.... if you can live - even for one day ... not know how I live and that I'm OK - it means you can live without me, and all other days ....

.. Only from the a weak men - for the women have a headache. From the strong men - the women get only enjoy !! ...

Люблю – запах кофе; Люблю – шум моря; Люблю – когда исчезает головная боль; Люблю – когда на меня оборачиваются на улице; Люблю – когда процесс важнее результата. Люблю – когда люди улыбаются; Люблю – когда меня обнимают друзья; Люблю – когда от песни по спине бегают «мурашки»; Люблю – когда после снега светит солнце; Люблю – когда моя подруга говорит: «Ты все -таки странная…»
Люблю – когда дарят подарки просто так; Люблю – дарить их сама без всякого повода; Люблю – когда утром не надо вставать с постели ; Люблю – когда встаешь рано и светит солнце прямо в глаза; Люблю – массаж ног; Люблю – когда удается купить что-то классное практически даром.
Люблю – мороженное с очень горячим кофе; Люблю – когда холодно а я под одеялом; Люблю – запах корицы; Люблю – дорогие шубы; Люблю – запах дорогих духов; Люблю – когда идет сильный снег; Люблю – когда очень жарко и кажется, что кожа расплавится под солнцем; Люблю – высокие каблуки; Люблю – новые знакомства; Люблю – когда .... ПРО ходит .... день рождения.
Я очень люблю жизнь и надеюсь, что это когда-нибудь будет взаимно…
︶⁀°• Aksi •° ⁀︶ Love - the smell of coffee , I love - the noise of the sea , I love - when the headache disappears , I love - when I turn around in the street , I love - when the process is more important than the result. Love - when people smile , I love - when I hug friends , I love - when the song on the back run " goose ", I love - when the sun shines after the snow , I love - when my girlfriend says, "You all the same strange ... "
Love - when just give gifts , I love - give them myself without any reason , I love - when the morning is not necessary to get out of bed , I love - when you get up early and the sun is shining directly into your eyes , I love - a foot massage , I love - when it is possible to buy something cool for next to nothing .
Love - ice cream with very hot coffee , I love - when it's cold and I'm under the covers , I love - the smell of cinnamon ; Love - expensive fur coats , I love - the smell of expensive perfume , I love - when the snow comes , I love - when very hot and it seems that the skin melted under the sun I love - high heels , I love - new acquaintances ; love - when .... Passes .... birthday.
I love life and I hope that it will ever be mutually ...

Today was yesterday's tomorrow Today will be tomorrow's yesterday Yesterday's today was yesterday Tomorrow's today is tomorrow Yesterday's day after tomorrow is tomorrow Tomorrow's day before yesterday was yesterday The day before yesterday's tomorrow was yesterday The day after tomorrow's yesterday is tomorrow The day before yesterday's day after tomorrow And the day after tomorrow's day before yesterday Are both today The day after tomorrow's tomorrow And the day before yesterday's yesterday Are both too far away Todays turn into yesterdays Tomorrow never comes I think my tomorrow is today Or maybe it was yesterday Damn I'm not sure which is which, anyway So this is all I have left to say Don't worry about the future Don't turn your mind to the past Just live this moment while it lasts For far too soon it will also pass And don't forget Today's today is todayWhere does all the time go?

do not need it back ever again to the fire to a heap of ashes.
No need to ever go into the past, as I do, and then look for the ashes like a cat looking for
burnt houses and desperate black footprint ...
No need to date with the desire that you ever loved (and then only for the loss of memory is more painful).
Fate is nothing withdraw and change: the time has passed, you loved that are now legends like clematis who has lost already drawing power, and cursed them or hate them-useless or even funny ...
You do not need to come back to the fire, ash heap, and so stand as I stand here now.
In this wasteland only autumn winds hiss and gray dust strew on the head ...
(E.Matuzevičius)


Nereikia niekada sugrįžt vėl į gaisravietę prie pelenų krūvos.
Nereikia vis keliaut į praeitį, kaip aš darau,ir ten ieškot pelenuose kaip katės ieško
sudegusių namų beviltiško ir juodo pėdsako...
Nereikia trokšti pasimatymo su tais , kuriuos kadais mylėjome(paskui tik netekimo atmintis skaudesnė).
Likimas nieko neatšauks ir nepakeis : praėjo laikas tų, kuriuos mylėjome,kurie dabar panašūs į sakmių raganių,praradusį jau burtų galią, o juos prakeikt ar jų nekęst- beprasmiška ar net juokinga...
Nereikia vėl ateiti į gaisravietę,prie pelenų krūvos , ir taip stovėt kaip aš dabar čia stoviu.
Šioj dykvietėj tik rudeniniai vėjai švilpia ir pilkas dulkes beria ant galvos...
(E.Matuzevičius)

Жизнь слишком коротка, чтобы жить на половину...

И хочется…

Дышать полной грудью и в унисон с Ним…
Верить и не сомневаться…
Идти не «своей дорогой», а с Родным человеком рядом…
Целовать любя, а не играя…
Продолжать Его слова и фразы…
Говорить Ему в трудные минуты «прорвемся» одним лишь прикосновением
Ощущать свободу от того, что не нужно никому лгать..
Поддержать именно того Человека в нужный момент…
Сказать важные слова важным людям ни секундой раньше и ни секундой позже…
Быть всегда в Его системе координат
Улыбнуться Незнакомому Человеку и получить ответную улыбку
Ощущать, как учащается биение Его сердца от одного моего взгляда…
Всегда уметь читать между строк…
Думать головой, а выбирать сердцем…
Быть незаменимой для тех, кого нельзя заменить…
Нравится не всем… но непременно себе и Ему.
Чтобы слова всегда точно ложились на чувства и эмоции…
…а самые темные ночи были самыми короткими.
Прощать без обиды и радоваться без повода.
Не искать дружбы, но быть другом.
Прошлое оставлять в прошлом, будущее — в будущем и жить настоящим.
Находить счастье в мелочах — так как нет мелочей ни в любви, ни в счастье.

…и непременно ЛЮБИТЬ. В каждом вдохе и выдохе, в каждом взгляде и жесте, просыпаясь и засыпая, прощая и забывая, приходя и уходя, улыбаясь и плача — ЛЮБИТЬ. Любовь — это действие. Она меняет все и всех. И если живешь, неся в себе ЛЮБОВЬ, вкладывая ее во все, чего касаешься — ЖИЗНЬ никогда не будет наполовину...



Life is too short to live on half ...

And you want to ...

Breathe in unison with him ...
Believe and not doubt ...
Not go " their way ", and with the native people there ...
Loving kiss and not playing ...
Continue His words and phrases ...
To say to him in difficult times " break through " just by touching
Feel free from that do not need anyone to lie ..
Support is that Man at the right moment ...
Important words to say to the important people not a second sooner and not a second later ...
Always be in his coordinate system
Smile stranger and get an answering smile
Feel like quickens his heartbeat from one of my sight ...
Always be able to read between the lines ...
Think a head and heart to choose ...
Be indispensable for those who can not be replaced ...
Not everyone likes ... but certainly myself and him .
That words are always exactly went on feelings and emotions ...
And ... the darkest nights were the shortest .
Forgiving without resentment and without reason to rejoice .
Not seek friendship , but to be a friend .
Leave the past in the past , the future - in the future and live in the present .
Find happiness in small things - because there is no detail of any love or happiness.

And certainly ... LOVE. Each inhale and exhale , in every look and gesture , waking up and falling asleep , forgiving and forgetting , coming and going , smiling and crying - LOVE. Love - this action . It changes everything and everyone . And if you live , carrying the love, putting it in everything it touches - life will never be half ...

If a man wants you, nothing can keep him away. If he doesn't want you, nothing can make him stay. Stop making excuses for a man and his behavior. Allow your intuition (or spirit) to save you from heartache. Stop trying to change yourselves for a relationship that's not meant to be. Slower is better. Never live your life for a man before you find what makes you truly happy. If a relationship ends because the man was not treating you as you deserve then heck no, you can't "be friends." A friend wouldn't mistreat a friend. Don't settle. If you feel like he is stringing you along, then he probably is. Don't stay because you think "it will get better." You'll be mad at yourself a year later for staying when things are not better. The only person you can control in a relationship is you. Avoid men who've got a bunch of children by a bunch of different women. He didn't marry them when he got them pregnant, Why would he treat you any differently? Always have your own set of friends separate from his. Maintain boundaries in how a guy treats you. If something bothers you, speak up. Never let a man know everything. He will use it against you later. You cannot change a man's behavior. Change comes from within. Don't EVER make him feel he is more important than you are...even if he has more education or in a better job. Do not make him into a quasi-god. He is a man, nothing more nothing less. Never let a man define who you are. Never borrow someone else's man. Oh Lord! If he cheated with you, he'll cheat on you. A man will only treat you the way you ALLOW him to treat you. All men are NOT dogs. You should not be the one doing all the bending...compromise is a two-way street. You need time to heal between relationships...there is nothing cute about baggage... deal with your issues before pursuing a new relationship You should never look for someone to COMPLETE you...a relationship consists of two WHOLE individuals...look for someone complimentary...not supplementary. Dating is fun...even if he doesn't turn out to be Mr.. Right. Make him miss you sometimes...when a man always know where you are, and your always readily available to him- he takes it for granted. Don't fully commit to a man who doesn't give you everything that you need. Keep him in your radar but get to know others. Share this with other ladies..... You'll make someone SMILE, another RETHINK her choices, and another woman PREPARE.

Justinas Marcinkevičius
Meilė
Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,

Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.

Norisi pabėgti. Nesustojant lėkti. Bėgti. Pabėgti. Bet sustabdo vienintelė mintis - nuo savęs nepabėgsi.
Kartais apsimesti, kad nieko nėra, geriau, negu pripažinti sau faktą, kad viskas, kas galėjo būti, nebebus mano ir man
skirta.
Visi žino, kad visada geriau ten, kur mūsų nėra. Ten, kur mūsų nėra ir žemė apvalesnė. Ten, kur mūsų nėra ir dangus
žvaigždėm labiau nusėtas. Ten, kur manęs nėra, ir Tu laimingesnis.
Iškvėpi ir įkvepi. Apsimeti, kad gyveni toliau. O ko daugiau reikia? Galva ūžia nuo klausimų. Tu kuri dialogus savo
mintyse ir tariesi išsprendus visas problemas.

- Jeigu aš nieko nesitikėsiu, neteks nusivilti.
- Tas pats, kad pasakytum "Jeigu nenori, kad Tau sudaužytų širdį - apsimesk, kad tokios neturi."

Kiekvieną mielą dieną aš norėjau Tave pamatyti. Norėjau kasdien Tave apkabinti. Kasdien norėjau pamatyti Tavo šypseną ir
nueidama miegoti ramiai galvoti, kad ryt vėl pamatysiu Tave. Norėjau kasdien kalbėtis su Tavimi ir leisti laiką...

Kada nors, tikiu, širdis bus tuščia. Be jokių nereikalingų jausmų žmonėms, kuriems esu nereikalinga pati.

"Troškimas turėti tą, ko negali turėti, yra tikroji kančia." Taip skelbia senoji Rytų išmintis. O ką daryti tam,
kuris nuolat trokšta to, ko negali turėti ?

Kartais norisi pabusti iš sapno. Bet neina. Tai ne sapnas. Tai realybė. Sušikta realybė. Bet pati tokią susikūriau.
Ir reikia irtis į priekį. Negalima sustoti vienoje vietoje ir stovėti visiems besiskundžiant, kaip yra blogai.
Nėra blogai. Viskas yra gerai. Tiesiog aš .. tiesiog aš nesu laiminga. Tik tiek. Mažmožis. Kam nepasitaiko.
Kas to nepatyręs tegul pakelia ranką ir visiems pasidemonstruoja. Apdovanosim medaliais ir duosim saldainį.
Tegul dar labiau džiaugiasi...

Pati save guodžiu. Pati save kankinu. Pati sau draudžiu. Ir pati sau leidžiu. Pati sau ašaras šluostau. Pati save
pravirkdau. Vieniša. Vienui viena.
Nėra kam pasiduoti. Kaip ir nėra su kuo kovoti...

Kažkada dienoraščiuose užrašyta frazė "Nepriversi norėti nenorinčio", šiandien klaidžioja iš lūpų į lūpas tarp mano
draugių ir jų draugių, lyg nenuginčijama tiesa. Ir kartais tenka ją išgirsti, kaip pagalbą, kai skęstu.
Skęstu giliai įbridusi į neišbrendamą upę.

Šiandien sau mintyse vis sakau, kad "Nepriversi norėti nemylinčio", nes nenorintį priversti norėti gali.
Tereikia pasitelkti šiek tiek žavesio, šiek tiek daugiau manipuliacijos, šiek tiek šypsenos ir viskas gali pasikeisti.
Bet nemylinčio .. Žmogaus, kuris apie Tavo egzistenciją prisimena tik Tau priminus, neįtikinsi jo mylėti,
norėti Tavęs šalia, einančios iš proto. Jam nusispjaut ar Tu verki vakarais, ar nepaliaujamai ryji tai,
ko vėliau atsikratai gulėdama prie klozeto mintyse kartodama savo išrinktojo vardą.

Bet juk niekas nieko neįtikino, kad tas, kuriuo žaviesi, yra tas, dėl kurio verta keliais vaikščioti,
dėl kurio verta atsisakyti kiekvieno džiaugsmo, dėl kurio verta gyventi ir galbūt net numirti. Niekas nepasakė,
kad tas, kurį išsirinkai Tu, yra Tau skirtasis. Nors galbūt save įtikinai visiškai priešingai.

Atsipeikėjus nuo tokios psichozės darosi sunku savimi patikėti. Būna sunku patikėti,
kad galėjai šitaip kvailai elgtis ir tikėti, kad tai geriausi Tavo poelgiai gyvenime.
Ir tada vaikštai nuleidusi galvą prie draugių, laukdama, kol jos užsimins apie tą žavųjį princą,
kuris nebe toks ir žavus, o Tu tik sakysi, kad psichozė praėjo, kad gyveni toliau, kad negalvoji.
Bet kodėl taip yra? Nesiilgi, nes nėra ko. Nes jis nelietė Tavęs, kaip pačios nuostabiausios merginos pasaulyje.
Nesakė į galvą stringančių žodžių apie Tavo charakterį, veido bruožus, šypseną. O to nedarė, nes nenorėjo Tavęs pažinti.
Nenorėjo įsileisti į savo vidų, nes nemanė, kad esi to verta.

Ir kokia maža ir menka pasijauti tada, kai supranti, kad tiek daug išeikvojai dėl nieko. Dėl žmogaus,
kuris taip pat aukojasi ar aukojosi dėl kažko kito, galbūt nė per pusę neprilygstančio Tau. Bet ar tai svarbu?
Daug svarbiau nenuleisti rankų dėl mylinčio ir mylimo. Dėl to, dėl kurio verta stengtis, nes galbūt tokio nebesutiksi
šiame gyvenime. Ir niekada niekas neatpirks jausmo, kai žinai, kad ne tik Tu gali keliais eiti ir atsiprašinėti,
bet ir tas, dėl kurio šitaip stengiesi, padarytų dėl Tavęs tą patį.

Nepriversi norėti nemylinčio. Nepriversi norėti nelaukiančio, nesirūpinančio, Tavęs nematančio savo gyvenime.
Nes galbūt ne viskas visada sukasi apie Tavo norus, apie Tavo širdgėlą, apie Tavo neišpildytas svajones.
Yra kažkas daugiau. Ir tik tai supratus galima pajusti palengvėjimą.
Tada pačios rankos nusvirs ir nebesinorės nieko daryti dėl to, kuris to niekada neįvertino ir niekada neįvertins.


Gyventi reikia. Net tada, kai skauda taip, kad norisi užmigti ir nebeatsikelti. Net tada, kai verki taip,
kad nebeeina kalbėti. Taip, kad stringa žodžiai gerklėje ir atrodo, kad ir kvėpuoti jau per sunku.
Net stipriausi palūžta. Net stipriausi slepiasi lovoje, kad tik niekas nepastebėtų skausmo. Bet jie visada pakyla.
Jie visada susitvarko savo gyvenimą. Jie visada žino, kad atsistoti ir eiti tolyn tiesiog privaloma.
Nesvarbu kiek laiko prireikia taip padaryti, jie tai vis tiek padaro. Padarysiu ir aš.

Ar galima paprašyti per gimtadienį gauti geriausią dovaną pasaulyje - nieko daugiau niekada nebejausti kitam žmogui?
Ištarusi savo galvoje šį klausimą, atrodo, kad pasmerkčiau save liūdnam gyvenimui. Nors šiuo metu, tai atrodo,
kaip geriausias išsigelbėjimas, kaip viskas, ko reikia man, kad galėčiau jaustis laisva ir lengvai kvėpuoti.
Likusi pati su savimi einu iš proto. Tyliai. Neišsiduodu jokiu savo kūno judesiu. Niekuo. Tik bloga viduje.

Nebejausti. Koks malonumas būtų nieko nebejausti. Nustoti jausti šią akimirką ir nuo dabar džiaugtis tik sau skirtomis
emocijomis. Tik dėl to, ko niekada niekas negalėtų iš manęs atimti.

Kai kurie žmonės atima. Daug. Tikėjimą savimi, kitais. Viltį, kad gali būti mylima. Jausmą,
kad kažkas įstengė mylėti be jokių sąlygų. O sąlygos visada yra. Sukuria jas kažkas. Kažkodėl.
Kodėl negalima mylėti vien dėl to, kad gera jausti tą jausmą, kad gera jausti atsaką į jį?
Kodėl negalima tiesiog jausti nereikalaujant, nemaldaujant, su supratimu ir aklu tikėjimu, kad visada,
viskas bus gerai?

Kodėl visada geriausi dalykai turi baigtis?

Apsistatykime sienomis. Ignoruokime vienas kitą. Tegul skauda vienam iš mūsų, o kitas tyli. Nes kažkas nusprendė,
kad taip geriau. Be jokių pagrįstų priežasčių.

Ji kiekvieną rytą pabunda su vis kitomis svajonėmis. Tokiomis pat neišsipildančiomis, kaip ir vakarykštės.
Ji kiekvieną rytą pabunda ir tikisi, kad šitas apgailėtinas gyvenimas tėra sapnas, iš kurio dar nelaikas pabusti.
Ji kiekvieną rytą pabudusi planuoja kokia bus iki vakaro pabaigos. Ir tikisi, kad bus tokia, kokią mylės visi.
Ji kiekvieną rytą planuoja naujo gyvenimo rolę. Tiki, kad ši diena Jai atneš tik džiaugsmo. Bet atnešta tą patį atsijotą skausmą. Kurio, regis, greitai nebe pakels.
Ji pabudusi tikisi, kad gyvenimas prasidėjo iš naujo ir Ji turi tai, ko visada pavydėjo kitiems. Kad turi gražias ilgas kojas. Liekna liemenį. Šypseną vertą milijono. Balsą skambantį, kaip mylimiausia visų melodija. Akis, kurios priverčia virpėti. Rankas, kurios moka daryti stebuklus. Širdį, kuri ne tik myli, bet ir yra mylima. Tvirtą charakterį. Juoką, kuris visus nuteikia geresnei dienai. Skonį, kurio pavydi visi. Veido bruožus. Tokius, kad gatvėje į Ją atsisuktų ir ne vieną kartą. Laimę, kuria džiaugiasi tik vaikai.
Ji kiekvieną dieną pilsto tuščias viltis į kiaurus delnus. Ji kiekvieną rytą tikisi, kad šis, Jai paskutinis.
Ji meldžiasi plakatams Jos dievaičių ir nuotraukoms žmonių, kurie laimingi ir gražūs. Meldžia jų to, ko pati išpildyti nesugeba.
Ji pabunda su vis iš naujo gimstančiais žodžiais "Aš esu stipri. Aš esu laiminga."
Bet Ji netiki, kad tai Jos gyvenimas. Tiki, kad Ji jį pasiskolino iš to, kuriam buvo per sunku jį gyventi.
Ji tikėjo, kad gatvėje Jos kas nors paklaus "Ar Tau viskas gerai ?"
Ji laukė to kiekvieną dieną. Prieš užmigdama sugalvodavo tą patį iki kraujo skonio žinomą norą. Ir kiekvieną kartą nukritus žvaigždei Ji paprašydavo gyvenimo naujo.

"Juk nusipelniau." tardavo ir ašaros riedėdavo Jos skruostais.