Šarlotė, kai Sara nuėjo, vis dar tebekalbėjo telefonu. Tačiau tai jau buvo kitas skambutis, iš kito žmogaus. Ji šio skambučio ir laukė, ir ne. Šarlotė stengėsi kalbėti kuo švelniau:
- Džekai, čia puiku. Žmonės su kuriais man tenka dirbti labai malonus, o Džein čia jaučiasi, kaip devintam danguj.
- Taip... Labai gerai, bet aš taip norėčiau, kad tu sugrįžtum. Man labai trūksta tavęs, mieloji, ir man reikia tik tavęs, - atsakė jai šiek tiek irzlus balsas.
- Na, na, nebūk toks savanaudis, - linksmai sušuko Šarlotė. Jos akys bėgiojo po upės krantine, lyg kažko ieškodamos, lyg ieškotų išsigelbėjimo.
- Žinai, man visa tai labai nepatinka, - lėtai ištarė irzlusis Džekas.
- O, aš žinau. Bet patikėk viskas bus gerai. Aš greitai sugrįšiu pas tave ir tada mes daugiau neišsiskirsim. Tau nereikia jaudintis dėl manęs, aš čia tikrai puikiai jaučiuosi, - švelniai pasakė moteris.
- Gerai, gerai. Bent jau tau gerai, - liūdnai pasakė Džekas.
- Ir tau greitai bus gerai. Džiaukis kuo dabar gyveni ir galvok tik apie tai ką dabar veiki. Aš greitai sugrįšiu ir mes būsime be galo...laimingi, - paskutini žodį Šarlotė, tiesiog sušnibždėjo.
Jie dar truputi pasikalbėjo ir atsisveikino. Šarlotė lėtai pakilo ir patraukė į laikinuosius namus. Bet ar ji norėjo, kad tai būtų tik laikinieji namai? Moteris negalėjo patikėti, kad ją taip užvaldė Džo. Ji nesuprato ką jam jaučia. Šarlotė žinojo, kad tai ne meilė. Ji mylėjo Džeką, bent jau iki tol kol čia atvažiavo. Sunku buvo Šarlotei, nes nebesusigaudė savo jausmuose. ,,Ką aš jaučiu Džekui? Nežinau... Ką aš jau Džo? Nežinau... Tai beviltiška. Tačiau jei ilgiau čia liksiu aš galiu jį pamilti. Tai irgi beviltiška. Juk jis turi žmoną ir dukrą. Šarlote, privalai baigti apie jį galvoti. Juk jis tik žmogus” mąstė moteris. Eidama gatve ji įdėmiai žvelgė į kiekvieną žmogų. Visi jie skubėjo savo reikalais. Bet ar bent vienas buvo kamuojamas tokiu pat jausmų, kaip ir ji. Šarlotė suprato, kad kiekvienas jų turiu savo bėdų ir kiekvienam atrodo, kad jos didžiausios. Štai, kad ir Sara. Ji ką tik paliko vyrą ir dabar liūdi dėl savo skyrybų. Turbūt ir jai atrodo, kad jos nelaimė pati didžiausia. Šarlotė galvojo ar jai nepaprašyti, kad ją parsiustų atgal į Berlyną. Ten ji kasdien nesutiktų Džo ir galėtų jį pamiršti. Bet nuo problemų nereikia bėgti, reikia jas išspręsti, nes ramiai vis tiek negalėsi gyventi. Be to ir firmoje neaišku kaip sutiktų jos prašymą, tačiau tikrai jie nebūtų patenkinti. Tačiau kaip išspręsti šią problemą Šarlotė tikrai nežinojo. Ji pyko, kad ją čia atsiuntė. Dabar ji galėtų laiminga su Džeku susikibę rankomis eiti per miestą ir jos galvoje nešmėkščiotų joks kitas vyras. Dabar, kai ji taip ilgai laukė, kol ja pasitikės ir išsius į užsienį, Šarlotė pyko ant visos savo firmos vadovybės. ,,Po velnių, kodėl jie nepasiuntė Tomo, kodėl ji taip prašėsi į Angliją?” pyko ji. Ir visą kelią eidama namo keikė tuos aukštuose postuose sėdinčius verslo gigantus.