Labas, mylimas ir niekada nebūsiantis pamirštas,
http://www.point.lt/blog/212019/paskutinis-laiskas
Plunksna15 (20)
Lietuva, Šilutės rajonas
Rašau su keistu ilgesiu savo širdyje. Rašau lyg galėdama atsikratyti meilės, kurią nešioju savo širdyje, kuri visa Tau skirta. Deja, atsikratyti jos nenoriu. Tai lyg priminimas visko, ką turėjome, ką kūrėmės ir kuo kažkada ABU šventai tikėjome.
Nepykstu, visiškai. Jaučiuosi taip, lyg niekada neturėjau dėl ko pykti. Jaučiuosi lyg galėjusi nepykti ant Tavęs visai. Tik žinau, kad tokias iliuzijas mes susikuriame, kai jau būna per vėlu, norėdami save suėsti, norėdami sugriauti tas tvirtas sienas, kurios palaiko stiprybę. Kiek daug visko susikuriame savo galvoje netekę, pamiršę kaip mylėti, kaip tikėti amžinybe, kuri tokia trapi. Kiek daug pažadame sau ir tą pačią akimirką pamirštame. Tiek daug visko, o tiek mažai beliko žodžių tam išreikšti.
Turbūt dažnai tuo abejojai, bet su Tavimi aš buvau laiminga. Nepakartojamai. Tu priversdavai mane juoktis net būnant piktai. Tik dabar suprantu, kad būdama su Tavimi aš švytėjau. Aš buvau laimė. Aš mylėjau Tave ir man tai suteikė stiprybės. Dabar aš irgi myliu Tave, dėl to jaučiuosi stipri kaip niekada. Kas ta meilė, kai nebėra to, kurį myli? Bet Tu esi. Tu visada būsi mano širdyje. Niekada jos neapleisi, nes aš neleisiu. Man nereikia Tavo fizinio kūno. Man nereikia girdėti Tavo balso. Man užtenka žinojimo, kad esi. Tikiuosi, kad esi laimingas. Tikiuosi, kad džiaugiesi kiekvienu savo sprendimu. Tikiuosi, kad Tau niekada dėl nieko nereikės gailėtis. Ir aš net nekalbu apie save.
Atsiprašau, bet Tu tiek daug manęs sugriovei. Tiek daug sunaikinai. Negalėčiau pasakyti, kad tai buvo tik negerumai, kuriuos nešiojausi, nes sudaužei tiek daug gero. Bet aš nepykstu. Nematau nei vienos priežasties, dėl kurios turėčiau. Taip, norėčiau dar užduoti milijoną klausimų, išsiaiškinti tūkstančius paslapčių. Ir kiek daug Tau norėčiau pasakyti, bet, atrodo, kad tai sunaikintų viską, kad Tau to paprasčiausiai nebūtina žinoti.
Dėkoju Tau, kad buvai mano gyvenime. Pavertei jį mažu stebuklu. Aš prisimenu mūsų žvilgsnius mokykloje, aš pamenu tuos nedrąsius prisilietimus vienas prie kito, tuos baimės kupinus susikibimus rankomis. Aš pamenu vakarą, kai dalinomės žodžiais ir žvilgsniais, kurie reiškė tiek daug, kurie vertė degti viduje iš malonumo. Tu privertei mane virpėti. Privertei garsiai juoktis. Iš visos širdies. Tu privertei tikėti tuo, kuo niekada netikėjau, kol nesutikau Tavęs.
Tu - mano dovana. Vertinau Tave, tik gal per mažai. Mylėjau Tave, gal per menkai. Džiaugiausi, kad Tu esi, gal tik per mažai tai rodžiau. Jaučiau Tave, gal tik pamiršdavau sau tai priminti. Mėgavausi Tavo prisilietimais, Tavo alsavimu man į kaklą, mėgavausi Tavo buvimu ir tyla. Tu buvai ir Tavęs nereikėjo ieškoti.
Linkiu Tau laimės. Tokios, kokios nepatyrei su manimi. Linkiu Tau meilės, kurios trūko iš manęs. Nors sakei, kad ne aš čia kalta, bet negi ne taip visada sakoma norint palikti? Tik aš nesijaučiu palikta. Jaučiuosi paleista. Ačiū Tau. Ne už tai, kad paleidai, už tai, kad pripažinai sau, kad nebenori stengtis.
Žadu visada Tave mylėti, bet taip, kaip mylėjau šiuos dvejus metus, daugiau nebemylėsiu. Nei Tavęs, nei ko nors kito. Ir tai nereiškia, kad kita meilė bus prastesnė, aš manau, kad ji bus geresnė, nes mylėjimas Tavęs mane išmokė daugiau negu galėjau tikėtis.
Ačiū.