžiai: ,, o aš tikėjau“. Moteriai per skruostą nubėgo ašarą. Ji žinojo, kad tai vienintelis kartas kai jie buvo susipykę. Sara tyliai sumurmėjo: ,, o aš tikėjau“. Dangų vėl praskrodė vanagas, priversdamas ją pakelti galvą ir nusinešdamas jos skausmą. Moteris vėl buvo pakerėta jo skrydžio. Tačiau ji išgirdo prasiveriančias namelio duris ir pasukusi galvą, pamatė Džo. Jis jai pamojo ir nusišypsojo. Sara padarė tą patį ir nusiskynusi obuolį, lyg priežastį buvimo po obelimi, nuėjo prie jo. Jie kartu patraukė prie aukštos tujos, jos šešėlyje gulėjo rąstas, kažkada nuo žaibo kritusio medžio dalis. Jie atsisėdo ant jo, ištiesė kojas ir šyptelėjo vienas kitam. Virš žolės suplasnojo drugelis, toliau nuo medžio šakos pakilo mažytis paukštelis, o virš geltonos gėlės žiedo sudūzgė bitė. Viskas taip trapu ir tyra. Jiedu, dvi sudraskytos sielos ieškančios harmonijos, platus neaprėpiamas dangus ir tyla, atrodė daugiau nieko nėra, nei šalia, ne toliau... Pasigirdęs padangų cypimas priminė apie realybę, kažkas lėkte įlėkė į kiemą. Jie nematė kas tai, nes buvo uždengti tujos, tačiau Džo suprato ir ta pačia akimirka susinervino. Atsidarė automobilio durelės ir pasigirdo skubus žingsniai ant dulkėto kelio link namo, tyliai sucypė atidaromos namo duris ir pasigirdo nustebintas balsas:
- Mama, ką tu čia veiki?
Atsakymo nebuvo. Tik girdėjosi, kaip per grindinį nukaukšėjo batai, o dar greitesni žingsniai nulėkė per sodą. Džo pakilo ir liūdnai pažvelgė į Sarą. Ji stengėsi neparodyti nusivylimo, tačiau jos žvilgsnis sakė „nieko nuostabaus“. Džo lėtai nuėjo link namo, lyg stengdamasis kuo daugiau atitolinti šį susitikimą. Jis pamatė visur lankstančią Gabrielę ir ją sustabdęs paklausė:
- Kaip?
- Įniršusi, - atsakė Gabrielė.
- Bet ji iškart negalėjo žinoti, - nustebo Džo.
- Mašina, - atsakė dukra.
Džo pažvelgė į sidabrinę mašiną, ir išgirdęs artėjančius žingsnius, giliai įkvėpė. Jis atsigręžė ir jo akis susitiko kitas piktas akis, jos lūpos buvo kietai suspaustos, lyg ji bijotų prasižiot. Sandros rankos virpėjo, o palaidi plaukai plevėsavo į visas puses. Atrodytų tokioje tolumoje pasirodė Sara. Sandra sustojo prie jo ir pažvelgė per petį, sekdama Džo žvilgsniu. Ji išbalo, sušnopavo, lyg drakonas, ir išplėtė akis. Jis žinojo, jog dabar pasipils žodžių tirada, todėl paprašė Gabrielės nueiti šalin. Šių nesąmonių jai girdėti nereikėjo. Tačiau Sandra pastovėjusi įsitempusi ir negailestingų žvilgsniu verdama Sara, staiga subliūško. Jos pečiai nusviro žemyn, keliai šiek tiek sulinko, o akys užsimerkė. Sandra lėtai patraukė link automobilio, įsėdo į jį ir užsikniaubė ant vairo. Džo sutriko, ji niekada nepasiduodavo, ji netgi mėgo kelti skandalus. Gabrielė, atrodė, irgi nežinojo ką daryti. Jeigu ji dabar išvažiuos, nežinia kas gali atsitikti, be to ji viską eilinį sykį ne taip suprato. Džo neužtikrintai nužingsniavo link mašinos, tačiau Sandra iššoko iš jos, lyg atgavusi jėgas ir nulėkė į namo vidų, šaukdama: „taip nebus, aš nepralaimėjau“. Pro langą išskrido Saros rankinė. Sara išplėtė akis iš nustebimo. Džo sustingo vietoj, o Gabrielė puolė kelti rankinės, tačiau moteris ją aplenkė.
- Nereikia, brangioji, - pasakė.
Sara nuėjo prie automobilio ir įsėdo vidun, tik tada Džo atsipeikėjo.
- Ne, Sara! Ji neturi teisės taip elgtis!
- Džo, dabar jai niekas neįrodys kitaip nei ji pati mano. Geriau aš nesipainiosiu. Atleisk, bet aš nenoriu dar labiau pabloginti šios situacijos. Man tikrai gaila, kad taip išėjo. Liūdniausia, kad Gabrielė tai matė, - atsakė Sara.
Ji išvažiavo, nespėjus Džo paprotestuoti antrąkart.
Sandra stovėjo tarpdury, Džo pažvelgęs į ją tik papurtė galvą. Sandra buvo įbedusi į jį akis, laukdama jo priekaištų ir pasiaiškinimų. Tačiau jis nebeturėjo ką pasakyti, ir taip pat į ją žvelgė, laukdamas... Pats nežinojo ko. Pasigirdo atodūsis ir jų akyse tik švystelėjo šviesus plaukai, Gabrielė apsisuko ir nubėgo. Sandros akys akimirka išsiplėtė ir ji subliūško. Dingo visas jos ryžtingumas. Džo tik piktu žvilgsniu nutvilkė Sandrą. Kažkur tolumoje sučirpė paukštis, nuo ežero pakilo trys antis ir nepatenkintos suplasnojusios sparnais dingo už medžių.