Adriana sėdėjo sukryžiavusi kojas ir rūkė. Ji žvelgė pro balkono kraštą žemyn. Jai patiko stebėti žmones. Ji nežinojo kiek čia dar sėdės. Adriana tiesiog rūkė ir nemąstė apie nieką. Tik kartais mintyse apgalvodavo kokio žmogaus batus, rankinę, šalį ar kitą aprangos dalį. Staiga ji pamatė juodaplaukę, aukštą ir labai ploną moterį, kuri vedėsi pulką šunų. ,,Žavu” pagalvojo Adriana, net pati nesuprasdama kas jai žavu. Akimirkai ji pakėlė akys į dangų, o po to nužvelgė horizontą. Kai vėl nuleido akis pamatė einantį vyrą, kuris žingsniavo lėtai. ,,Vienišas” pagalvojo Adriana. Staiga tas vyras pažvelgė į viršų ir jo akys susitiko su Adrianos akimis. Jai pasirodė, kad tą vyrą yra jau kažkur mačiusi, tik niekaip neprisiminė kur. O tuo tarpu vyras net sustojo bežiūrėdamas į ją, po to lyg susigėdęs nuleido galvą. Moteris greitai sučiupo šalia gulėjusi rankšluostį, mat ką tik buvo išsimaudžiusi vonioje, ir švystelėjo per balkono kraštą. Rankšluostis nukrito prie to vyro kojų. Jis jį pakėlė ir pažvelgė į viršų. Pamatė sujudant moters lūpas, bet neišgirdo ką ji sušuko, nes gatvėje buvo per daug triukšmo. Tada moteris atsistojo, parodydama, kad ji tuo ateis. Už poros minučių pro viešbučio duris išėjo patarnautojas ir, susiradęs vyrą su rankšluosčių, pamojo jam. Kai tasai priėjo, patarnautojas pasakė:
- Nueikite į 314 kambarį ir nuneškite tą rankšluostį. Taip prašė ten gyvenanti moteris.
- O jus negalite to padaryti? – paklausė nustebęs vyras, vardu Džo.
- Ne ji sakė, kad tik jus galite rankšluostį atnešti, - atsakė patarnautojas ir nuėjo.
Džo stovėjo sutrikęs. Jis jau norėjo mesti tą prakeiktą rankšluostį ir nueiti, bet jis to negalėjo. Džo įėjo į viešbutį ir pasuko prie liftų, jautėsi kažkaip nejaukiai. Užkilęs į trečią aukštą ir, pagal rodyklę pasukęs kairėn, lengvai susirado tą kambario numerį. Jis pasibeldė ir išgirdo balsą:
- Atidaryta.
Dabar Džo jau nebeabejojo, kad tai tą pati moteris aerouoste ir pas Rosą bute. Tas balsas buvo gundantis, seksualus ir gana žemas. Džo pravėrė duris ir pažvelgė į vidų. Ji, apsirengus su lengvu šilkiniu chalatėliu, stovėjo prie balkono durų ir laikė vyno taurėje rankoje. Jos putlios raudonos lūpos sujudėjo ir prabilo:
- Užeikite ir uždarykite duris. Šiandien oras ne per šilčiausias, o čia susidaro skersvėjis.
Džo nesąmoningai uždarė duris. Tada ji ,grakščiai pakėlusi ranką, atsigėrė mažą vyno gurkšnelį ir tada jos lūpos dar labiau paraudonavo. Ji koketiškai nusišypsojo ir šiek tiek pasilenkusi pastatė taurę ant stiklinio stalelio. Tada moteris pasuko link jo, priėjusi ištiesė ranką ir paėmusi rankšluostį, pasakė:
- Dėkoju.
Tai pasakiusi ji dėkingai nusišypsojo ir pakštelėjo jam į skruostą. Nuo jos dvelkė gaivus, gėles primenantis, kvapas. Moteris grakščiai atmetė plaukus ir jos vienas petys apsinuogino. Ji prigludo prie jo ir pabučiavo į lūpas. Džo jau buvo pamiršęs ką reiškia, kai moteris tave bučiuoja aistringai,bet dabar tai prisiminė. Tačiau jis atstūmė ją, nors ir labai to nenorėdamas, ir pasakė:
- Aš vedęs.
Moteris paėmė jo ranką ir numovė žiedą, taip lengvai ir greitai, lyg darytų tai kasdien.
- Ne šiandien, - pasakė, apsivydama jo kaklą rankomis ir dar labiau priglusdama.