-Поиск по дневнику

Поиск сообщений в Romualdas_Matelis

 -Постоянные читатели

 -Статистика

Статистика LiveInternet.ru: показано количество хитов и посетителей
Создан: 22.07.2008
Записей:
Комментариев:
Написано: 124





Karantinas = Карантин

Понедельник, 14 Декабря 2020 г. 14:44 + в цитатник

II banga prasidėjo jau daugiau kaip prieš mėnesį, bet rinkimai į seimą Lietuvoje sutrukdė laiku priimti tinkamas apsaugos priemones, todėl valstybė neteko dalies žmonių gyvybių.
Liūdna. 
Ir tik nuo rytojaus naujoji Šimonytės valdoma vyriausybė imsis jau, regis, pakankamų apsaugos priemonių. Tuo tikslu įvesti ribojimai važiuoti iš vienos savivaldybės teritorijos į kitą, vailščioti gatvėse iškyrus atvejus jei eini apsipirkti, lankyti neįgalių žmonių ar į darbą. 
Lietuvoje žmonės, kaip, beje, ir visame pasaulyje, suskilę į dvi stovyklas, vieni nepatenkinti bet kokiais ribojimais [mano nuomone tai absoliutū kvailiai], kiti džiaugiasi, kad sugrįžta viltis į susirgimų mažėjimą.
Bus matyti, o kol kas, kaip rašoma spaudoje, Lietuva pagal užsikrėtimų skaičių vienam gyventojui, aplenkė Liuksemburgą ir yra I vietoje Europoje.


Метки:  

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2013 m. vasario 5 d. posėdyje nusprendė

Среда, 06 Февраля 2013 г. 12:16 + в цитатник

Savo komentarą parašysiu kiek vėliau, o kol kas perspausdinu tik oficialią informaciją iš VTEK internetinio puslapio

- Akvilei Kilijonienei pateikti rekomendaciją

Nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę byloją dėl piliečių teisių atkūrimo į nacionalizuotą turtą, skyrė drausminančią nuobaudą (1000 Lt. piniginę baudą) už teismo sprendimo nevykdymą Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorei Akvilei Kilijonienei. Vykdydama teismo sprendimą A. Kilijonienė pasirašė administracijos darbuotojų parengtą įsakymą, kuriuo nurodė jai skirtą baudą sumokėti iš Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo lėšų. Vėliau, paaiškėjus, kad privalėjusi baudą sumokėti iš asmeninių lėšų, A. Kilijonienė pinigus savivaldybei grąžino.

Komisijos nuomone, A. Kilijonienė privalėjusi iš karto sumokėti baudą iš asmeninių lėšų, o nesinaudojant vadovaujančio asmens  tarnybiniais įgalinimais, tai daryti savivaldybės sąskaita.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. Kilijonienė yra Palangos miesto savivaldybės administracijos vadovė, valdanti šiai įstaigai skiriamus valstybės (mokesčių mokėtojų) asignavimus. Vadovaujantiems asmenims paprastai yra keliami aukštesni ne tik profesinės kompetencijos, bet ir profesinės etikos bei padorumo standartai. Nes tokie asmenys demonstruoja atitinkamą elgesio standartą ne tik visuomenei, bet visų pirmą – sau pavaldiems asmenims.

Komisija, priimdama sprendimą,  atsižvelgė į: teisminių procesų, susijusių su piliečių teisių atkūrimo į nacionalizuotą turtą įgyvendinimu, problematiką; aplinkybes, kad teisminiai procesai, kurių rezultate A. Kilijonienei, kaip administracijos direktorei buvo skirta drausminanti nuobauda, prasidėjo dar 2007 m., - iki jai pradėjus eiti šias pareigas; kad A. Kilijonienė pasirašė administracijos darbuotojų rengtą įsakymo projektą pasitikėdama jų kompetencija; paaiškėjus, kad pasielgė netinkamai, klaidą ištaisė.

Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą Komisija nusprendė A. Kilijonienei rekomenduoti ateityje griežtai laikytis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje nuostatų, įpareigojančių valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis laikytis prievolės nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti bei nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybėms nuomojama nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai.


Метки:  

Понравилось: 4 пользователям

Druskininkai, Legenda ir ... jos šešėliai

Воскресенье, 23 Декабря 2012 г. 17:06 + в цитатник

Nors gyvenime nesu mėgėjas reikšti savo nuomonę apie dalykus, kurių gerai nežinau, šį kartą bandau tai daryti. Druskininkų miestas ir gyvenimas jame man tarsi anapus ribos, jame niekada nebuvau pastovus gyventojas, o ir poilsiavęs ne tiek jau daug, kad galėčiau teigti, kad viską čia žinau. Tačiau sakydamas „anapus ribos“, omenyje turiu ne mane skyrusią nepermatomą sieną. Ne. Veikiau šį miestą, kartas nuo karto, mačiau tarsi per langą. Na, arba televizoriaus ekrane. Gi kita vertus tokia situacija gal kaip tik leidžia kur kas objektyviau viską vertinti. Nes jei čia turėčiau bičiulių ar draugų, nebūtų lengva atsilaikyti prieš jų vienokias ar kitokias nuomones ir nuostatas. O šiuo atveju, esu čia vykstančius įvykius tarsi stebintis iš viršaus, iš taško, kur objektyviai nuomonei kelias pats tiesiausias. Tad tokiais žodžiais save padrąsinęs pradedu minčių mozaikos dėlionę.

Prieš keletą dienų, dar būdamas šiame kurorte, sumaniau pasigilinti į prasidėjusio puolimo prieš merą R.Malinauską esmę ir aplinkybes ir pradines nuostatas surašiau savo rašinyne. Tai buvo kiek paviršutiniškas įspūdžių išdėliojimas ir visai nesitikėjau, kad gyvenimas pastūmės rašyti šį tęsinį. Na, bet jei jau taip gavosi, gailėtis neturiu ko. Priešingai, jei jau mano mintraštis sukėlė kad ir nedidelį aidą, tuo galiu tik džiaugtis: reiškia rašiau ne veltui. Kur kas būtų liūdniau, jei po mano pasisakymo tvyrotų absoliuti tyla. Šiame savo straipsnelyje pabandysiu paanalizuoti tik trijų, tačiau labai aktyvių įvykių Druskininkuose dalyvių išsakytas nuomones.

N.Puteikis man autoritetu buvo nuo pirmos pažinties dienos

N.Puteikio pavardę pirmą kartą išgirdau internete, Netlog‘o tinklapyje, kurį prieš keletą metų buvau labai pamėgęs. Žavėjo jo tiesus žodis, keliamos aktualios problemos, analitiškas žvilgsnis į mus supančią kasdienybę ir, kas mane itin stebino, jo visai ne konservatoriška elgsena daugeliu problemų sprendime. Šimtą kartų teisūs tie, kurie sako, kad svarbiausia ne žmogaus partiškumas, o jo elgesys ir siekiai gyvenime. Nors kiek vėliau man iškilo klausimas – o ar gali doras žmogus būti tarpe gėriui abejingų ar net demonstratyviai jį atmetančiųjų? Atsakymo į šį klausimą nežinau dar ir šiandiena ir nors viliuosi kažkada jį surasti, tuo labai tikras nesu. Nes aplinka, kurioje būname, negali nedaryti absoliučiai jokio poveikio.

Kiek vėliau Naglį Puteikį pažinau jau ir asmeniškai. Ir tas pažinimas manęs nenuvylė: priešingai, būtent po to net ėmiau šiek tiek keisti nuomonę apie virtualias pažintis, nes iki tol, jų atžvilgiu buvau gana skeptiškas. Tačiau pažinimas, ko gero, nėra konstanta arba nekintamas reiškinys. Psichologai tvirtina, kad nei vienas žmogus net pats savęs negali pažinti iki galo, tai yra negali būti tikras kaip ateityje jis elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Todėl mąstantis žmogus tai turėtų visada vertinti ir itin smarkiai nesistebėti jei jo vienaip ar kitaip anksčiau apibudinta persona, su laiku ėmė ir pasikeitė. Bent jau aš pripratau prie tokios gyvenimo realijos. Kai grynai iš asmeninių nuostatų važiavau į Naglio teismus Klaipėdoje, kur jį bandyta nuteisti už nepajudinamas nuostatas kultūros paveldo srityje ir, po to, tuos teismus aprašinėjau savo blog‘uose, su džiaugsmu girdėjau ne vieną nuomonę, kad man pasisekė puikiai išlaikyti objektyvumą. Regis panašiai mąstė ir pats N.Puteikis, - man taip leidžia galvoti jo nevienkartinis „apsilankymas“ komentarų skiltyse. Tikiuosi ir dabar jis sutiks, kad rašau atvirai ir principingai, nors šis tekstas tikrai nesutampa su jo šiandieniniais pareiškimais viešose erdvėse.

Niekada neskubėjau pritarti kolegoms iš nevyriausybinių organizacijų, kai jie teigdavo, kad pakliuvimas į valdžią sugadina kiekvieną žmogų. Manau, kad tie, kurie pakliuvę, kad ir į seimą mums ima rodytis kitokiais nei juos pažinojome anksčiau, gal ne tiek labai pasikeitė, o paprasčiausiai mes patys jų savo laiku nesugebėjome deramai pažinti. Bet būna ir kitaip – komanda, į kurią įsiliejama daro itin stiprų poveikį, o jausmas, kad be jų, greitai gali likti nuliu, gal taip pat padaro savo. Tačiau nelįsdamas giliau į šiuos klausimus, turiu pripažinti, kad vakarykštis N.Puteikio komentaras po mano straipsniu, nustebino. Situacija, besiformuojanti Druskininkuose šiandiena, akivaizdžiai veidmainiška. Tarsi keliamas klausimas dėl nedidelės skulptūrėlės šiame mieste pašalinimo, o iš tikro kišamas politinis kastuvas po mero R.Malinausko pamatais. Man tokie politiniai manevrai visada buvo itin negražūs: jei jau kyla noras pašalinti kokį nors vadovą, tai ir ieškokime jo neatitikimo užimamoms pareigoms, priežasčių. Ir išsakykime jas tiesiai šviesiai, o ne prisidengę meninių vertybių angelais sargais.

Kad geriau viskas matytųsi, pradėkime nuo startinio taško. Liepos pirmomis dienomis Druskininkuose demontuotas susidėvėjęs fontanas su jame stovėjusia skulptoriaus A.Balkės skulptūra „Legenda“. „Menas priklauso liaudžiai“ – berods laikoma kažkada Lenino ištartu teiginiu. Abejoju ar pirmasis tai sugalvojo Iljičius, tačiau nors tai būtų pasakyta ir paties liucipieriaus, tai yra absoliuti tiesa. Menas, kuris nepriimtinas žmonėms, savaime suprantama, neturėtų puikuotis miestų teritorijose. Šiais savo teiginiais jokiu būdu nenorėčiau sumenkinti aptariamos „Legendos“ vertės. Tuo labiau, kad pamatęs šio kūrinio nuotraukėlę, tikrai nesusidariau nuomonės, kad tai dėmesio nevertas akmenukas. Tačiau gyventojų nuomonėms atstovauti pas mus patikėta miestų taryboms ir jų vadovams. Tad kas gi daugiau, jei ne merai ir savivaldybių administracijų vadovai turėtų tarti galutinį žodį, sprendžiant „būti ar nebūti“ vienam ar kitam kultūros objektui? Aišku, visai kita kalba apie tai kaip pas mus veikia vadinamoji atstovaujamoji demokratija: ji tikrai nevykusi, tačiau tai jau ne Druskininkų, o gal net ir ne Lietuvos išskirtinė problema. Ir, be jokios abejonės ją reikia spręsti. Tik ne bandant pasikasti po vienu ar kitu meru, o civilizuotai, per savo turimus parlamentarus. Tačiau tema apie skulptūrą, o tiksliau – apie bandymą meną naudoti politiniams tikslams, tad labai nesuksiu į šoną. Kodėl manau, kad seimo narys N.Puteikis kryptelėjo į šoną nuo savo tiesaus kelio? Ogi todėl, kad ši skulptūra nėra išimtis Lietuvos kasdienybėje. Kaune, bene prieš dešimtmetį, stiklo lakštais uždangstytas buvęs „Miestprojekto“ pastatas Vienybės aikštėje. O tai gi buvo gerbtino ir talentingo architekto Algimanto SPRINDŽIO autorinis darbas. Kaip ir didžiajai daliai kauniečių artimas „Merkurijus“ Laisvės alėjoje. Kodėl tylėta tada? Na tiek to tą Miestprojektą, tai buvo senokai, tačiau ar vandalizmo akto – Merkurijaus griovimo nematyta ne todėl, kad tai praktiškai laimino konservatorių atstovas, Kauno meras Andrius Kupčinskas? Ir nematoma šiandiena, kai Kauno centre žiojėja buvusio univermago „skylė“ jau bene 6 metai? Džiaugiuosi, mielas Nagli, kad sudalyvavai protesto akcijose dėl Kauno centrą sudarkiusio „akvariumo“ šalia Kauno savivaldybės. Tačiau kodėl šiuo atveju nebuvo kaltas Kauno meras, o Druskininkuose besąlygiškai kaltas meras? Dėl jokių autoritetingų komisijų oficialiai neįvardinto atlikto neteisingo veiksmo... Gal kažkam negražus buvo ir Kauno Merkurijus? Gal, nes nėra ir negali būti objekto, kuris vienodai patiktų visiems. Ir todėl renkamos miestų tarybos, kurios privalo priimti sprendimus, taip neleisdamos kilti begalinėms diskusijoms. Tačiau aš, visą gyvenimą praleidęs gimtajame Kaune, žinau puikiai – „Merkurijaus“ gedėjo didžioji dalis mano kartos kauniečių. O 20 metų atidavęs turizmui, drąsiai galiu tvirtinti, kad tai buvo tikrai mūsų miesto prestižą kėlęs statinys: puikiai prisimenu lenkų, vokiečių, ispanų turistų pagyrimus, kurie teigdavo, kad Merkurijus sėkmingai galėtų papuošti daugelį Vakarų Europos miestų...

Fontanėlis Druskininkuose... taip pat nieko naujo. Kaune, Sporto halės prieigose daug metų buvo taip vadinamieji Dainuojantys fontanai. Tarybų Sąjungoje garsesni šio tipo fontanai buvo tik Jerevane. Atstačius Nepriklausomybę, man nežinomi meno atstovai nusprendė jį išmontuoti ir jo vietoje pastatyti skulptūrą Dariui ir Girėnui... Neneigiu, garbė Kaune turėti gražų monumentą šiems iškiliems, Lietuvą pasaulyje išgarsinusiems lakūnams. Tačiau net ir šiandiena čia nebaigta tvarkyti aplinka – aplink paminklą sijoto žvyro sankasa. Tuomet, kai nuspręsta išardyti čia buvusį fontaną, kėliau klausimą miesto tarybos atstovams – neardykime fontano. Statykime skulptūrą fontano viduryje. Taip išlaikysime ir tai, kas gero sukurta okupacijos metais, ir pagerbsime tautos didvyrius. Tuo labiau, kad kam jau kam, o lakūnams, nugalėjusiems Atlantą, buti baseino viduryje būtų labai simboliška. Niekas negirdėjo... Ir niekas nekaitino politinių batalijų...

Mielas Nagli, vertinti galima įvairiai, tačiau aš manau, kad pats skulptūros perkėlimas iš vienos vietos į kitą nėra joks barbarizmo aktas. Kiek žinau, skulptoriaus A.Balkės kūrinys nėra sunaikintas, jis tik nukeltas ir galimai ateityje bus įkurdintas kitoje Druskininkų vietoje. Gi mes visi palaikėme estus, kai jie sovietinių okupantų paminklus perkėlė į kitą, nuošalesnę vietą. Ir Kaune Vytauto Didžiojo paminklą atkūrėme jau kitoje vietoje. Aš tikrai visada buvau aktyvus šalininkas, kad Vytautas stovėtų šalia savivaldos pastato ir džiaugiuosi, kad taip ir atsitiko. Tiesa, slapta tikėjausi, kad tai įpareigos miesto tarybos deputatus sąžiningai atlikti savo pareigas, deja, taip neatsitiko. Vis tik ar galėtume į vieną gretą pagal reikšmingumą statyti aptariamą skulptūrą Legenda ir Vytautą Didijį? Manau – ne. Tad kas gali šiandiena įtikinti Lietuvą, kad Druskininkų skulptūra stovėjo pačioje tinkamiausioje vietoje? Jei gerai susigaudžiau, ponas Balkė dar neseniai buvo Druskininkų vyriausias dailininkas. Tad kas galėtų tvirtai paneigti, kad šios pareigos tada nepadėjo ir šiai skulptūrai atsirasti ten, iš kur jos kai kas taip nenori iškelti? Bet, kaip jau minėjau, mažai žinau apie Druskininkus, todėl tai tik mano viena iš prielaidų.

„Labiausiai "veža" atsisakymas parodyti kūrinio liekanas“? Bet gi tai tik eilinis, sakyčiau privatus konfliktas, kurį „XXI amžiaus ES valstybėje“ derėtų spręsti teisme, o ne penkis mėnesius ne itin sėkmingai renkant parašiukus. Bet regis ir šios problemos nebelikę... Tik, va, skulptoriui A.Balkei nepavyko deramoje šviesoje pamatyti skulptūros „liekanų“. Sutikite, tai jau kiek juokinga. Kaip ir jo ekspertiškas požiūris, kad tos „liekanos“ į polietileną suvyniotos tik prieš jam atvykstant į sandėlius. Negaliu nesusilaikyti retoriškai nepaklausęs – o ar aikštėje, kurioje ji stovėjo, ji buvo po skėčiu? Idant saulės spinduliai ir lietus nesugadintų akmens, iš kurio ji padaryta?

Keista skaityti ir, kad kaltindami merą, cituojate vicemerą... Iš to peršasi išvada, kad Druskininkų taryba laikosi pakankamai vieningai šio, sukelto skandalo, atžvilgiu. Tai kodėl gi turėtume manyti, kad miestiečiai yra kitokios nuomonės? O kaip ne kaip, o Druskininkai - visų pirma jo gyventojų miestas. Ir tik po to Lietuvos. Jau praeityje tarybinė santvarka, kai Maskvoje buvo sprendžiama kaip turi atrodyti kiekvienas „neobjatnos rodinos“ kampelis.

Manau, Gerbiamas Nagli, kad tokios Jūsų nuostatos tikrai neteikia objektyvaus žmogaus įvaizdžio. Bet tai tik mano nuomonė...

Šūkis – „TieSOS“

Nuo pat prasidėjusios akcijos TieSOS visada širdimi buvau su jos iniciatoriais ir tęsėjais, o savo Netlogo puslapį papuošiau įspūdinga nuotraukėlę, vienas iš pirmųjų.   Džiaugiausi ir atsiradusiu „Tiesos“ tinklapiu. Tačiau dabar imu kiek abejoti jos išlikusiu skaidrumu. To priežastimi tapo vakar perskaitytas Ramutės Bingelienės straipsnis „Druskininkų miesto mero Ričardo Malinausko pareiškimas“. Kaip be jokių ekspertų pagalbos atskiriame darbinį drabužį nuo išeiginio kostiumo, taip sėkmingai visi matome kada autorius objektyviai dėsto savo nuomonę, o kada ji rašo pagal iš anksto parinktą schemą. Abejoju ar esu kada matęs autorę, tačiau straipsnis, mano akimis, tikrai neįtikinantis. Nesistatydamas tikslo atlikti nuodugnią analizę, parinkau tik keletą citatų.

„...mes panagrinėsime tik keletą esminių dalykų, kad išties būtų galima pamatyti, kas čia ką klaidina“, rašo autorė. Galima būtų pajuokauti, kaip vertinama situacijos, kai žmogus save vadina „mes“, tačiau gal tai ne jokia jau klaida? Gal tikrai straipsnį rašė grupė „bendraminčių“, ką aš įvardinau kaip „iš anksto parinktą schemą“? Tiek to, tai neverta platesnės diskusijos, situacija...

Nesuvokiama autorės „analizė“ lyginant jų pačių per 5 mėnesius surinktus 160 parašų, su dar spalio pabaigoje surinktais 600 parašų, vienaip ar kitaip pritariančių savivaldybės veiksmams: ar ne akivaizdu, kad 4 kartus didesnis kiekis surinktas per trumpesnį laiką? Ir dar... „<...>parašai po šiuo pačios savivaldybės parengtu laišku buvo rinkti gerokai anksčiau – spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, kai Druskininkų savivaldybės taryboje svarstant Tado Gutausko „Skydo“ investicinį projektą kai kuriems Tarybos nariams kilo klausimas: „O ką apie visa tai mano druskininkiečiai?...“ Tai kas gi čia smerktino? Argi negerai, kad tarybos nariams kilo abejonė dėl vietinių gyventojų nuomonės ir jie, savivaldybės vardu, atliko tokią apklausą? Sprendžia patys – blogai. Sprendžia atsiklausę visuomenės – dar blogiau. Gerai būtų tik jei nieko nespręstų ir nedarytų?

Taigi kas ką klaidina? Ar per 160 laisvųjų menininkų, mokslininkų ir piliečių, pasirašiusių kreipimąsi į Ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių ir raginančių atkurti sunaikintą skulptūrą, ar Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, savo pranešime teigiantis, esą du dešimtmečius visiems akis badęs nuostolingas įrenginys buvo demontuotas teisėtai, šimtams druskininkiečių tokį demontavimą sveikinant“ – klausia Ramutė Bingelienė. Kadangi klausimas retorinis, pabandau atsakyti: iš to, kas surašyta, peršasi nuomonė, kad labiausiai visus klaidina pati autorė. Pretenzijos reiškiamos, kad 600 parašų lapuose, dauguma pasirašiusiųjų yra biudžetinių įstaigų darbuotojai, o 160 parašų sudėjo „laisvieji“ menininkai. Linksma skaityti tokius vaikams tinkamus argumentus. Ką reiškia „laisvi menininkai“? Kas gi Lietuvoje suteikinėja tokius „titulus“? Gi jau daugeli metų žinome ir ką reiškia LNK televizija.. Na, o nežinantiems – pasakysiu. Tai „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“. Tik ar nuo to jau ėmėte tikėti, kad jis tikrai laisvas nuo netiesos, nuo abejotinos ir net neteisingos informacijos skleidimo? O gal tai reiškia menininkus – bedarbius? Na, tokius, kurie neturi jokių darbo sutarčių su įstaigomis ir daro kas ką sumanęs? Jei jau kažkas imtųsi analizuoti Druskininkų mero vertėjų sąrašą, neabejoju, kad ten tokių atsirastų tik vienas kitas. Jei iš viso atsirastų. Deja, autorė stengiasi priversti skaitytoją tiesiog aklai patikėti jos teiginiais. Atleiskite, Ramute, bet aš taip nemoku...

Mano tinklapio naujasis komentatorius Gintaras Žilys

Apie tuos komentatorius, kurie suirzo pamatę mano „neteisingas“ mintis straipsnyje „Meras R.Malinauskas man ima patikti…” neverta nei ką nors rašyti. Akivaizdžiai nieko vertos pretenzijos, kurių tikslas aiškus – jiems būtų labai miela, kad mano rašinukų niekas nerastų. Tačiau va Gintaras Žilys man pasirodė kitoks. Jis bando kalbėti normalia kalba ir tai mane džiugina. Kitas dalykas, kad su jo išsakytomis mintimis man sutikti sunku. Tiesa, komentare po mano rašinuku jis teišsakė vieną mintį – „Tik jautrus ir subtilus architekto-menininko (o ne kokio nors mero) žvilgsnis gali nuspręsti, kokie turi atrodyti Druskininkai“, tačiau skaitytojai man atsiuntė ir jo straipsnį iš laikraščio, kur nuomonė išguldyta kur kas plačiau. Negraži man, o ir neteisinga, akivaizdžiai susireikšminanti čia paminėta citata. Nes aš niekada nesutiksiu, kad diplomas apsprendžia teisę spręsti miesto ar šiaip kokios nors vietovės likimą. Ne, turime daug kitų profesijų žmonių, kurie nei kiek ne prasčiau suvokia grožį ir gėrį, nei diplomuoti piliečiai architektai ar menininkai. Kaip ir baigusių architektūrą ar dailę, o nieko įkvepiančio nesugebančių gyvenime sukurti. Beje, man gyvenime teko sutikti profesionalų žurnalistų, kurie niekaip nenorėjo tikėti, kad nesu studijavęs žurnalistikos, o esu ekonomistas. Žurnalistika gal kai kam atrodo taip pat priskirtina menui, nes bent jau tarpe minimų 160 parašų radau ne tiek jau mažai žmonių, įvardintų žurnalistais. Tad tiems galiu pranešti, kad tokie plunksnos grandai, kaip Artūras Račas ar Rimvydas Valatka taip pat baigę ne žurnalistikos ir net ne literatūros mokslus. Na, o apie tai, kad mero postas tuo labiau neatima jo teisės ir galimybės turėti gerą skonį, kalbėti, manau, nei neverta.

Vietoje apibendrinimo

Tiesą sakant, jau pavargau nuo šio rašinio. Ko gero matydamas mane dabar rašantį šiuos sakinius, vienas šmaikštuolis mano draugas eilinį kartą pasakytų – „dirbi kaip už pinigus“. JIr jis būtų teisus. Užsivedžiau, nes ieškoti gyvenimo tiesų yra ne tik mane įsukusio gyvenimo būtinybė, bet ir hobby. Užsivedžiau todėl, kad savo akimis pamačiau puikiai tvarkomus Druskininkus ir jo gyventojų daugumos pasitenkinimą savo miesto valdžia. Tai unikalus reiškinys, nes Lietuvoje ne taip jau daug rasime miestų ar miestelių, kur dauguma džiaugtųsi turimu meru. Džiaugiasi juo ir poilsiautojai, todėl pikta, kad kažkas su įniršiu bando visa tai nutraukti. Kažkam, regis, galioja ta nevykusi patarlė – „kuo blogiau, tuo geriau“. Nors gal ši patarlė ir ne prie ko. Nes jaučiasi stiprus politinis fonas: laikas jau pradėti krimsti socdemus, nes ketveri metai netruks praeiti. Pasikartosiu – niekada nebuvau socialdemokratų fanas, tačiau jei jau tautos valia priėjome išvados, kad atėjo jų valanda, tai dirbtinai kliudyti jų veiklai nėra jokio reikalo. Kaltuosius barkime už tikrai jų padarytus blogus darbus. Ir šalinkime iš postų, bauskime. Tačiau vadovautis vien pretekstais – negarbinga ir neperspektyvu.

 

 

 



Понравилось: 1 пользователю

Romualdo Matelio atviras laiškas Akvilei Kilijonienei

Суббота, 01 Декабря 2012 г. 14:00 + в цитатник

 

Romualdo Matelio ATVIRAS LAIŠKAS
Palangos savivaldybės administracijos direktorei Akvilei KILIJONIENEI

Kaunas,

2012 m. gruodžio 01 d.

            2012m. spalio 25d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė Nutartį Civilinėje byloje Nr. 2S-1780-370/2012, kuria panaikino Palangos apylinkės teismo 2012-05-22d. Nutartį ir tenkindamas antstolės R.V.  prašymą, paskyrė Jums 1000 lt. baudą mano naudai. Tai teisingas sprendimas, nes skirtingai nei Palangos apylinkės teismo teisėja Liucija PAULAUSKAITĖ, Klaipėdos apygardos Teismas įsigilino į esamą situaciją, tai yra į aplinkybes, į kurias, tarsi į kokį voratinklį, jau eilę metų mane vynioja jūsų šiandiena vadovaujama Palangos savivaldybė, taip galimai tikėdamasi suvaržyti mano teisėtus reikalavimus. Tuo tarpu jūsų pareiga yra teisingai atstatyti mano ir mano giminių nuosavybę į visą laisvą žemę.

Tai, kad šiandiena mes turime, pasakysiu liaudiškai – galiojantį denacionalizacijos įstatymą - yra ne jūsų malonė ar nuopelnas, o visos lietuvių gyventojų pasiekimas. Tame tarpe ir mano, bent jau kaip asmens dalyvavusio visuose, daugiau kaip dvidešimties metų senumo kraupiose išsivadavimo istorijose. Jūsų nuopelno tame, manau – nėra. Jau vien dėl jūsų jauno amžiaus jūs dar negalėjote įnešti kokį nors indėlį į tų dienų išsivaduojamuosius įvykius.

            Kai prieš du metus tapote Palangos savivaldybės administracijos direktore, aš asmeniškai užėjau pas jus ir, tada rodės, pakankamai nuoširdaus mūsų pokalbio metu, jus užtikrinau: aš nepretenduoju į nieką kas man nepriklauso, tačiau tai kas priklauso, aš turiu atgauti ir to sieksiu visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis. Berods tada jums nurodžiau ir savo vienintelį minusą: esu „nesusipratęs“ tipas, todėl niekada nedaviau ir neduosiu niekam jokių kyšių... Nežinau ar tada supratote ir ar patikėjote tuo ką sakiau, tačiau aš kalbėjau viską atvirai ir be užuolankų, todėl norėdama – turėjote suprasti.

Nesiimsiu spėlioti kiek būdama šiame poste esate savarankiška priimti sprendimus jums priklausančiais klausimais, tačiau jei pasiryžote tapti direktore, savo pareigas privalote atlikti vadovaudamasi įstatymais, o ne kieno nors privačiais interesais. Priešingu atveju laikytina, kad ne tik neatliekate jums patikėtų darbų, bet ir piktnaudžiaujate savo tarnybine padėtimi. Kad Jūs tęsiate savo pirmtako Valerijaus Kuznecovo [ir dar anksčiau buvusių direktorių] savavaliavimo politiką, akivaizdu ne tik man. Tai, nors ir labai sunkiai, pradėjo suprasti ir teismai. Vis tik šį laišką rašau visų pirma jums, todėl kalbėsiu tik tiek, kiek tai sietina su jūsų veiksmais.

Nežinau kiek turite šešėlinių patarėjų ir kas jums vieną po kitos pakiša „saliamoniškas“ idėjas, tačiau dalinai galiu spėti, kad prie jūsų neteisėtų veiksmų kažkiek prisideda ir jūsų architektai bei teisininkai. Dar pirmais savo veiklos metais surašėte įsakymą, kurio neatitikimui įstatymams nereikia didelio teisinio išprusimo. Pakanka elementarios nuovokos ir bent minimumo administracinio darbo žinių. Tačiau to neparodėte ir 2011 m. birželio 17 d. surašėte direktoriaus įsakymą Nr. A1-515, kuriuo pasikėsinote į 10 arų nuosavybės, priklausančios mano giminei. To iki tol nebuvo išdrįsę net anksčiau dirbusieji administracijos vadovai, t.y. iki šio įsakymo niekas neginčijo galimybės atstatyti nuosavybę į šią žemės dalį. 2011 metų lapkričio 11 d. Klaipėdos Teismas panaikino šį jūsų įsakymą. Jums dėl to pralaimėjimo, tikriausiai mažai „skaudėjo galvą“. Bet ne man. Turėjau begalę vargo ir rūpesčių, kol pasiekiau pelnytą pergalę, o tai, suprantama, padarė atatinkamą poveikį ir mano sveikatai. Bet, sakykime, tiek to ta mano sveikata. Norėjosi, kad pralaimėtos bylos padarytų teisingą poveikį jums, deja, to neatsitiko. Ko gero jau tada reikėjo finansinių nuobaudų. Bet niekas to klausimo nekėlė ir tai, galimai skatino jus tolimesnei savivalei. Tikriausiai todėl ir toliau tęsėte pirmtako Kuznecovo pradėtą pasišaipymo iš piliečių, teismų ir įstatymų politiką ir nevykdėte kito, jau „pražilusio“ 2009 m. balandžio 23 dienos sprendimo, kuris įpareigojo Palangos administraciją kartografinėje medžiagoje pateikti informaciją apie visą laisvą neužstatytą, mano giminės turėtą žemę. Tik vėliau man tapo suprantama kame slypi toks didelis nenoras plane parodyti visą tiesą: man priklausančios žemės kai kurios dalys jau lengva ranka išdalintos kur kas mielesniems ir, tikriausiai, įtakingesniems palangiškiams... Įrodyti teismuose, kad jūs nevykdote minėto teismo sprendimo man ir vėl prireikė daug pastangų ir sveikatos... Įrodžiau ir džiaugiuosi, kad tai jau praeityje...

Taigi, aš esu pilnai įsitikinęs, kad Klaipėdos teismo JUMS paskirta bauda – 1000 lt. yra teisėta ir teisinga. Tiesa, gal per maža, nes Teismas nutartyje užsimena, kad galiu prašyti ir daugiau, netgi po 1000 litų už kiekvieną uždelstą dieną, o tų dienų jau keli šimtai. Liūdniausia, kad jūs manote priešingai ir vėl nepanorote paklūsti Teismo sprendimui.

Patikėkite, direktore, ne visi aplink jus naivūs žmonės. Todėl būnant administracijos direktore, neverta apsimesti Nežiniuke, net jei taip elgtis pataria tarkime administracijos teisininkas Vytautas KORSAKAS, kuris bent jau atstovaudamas savivaldybę teismuose nesibodi teismui teikti MEGALINGUS PARODYMUS. Bauda vienareikšmiškai paskirta jums, Akvilei Kilijonienei, o ne Palangos miesto mokesčių mokėtojams arba visuomenei. Per gyvenimą pažinau labai daug mielų palangiškių, todėl tuo labiau jokiu būdu nesutinku, kad jums paskirtoji bauda, būtų man mokama iš jų įmokų. O jūs, matyt be pagrindo įtikėjusi piliečių tamsumu ir aktyvumo stoka, slepiate savo savanaudiškus veiksmus [tuo, visų pirma laikau faktą, kad rezervo pinigų skyrimo savo baudai sumokėti 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. A1-1111, nepaviešinote www.palanga.lt svetainėje], o įstatymams prieštaraujantiems norminiams aktams bandote uždėti teisinį apvalkalą ir toliau leidžiate „į gyvenimą“ ne tik niekinius, bet ir, mano nuomone, nusikalstamus dokumentus. Tokiu būdu 2012 m. lapkričio 7 d. jūs išleidžiate naują įsakymą Nr. A1-1111, kuriuo jums priklausančią sumokėti baudą skiriate „iš direktoriaus rezervo“!

Direktore, taip negalima. Direktoriaus rezervo lėšos nėra jūsų asmeninės santaupos! Ir nereikia „kuistis“ anų kadencijų surašytuose tarybos nutarimuose, ieškant išsigelbėjimo. Tuo tarpu jūs, gal būt remdamasi, kad niekur nėra įrašyta teisinė norma, kad kaip teismai ir besibylinėjančios šalys, taip ir savivaldybių administracijų vadovaujantys darbuotojai be įstatymų laikymosi, privalo VADOVAUTIS IR PROTINGUMO KRITERIJAIS, savo minimą įsakymą „pagrindžiate“ 2007 m. rugsėjo 27 d. Palangos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-218, 5.5 punktu ir akimirksniu nusiimate asmeninę atsakomybę, permesdama ją niekuo dėtiems palangiškiams.

 

Šiandiena dar nežinau ar su šiuo laišku supažindinsiu Palangos Merą Šarūną Vaitkų, tačiau labai galimas atvejis, kad jis vis tiek jį skaitys. Kaip ir kiti šiandieninės Palangos tarybos nariai. Todėl noriu atkreipti jų dėmesį, kad mano paminėtas tarybos sprendimas iš tikro yra kiek ydingas ir turi spragų, kurios va, administracijos vadovams tarsi leidžia bandyti mulkinti daugelį aplink save esančiųjų, todėl turėtų būti neatidėliotinai pataisytas jį sukonkretinant. Dviprasmybių, manau, neturėtų likti.

Ponia Kilijoniene, gal būt jūs tikėjotės, kad mane, jums skirtas sumokėti 1000 lt. taip labai pradžiugins, kad aš suglausiu ausis ir tylėsiu, kad tik kas iš manęs tų pinigų neatimtų. Bet jei taip, tai labai klydote. Jūs mane privertėte patirti kur kas didesnių išlaidų nei ši suma, todėl aš neatmetu galimybės ateityje reikalauti pilnos materialinės ir moralinės žalos atlyginimo, kurią, tikiuosi, teismai priteis iš valstybės, vėliau, regreso tvarka išlaikant iš kaltininkų. O šiuo atveju aš esu pasiryžęs sugrąžinti į Palangos miesto biudžetą šią sumą, tuoj pat kai sulauksiu baudos iš asmens, kuriam ši bauda priklauso, t.y. jūsų.

Vardan to, kad būčiau tikras, kad kur nors neklystu, aš, vos sužinojęs, kad į mano sąskaitą atkeliavo pinigai iš Palangos rezervinio fondo, kreipiausi į Klaipėdos apygardos Teismą su prašymu išaiškinti ar tikrai nutartį vertinu teisingai ir baudą man turėjote sumokėti jūs, o ne Palangos administracija. Ir ne už ilgo gavau atsakymą [pridedu], kurį pasirašė Gerbiama Teisėja Danguolė Martinavičienė. Jame išsklaidytos bet kokios mano abejonės. Ir nors raštą ruošęs Mindaugas Udalcovas man nurodo, kad „Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisyklių 19. punktu, rezervo lėšų panaudojimo kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba“, asmeniškai aš, kiek pakonsultuotas teisininkų, manau, kad apart lėšų neteisėto panaudojimo čia bus atsiradęs jūsų viešų ir privačių interesų konfliktas, todėl apie šią situaciją informavau ir Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Nemanau, kad klystu, nes jei sąlyginai nedidelę sumą – 1000 lt. praleisti kaip nereikšmingą faktą, tai kas gali paneigti, kad ateityje kam nors nekils noras „teisėtai“ iš rezervinio fondo įsigyti automobilį ar nusipirkti vilą? Todėl tikiu, kad Tarnybinės etikos komisija tai tinkamai įvertins ir priims tinkamą sprendimą.

Jūsų žiniai ir dar viena naujiena... Šiandiena gavau dar vieną teismo Nutartį. Klaipėdos Apygardos administracinis Teismas viešame posėdyje apsvarstęs mano prašymą, priėmė naują 12 lapų nutartį, kuria nusprendė panaikinti eilinį Jūsų neteisingą ir neteisėtą š.m. kovo 5 d. įsakymą. Tai jau nebe pirmas ir nebe antras jūsų pasirašytas įsakymas, kuris Teismų panaikinamas. Kiek ilgai tęsite savavaldžiavimą?Gal gi vieną kartą susimąstykite ir priimkite teisingą sprendimą? Ar ir toliau tęsite vilkinimo politiką, pradžiai, kaip ir daugelį kitų, skųsdami šią Nutartį Vyriausiam administraciniam Teismui, o vėliau, rašydami ir vėl imitacinius įsakymus, kuriuos vėl galimai naikins tie patys ir kiti Teismai? Juk žinote liaudies išmintį, kad nėra nieko amžino? Savavaldžiavimas – tame tarpe. Todėl kažkada su kaupu gali tekti atsakyti už savo veiksmus, kurie jau ženkliai prisidėjo ne tik prie mano sveikatos būklės sugadinimo, bet ir prie Lietuvos, kaip teisinės demokratinės valstybės autoriteto smukdymo. Nes ne vien Teismų darbas nusako apie šalį. Savivaldos institucijų veika, - dar labiau.

Su viltimi į jūsų „prabudimą“ ir sąžiningą darbą bent jau antroje kadencijos pusėje....

Romualdas Matelis

 

Kai kurie priedai:

 

 
 


KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

Biudžetinė įstaiga, Herkaus Manto g. 26, LT-92131 Klaipėda,  

tel. (8 46) 39 09 60, faks. (8 46) 31 03 25, el. p. klaipedos.apygardos@teismas.lt .

Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 191844978

 

 

Romualdui Mateliui                                                                                                       2012-11-27 Nr.

Xxxxxx g. XX-X, Kaunas                                                                                             Į 2012-11-22 paklausimą

 

 

 

DĖL KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMO 2012-10-25 NUTARTIES

CIVILINĖJE BYLOJE Nr. 2S-1780-370/2012 VYKDYMO

 

Klaipėdos apygardos teisme 2012-11-22 elektroniniu paštu gautame jūsų paklausime nurodote, kad Palangos miesto savivaldybės administracija, Jūsų įsitikinimu, neteisingai suprato Klaipėdos apygardos teismo 2012-10-25 nutartį, kuria Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorei Akvilei Kilijonienei skirta 1 000 Lt bauda išieškant ją Jūsų naudai. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė 2012-11-07 pasirašė įsakymą Nr. A1-1111, kuriuo teismo skirtą baudą Jums išmokėjo iš direktorės rezervo. Palangos savivaldybė šį įsakymą grindžia Palangos miesto savivaldybės tarybos 2007-09-27 sprendimo Nr. T-218 5.5. punktu, kuriame rezervo lėšos gali būti panaudotos savivaldybės administracijos išlaidoms, susijusioms su teismo sprendimų vykdymu, padengti. Jūsų nuomone, taip galimai padaryta nusikalstama veika, o minėtas savivaldybės tarybos dokumentas turėtų būti pakoreguotas 5.5. punkte įrašant žodžius „išskyrus asmenines darbuotojų nuobaudas“.

Klausiate, ar administracijos direktorė turėjo teisę perkelti gautą baudą nuo savęs Palangos visuomenei, ir, jeigu ne, kur turėtumėt kreiptis, kad šis pažeidimas būtų pašalintas ?

Informuojame, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012-10-25 nutartimi bauda skirta Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorei Akvilei Kilijonienei. Civilinio proceso kodekso 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad baudos, paskirtos juridinių asmenų vadovams ar juridinių asmenų atstovams, išieškomos iš jų asmeninių lėšų.

Vadovaujantis Jūsų pateiktų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2007-09-27 sprendimu Nr. T2-218 patvirtintų Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisyklių 19. punktu, rezervo lėšų panaudojimo kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba. http://www.palanga.lt/index.php?1010038916

 

Klaipėdos apygardos teismo teisėja                                                     Danguolė Martinavičienė

 

Mindaugas Udalcovas, tel. (8 46) 39 09 60

 

 

 

PAL DIR ISAK (700x583, 39Kb)

Серия сообщений "Piktnaudziavimas valdzia":
Часть 1 - Romualdo Matelio atviras lai&#353;kas Akvilei Kilijonienei

Серия сообщений "abuse":
Часть 1 - Romualdo Matelio atviras lai&#353;kas Akvilei Kilijonienei

Серия сообщений "злоупотребление властью":
Часть 1 - Romualdo Matelio atviras lai&#353;kas Akvilei Kilijonienei


Метки:  

Romualdas Matelis: Vyriausias administracinis teismas pateikė mįslę

Суббота, 15 Сентября 2012 г. 09:55 + в цитатник

http://matelis.wordpress.com/

Prieš keturias dienas, savo straipsnelyje „Startavo A.Matulevičiaus administracinė byla. Pradžia neįspūdinga…“ aš vienu žodžiu užsiminiau, kad tą dieną buvau priėmime pas Ričardą PILIČIAUSKĄ, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką. Šiandiena savo skaitytojams parašysiu kiek plačiau, nes pagrindo nerimauti, manau turiu. Gal gi kas nors ką nors patarsite, išsakysite savo nuomones, padiskutuosime apie tokias situacijas… Nes kažko asmeniško [konfidencialaus] čia nėra.

 Kad suprantamiau būtų turiu padaryti nedidelę „ekskursiją“ į praeitį. Mano senelis iš Mamos pusės Kaune, Žaliakalnyje turėjo 37 arus žemės, šioje vietoje, tik jau nepilnuose 10 arų gyvenu ir šiandiena. Likusieji 27 arai šiandiena turi kitus – privačius šeimininkus, o dalyje stovi penkiaaukštis. Situacija kaip ir aiški – namai griaunami nebus, tai natūralu. Todėl už šią dalį žemės, sutinkamai su įstatymais apie nuosavybės atstatymą, man turi būti sutektas naujas žemės sklypas iki 20 arų, už likusį negrąžintą plotą atlyginant pinigais arba vertybiniais popieriais. Tą pripažino ir visos valdžios iki dabartinės, dominuojamos „didžiųjų kapitalistų ir tautos patriotų“ – TS-LKD [konservatorių]. Tiesa, pradžioje ir ši vyriausybė pripažino nuosavybės tęstinumą, bent jau raštu, tačiau po 20 metų laukimo [mano abu Tėvai teisingumo taip ir nebesulaukė], 2010 m. kovo mėnesį A.Kubiliaus vyriausybė nusprendė, kad pakaks apsimetinėti, reikia jau parodyti savo tikrąjį veidą okupacinės valdžios nuskriaustųjų žmonių atžvilgiu. Tai, žiūrint iš esmės, buvo ne kas kita, o pripažinimas, kad teisingumo dabartinėje Lietuvoje verti tik tie, kurie laiku „surado“ kelius kaip įtakoti tuos, kurių rankose atsirado valdžios svertai, lemiantys nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymą, o atžvilgiu tų, kurie santūriau laukė teisingumo, vyriausybės nutarimu įteisinta nacionalizacijos tąsa.

 Tokiu būdu 2010 m. kovo mėnesį buvo priimtas vyriausybės nutarimas kauniečiams sumažinantis neatlygintinai suteikiamos žemės plotą nuo 20 iki 12 arų. Fantastika ar ne? Ne Lietuvos valdžia kalta, kad vilkino nuosavybės atstatymą penktadalį amžiaus, o kalti žmonės, kurie nepasidavė pagundoms eiti neteisiniu keliu ir todėl vis dar neatgavo ne tik savo žemės, bet ir nesulaukė neatlygintinai skiriamos priemiesčio žemės? Skaitytojui turiu paaiškinti, kad mane 2011 metais pasiekė raštas, kad naujos žemės sklypo aš nebegausiu visai, nes man neva jau suteikta nepilni 10 arų žemės, o įstatymas numato, kad grąžinti mažiau nei 4 arai negalima.

 Suprantama, TS-LKD vadovaujama vyriausybė, nerado savyje drąsos viešai pareikšti, kad nacionalizacija tęsiama, todėl pranešė, kad siūlo man parašyti prašymą gauti kompensaciją pinigais. Tik nurodyti kokio dydžio ta kompensacija, už realiai – milijoninės vertės žemę, „pamiršo“. Teko kreiptis su paklausimu, po ko gavau pribloškiantį atsakymą – man būtų sumokama tokia menka suma, kad jos pakaktų nebent Palangoje pailsėti porą savaičių. Po 20 metų teisingumo įtempto laukimo.

 Esant tokioms aplinkybėms, kreipiausi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas atsakovu laikyti ne tik tradiciškai tokiose bylose įprastą Nacionalinę žemės tarnybą [ji labiau žinoma kaip Žemėtvarka], bet ir Lietuvos respubliką arba Lietuvos vyriausybę. Mažiau su teismais susiduriančiam žmogui gali kilti natūralus klausimas – o kam čia dar tą vyriausybę duoti į teismą, jei viską tarsi tvarko žemėtvarka? Ar tik nebūsiu persistengęs… Tad tokiems skaitytojams turiu paaiškinti – nacionalinė žemės tarnyba yra tik Žemės ūkio ministerijos struktūrinis padalinys, kuris privalo besąlygiškai vykdyti savo vyriausybės nurodymus [šiuo atveju – nutarimą], todėl bet koks teismas, atsakovu laikydamas tik Nacionalinę žemės tarnybą, nelabai galėtų priimti kitokį sprendimą, tik tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba nepažeidė galiojančių įstatymų. Ir šiuo atveju, ji tikrai nepažeidė, tik ne įstatymo, o vyriausybės nutarimo. Tiesa, kiek vėliau, man besigilinant į teismų praktiką, paaiškėjo, kad ir NŽT [Nacionalinė žemės tarnyba] pažeidžia visus norminius aktus, nes sugrąžinusi man 10 arų turėtoje žemėje, tai įvardino kaip naujos, neatlygintinai suteiktos žemės perdavimą, tuo tarpu tai kita teisinė kategorija ir tokia žemė teismų yra traktuojama skirtingai – jei atstatyta nuosavybė turėtoje vietoje, reiškia žmogui dar priklauso iki 20 arų sklypas kitoje vietoje, o jei žemę esi gavęs jau kitoje vietoje [pavyzdžiui, esi persikėlęs nuosavybę į kitur], tada tokios žemės plotas išminusuojamas iš minimų 20 arų…

 Kauno apygardos administracinis teismas, atmetęs atsakovu Lietuvos vyriausybę, aišku, toliau žiūrėjo formaliai ir mano skundą atmetė kaip nepagrystą. Apskundžiau tokį sprendimą Vyriausiajam administraciniam teismui, kur be kita ko, prašiau atsakovu laikyti ir vyriausybę, nes būtent ji, pažeisdama Nuosavybės atstatymo įstatymą, priėmė nutarimą pakeisti senąjį kitos vyriausybės nutarimą ir sumažinti kauniečiams skiriamą žemės plotą nuo 20 iki 12 arų. Neslėpsiu, tokia įtampa labai sunkiai atsiliepia ne tik nuotaikai, bet ir sveikatai, todėl laukimas tapo labai sunkiu. Pagaliau atėjo birželio ketvirtoji, paskirto teismo posėdžio diena. Kadangi LVAT neatmetė mano prašymo atsakovu laikyti valstybės, į bylą atvykau pasiruošęs kalbėti apie įstatymo neatitikimą priimtai vyriausybės nutarimo pataisai. Tačiau teisėjų kolegija tuo metu tarsi manė kitaip, todėl gavosi tam tikras neaiškumas. Manęs paprašyta sutrumpintai dėstyti savo reikalavimą, pažadėta, kad raštu pateikta medžiaga bus papildomai kruopščiai išanalizuota.

 Teisėjų kolegija: Stasys Gagys, Dainius Raižys ir Virginija Volskienė savo pažadą ištesėjo! Nors labai sunku buvo laukti sprendimo paskelbimo dienos, ji atėjo. 2012 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos vardu priimta nutartis skelbė:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą iki 2012 m. liepos 4 d. pateikti teismui: įsakymus, kuriais buvo tvirtinamos piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilės, kiek šie įsakymai susiję su Birutės Matelienės teisėmis (įsakymų (jų priedų) išrašus, iš kurių būtų matyti Birutės Matelienės eilės numeris sąraše)

Informaciją, kiek asmenų, įrašytų į Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilę, buvo išbraukti iš šios eilės dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 345 padarytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimo Nr.920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ pakeitimų [savo kalboje buvau paminėjęs, kad tokios pakeitimo pasekmėje Kaune eilėsumažėjo maždaug 1000 žmonių, kas reiškia, kad taip buvo nuskriausta viso apie 1000 žmonių– R.M. pastaba].

Įpareigoti Kauno miesto savivaldybę iki 2012 m. liepos 4 d. pateikti teismui informaciją, ar ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su siūlymų [tąįpareigojo Nuosavybės atstatymo įstatymas – R.M. pastaba]pakeisti naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už jų nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, <…> numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai dydžius Kauno mieste, įgyvendinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 345 (neįtvirtinant naujų žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai kitose teritorijose, dydžio nuo 0,12 ha iki 0,20 ha), ir, jei kreipėsi, – pateikti visą turimą su tokiu siūlymu susijusią informaciją.

Bylos nagrinėjimą atidėti iki bus gauta teismo prašoma informacija.

Nutartis neskundžiama.

Manau, visi suprantate, kad tokia nutartis bylojo apie tai, kad buvau išgirstas, kad minėta Teisėjų kolegija įžvelgė būtinumą patikrinti mano teiginius ir jei aš skelbiu tiesą – atstatyti teisingumą. Tačiau… vėliau įsivyravo nežinoma tyla, o prieš mažiau nei mėnesį, LITEKO duomenų bazėje pasirodė pranešimas apie pagaliau paskirtą naują teismo posėdį. Ši informacija būtų gal džiugi, tačiau pastebėjau, kad… bylą nagrinės iš esmės kita teisėjų kolegija. Dabar joje bus Teisėjai Dalia Višinskienė [pirmininkė], Virginija Volskienė [pranešėja] ir Laimutis Alechnavičius!

Ką tai galėtų reikšti? Kodėl viduryje metų ir viduryje bylos nagrinėjimo pakeičiami Teisėjai? Ar gali būti, kad kažkas, nujausdamas galimai nepalankią bylos baigtį, pabandė pakreipti Vyriausiojo administracinio teismo kursą šioje byloje?

 Su šiais klausimais ir lankiausi pas Teismo pirmininką Ričardą Piličiauską. O savo vizitą „įforminau“ žemiau esančiu raštu, kurį užregistravau teismo raštinėje. Tikriausiai netrukus sulauksiu atsakymo. Maždaug nujaučiu koks jis bus, nes pokalbis su pirmininku daug maž leido susidaryti nuomonę apie būsimą atsakymą. Aprašinėti pokalbio eigą, manau šiandiena būtų neetiška, tačiau pirmininkas, pas kurį jau esu buvęs pirmomis jo šiame poste darbo dienomis, man pasirodė pasikeitęs… na, o gautą atsakymą galimai paskelbsiu. Nes jis, nors ir bus adresuotas man, nemanau, kad darytų žalą viešajam interesui ar atitiktų valstybės paslapčių kategoriją.

 

Lietuvos Vyriausiojo administracinio Teismo

Pirmininkui  Ričardui  PILIČIAUSKUI

 

Apelianto:

Romualdo MATELIO,

Administracinėje byloje Nr. A492-2036/2012,

 

PAREIŠKIMAS

Vilnius, 2012-09-07

            2012 m. birželio 14 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio Teismo Teisėju kolegija – S.Gagys, D.Raižys ir V.Volskienė, Lietuvos Respublikos vardu priėmė Nutartį, kuri „uždegė“ mano viltį, kad pagaliau mano nuosavybės klausimai bus išspręsti teisingai. Esminiai šios Nutarties momentai buvo: atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą ir Kauno miesto savivaldybę iki 2012-07-04 d. pateikti teismui eilę dokumentų, kas, tikėjausi, neabejotinai įrodys mano skundo pagrįstumą ir teisingumą. Nutartyje rašoma, kad bylos nagrinėjimas atidedamas iki bus gauta Teismo prašoma informacija.

            22 metų trukmės beviltiška mano ir mano, šiandiena jau velionio Tėvo A.T.Matelio, kova su valdininkais dėl teisingo nuosavybės atstatymo, prieš metus laiko buvo ne tik paniekinta, bet ir pažeisti mano teisėti lūkesčiai, kuriuos puoselėjau visą tą laiką, nes Lietuvos Respublikos vyriausybė pakeitė savo ankstesnįjį nutarimą taip, kad buvo sumažinti neatlygintinai suteikiamų žemės sklypų tiems piliečiams, kuriems nėra galimybės atstatyti nuosavybę į visą iki nacionalizacijos turėtą žemę, dydžiai, nuo 20 iki 12 arų, o to pasekmėje man nuspręsta naujo sklypo nebeduoti visai. Nors iki nacionalizacijos mano Mamos turėta 37 arai žemės prestižiniame Kauno rajone – Žaliakalnyje. Maža to, už likusią negrąžintą ir nekompensuotą žemę nustatyta ironiškai maža kompensacijos kaina, kuri realiai mąstant kompensacija net negali būti vadinama. Esant tokioms aplinkybėms, ši Teismo priimta Nutartis leido turėti viltį, kad ši teisėjų kolegija gerai suvokė situacijos rimtumą, įsivyravusią neteisybę, Vyriausybės veiksmų absoliutų prieštaravimą Konstitucijos nuostatoms ir, galimai tendencingą Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų požiūrį į mane, žmogų, nesitaikstantį su melu ir apgaule.

            Š.m. rugpjūčio 26 d. internetinėje Liteko duomenų bazėje netikėtai pamačiau, kad šiai mano bylai nagrinėti paskirta nauja Teisėjų kolegija: Teisėjai D.Višinskienė, V.Volskienė ir L.Alechnavičius. Tokia keista naujiena mane yra labai suneramino, kadangi Teisėjų kolegijos sudėties keitimo motyvų aš tiesiog negaliu suprasti: tie patys kalendoriniai metai, o anksčiau buvusieji Teisėjai teisme tebedirba. Susidaro įspūdis, tarsi senoji kolegija, dėl nežinomų priežasčių būtų nušalinta ir paskirta nauja. Žinant, kad savo byloje aš kovoju ne su eiliniu lygiaverčiu priešininku, o, iš esmės – su Lietuvos Respublikos vyriausybe, kuri, stengdamasi, bet kokia kaina greičiau „atsikratyti“ tų piliečių [kaip pretendentų į teisingą atlyginimą], kuriems Valstybė per 22 metus nesiteikė atstatyti neteisėtos nacionalizacijos padarytų nuostolių, būsiu atviras, mane aplanko įtarimai, kad tokiam kolegijos pakeitimui galėjo tam tikrą įtaką padaryti būtent įtakingi Vyriausybės asmenys. Tokios mintys kyla tuo labiau žinant, kad vienas iš naujai į kolegiją įjungtų Teisėjų – Laimutis Alechnavičius [kartu su teisėjais Laime Baltrūnaite ir Anatolijumi Baranovu], šių metų vasario 13 d., būdamas kolegijos pirmininku priėmė man nepalankią ir, aš įsitikinęs – neteisingą nutartį administracinėje byloje Nr. A146-149/2012, kuria buvo atmestas Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje apeliacinis skundas. Ta pačia nutartimi buvo atmestas ir mano, kaip trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas. Savais žodžiais trumpai paaiškinsiu, kodėl esu įsitikinęs, kad ta nutartis buvo neteisinga.

            2010 m. balandžio 19 d. Jūsų Teismas priėmė Nutartį byloje Nr. A146-582/2010, kuria paliko galioti Klaipėdos apygardos administracinio Teismo 2009-04-23 d. sprendimą, kur byla vyko tarp manęs ir Palangos miesto savivaldybės administracijos taip pat dėl nuosavybės į žemę atstatymo man Palangos mieste. Nežiūrint to, kad Jūsų Teismas patvirtino Klaipėdos Teismo sprendimą, Palangos miesto savivaldybė ignoravo šią nutartį ir surašė imitacinį įsakymą, kuriuo iš esmės pažodžiui atkartojo seną, 2007 m. įsakymą, kuris teismų buvo jau išnagrinėtas ir pripažintas kaip neteisingas. Vėliau, jau š.m. kovo 5 d. Palangos administracija, įsikišus ir Palangos miesto apylinkės teismui, jau pati panaikino tą įsakymą, tačiau dar iki to, t.y. 2012-02-13 d. paminėta Teisėjų kolegija nepanoro iš esmės įsigilinti į situaciją ir taip bent jau apginti jei ne mano teisėtus interesus, tai bent Vyriausiojo administracinio Teismo prestižą, nes šioje byloje mane ginti buvo stoję, ne tik Palangos antstolė R.Vizgaudienė, bet kaip sudėtinę viešojo intereso gynimo dalį mane gynė ir Vyriausybės atstovė Klaipėdos apskričiai. Tačiau Teisėjų kolegija nepanoro to suvokti ir į bylą pažiūrėjo paviršutiniškai ir formaliai, ir priėmė man nepalankų sprendimą, kas buvo sukoncentruota į mintį, kad Vyriausybės atstovė neturi teisės ginti pavienių LR piliečių. Žiūrint į tokį vertinimą žmogiškąją prasme, manau, sumenkinama visa Lietuvos teisėkūra, nes paradoksalu, kad LR Vyriausybė neturi teisės ginti savo piliečių. Žmogiškąja prasme ir retorinis klausimas iškyla: kam valstybėje reikalinga vyriausybė, jei ji įstatymu tarsi verčiama būti abejinga savo piliečių problemoms? Ir kur, ir kaip buvo panaudota Teismams, taip pat įstatymais numatyta prievolė, apart viso kito, vadovautis protingumo kriterijais? Šiuos klausimus formuluoju šiandiena, t.y. tada, kai Palangos miesto apylinkės teismas vis tik jau yra paskyręs vieną piniginę baudą Palangos savivaldybės administracijos direktoriui [sprendimas jau metai laiko kai įsigaliojęs], o šiandiena vyksta antrosios baudos paskyrimo svarstymas.

Gerb. Pirmininke, šį pareiškimą rašau Jums asmeniškai, ne teismo posėdžiui, todėl nemanau, kad turiu prievolę vardinti įstatymus, o rašau tiesiog žmogiškąja, šnekamąja kalba. Kiek esu pajėgus suvokti Teismų funkcijas iš bendro išsilavinimo, žinau, kad Jūs niekaip negalite įtakoti Teismų sprendimų, tačiau galite spręsti apie vienos ar kitos sudėties kolegijos sudarymą, todėl esu įsitikinęs, kad mano pareikštos mintys nėra beprasmės – jos turėtų Jums padėti suprasti plačiai visą kompleksą problemų, su kuriomis nepagrįstai susiduriu siekdamas tik vieno – teisingo nuosavybės atstatymo į žemę. Šiuo savo raštu neturiu tikslo apkaltinti asmeniškai nei teisėjo L.Alechnavičiaus, nei kitų anos bylos Teisėjų. Tačiau, tikiuosi, Jūs suprasite, kad mano nerimas nėra be pagrindo. Ir padarysite tinkamus sprendimus savo kompetencijos ribose.

Kitas šios, būsimos bylos Nr. A492-2036/2012klausimas yra mano informacijos, o iš to išeinant – ir supratimo stoka kai kuriais klausimais. Pilnai suprasdamas, kad pakeisto vyriausybės nutarimo nevykdyti galimai negali Nacionalinė žemės tarnyba, aš esu įsitikinęs, kad atsakovu turi būti ne tik NŽT, bet ir Lietuvos vyriausybė, kuri pakeitusi neatlygintinai suteikiamų žemės sklypų dydžius Kaune, taip ne tik sugriovė mano [o tuo pačiu ir daugelio kitų LR piliečių teisėtus lūkesčius į teisingą nuosavybės atstatymą] viltis į teisingumą, bet ir atliko tam tikrą savivaldžiavimą, nes nuosavybės į žemę atstatymo įstatymai jai nesuteikė teisės keisti žemės plotų dydžius, nuosavybės atstatymą vilkinti virš 20 metų, ko pasekoje nuvertėjo mūsų nacionalinė valiuta – litas ir tos sumos, kurios paskaičiuojamos už žemę kompensuojant pinigais ar vertybiniais popieriais gal būtų bent dalinai panašios į teisingumą, jas mokėjus tada, bet ne šiandiena, kai už kompensuojamąją man priklausančių 27 arų žemę nebeįmanoma nusipirkti net ir 1 aro žemės Kauno mieste, mano paveldimos žemės rajone. Todėl mano, Jūsų Teismui teiktame Apeliaciniame skunde ir vėliau pateiktuose patikslinimuose aš prašiau atsakovu įtraukti Lietuvos Respublikos vyriausybę, nes tik ji gali būti Teismo įpareigota atšaukti savo neteisėtus nutarimų pakeitimus. Iš Jūsų Teismo aš negavau nei vieno dokumento, kad LR Vyriausybė nebus atsakovu, o 2012-06-14 d. Nutartis leidžia suprasti, kad vyriausybė laikoma atsakove, nes nutartyje pareikalauta pateikti teismui „informaciją, kiek asmenų, įrašytų į Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilę, buvo išbraukti iš šios eilės dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 345 padarytų Lietuvos respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimo Nr. 920 „<…>“ pakeitimų>“, kas leidžia suprasti, kad Teismas pažvelgė į šį LRV pažeidimą plačiai, ne tik mano bylos ribose. Iš to man susidaro įspūdis, kad mano prašymas laikyti atsakovu LR vyriausybę arba Lietuvos valstybę yra tarsi patenkintas. Tačiau, nežiūrint to, skelbiamuose pranešimuose apie šią bylą, atsakovu ir toliau rašoma tik Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Realiai, manau šis vienas atsakovas savarankiškai negali pakeisti LRV nutarimo pakeitimo, apie ką, dalinai yra pripažinęs ir ministras K.Starkevičius savo prieš porą savaičių duotame interviu „Respublikos“  laikraščiui. Esant tokioms aplinkybėms, prašau Jūsų suteikti man informaciją ar Valstybė laikoma atsakovu šioje byloje.

2012 m. rugpjūčio 01 d. aš išsiunčiau Jūsų teismui dar vieną prašymą šioje byloje, kuriuo prašiau priimti atskirąjį procesinį sprendimą – svarstyti iš esmės Romualdo Matelio nuosavybės atstatymo klausimus visose trijose Lietuvos vietose: Kaune, Palangoje ir Plungėje. Į tai nesu gavęs taip pat jokio atsakymo. Pažymėtina, kad tokio išimtinio sprendimo prašiau ne dėl juridinės kompetencijos stokos, o apeliuodamas į protingumo kriterijus, nes mano paveldimos žemės yra trijuose Lietuvos miestuose: Kaune, Palangoje ir Plungėje ir aš visur susiduriu su tais pačiais barjerais, sukurtais Nacionalinės žemės tarnybos, neleidžiančiais man teisingai atgauti nuosavybę į visą nacionalizuotą žemę. Sprendžiant vis iš naujo tuos pačius klausimus atskiruose teismuose, neatsirastų jokių naujų aplinkybių, tačiau tai galėtų tik papildomai apkrauti Lietuvos teismus ir dar labiau kenktų mano sveikatos stoviui, kuris tokio ilgo bylinėjimosi ir ikiteisminio teisingumo paieškose jau padarė negrįžtamai žalingą poveikį.

Prašau Jūsų, Gerb. Pirmininke, atsakyti į mano iškeltus klausimus ir rasti galimybę palikti seną teisėjų kolegiją šioje byloje.

Pagarbiai,

                      Romualdas Matelis

 

 


Метки:  

Mintimis kalbuosi su ministru Kaziu Starkevičiumi. Žemės grainimas

Вторник, 21 Августа 2012 г. 15:29 + в цитатник

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

 Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną” – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N. - Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S. - Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.

- Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės.

O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.

   
D.N. - O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S. - Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.

- Ar patrauklume esmė? Mane prieš jau prieš metus laiko, t.y. 2011 m. spalio 11 d. pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus, nors jei norėtų laikytis jų, turėtų nupirkti jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia

   
D.N. - Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S. - Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.

- Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?

   
D.N. - Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S. - Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.

- O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.

   
D.N. - Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S. - Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.

- Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?

   
D.N. - Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S. - Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.

- Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?

   
D.N. - Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S. - Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.

- Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?

   
D.N. - Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S. - Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.

- Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

  1 2  
Kazys STARKEVIČIUS

Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

 
SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.
 
Faktai iš dienraščio „Respublika“.

Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai.

Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune - į 58,2 proc., Panevėžyje - į 46,6 proc., Birštone - į 61,4 proc., Palangoje - į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė.

Parengta pagal dienraštį "Respublika“

 O   ČIA   MANO SENAS   SUSIRAŠYMAS  SU  TURTO   FONDU

From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru]
Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM
To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt
Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme

Laba diena,
aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde.
Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma.

Pagarbiai,

Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx
reromaka@mail.ru,
2011-10-11 d.

================================================================================

 

Paklausimas del atlyginimo uz zeme

От кого: “VINCIUNIENE, Irena” <i.vinciuniene@vtf.lt>
Кому: “‘reromaka@mail.ru’” <reromaka@mail.ru>
Копии: “OVERLINGAS, Stasys” <s.overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata” <info@vtf.lt>
Переадресовано от:  
   
   
   

12 октября 2011, 14:46 1 файл важное

 

Laba diena,

Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams.

Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau.

Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923

Pagarbiai Valstybės turto fondo

Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja

Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

 


R.Matelis: mano laiškas LRV kancleriui D.Matulioniui

Понедельник, 30 Апреля 2012 г. 23:09 + в цитатник

Tagged in Wordpress.com: , , , , , , , , , , , , , ,

Teisūs buvo komentatoriai, kurie perskaitę mano Atvirą pareiškimą premjerui A.Kubiliui [spausti ČIA], rašė, kad vargu ar sulauksiu jo atsakymo. Ima aiškėti, kad šio mano rašto kelionė kartojasi. Kai prieš metus laiko rašiau ministrui pirmininkui kitą atvirą laišką, jis taip pat buvo persiųstas į ŽŪM, o iš ten nukeliavo į Nacionalinę žemės tarnybą... Tai galite pamatyti čia

Tačiau aš nesuprantu tokio vadovavimo valstybei stiliaus, todėl šiandiena pat, vos gavęs kanclerio pavaduotojo O.Romančiko laišką, išsiunčiau jam paklausimą ar pats premjeras jį įpareigojo persiųsti mano raštą į ŽŪM. Deja, išsiuntus laišką su grifu patvirtinti gavimą, netrukus atskriejo žinutė, kad iki gegužės 10 d. šis pareigūnas atostogauja. teko persiųsti raštą dar kartą, šį - tiesiai kancleriui D.Matulioniui. Jūsų įdomumui šis trumpas susirašymas...

p. Deividui Matulioniui,

Ministro Pirmininko

Kancleriui

deividas.matulionis@lrv.lt

Romualdo Matelio,

Gyv. Xxxxxxxx XX-XX

Kaunas, XXXXX,

reromaka@mail.ru

2012 m. balandžio 30 d.

PAKLAUSIMAS

            Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI, kopiją prisegu].

Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.

Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus.

Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni.

Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu

Pagarbiai,

Romualdas Matelis                             _          _          _


Метки:  

Р.Мателис: Открытое письмо председателю Совета министров Литвы [на лит яз.]

Понедельник, 30 Апреля 2012 г. 23:01 + в цитатник

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

.

 

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Kuriame Lietuvos ateitį? Puiku, tik ar teisingą ateitį kuriame?
Kuriame Lietuvos ateitį? Puiku, tik ar teisingą ateitį kuriame?

       Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

       Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to - kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

       Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

       Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

       Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

       „Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas

Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais

Numatoma perduoti individualiai statybai

Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms

 Kaunas:

  centrinėje miesto dalyje

teritorijose su išplėtota infrastruktūra

teritorijose su neišplėtota infrastruktūra

  kitose teritorijose

 

0,04

Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06

Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12

 Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]

Nenumatyta

 

       Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame - http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

       Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero... tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

       Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

       Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

       Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis - 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <...>, Kaune, <...>“.

       Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

       Ir antra... Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

       Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

       Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina - kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

       Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai... pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

       Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu ... Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

       Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis Kita
Žemės sklypo plotas 2,7212 ha.
Užstatyta teritorija 0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė 1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis: LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja: Nuo 2006-08-29
"Pušyno" Registrų centro pažyma
"Pušyno" Registrų centro pažyma
 

       Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha. arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

       Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 - 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   "Lietuvos Respublikos Seimas, <...> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <...> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  "Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų" nuostata -  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;

       Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<...>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <...> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

       Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

       Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

       Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

-         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose - Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

-          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis

Ir pabaigai keletas nuotraukų iš "Pušyno", nors ir prižiūrimo, bet niekaip nenaudojamo teritorijos. Mano paveldimos žemės

[slideshow]

 

Susiję straipsniai:

R.Matelis: Teko teikti dar vieną paklausimą LRV. Šį kartą kancleriui D.Matulioniui

G.Šiuparys: “2 dešimtmečius trunkanti kova su valdininkais dėl žemės”

R.MATELIS: „Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?“

A.ZIABKUS: Palangos žemė veikėjui tapo aukso gysla

A.ZIABKUS praneša: Palangoje sklypų vertėmis žongliruojama laisvai

J.TVASKIENĖ – apie žemėtvarkininkų savivalę kaip Neringos konstantą

 

 


Matelis: Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?

Среда, 18 Апреля 2012 г. 02:43 + в цитатник

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime jau begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją -  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

- Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, – įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos

Vadovui Algiui BAGDONUI

algis.bagdonas@nzt.lt

2012 04 17

Romualdo MATELIO

gyv. Xxxxxx g. XX-XX

Xxxxx, XXXXX,

rexxxxxka@gmail.com

PAREIŠKIMAS

[dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą]

Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai.

Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS?

Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį

2.

turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis.

Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu:

1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas?

2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys?

3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą?

Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą.

Pagarbiai                                                                                                             _             _             _                             R.Matelis


Europarlamentaras V.Landsbergis gi gali nežinoti. Ir klysti gali

Воскресенье, 18 Марта 2012 г. 04:23 + в цитатник

Skaitau šiandiena Gerb. V.Landsbergio kovo 14 d. straipsnį “Melagių šurmuliai ir savyje pasijuntu labai nemaloniai. Tema politinė, svarbi tarptautinių santykių su Lenkija, prasme, tačiau  akys, deja, užkliūna už tokio pat melo, koks aprašomas ir lenkų adresu. Na, melu gal vadinti per drąsu, gi galimas atvejis, kad mielas Kazys Starkevičius kokiam nors privačiam pokalbyje jam pateikė tokią “tiesą”. O profesoriui, tikriausiai nesuklysiu manydamas – Konservatorių partijos steigėjui, gi tiesiog labai sunku būtų nebetikėti visais savo senaisiais bendražygiais. Kaip ir man: galvoti, kad Vytautas Landsbergis sąmoningai meluoja, nors žino visai kitokią tiesą. Norėtųsi pamiršti šį perskaitytą straipsnį, bet negaliu. Nes tada tapsiu tarsi bendrininku to gyvenimo, iki kurio atėjo šiandiena Lietuva. Gi būtent mūsų pačių,- pašnekovų ar oratorių iš įvairių tribūnų skirstymas į gerus ir blogus, nutylėjimas klausant netiesos žodį ir panašūs poelgiai šiandieninę Lietuvą pavertė valstybės butaforija, jei taip dar galima išsireikšti. Be tiesos ir net be vilties į jos įmanomumą.

Tegul siunta ant manęs kiek nori tie, kurie seniai vienas kitam yra įrodę koks negeras yra Vytautas Landsbergis, bet aš niekada nebuvau jo aklas kritikas. Ir bendrai nebuvau tarp jo nemėgstančiųjų. Kiekvienas gyvenimą pažįstame kiek kitaip, kiekvienas skirtingai gebame įsijausti į situacijas, kurių veikėjus matome tik ekrane arba girdime juos per mikrofonus. Todėl bet kada, kai girdėdavau vienas už kitą labiau besiveržiančius pasisakyti koks jis egoistas ir melagis, savyje tai vertindavau kitaip. Bet tema ne apie profesorių. Tema apie jo šviežiausius teiginius straipsnyje.

Nemanau, kad vertėtų perkėlinėti pas save visą straipsnį, tuo labiau, kad didžioji jo dalis nesusijusi su žemės grąžinimu. Tačiau kelios vietos ten man atrodo šventvagiškos. Arba be rimto pasiruošimo. V.Landsbergis – europarlementaras, todėl tikėtina, kad Lietuvos vidaus klausimams skiria vis mažiau analitinį dėmesį. Tik aš gal, jei nežinočiau tikros padėties, nei nesiimčiau ko nors rašyti. “Melagių šurmulių” autoriui gavosi kitaip… Aš tikrai pabandysiu surasti kokį nors kontaktą su profesoriumi ir pats pirmas parodyti jam šį atsakomąjį savo straipsnį Jei pavyks. Bet tikiuosi. :)

Minimame straipsnyje skaitome va tokį sakinuką: “<…> visoje Lietuvoje ligi šiol dar yra neatgavusių ir stumdomų po įstaigas arba teismus; tačiau galų gale žemės nuosavybės dalykai sureguliuoti, grąžinus arba kompensavus per 95 proc. pageidavusių savininkų bei palikuonų”. Negaliu nepaklausti, nors tai bebūtų tik mano pokalbis su pačiu savimi, apie ką profesorius galvoja sakydamas “Kompensavus”? Mano supratimu kompensacija yra tokia atlyginimo forma [dažniausiai] pinigais, kuriuos pasiėmęs gali įsigyti kitą, analogišką tokios pat vertės daiktą. O jeigu su tuo sutiktume, reiškia kompensacijos niekada [gal išskyrus išimtinus atvejus] Lietuvoje dar nebuvo. Tiek Konstitucinis teismas, tiek ir galiojantys Lietuvos įstatymai nedviprasmiškai tvirtina – už nuosavybę turi būti TEISINGAI atlyginta. Tačiau teisingumu, jei žemė natūra turėtoje vietoje negrąžinama, net nekvepia. Tas teisingumas jau nebūtų teisingumu, jei gautume už turėta [arba paveldimą] žemę du kartus mažiau. O kaip pavadinti teisingumą, kuris yra mažesnis 200 kartų?

Tačiau savo skaitytojui galiu pasirodyti tuščiažodžiautojas, jei kalbėsiu tik iš debesėlio. Tad, kad nesusidarytų tokia nuomonė, pasiimsiu pirmą pasitaikiusį po ranka dokumentą. O jis šviežias, gautas šiandiena, kaip atsakymas į mano paklausimą kokią sumą pinigais man išmokėtų valstybė, jei pasinaudočiau naujai  seimo priimta įstatymo dėl nuosavybės grąžinimo pataisa ir pakeisčiau, kaip siūloma, savo valią, pareikšdamas, kad vietoje žemės natūra sutinku gauti piniginę kompensaciją? Dokumente, kurį pasirašo Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyriaus vedėja Nijolė JONIKIENĖ, rašoma, kad už mano velionei Mamai priklausantį 1,0503 ha. žemės plotą [esantį Palangos miesto centrinėje dalyje], būtų išmokama indeksuota 5791,87 lt. suma. Jei pabandytumėte pasigilinti į šiandiena realią rinkos kainą Palangos mieste, netruktumėte įsitikinti, kad aš paprasčiausiai pasikuklinau sakydamas, kad ta žemė “kompensuojama” tik 200 kartų mažesne suma. Bet tiek to, nesivarginkite. Vien paviršutiniškai žiūrint, manau, bet kas supranta koks žemės plotas yra 1 hektaras ir kokia suma yra 5791 litų.

Taigi, tokius “atlyginimo” įkainius vadinti kompensavimu, paprasčiausiai nepadoru. Žinoma, galima filosofuoti, kad tam yra teismai [šią galimybę, jei užteks sveikatos, aš būtinai išbandysiu], tačiau ar visada jais galima tikėti? Žmonės kalba, kad jie turi polinkį kartais būti labiau “teisingi” valstybei nei žmogui… Ir ar kiekvienam pretendentui, kurių amžius jau pakankamai solidus, gali užtekti sveikatos norimam teisingumui pasiekti? Be jokių abejonių  – NE. Čia, prisimindamas seną, liūdnai šmaikštų tarybinio laikotarpio karjeros posakį, kad nepakeičiamų žmonių pilnos kapinės, turiu pasakyti, kad kapinės pilnos jau ir laisvos Lietuvos apmulkintų žmonių. Norint, tuo įsitikinti galima nesunkiai. Pakanka atsiversti Nacionalinės žemės tarnybos internetinį tinklapį su eilėje atgauti kompensacinį sklypą Kaune “stovinčiųjų” pavardėmis ir akimirksniu įsitikinsime, kad daugelis iš jų, deja, jau gulintys. Tikrąja to žodžio prasme.

Taigi, nors būdamas lietuvis patriotas, visada skaudžiai pergyvenantis tautos pasitaikančias nesėkmes, manau, kad lenkų pretenzijos, toje dalyje, kuri liečia žemės grąžinimą, skirtingai nei pavardžių ar švietimo klausimai, greičiausiai yra visai pagrįstos. Ir neabejoju, kad jiems nei kiek ne šilčiau, kad Lietuva nežmoniškai tyčiojasi ir iš savų tautiečių. Jie nori atgauti tai kas jiems priklauso ir čia vargu ar yra neteisūs.

Nei kiek ne mažiau liūdna skaityti ir V.Landsbergio sakinuką <…> Andriaus Kubiliaus Vyriausybės nusibrėžtas tikslas – užbaigti žemės grąžinimą natūra jau šiemet, o visus žemės nuosavybės dalykus ligi 2013 metų pabaigos – yra realus ir galėtų būti pasiektas net anksčiau”. Bet gi ir vėl… Gal profesorius paprasčiausiai nežino [o Kazys Starkevičius apie tai vargu ar pasivargino papasakoti], kad prieš metus laiko patyliukais buvo priimtas LRV nutarimo pakeitimas, ko pasekoje dalis kauniečių, 20 metų laukusių naujai paskiriamo kompensacinio sklypo, neteko teisės į jį aplamai. Šių eilučių autorius – taip pat. Reikalas tame, kad kauniečiams visus tuos metus buvo numatyta, jog jie gali gauti žemės sklypą iki 20 arų. Dabar gi jis staiga sumažintas iki 12 arų, o to pasekoje ir atsižvelgiant į tai, kad atgaunamo sklypo dydis negali būti mažesnis nei 4 arai, dalis žmonių veltui puoselėjo savo teisėtus lūkesčius į naujo sklypo gavimą.

Taip, šie dalykai palikti taip pat teismams. Kaip išspręs mano šį klausimą Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, kuriame byla laukia savo eilės, nespėliosiu. Tačiau akivaizdu, kad ŽŪM ministras negalėjo nesuvokti kokią neteisybę sukurs toks nutarimo pasalūniškas pakeitimas. Ir premjeras Andrius Kubilius – taip pat. Kaip ir negalėjo nežinoti, kad tas veiksmas net ir teisiškai buvo neteisėtas. Nes įstatymas numato, kad kompensacinio sklypo ploto dydį, savivaldybės prašymu, nustato Lietuvos respublikos vyriausybė. Čia susidaro net du konfliktiniai klausimai: pirmasis – įstatyme rašoma, kad Vyriausybė nustato, ką ji jau buvo padariusi, o dabartiniai veiksmai labiau vertintini kaip keitimas, nei nustatymas. Ir antra – sužinojęs apie pakeistą nutarimą, aš oficialiu raštu užklausiau Kauno miesto merą A.Kupčinską kodėl, kada ir kurių tarybos narių balsais buvo nuspręsta kreiptis į Vyriausybę dėl žemės ploto Kaune sumažinimo nuo 20 iki 12 arų. Ir jau esu gavęs atsakymą, kad savivaldybė tokio klausimo niekada nesvarstė ir į vyriausybę su prašymu sumažinti žemės sklypų dydžius nesikreipė. Taigi, matome, kad tai padaryta pačios vyriausybės iniciatyva, nors to daryti, įstatymas įgaliojimų jai nesuteikė.

Iš viso, ką čia pavardinau, galima tikrai manyti, kad A.Kubilius galėjo visus žemės nuosavybės dalykus” užbaigti net anksčiau. Gi argi problema pasirašyti raštą, nutraukiantį teisėtus žmonių lūkesčius, o po to, atsisegus piniginę, išdalinti piliečiams po kokią dešimtinę litų? Ir garsiai pareikšti – teisingumo atstatymą mes jau užbaigėme. Dabar einame pasiimti premijų už gerą darbą.

 

Tai, ką aprašiau šiame rašinuke, toli gražu dar ne visos problemos, liečiančios mane. O tuo labiau – visus Lietuvos piliečius, laukiančius nesulaukiančius teisingumo. Keleto problemas žinau jau šiandiena, todėl netrukus parašysiu ir daugiau.


Pilietinė akcija Už Lietuvą! Už teisingumą!

Пятница, 16 Марта 2012 г. 13:26 + в цитатник


Mitingas šeštadienį, kovo 17 dieną, 14 valandą, prie Seimo

Įterptasis vaizdas 1

Pilietinė akcija Lietuvą! teisingumą!                                          

Rytoj, šeštadienį, kovo 17 dieną, 14 valandą, prie Seimo, Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje įvyks pilietinė akcija Už Lietuvą! Už teisingumą!

Tai vasario 22 dieną prie Prezidento rūmų surengto mitingo, reikalavusio, kad valdžia atkurtų valstybėje teisingumą, išskaidrintų politikų ir šešėlinio verslo ryšius, tąsa.

Lietuvos piliečiai kviečiami šį šeštadienį susirinkti prie šalies Parlamento ir dar kartą pareikalauti, kad būtų kuo greičiau išviešinti visų partijų, aukštų politikų, teisėtvarkos ir slaptųjų tarnybų pareigūnų ryšiai su nusikalstamomis struktūromis. Taip pat raginama atkurti teisingumą – nedelsiant sugrąžinti į pareigas be pagrindo nušalintus Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovus generolą Vitalijų Gailių ir majorą Vytautą Giržadą. Reikalaujama atleisti iš pareigų ne tik vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, bet ir generalinį prokurorą Darių Valį bei jo pavaduotoją Darių Raulušaitį, o į šias pareigas paskirti principingus, sąžiningus ir profesionalius pareigūnus.

Akcijos dalyviai kviečiami paraginti Seimą susigrąžinti Tautos Atstovybės galias. Reikalaujama, kad Seimas užtikrintų parlamentinę Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Generalinės prokuratūros kontrolę, sutramdytų VSD pareigūnų savivalę ir jų neteisėtą kišimąsi į visuomenės gyvenimą. Akcijos rengėjai ragina nedelsiant išviešinti VSD vykdytos kabinetinės „liustracijos“ duomenis ir išlaisvinti buvusius KGB bendradarbius Seime, Vyriausybėje, teisėtvarkoje, žiniasklaidoje nuo dabartinio VSD šantažo.

Seimas kviečiamas atstatydinti parlamento vadovus – Seimo vicepirmininką Algį Čapliką, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką Stasį Šedbarą, Žmogaus teisių komiteto pirmininką Arminą Lydeką. Taip pat Parlamentas raginamas įsteigti ypatingojo prokuroro instituciją Vytauto Pociūno, Kauno pedofilijos ir žudynių, Eglės Kusaitės, kitų galimų VSD bei Generalinės prokuratūros nusikaltimų ir politinės korupcijos byloms ištirti.

Pilietinės Akcijos organizatoriai – į grupę Už teisingumą susibūrę Nepriklausomybės Akto signatarai Bronislovas Genzelis ir Romualdas Ozolas, Seimo narys Naglis Puteikis, visuomenininkai Alvydas Medalinskas, Šarūnas Valentinavičius, Audrius Nakas ir Darius Kuolys – kviečia visuomenę susitelkti ir pasiekti, kad šalies valdžia stotų ne nusikaltėlių, bet valstybės pusėn. Primindami šv. Augustino žodžius, jog valstybė be teisingumo esanti tik plėšikų gauja, jie ragina piliečius susigrąžinti Lietuvos Respublikąorią, garbingą ir teisingą.

Akcijos organizatoriai taip pat atkreipia dėmesį į precedento neturintį Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos elgesį. Šio departamento Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas pamėgino perimti iš piliečių visuomeninės akcijos organizavimą ir be rengėjų žinios išplatino žiniasklaidai klaidinančią informaciją apie renginio laiką. Akcijos rengėjai pastebi, kad tokių brutalių priemonių prieš savo krašto visuomenę pastaruoju metu nedrįsta imtis net dabartinės Rusijos valdžia.

 

Daugiau informacijos:

Alvydas Medalinskas  tel. 8 606 00242

Naglis Puteikis  tel. 8 607 83336

Darius Kuolys  tel. 8 671 32461

 


Zmones, bukite budrus ~ Неужели находит дураков?

Пятница, 16 Марта 2012 г. 12:45 + в цитатник

Маn vis kirba mįslė: nejaugi sekasi tiems, kurie is grynai aferizmo paskatų be perstojo siuntineja laiskus į forumus, googlegrupes, privačias pašto dezutes ir t.t. ir prisistatinėja už karalius, princus ir kitokias kilmingas personas arba rašo, kad pamatę mūsų anketas įsimylėjo ir nori būtinai susipažinti? Kai kurie rašo tiesiai, kad neturi [LAIKINAI] kur padėti vieną kitą milijoną, todėl prašo tavęs pateikti savo sąskatos numerį, į kurį tuoj pat praves didelę pinigų sumą, nes tu jiems esi labai patikimas bičiulis. Bet, sprendžiant iš katastrofiškai daugėjančio tokio spamo, galima manyti, kad kasdiena per pasaulį tokių aukų randama ne viena.

Kita vertus tokie afersitai gi pavydėtino darbštumo žmonės: surašyti tokią begalę laiškų, kokias išsiuntinėja jie, tikrai nelengvas darbas. Net ir puikiai susivokiant kaip lengvai pasispaudžia elektroninio pasto mygtukai. Į juos gi vis tiek reikia surankioti realiai egzistuojančius pašto adresus.

Paprastai mes įprate visa tai nurašyti ant kalinių, kurie neturėdami ką veikti taip uždirbinėja sėdėdami savo kamerose. Bet man atrodo, kad tuo užsiima ne tik jie. Ko blogo tai daro ir programuotojai, gal būt net įvairių šalių spec tarnybos. Na tiek to, šios mįslės neįminsiu niekada, bet mano patarimas  - būkite budrūs, neprasidėkite, nes jei net pažįstami ir draugai nenori grąžinti skolų, svetimi jums dovanų nesiųs tikrai.

Šioje temoje atminčiai ir jūsų žiniai perspausdinėsiu tokius sau gautus laiškus, gal kam nors bus įdomu juos paskaitinėti.

[на литовском яз.]

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Я глубоко убежден, что не только я белый ворон, получаещий разные "приятные" письма с незнакомцов со всего мира. Думаю и ты их получаешь. И возможно больше меня. Эти письма приходит и от красоток, которые увидев твое фото, влюбились, и от разных принцов и даже королей, которые просит указать номера своих банковских счетов, не которых они хотят временно перевести несколько миллионов, так как тобою очень доверяет. Разумный человек понимает, что это голые аферы и имеет одну единственную цель - тебя обокрасть. Однако постоянно возрасстающее количествво таких писем, заставляют задуматься - а может быть им все таки нередко удается таким образом выманивать немелкие суммы?

Кто они?

Принято такой "бизнесс" списывать не заключенных. Однако мне кажется что круг таких деятелей гораздо шире. Почему то, по стилю мне хочется верить что этот хобби не только тюряг. Почему то думаю, что в числе таких респондентов немало и программереов и даже представителей спрец служб разых стран.

Будьте осторожны. И предлагаю вам "сверку часов": я буду пополнять нижеизлагаеммый перечень писем на оригинальном языке, а вы иногда заходите сверить получаеммые свои письма. Может быть у нас общие "друзья"? :))) Хотя бы вряд ли. Ведь они пастоянно меняют свои "личные данные". :)

 

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

________________________________________________________

1.

5 марта 2012, 20:57
 
Hi Romeo
I am a lawyer E.Elizerbeth, personal lawyer to Mr.Andrey till he dead.He left a fund of Euro15.400 million in the Bank here and don,t have to because it would be terminated at the Bank, and I need your help because you have the same name and from the former Soviet Union.pls kindly reply me through my private e-mail address:elizeerbethelizerbeth962@gmail.com
 
2.
 
7 марта 2012, 13:55

Дорогой Ромео,
Ваш почтовый вполне understood.I я обязан дать вам более подробную
информацию о данной сделке. Во-первых, я, не колеблясь, чтобы вы
поняли, что я не могу объяснить, как я рад слышать от you.all
документов будет проблемой для вас, но я хочу получить от Вас полной
информацией обращаться в банк.

Тем не менее, просто знаю, что вы будете находиться в прямом контакте
с властями, и вы будете свидетелями каждый бит personally.I есть все,
что потребуется, чтобы получить эти деньги выпущены в вашу пользу, и
вы не будете brigding законы вообще.

Данная сделка является для нашей взаимной выгоды и, таким образом, мы
оба справились с особой тщательностью, честность и со всей
серьезностью достаточно внимания до средства, наконец, выпустила для
вас получателя.

Для успешной передачи вашего наследства требования в любой банковский
счет, который будет выдвинут ваш humbleself, вы должны поддерживать
постоянную связь со мной и полугосударственные, связанные с выпуском
денег. Самое главное, вы должны придерживаться моих указаний и
инструкций, чтобы избежать любых ошибок.

Будьте уверены, что эта сделка является безрисковый и я поставил все
механизмы в движение за устройство свободный перевод денежных средств
в вашу пользу. По сути, вам нечего бояться. Я буду предоставлять всю
информацию покрытие этого требования. Я буду вашим гидом во всех
ратификационных грамот и документации. Я также от вашего имени,
обратиться в банк с требованием освободить средства на ваше имя в
качестве ближайших родственников средств. Все что мне нужно это Ваш
интерес и доверие.

Как правило, банк-плательщик будет запросить некоторые документы о
том, что вы ближайших родственников. Вам не нужно беспокоиться о том,
что я должен обеспечить совершенствование документов для проверки
подлинности в вашу пользу в качестве следующего.

Я считаю, что это судьба, которая свела нас в этом project.Be
mindfull, что время работает не в friend.For начала этой сделки, будет
уместно вам позвонить мне на личный номер телефона: 00 228 9013 3270 в
устной intorduction и если есть вопрос, который вы считаете
необходимым, не стесняйтесь, спрашивайте до начала этой сделки, чтобы
избежать любых недоразумений.

Будьте внимательны, наиболее важных документов, необходимых для этой
сделки в моем распоряжении. Я буду оказывать им всякий раз, когда
этого требует банк. За исключением документов, которые будут получены
и аутентификации в Верховный суд или другие полугосударственные,
связанных с выпуском средств. Для завершения этой сделки, ваше
присутствие может быть, здесь требуется в банк для окончательной
ратификации и знаком с вашего досье оплаты.

Я хочу, чтобы иметь в виду, что эта сделка так хорошо, как только вы
завершили указывать свое полное внимание и поддержку, чтобы сделать
этот успех. Нам просто нужно несколько дней, чтобы этот вопрос решить.
Еще одна проблема передо мной в этой сделке должен иметь доверие и
честность доля с вами. После этого получил, я выпущу всю необходимую
информацию, чтобы это требование, и вы будете находиться в
непосредственном контакте с банком в качестве бенефициара средства,
как только я представить официальную заявку на претензию от вашего
имени.


Для вашего удовольствия, я согласился, что деньги будут разделены
следующим образом: 45% идет к вам, для обеспечения account.5% будет
сохранена в сторону, чтобы infringde любые расходы, которые могут
возникнуть в процессе передачи и еще 5% будут использованы для
завершения г-н Андрей Благотворительный дом. В то время как 45% будет
сохранена в сторону для меня здесь, в Африке необходимо получить от
вас, когда я приду к вашей стране средств.


Для commemcement этой сделки, я понадобятся следующие сведения от вас,
чтобы позволить мне использовать от вашего имени.

1) Ваше полное имя, как и в вашем ID 2) Ваше место жительства или
адрес офиса 3) Номера телефонов и факсов 4) Род занятий 5) Возраст 6)
Гражданство.


Как только я получу эти данные, я должен зарегистрировать свое имя в
банке ждем вас speciment текст заявки заполнить и отправить в банк.
Имейте в виду, что как только заявление подается в банк, что
свидетельствует о начале этой операции, а оттуда, банк будет
находиться в прямом контакте с Вами получателю.

Знайте, что в любой корреспонденции вы получаете от любого
полугосударственные, связанные с выпуском этой партии, должна быть
направлена ​​на меня дальнейших указаний и рекомендаций, которые могут
быть сочтены необходимыми. Я проведет вас через этот процесс, так что
вы не делаете ошибок.

Я с нетерпением жду Ваших замечательных операций сотрудничества.

Спасибо за ваше понимание.

E.Elizerbeth эсквайр

3.

kimbalesther1988 prieš 3 d., 20:45 val.

Greeting from me,
First I will like to apologies for intruding into your privacy, since we don't know each other, am miss Esther I saw your profile and become interested to be your friend so Please send me a mail here (estherkimbal71@hotmail.com) i will share the idea of my sweet love with you thanks Esther..
..........................................
Sveikinimas nuo manęs,
Pirmiausia aš norėčiau į atsiprašymą įsibrauti į jūsų privatumą, nes mes nežinome vienas kitą, esu Mis Estera, aš pamačiau savo profilį ir tapo suinteresuoti būti jūsų draugas, prašome siųsti man laišką čia (estherkimbal71@hotmail.com) i dalinsis mano saldus meilės su jums dėkoja Estera idėją ..

 

4.

Сегодня, 18 марта, 2012 г. 14:00

Это личная электронная почта направлена к вам и прошу, чтобы он был рассматриваться как таковые. Я Джон Коку, адвокат по закону страсти адвоката моего покойного клиента инженер, гражданин вашей страны, который сейчас поздно его жена и единственная дочь в результате несчастного случая здесь, в Того, и он оставил огромное количество денег в банке ни для кого требовать этого. Я хотел бы представить вам в банк здесь, как родственник моего покойного клиента, который пришел требовать деньги (10,5 млн. единый государственный долларов) на хранение в банк здесь, в Африке. С тех пор я сделал несколько спрашивающих в ваше посольство, чтобы определить местонахождение любого из моих клиентов расширенных родственников это также оказалось неудачным. После этих нескольких неудачных попыток, я решил связаться с вами, следовательно, сдвиг той же фамилией с моего покойного клиента, банк выдал мне уведомление, чтобы обеспечить ближайших родственников
 Пожалуйста, отправьте информацию ниже для более подробной информации.
 Ваше имя ...................
 Ваша фамилия ................
 Ваш контактный адрес ..............
 Ваш телефон Tele ..............
 Профессия ..............
 Ваш летнего возраста .............. .......
 Ваш личный Email ..........
 

В ожидании Вашего ответа
С наилучшими пожеланиями, John Kokou <kokou42@bk.ru>
 Джон Коку

 

5.

24 goodnessbaby077 prieš 8 val.

hello dear friend
How are you today , i know that all is well with you
My name is Goodness, I am a female, I was impressed when i saw your profile and will like to establish a long lasting relationship with you. In addition, i will like you to reply me through my private e mail box here is it; (goodnessbaby770@yahoo.com) Thanks waiting to hear from you soonest.Goodness
Please contact me with my Email address here is it. (goodnessbaby770@yahoo.com)

Olá querido amigo
Como você está hoje, eu sei que está tudo bem com você
Meu nome é bondade, eu sou uma mulher, fiquei impressionado quando vi o seu perfil e gostaria de estabelecer uma relação duradoura com você. Além disso, eu gostaria que você me responda através de minha caixa de correio privado e aqui está ela; (goodnessbaby770@yahoo.com) Obrigado à espera de ouvir de você.ùbondade
Por favor contactar-me com o meu endereço de e-mail aqui está ele. (goodnessbaby770@yahoo.com)

6.

petersonamanda905 prieš 5 d., 10:37 val.

█──█─███
█──█──█
████──█
█──█──█
█──█─███

██─────██──█────- █
█─█───█─█───█───-
█──█─█──█────█─█
█───█───█─────█
█───────█─────█

███─█─────█─███─- ██─███
█───█─────█─█───- ────█
███─█──█──█─██──- █───█
──█─█─█─█─█─█───- ────█
███─██───██─███─- ██──█

███─███──███─███- ██───█─███
█───█─█───█──█──- █─█──█─█──█
███─██────█──██─- █──█─█─█──█
█───█─█───█──█──- █───██─█──█
█───█──█─███─███- █────█─███
Sveiki!!
Mano vardas yra Amanda, aš pamačiau savo profilį šiandien tapo intrested in Jums. Aš taip pat norėtų sužinoti jums daugiau, ir aš noriu, kad siųsti laišką į mano pašto dėžutę, kad mes galėtume pateikti jums mano nuotrauka jums žinoti kam i am.Here yra mano elektroninio pašto adresas (amanda_peterson79@yahoo.com ); tikiu, kad galime perkelti iš čia aš esu laukia jūsų laišką į mano elektroninio pašto adresą (Nepamirškite atstumas, spalva ar kalba neturi reikšmės, tačiau meilės klausimus daug gyvenime (amanda_peterson79@yahoo.com)

7.

mageteyahya prieš 6 d., 12:10 val.  23

Hello, i am interested in you.

My name is miss Helin, I am Looking to meet someone who is serious about developing a good

relationship, so l want you to write back to me through my email addrassso that l will give you

my PHOTOS and for you to know who l am. (helinkada1@hotmail.com).

l hope to see your mail in my inbox ok. Thank's from ,

miss Helin.(helinkada1@hotmail.com) yiyi

8.

marykimba31 26 balandžio 2012

:)Hello My Dear,
How are you today??
My name is Miss Mary,
I like to be your friends ok;
Please send me your e-mail
to my inbox at(mary_kimbal@yahoo.in)
i will give you my picture
have a nice day
Yours Mary


Метки:  

Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie ruošiamus transporto mokesčius

Среда, 28 Декабря 2011 г. 13:16 + в цитатник

Nors intuityviai tarsi jaučiu, kad mano skaitytojų gretose tarsi daugiau vyresnių skaitytojų,  žinau,  kad užeina ir jaunimas. O jie gal ne viską pamena, ne viską žino iš tų laikų, kas man atrodo tarsi buvę vakar. Taigi, keliais žodžiais apie tokius tolimus ir tuo pačiu artimus perestroikos laikus…       .          .     Jei iki M.Gorbačiovo pradėtos demokratizacijos ar kaip tą laiką bepavadintum, darbinės veikos srityje gyvenome pakankamai santūrų ir monotonišką gyvenimą, tai pradėjus liberalizuoti individualią, o kiek vėliau ir kooperatinę veiklas, Lietuvoje gyvenimas tarsi užvirė. Suaktyvėjo entuziastingi žmonės, kurie troško veikti plačiau, turėti daugiau ir siekė gyventi pagal sugebėjimus. Deja, šiuo metu „entuziazmą“ rodyti ėmė ir nusikalstamas pasaulis, kuris pajuto nebaudžiamumą ir ėmė elgtis tolydžio vis labiau šokiruojančiai. To pasekmėje   pradžioje ištuštėjo restoranai, nes juose būti tapo pavojinga, vėliau ėmė tuštėti ir gatvės. Bent jau tamsiu paros metu. Nuo cenzūros vis labiau atrišama spauda pradėjo garsinti įvairias kriminalines kronikas, o turguose pradėjo suktis taip vadinti nuoperskai – antpirščiai, po kuriais būdavo pametinėjamas juodas angliukas ir žaidėjas [paprastai pasirinkta auka] turėdavo atspėti po kuriuo iš jų jis liko kai visi trys antgaliai sustabdomi. Formavosi taip vadinamos šešėlinio pasaulio šeimos. O joms augant skleidėsi vėl ir vėl nauji nusikalstami akibrokštai, savo apimtimi primenantys visas vaivorykštės spalvas. Spauda paskelbė, kad mafijozai iš čigonų ėmė reikalauti mokėti duokles už lietuvišką orą, o nepaklūstantieji būdavo fiziškai „apdorojami“. Bet čigonų Lietuvoje ne tiek jau daug, tad „apetitą“ imta tenkinti ir savųjų sąskaita. Tuo metu viena geriausių automašinų Tarybų sąjungoje buvo laikomas 7-tas Žiguli [arba VAZ]. Kauno, o ir kitų Lietuvos miestų „šeimos“ nutarė, kad su septintukais važinėti gali tik jų leidimą gavusieji. O tai būdavo arba jiems priklausantys autoritetai arba už tokią galimybę susimokantys žmonės….

Toliau nebekapstydamas praeities, noriu skaitytojo paklausti: ar Jums tai neprimena dabarties? Bus apmokestintos prabangios / brangios mašinos? Ir tie pinigai eis į „kasą“? Tiesa, šeimynine kasa vadintos rinkliavos dabar skamba solidžiau – biudžetas. Tik ir anų laikų kasa ir dabartinis biudžetas turi daug panašumų. Tiek savo užpildymu, tiek ir ištuštinimu. Bent jau man. Nes nei tada, nei dabar nelabai bandoma atsiskaityti už biudžeto panaudojimą. O galvoti apie pasitarimus su tauta negali būti nei kalbos. Su naiviu sarkazmu tad galima paspėlioti – gal gi tuometinės šeimos jaunimas suaugo? Ir gal dabar šias tradicijas bando tęsti valstybiniu mastu? Norėčiau klysti, bet kol kas nerandu tvirtų argumentų kitokiai nuomonei.

Bet nebūdami valdžioje ar arti biudžeto, gal tiesiog pilietiškai pasvarstykime apie tai ką skubama pradėti daryti. Nesigilindamas į konkrečius teisinius aktus, paprasčiausiai, iš bendro teisinio išprusimo žinau, kad už vieną nusižengimą negalima bausti du kartus. O kaip su tais nusidėjėliais, kurie dirba ir uždirba daug? Ar juos galime bausti kelis kartus už tą patį? Už tai, kad jie turi daugiau nei vidutinis žmogus, pinigų? Regis ne. Regis, kad vardan to, kad būtume civilizuota ir bent kiek teisinė valstybė, turime apsispręsti ir „bausti“  tik vieną kartą. Taigi, normaliu atveju atskaitos tašku turėtų būti atlyginimas. Ir nuo jo atskaičiuojami mokesčiai… Tačiau dabar, panašu, manoma, kad nuo algos reikės atskaičiuoti progresyvinę tvarka. Su tuo sutinka dauguma žmonių, aš tame tarpe. Tuo labiau žinant, kad daugelis valstybinių įmonių pareigūnų gauna pernelyg aukštus atlyginimus, jei juos vertinsime pagal analogiškas veiklas privačiame sektoriuje. Ir jei pagal pagrindinių būtinųjų prekių kainas vertinsime. Taigi, sutarkime – nuo didėjančios algos, turi būti atskaitomas ir didesnis procentas. Tačiau su likusiais pinigais, žmonės turi turėti laisvą valią elgtis kaip tinkami. O prie ko esame vedami? Atsakymas nesunkiai suvokiamas: prie švaistūniško gyvenimo būdo. Jei likusią dalį pinigų pilietis pravalgys, pragers ar dar kažkur išmėtys, tai jis nebebus antrą kartą valstybės „baudžiamas“. Viskas kas liko – jo. Bet jei jis sutaupys brangiai, galingai mašinai, tai turės dar kartą atsegti savo piniginę ir sumokėti jau transporto rinkliavą. Tad retorinis klausimas skaitytojui – ar tai gera tvarka, kuri braunasi į mūsų gyvenimus?

Patikėkit mielieji, aš tikrai nelinkęs proteguoti turčių. Tuo labiau, kad niekada jų tarpe ir nebuvau. Rašau tai grynai iš sąžinės paskatų. Ir iš to jausmo, kurį savyje manyčiau galiu vadinti padorumu. Gyvenime būna sunkių klausimų, kada atsiduri tarsi kryžkelėje ir turi rinktis vieną iš keleto krypčių. Todėl aš manau, kad dubliuoti mokesčius yra tikrai netoliaregiška ir negarbinga. O tuo labiau, turint omenyje, kad tai ir neperspektyvu. Turtingi žmonės, ne mes, eilinukai. Jie sugebės greitai pasipriešinti tokiai tvarkai. Ir tai ateityje gali tapti tik akstinu jiems visai išsivaduoti iš bet kokių padidintų mokesčių, tame tarpe ir progresyvinio atskaitymo nuo atlyginimo gaunantiems dideles pajamas. O tai jau būtų nesąžininga ir liūdna kitų, eilinių, sunkiai gyvenančių piliečių atžvilgiu. Antra vertus, berods K.Masiulis tvirtino, kad jei bus uždėti mokesčiai brangioms mašinoms, netrukus bet kokie automobiliai pateks į prabangiųjų sąrašą. Tad po kelių metų, neva visi turėsime mokėti už automobilius. Aš tikiu tokia perspektyva ir todėl sakau, kad tai, visumoje būtų papildomas žmonių ir jų bent kokio verslumo žlugdymas. Nes net beviltiškai barškantis automobilis jau ir taip yra daugeliui piliečių prabanga. Kuro kainos nežmoniškos ir valstybės realiai nereguliuojamos. Prie to dar pridėkime tepalus ir įvairius remontus. Nepamirškime ir PRIVALOMOJO vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo [kuris jau dešimtmetį man kelia ironišką juoką vien dėl savo pavadinimo] ir mokesčių, kurie iš mūsų reketuojami už automobilių parkavimą miestų gatvėse. Taigi vairuotojai gręžiami kasdien ir iš visų pusių. Gal pakaks? Na, o jei jau bus įvesti tie prabangaus transporto mokesčiai, tai jie turi būti tikrai tik prabangioms mašinoms, kurių rinkos vertė ne mažesnė kaip 60000 lt.


Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie planuojamą indėlių apmokestinimą

Среда, 28 Декабря 2011 г. 12:31 + в цитатник

Jei apie prabangos mokesčius, kurie liečia nekilnojamąjį turtą ir transporto priemones dar galima kažką diskutuoti, tai kalbėti, svarstyti ar dvejoti apie indėlių apmokestinimą tiesiog absurdiška. Nes tokie planai paneigia bet kokią demokratiją ir jos liaupsinamą rinkos ekonomiką. Jie nukreipti prieš savo piliečius, įmones ir bankus, o reiškia – prieš Lietuvos valstybę. Na ar ne paradoksalu? Lietuvos Respublikos Seimas užsimojo prieš savo Valstybę.

Tarybų valdžia, nors nežmoniškai siekė priversti savo piliečius atsižavėti pinigų ar turtų vaikymosi, vis tik iki tokio absurdo nepriėjo. Indėliai Taupomosiose kasose nebuvo apmokestinti niekada. Tiesa, jei pas tave atsirastų itin didelės sumos, galima būdavo tikėtis, kad būsi iškviestas į taip  vadintą OBChSS ir tavo įplaukos bus ištirtos pakankamai nuodugniai, po ko gal bus ir nacionalizuotos.  Tą visi žinojo, todėl tie, kurie valstybinį turtą vogė dideliais kiekiais, pinigų į bankus paprasčiausiai nei nedėjo. Nežinau kokias konkrečiai slaptavietes turėjo tarybiniai milijonieriai, bet tai, šiuo atveju ir nesvarbu. Pagal paskutiniųjų dešimtmečių tautosaką, sakykime, kad tokie žmonės pinigus laikė kojinėse. Dabar, mes turime vis labiau įsivažiuojantį privalomąjį turto deklaravimą, kurio vienintelė paskirtis yra užtikrinti visų mūsų turimų įplaukų ir turto skaidrumą ir švarumą. Aš tikiu, kad ši sistema gal ir prastai veikia arba neveikia visai, tačiau ar tai gali būti stimulu ir toliau vykdant prievartinį deklaravimą, lygiagrečiai imantis tarsi dar ir papildomų svieto lyginimo procesų? Ir šiuo atveju, kai kalbama apie apmokestinimą jau nuo 400 lt., siekiančių metinių palūkanų, ar tai ne grubus žmogaus teisių pažeidimas? Juk tie pinigai, kurie užtikrino palūkanas, jau kartą ir taip solidžiai sumažinti įvairiomis mokesčių formomis. Ir dabar laikoma, kad papildomai uždirbti 33 litai per mėnesį yra prabangos uždarbis?

5890007_f520 (416x226, 21Kb) Kokį signalą siunčia normaliam, taupiam žmogui toks įstatymo punktas? Atsakymas visai paprastas: gyvenk su lyg šia diena. Išleisk viską ką uždirbai! Neruošk perspektyvos sau ir savo vaikams!

Kokią ekonominę prasmę tai suteiks visuomenei? Atsakymas ir vėl lengvai suvokiamas: kiekvienas sąžiningai uždirbantis ir normaliai mąstantis žmogus, kaip anų laikų nedemokratijos sąlygomis ir vėl bus priverstas sukti galvą kaip išvengti naujų Valstybės lupikavimo mokesčių. Dėl to galimai dažnai taps įstatymų pažeidėju, o reiškia nusikalstančiu žmogumi. Dalis tikrai atsiims savo indėlius ir rizikuos juos laikyti namuose. Tuo tarpu judresni ir veiklesni žmonės pinigus ims išvežinėti į užsienio bankus. Ir, bandant nuspėti atsargiųjų maršrutus, galimai savo pinigus patikės Rusijos ar Baltarusijos bankams. Nes labai įmanoma, kad pagal atsirasiančius naujus, Europos Sąjungoje įsigaliosiančius teisinius aktus, ES šalių bankai privalės teikti informaciją Lietuvai apie indėlininkų iš Lietuvos laikomas santaupas. Dalis  piliečių, kurie turės mažas sumas, jas rizikuos užrašinėti ant kitų, savų lėšų neturinčių fizinių asmenų, o tai tikrai ne visada pasiteisins. Prasidės naujos rūšies nusikaltimų banga, kai tik garbės žodžio tvarka patvirtinti sandoriai bus netęsimi, kas iššauks ne tik naują teismų bangą, bet ir nugriaudės įvairiais kriminaliniais nusikaltimais. Pagaliau, būkime atviri, 400 litų palūkanų per metus gi yra niekingai maža suma. Žmonės, norintys susitaupyti savo nuosavam butui [nekalbu jau apie namą], jų bus priversti laukti dar ilgesnį laiką. Ar valstybės vadovai ir jiems artimi sluoksniai gerbia tuos, kurie sunkiai dirba ir taupo savo geresniam gyvenimui?

Pagaliau kaip tai atsilieps bankams? Čia atsakymas taip pat aiškus. Bankai nuo tokio apmokestinimo nukentės gana smarkiai. Visi. Nes, kaip minėjau, tikėtina, kad didelė lėšų dalis iškeliaus į užsienį arba nuguls po lovomis ir kilimėliais. Lietuva, savo nemokšiška ekonomine politika, jau ženkliai sunaikinusi smulkųjį ir vidutinįjį verslą, panašu, pradeda vidutiniųjų bankų ir smulkių kredito unijų griovimą. Tik ar užteks jai tada lėšų apmokėti bankrutavusių kredito įstaigų indėlininkų nuostolius?

Paimkime patį paprasčiausią ekonominį pavyzduką. Atsiverskime šios dienos bankų mokamų palūkanų puslapį tinklapyje bankai.lt ir pažiūrėkime kas ką siūlo. Čia matome, kad labiausiai išsireklamavę stambieji „Sweedbank“ ir SEB bankai siūlo tik atitinkamai 1,7 ir 1,8 % metinių palūkanų. Tuo tarpu smulkiosios, ko gero, sunkiai išgyvenančios, bet kur kas humaniškesnės kredito unijos – „Sostinės kreditas“, „Centrinė taupomoji KU“ ir „Vilniaus KU“, gyventojams už laikomus indėlius siūlo net 4,7-4,8 % metinių  palūkanų. Tai pakankamai skirtingos palūkanos, tačiau… Jei iki šiandiena daugelis turėdavo pakankamai nelengvą galvosūkį: rinktis didesnes palūkanas ir, tarsi rizikuoti, nes tas gerasis bankas gali bankrutuoti [tokia nuomonė gana gaji], o tada, nors valstybė ir pilnai apdraudusi indėlius iki 350000 lt. jie gali būti ilgam prarasti [o nepamirškime, kad didelė žmonių dalis, paskutiniuoju metu vis labiau nepasitiki Valstybės garantijomis] ar pasitenkinti mažesnėmis palūkanomis, save paguodžiant, kad didieji bankai išgyvens kur kas ilgiau, tai dabar tokio galvosūkio tarsi ir nebelieka. Atsakymas aiškus, vis tiek iš manęs bus atimta dalis uždirbtų palūkanų, tai kam man rizikuoti? Eisiu ten, kur mažesnis prieauglis, bet didesnė ramybė. Tiesa, asmeniškai aš niekada negalvoju, kad iš tikro SEB ar Sweedbank bankai turi mažesnę tikimybę bankrutuoti, deja, mane supančių žmonių nuomonės gana akivaizdžiai tokios.

Pabandykime paskaičiuoti… Sakykime, aš turiu susitaupęs 15000 lt. Pasidėjęs juos banke su mokamais 1,7 %, aš per metus uždirbsiu 255 lt. ir nuo šios sumos man nereikės atiduoti valstybei nieko. Dabar, aš dar nesugriautos rinkos ekonomikos pasekoje, galiu rinktis ir Akademinę kredito uniją, kur už tuos pačius 15 tūkstančių po metų  uždirbsiu 480 lt. Tačiau jei palūkanos virš 400 litų bus apmokestinamos 15 %, aš užmiršiu kelią į šią ar kitas, geras palūkanas mokančias unijas ir bankus. Nes nuo 480 lt. atskaičius 15 procentų [72 litus], man liks tik 408 litai. Ir tada man nebeliks stimulo eiti į smulkiuosius bakus: gi dėl 8 litų per metus tikrai nebeapsimoka gaišti laiko net ieškant kas kokias palūkanas moka. Jausimės tarsi sugrįžę į sovietmetį, kur ir kainos ir palūkanos visur buvo vienodos.

Aš, jokio mokslinio laipsnio neturintis, eilinis ekonomistas. Bet numatomų sprendimų absurdiškumą suvokiu labai akivaizdžiai. Manau, tai suvokia ir bet kuris skaičiuoti mokantis žmogus. Tad kyla pagrįstas klausimas, ką gi veikia mūsų valdžia? Netikiu, kad didžioji seimūnų ir Vyriausybės aparato darbuotojų dalis, o tame tarpe ir premjeras A.Kubilius, nesuvoktų tokių paprastų dalykų: vien neapgalvotų įstatymų pataisų projektų paskelbimas pakerta ir taip šlubą piliečių pasitikėjimą savo Valstybe. O be pasitikėjimo kur nueisime? Nejaugi šalies vadovai abejingi Lietuvos ateičiai?

                                                                                       3227515-four-different-currencies-signs-illustration (363x363, 17Kb)

O čia –>>> jei dar yra noro ką nors paskaityti. Visi vampyrai bijo šviesos

 

Рубрики:  Mano straipsniai

Romualdas Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie brangaus būsto apmokestinimą

Понедельник, 19 Декабря 2011 г. 16:34 + в цитатник

      Pastarosiomis dienomis žiniatiekoje, o ir prie įvairių staliukų, dažnos diskusijos apie naująją Lietuvos valdžios mokesčių politiką. Kitaip ir būti negali, nes suruošti siurprizai, panašu, palies vos ne kiekvieną žmogų: vienus labai aštriai, kitus vos pastebimai. Nežiūrint to, daugelis džiūgauja, o stambesnės žuvys drebia priekaištus ir kuria pseudo teorijas. Kitaip gal ir būti negali, toks jau tas mūsų drumzlinas gyvenimas, kad dažnai be priežasties krykštaujame kai kažkam nepasiseka, o kartais gailimės to, kuris vargu ar to gailesčio vertas.
Žiūrint į tai, kas paskubomis sukurpta, negalima nesutikti, kad seimas ir vyriausybė savo veiksmais primena skęstančio laivo denyje besiblaškančius jūreivius. Mokesčiai nustatyti be jokios analitinės logikos, be pamatuoto aptarimo tarp savų ir su tautos atstovais. Nieko nepadarysi, gyvename lietuviškoje demokratijoje, kuri, bent man, visada panaši į aukščiausią diktatūros išsivystymo formą. Kai kas sako, kad vis tik demokratija pas mus akivaizdi, nes galima rašyti ir kalbėti tai, ką manai. Ačiū už bent šią galimybę, tačiau tai tik vienas, mūsų sudėtingo statinio kampinis akmuo. O kur visa kita?
Nebuvau seimo salėje, kai buvo priiminėjami naujieji įstatymai. Apie juos težinau iš spaudos, kaip ir dauguma mirtingųjų. Tačiau vaizdas toks, kad bene trys ar keturi seimūnai iš pusantro šimto, padėliojo iš tribūnos savo sapnus ir jiems pritarta. Neabejoju, kad netrukus bus dar daug korektūrų ir pakeitimų, tačiau ar tai puošia Lietuvą? Žinoma, kažkas su džiaugsmu man pasakys seną, jau seniai atsibodusią frazę, kad net civilizuotieji italai ar intelektualieji japonai seime susimuša – suprask, Lietuva tokiame fone atrodo tiesiog labai puikiai. O po kurio laiko, gal kas nors užsakys kokį pagiriamąjį straipsnį kokiame nors suvargusiame bulvariniame Londono laikraštėlyje ir su pasimėgavimu rodys tautai – va kaip šiltai apie mus rašo Vakarai.
Bet grįžtu atgal prie šiandiena pasirinktos temos – brangaus [arba milijoninio] nekilnojamojo turto apmokestinimo. Iš esmės tai gal ir nėra pati didžiausia blogybė iš viso priimto įstatymų paketo. Ir gal visai ne blogybė, bet ne todėl, kad manyčiau, kad valstybės biudžetas yra pagrindinė to priežastis. Ne, apie valstybės biudžetą sutikčiau kalbėti tik tada, kai matyčiau, kad kitų būdų jau nebėra. O dabar, prisimindamas Michailo Gorbačiovo mėgtą terminologiją, turiu pasakyti, kad dar niekas realiai nebandė išieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. O, bent kiek mąstančiam žmogui, manau, turėtų būti aišku, kad nuo to būtina pradėti. Aš jau esu rašęs savo straipsniuose [blog‘uose], kad niekaip nepateisinami prabangūs SODRŲ rūmai. Ir čia kalba eina ne tik apie pastatų kainas, kurios išleistos akivaizdžiai iš mūsų visų lėšų, bet ir apie jų neekonomišką architektūrinį sprendimą. Lietuvos visų finansinių vargų, lyginant su Vakarų šalimis, viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad gyvename šalto klimato zonoje, kur vos ne pusę metų turime šildytis. O tas šildymas mums brangus, gerokai brangesnis už kur kas šaltesnėje zonoje gyvenančius rusus. Nes jie turi dievo skirtus gamtinius išteklius. Net neįmanoma lyginti mūsų priverstinių nuostolių su tais kraštais, kur žiemos tik simbolinės. Už dujas, kol kas pagrindinį šilumos šaltinį, rusiškąjam Gasprom‘ui mes mokame milžiniškus pinigus. Tiek savo būstuose, tiek visuomeninės paskirties patalpose, tiek ir bet kurioje darbovietėje. Tačiau mokėti, kai to nėra būtina argi protinga? SODROS vien Kauno skyriuje, aš drįsčiau teigti, – pusė visos erdvės ne tik, kad neišnaudojama, bet jos ir neįmanoma kada nors panaudoti. Nes ten didžiuliai holai per visus keturis pastato aukštus. Tad šildome oranžerijas, skirtas net ne augalams, o neaišku kam. Tai grožis? Gal būt, jei kažkam hoby yra mėtyti pinigus į bet kur. Man, suvokiant finansinius nuostolius ir girdint, kad nėra už ką mokėti pensijas, tai liūdnas vaizdas. Todėl visus neteisingai pastatytus SODRŲ pastatus, jei būtų mano valia, nurodyčiau, parduoti, o šios, gerai dirbti nesugebančios institucijos darbuotojus perkelčiau į 1970 metų statybos bendrabučius. Na, panašiai, kokiuose dabar įsikūrę daugelis seniūnijų.


Vis tik manau, kad brangių ir prabangių pastatų apmokestinimas yra gerai. Ir, ko gero, būtinas. Ne todėl, kad per šiuos mokesčius pasireikštų tautos pavydas turtingiesiems. Ne. Čia aš įžvelgiu kur kas gilesnę prasmę. Visame skurstančiame pasaulyje lygiagrečiai vyksta ir nuolatinės varžybos. Nedidelis procentas turtingųjų, o reiškia, šiaip jau protingų žmonių, yra paprasčiausiai susirgę turtomanija. Jie visomis įmanomomis formomis stengiasi per savo sukauptus turtus pademonstruoti aplinkiniams savo išskirtinumą. Tai nėra lengva liga ir jos gydymui, ko gero, niekas niekada neišras jokių tablečių. Tačiau apmokestinimas gali paveikti gydomai: oligarchai ar tiesiog šiaip turtuoliai susimąstys kiek jiems visko reikia iš tikrųjų. Ir daugelis jų ims sveikti – sukauptus viršpelnius nebekraus tokiais besaikiais mastais į nekilnojamąjį turtą ir kitus prabangos ženklus. Jie tikrai nenukentės, jei apsiribos savo šeimos gyvenamąjį plotą, pavyzdžiui iki 25 kvadratinių metrų vienam ten gyvenančiam šeimos nariui. O turimus pinigus panaudos kur kas tikslingiau – kelionėms, pramogoms ir poilsiui. Iš to laimėti turėtų visi: ir turtingieji, ir varganesnė tautos dalis. Savaime suprantama, laimės ir šalies biudžetas. Tik jei jis bus ir toliau besaikiai švaistomas įvairioms išvykoms, įforminamomis komandiruotėmis, „kanceliarinėmis“ išrinktųjų ir paskirtųjų išlaidoms, bei prie šalies gyventojų atlyginimo vidurkio nepriderintoms algoms, biudžetas nuolatos bus deficitinis.
Taigi, įvedami pastatų prabangos mokesčiai nėra absoliutus blogis. Greičiau visai teigiamas niuansas, aišku, su sąlyga, kad jis bus nustatytas protingo dydžio ir taikomas protingiems viršpločiams. Transporto ir indėlių mokesčiai matytini jau kiek kitoje šviesoje, todėl apie juos parašysiu vėliau.
 

R.Matelis: A.Medalinsko interviu su Lietuvos teisesaugininkais

Суббота, 17 Декабря 2011 г. 01:03 + в цитатник

Nors Lietuvoje gerai žinomas apžvalgininkas ir politologas Alvydas Medalinskas "Lietuvos žinių" laikraštyje Straipsnyje 

Teisėtvarkos ir teismų kalėdinė dovana Lietuvai

plačiai aprašė prieškalėdinį intervių su STT direktoriumi Žimantu Pacevičium, FNTT direktorium Vitalijum Gailium, generalinio prokuroro pavaduotoju Darium Raulušaičiu ir Vilniaus apygardos teismo pirmininku Artūru Šumsku, mane itin sudomino viena vieta, kur Generalinio prokuroro pavaduotojas išreiškė tokią mintį:

"Aukštesnis prokuroras turi teisę patikrinti bet kurį prokuroro priimtą proceso sprendimą. <...>

Malonu skaityti šias D.Raulušaičio mintis. Tuo labiau, kad dar šią vasarą, kai lankiausi pas jį priėmime dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Palangos vadovų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atstatant nuosavybę į žemę, jis buvo kitokios nuomonės. Su džiaugsmu savyje dabar manau, kad man pavyko įtikinti Gen. Prokuroro pavaduotoją, jog tikrinti pavaldžius prokurorus yra ne tik aukštesniųjų teisė, bet ir pareiga. Tiesa, tokios mintys man kilo jau grįžus namo, kai po 20 dienų gavau raštą apie pradedamą ikiteisminį tyrimą. :)

Belieka viltis, kad Ž.Pacevičiaus tarnybos Klaipėdos padalinys atliks jiems pavestą darbą tinkamai.


Метки:  

R.Matelis: Tiesiog pamąstymai

Пятница, 25 Ноября 2011 г. 01:52 + в цитатник

Jau Tarybų Sąjungai smarkiai braškant per siūles, daugelis mūsų, Lietuvos gyventojų, vylėmės artėjančia aušra. Aušra, kuri nušvies mus begaliniu skaidrumu: nebeliks blato ir kyšių, nebebus vagysčių, nes kiekvienas dirbs Tėvynei. Ir dirbs tiek, kiek pajėgs. Ir uždirbs kiek norės.  Tikėjomės, kad esame geresni nei atėjūnai, svajojome apie geruosius Vakarus, apie demokratiją, kuri užtikrins laisvą žmogaus valią gyventi pagal pasirinktą modelį, manėmės, kad tautos vienybė nuo šiol bus pavyzdinė ir ateityje mums nebebaisios jokios okupacijos, nes pasaulis dabar jau kitoks, civilizuotas, apsiskaitęs ir išprusęs. Jau ir iki tol žinojome, kad ten, už mūsų geležinės sienos, daugumoje klesti gėris ir tik dar kur ne kur, trečiojo pasaulio šalyse plyksteli kariniai konfliktai, tačiau jie netrukus nutyla kaip atsitraukiančio perkūno garsai.

Bet gi pamiršę buvome, kad kartais rami naktis, kad ir kokia tamsi ji, gali būti ne tokia gūdi kaip išaušęs apsiblausęs rytas. O tokio, deja, sulaukėme. Nušvitusi padangė parodė, kad aplink nieko panašaus į tas iliuzijas, kurias puoselėjome: nebelikę to grožio aplink mus, visi pavargę ir suirzę, alkani ir nualinti. O ir Vakaruose nebėra tų švyturių, apie kuriuos mums pasakojo tie, kuriems per stebuklą kartais pavykdavo pamatyti pasaulį. Kaip kamparas išgaravo tautos vienybė, ne tik čia, Lietuvoje, bet ir tarpe tų, kurie peršoko Lamanšą, Baltiją ar net Atlantą. Mažai teisių turėję anksčiau, likome visai beteisiai mulkiai ir tik patiems atkakliausiems, rizikuojantiems prarasti paskutinius sveikatos trupinius, retkarčiais pavyksta pasiekti vieną kitą laimėjimą. Tik mulkiais likome ne ta prasme, kad nebeturime nuovokos ir supratimo. Ne. Mulkiais mus pavertė sistema, kurioje atsidūrėme. Mulkiais, nes nuolatos esame mulkinami ir sunkiai begalime suprasti kur tiesa, o kur melas. Pinigas tapo visagaliu valdovu, o jo pagrindiniu talkininku – korupcija. Tiesa, Lietuvoje galima gyventi ir nekorumpuotam, tačiau tik su sąlyga, kad esi itin atsparus šalčiams ir lietums ir turi geležinį skrandį, kuriam pakanka duonos kriaukšlių. Nes stogas virš galvos, padoresnė apranga ir maistas, jau nekalbant apie vaistus ar pramogas tapo nebe kiekvienam įkandami.

Bet melagis būčiau jei teigčiau, kad visiems vienodai blogai. Ne, tam tikra dalis, kurie iš Aukščiausiojo gavo daug dovanų – iškalbą, išvaizdą, gal būt, ir neblogą sveikatą, bet negavo vieno – sąžinės, kurios, jie mano, jiems nei nereikia, gyvena gerai. Jie bet kokia kaina prasibrovė į taip vadinamas aukštumas ir gyvena melo bei demagogijos debesyse. Protingas žmogus neturėtų pavydėti tos jų laimės nutekėjimo, nes ten visi labai panašūs: be skrupulų kandžiojantys vienas kitą, todėl nei vienas negali būti tikras ar ryt netaps kolegų auka. Problema kitame, šios personos turi galią toliau skurdinti tautą. Sekinti tuos, kurie ateidami į šį pasaulį, kaip pamatinę savo vertybę atsinešė moralę, sąžinę ir atjautą savo artimui. Žaidimas ponais gi nuolatos reikalauja dėmesio, tad kad visų akys būtų į juos, tiesiog būtina vėl ir vėl padaryti ką nors šokiruojančio – padidinti ir iki begalybės išplėtoti mokesčius, nuvertinti litą, pakelti produktų kainas. Ponams, suprantama, reikalingi ir pakalikai, prisiplakėliai, vietininkai ir padlaižūnai. O tokių Lietuvoje, deja, netrūksta... Skaitau kartais kokio nors „kylančio“ jaunojo žurnalisto ar mistinio politinio apžvalgininko paistalus ir stebiuosi – na kaip reikėtų vaikščioti gatve, kai jaustum aplinkinių nuolatinius paniekinančius žvilgsnius? Bet gal ir šito supratimo jie neatsinešė į gyvenimą? Ko gero... Jie neretai kaip neišsenkančią vertybę pateikia žodžio laisvę. Sako: „Argi prie sovietų galėjai taip laisvai šnekėti kaip dabar?“ Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Žodžio laisvė yra gerai tada, kai po jų suklūstama. O ką turime šiandiena? Taip, prie sovietų kartais būdavo baisoka pasakoti riebesnį politinį anekdotą, ar žerti kritiką, kad ilgai tenka laukti paskyros automobiliui. Tačiau taip susikurdavome savotišką adrenaliną, nes tai buvo uždraustas vaisius ir visi į jį kreipė dėmesį. O dabartinė žodžio laisvė ar turi vertę? Manau, kad labai nedidelę. Nes dabar išsakyta kritika valdančiųjų ne tik, kad negąsdina, bet gal net juos linksmina. Įsivyravęs atsakomybės nebuvimas vos ne visose valdymo grandyse, niekaip nebegali sukelti didesnio nepatogumo jausmo kritikuojamam. Nes nuo to nei plaukai žyla, nei apetitas kenčia.

Nesvarbu ar gyvenimas vystosi ratu, ar, kaip teigė K.Marksas – spirale ir vis aukštyn, aišku  viena – amžino nieko nėra. Ne amžinos ir tautos negandos. Klausimas tik kiek tai truks ir koks mesijas pagaliau nutrauks vyraujančią anarchiją. Mesijas? Bet ar tikrai būna mesijai? O gal tai būna paprastų paprasčiausiai tik kiek aktyvesnis žmogus, kuris sulaukia reikiamo momento? Momento, kai visa tauta vieną rytą pajunta, kad taip toliau tęstis nebegali. Ir tada, gal jie dar kartą patiki? Patiki tuo, kuris iš tikro visa širdimi atsidavęs bendram reikalui. Ir ima jam reikšti visuotiną palaikymą, o tuo pačiu pradeda deramai ginti savo gyvenimus. Savo, savo vaikų ir anūkų. Savo draugų ir visai iki tol nepažinotų žmonių?

Gyvename sunkų, bet įdomų laikmetį. Vėl girdime braškančias siūles, tik šį kartą jau nebe sovietinės imperijos, o vakarietiškos civilizacijos. Nes ji, regis, ėmė išsigimti. Jei kam būtų įdomi mano nuomonė, manau, kad netreniruojami raumenys atrofuojasi. Nenaudojamos žinios užsimiršta. Nelankomi keliai užželia. Gal gi daugelį metų vykęs šaltasis karas tarp Rytų ir Vakarų vertė abi šalis stengtis, konkuruoti, stiebtis. O dabar, kai nebėra realios konfrontacijos, nebėra dėl ko stengtis? Būtų liūdna jei būčiau teisus šiuo teiginiu. Nes nejaugi tik baimė yra nuolatinis žmogaus deramo elgesio variklis? O juk taip išdidžiai save laikėme Homo Sapiens...


Romualdas Matelis: Lietuva – teisMinė valstybė?

Четверг, 20 Октября 2011 г. 15:28 + в цитатник

Ilgokai nesusigaudęs ar mes tikrai gyvename TEISINĖJE valstybėje ir jau seniai nesulaukdamas į tai atsakymo nei iš Gerbiamo premjero Andriaus Kubiliaus, nei iš, jo manymu, tai geriau žinančių žemės ūkio specialistų, liaudiškai sakant, likau tartis vienas su veidrodžiu. Ką padarysi, kartais ir tai išeitis.

Šį kartą veidrodėliui uždaviau ne jam įprastą klausimą „kas pasaulyje gražiausias“, o kaip turėtume suprasti patį terminą „teisinė“ valstybė. Ir jis, nors ne tvirtai, bet pasakė, kad tai greičiausiai valstybė, kurioje veikia teismai ir prokuratūros, policija ir advokatūros. O, kad joms būtų lengviau, dar ir įstatymų įvairių prirašyta. Ir, kad ta įvairovė labai svarbi, nes tik esant skirtingoms tų pačių klausimų interpretacijoms, teismai, pagal reikalą gali taikyti vienus ar kitus iš jų.

-          Hmmm, veidrodėli, tai gal tada tai ne teisinė, o teisminė valstybė?  – paklausiau. Bet į šį klausimą jis nebeatsakė. Likau spėlioti pats vienas.

Teisinė ir teisminė – prasmė tarsi labai panaši. Galimai, atkeliavusi iš Vakarų. [Gal būt tai vertėjų klaida?] Ir tai, bent jau iš pirmo žvilgsnio viena kitai neprieštaraujančios sąvokos. Tačiau tik iš pirmo. Jei pabandytumėme  pasigilinti lituanistiniu požiūriu, teisinė valstybė turėtų būti tokia valstybė, kurioje bent jau valdininkai, o ir didžioji dalis visuomenės, vadovaujasi įstatymais. O tais atvejais, kai kyla abejonių dėl vienokio ar kitokio veiksmo atitikimo norminiams aktams, tenka tiesos ieškotis teisme. Ir teismas turėtų būti teisingas ir daugeliu atvejų griežtas tiems, kas teise nesivadovauja. Vardan to, kad kiti žinotų, kad įstatymų ignoravimas neliks nepastebėtas ir už tai lauks nemalonus atpildas.

Kas yra teisminė valstybė tikriausiai nerastume jokiame vadovėlyje. Tačiau nesunku susiprasti, kad tokia etiketė tiktų tik ne itin gerbtinai šaliai. Nes tai reikštų, kad joje niekas įstatymų taip ir nesuvokia, neįsisąmonina. Teisminė valstybė, mano supratimu, tokia valstybė, kurioje begalė klausimų sprendžiami teismuose. Maža to, tai reikštų, kad teismai joje nebaugina nieko. Nes įstatymai nenumato griežtų atpildo formų už jų nesilaikymą. Be to, galima daryti prielaidą, kad teisminės valstybės sąvoka labiau primena loteriją, o ne įstatymo viršenybę, nes gi loterija toks saldus masalas daugeliui lengvatikių.

Tad dabar apžvelkime kokia vis tik ta Lietuva. Ar piliečiai ir, tuo labiau, valdžios institucijos gerbia esamus įstatymus? Ar teismų sprendimų nevykdymas arba neteisingas jų interpretavimas dažnai gręsia realia, dėmesio verta bausme? Pagaliau ar patys teismai visada suinteresuoti, kad bent jau jų sprendimų būtų šventai laikomasi?

Pažvelkime ir kitu kampu. Ar Lietuvoje teismai retas reiškinys, todėl juose bylos sprendžiamos operatyviai, šiek tiek teisine terminologija tariant – per protingą laiką? O jei ne, tai ar analizuojamos to priežastys ir imamasi atitinkamų veiksmų, idant tuo terminus sutrumpinti? Deja, ne. Lietuvoje šiandiena krizė? Gal būt, bent jau taip mes esame įtikinėjami keliant mums mokesčius ar mažinant atlyginimus ir pensijas. Ir esame tikinami, kad tai ne Lietuvos, o pasaulio kaltė. Tebūnie, šis mano straipsnis neturi tikslo gilintis į ekonomikos plonybes. Tačiau Temidės aplinkoje krizės tarsi ir neturėtų būti. Nes Amerikos subankrutavęs bankas čia ne prie ko. Ir bendrai pasaulis ar Europos sąjunga čia neturėtų turėti jokios įtakos. Teismai turėtų dirbti kaip laikrodis operatyviai, o jų sprendimų nevykdymas turėtų būti griežtai baudžiami. Tačiau to nėra. Daugelis bylų nusitęsia iki senaties terminų, o padavus skundą į aukštesnės instancijos teismą gali tekti laukti pradžios ilgiau negu metus laiko. Kodėl? Trūksta etatų? Patalpų? Bet gi visa tai ne iš dangaus. Tikrai ne mažas gimstamumas Lietuvoje apsprendžia teisėjų stygių. Ir abejoju ar trūksta specialistų. O etatų padidinimą išspręsti labai paprasta, tereikia tik noro. Bet gal Lietuva nenori tikro teisingumo ir tada įvairių bylų vilkinimas teikia jai vilčių, kad kažkam pritrūks kantrybės? O kažkam gal ir gyvenimo? Gal… Nežinau.

Bet žinau viena – tokia padėtis niekaip nestumia mūsų šalies teisinės valstybės link. Tikiu, kad kažkada šie klausimai taps prioritetiniais, tačiau kada tai bus? Klausimas, deja, be atsako. O kol kas negaliu savo Tėvynės vadinti Teisine valstybe. Nes savo asmeninėje praktikoje, byloje  dėl Palangos savivaldybės įstatymų nesilaikymo nuosavybės atstatymo klausimu teko bylinėtis porą metų. Vėliau metus laukti Vyriausiojo Administracinio teismo verdikto. O dabar dar 18 mėnesių tenka kovoti dėl šių teismų sprendimų įvykdymo. Jau nekalbant apie tai, kad visa tai tęsiasi net 21 metus. Ir neaišku kada bus viso to pabaiga. Manau, smulkiau apie tai parašysiu sekantį kartą.


R.Matelis. Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai. Bet suskambo komiškai

Вторник, 19 Июля 2011 г. 12:13 + в цитатник

Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai. Bet suskambo komiškai [apie mano paklausimo premjerui, kelionę]

          Sveiki. 

Ko gero daugelis mano skaitytojų interneto tyruose, atsimena mano liepos 4 d. atvirą paklausimą LR Vyriausybės vadovui A.Kubiliui.

Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

 Ir nors jame parašiau tik keletą klausimų, kurie, nors ir emocionalūs, premjerui neturėtų būti per sudėtingi, panašu, kad atsakymo iš jo galiu ir nesulaukti. Nes penktadienį iš LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRO PIRMININKO TARNYBOS gavau kopiją [žr. prisegtoje nuotraukoje] rašto Žemės ūkio ministerijai [2011-07-12 Nr. M-1310/33-502], kuriuo panelė Vaiva Bernotaitė, Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjo pavaduotojos Vidos Nagurnaitės vardu, prašo šios ministerijos specialistų pagalbos. Ji prašo „atsakyti į keliamus klausimus pagal kompetenciją“.

Na kas gi čia blogo jei vyriausybės darbuotoja kreipiasi į pavaldžios institucijos kolegas? – gali paklausti kuris nors skaitytojas. Ir tikrai gal būtų visai nieko tokio, nes kompetencija yra kompetencija ir pasidalijimas patirtimi visai normalus dalykas teisinėje visuomenėje. Normalu bus ir jei sulaukusi atsakymo šio departamento darbuotoja apibendrins visas žinias ir pateiks man kvalifikuotą atsakymą. Tik iš praktikos kažkodėl jaučiu, kad viskas klostysis kiek kitaip. Ir, ko gero, solidumą pakeis komiškumas.
  Kažkodėl man atrodo, kad atsakymą man atsiųs jau ne ministro pirmininko tarnybos darbuotoja [ir tuo labiau ne ministras pirmininkas], o kažkas iš Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos veikėjų. Ir va čia aš jau liksiu nepatenkintas, nes labai abejoju ar žemės ūkio specialistų kompetencijoje atsakyti į tokį klausimą kaip „Ar tai, kad Lietuva vadinama Teisine valstybe yra oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?“ Ne mažiau abejotina ar LŽŪM kompetencijoje spręsti apie vyriausybės planus [klausimas - Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?]. Apie klausimą “Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?, savo nuomonę, suprantama, gali pareikšti ne tik ministerija, bet ir eilinis pilietis, tik jei LŽŪ ministerija net ir norėtų pripažinti, kad tai Vyriausybės kaltė, jie gi to neišdrįstų rašyti, nes tai būtų tarsi savižudybė. Na argi Lietuvoje galima blogai rašyti apie savo valdžią? Veikiausiai tik teoriškai…  Bet ką dabar darysi… Tenka laukti tolimesnės įvykių eigos. O gal gi Vaiva Bernotaitė, sulaukus žemės ūkio specialistų konsultacijų, visa tai apibendrins ir pateiks premjerui A.Kubiliui ir šis brūkštels man atsakymą?

Ромуалдас Мателис: Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

Воскресенье, 03 Июля 2011 г. 16:04 + в цитатник

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,
Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius, LT-01103 mptarnyba@lrv.lt

Romualdo MATELIO

ATVIRAS PAREIŠKIMAS – PAKLAUSIMAS
2011 m. liepos 4 d.

Prieš savaitę laiko gavau Kauno m. Žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriame rašoma [cituoju]:
„ Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 36 punktu, bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesni už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nustatyta perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą, šio nutarimo nauja redakcija Kauno mieste numato naujo žemės sklypo dydį ne didesnį kaip 0,1200 ha. “ ir šiuo pagrindu „vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pavedimą dėl Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės patvirtinimo“ nuspręsta mano velionei Mamai Birutei MATELIENEI nebeskirti papildomo žemės sklypo.

Rašto lydraštyje nurodoma, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu skundą dėl protokolu priimto sprendimo per 20 darbo dienų“ galiu paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui.

Situacija, kokia susidarė po šių dokumentų atsiradimo yra tiesiog nesuvokiama. Ji yra absurdiška, įteisinanti neteisingumą ir diskredituojanti Lietuvą kaip teisinę valstybę.

Suprantama, aš pasinaudosiu man nurodyta teise per 20 darbo dienų paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui, skundą. Tačiau jau šiandiena nujaučiu koks bus atsakymas – vadovaujantis jau paminėtais normatyviniais aktais Kauno Žemėtvarkos tarnyba pasielgė teisingai. Ir jie bus formaliai teisūs. Nes šios situacijos akivaizdus kaltininkas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pakeitusi 1998-07-23 d. Vyriausybės nutarimo redakciją.

Be abejo, aš pasinaudosiu ir galimybe kreiptis į Teismą, tačiau ir Teismai vadovaujasi įstatymais, o vyriausybės priimti nutarimai dažniausiai jiems prilyginami. Kita vertus aš paprasčiausiai nežinau kas turi būti atsakovu teisme ir ar, būdamas tik LR pilietis, t.y. fizinis asmuo, turiu teisę duoti į teismą vyriausybės nutarimą. Tačiau galimai turiu, nes jis man daro didelę asmeninę materialinę ir moralinę [neturtinę] žalą. Aš esu įsitikinęs, kad tokio dokumento atsiradimas griauna ne tik mano, bet ir dar daugelio LR piliečių likimus. Vietoje to, kad asmenims, kuriems daugiau nei 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo, neatstatomas teisingumas, kurį nutraukė tarybinė nekilnojamojo turto nacionalizacija ir Valstybė, prisiimdama atsakomybę už ilgą vilkinimą, numatytų jiems papildomas kompensacijas, vienu parašu nubraukiamas bet koks teisingumas. O juk kažkas atgavo didesnius sklypus, nes kita vyriausybė buvo numačiusi, kad didžiuosiuose miestuose bus suteikiami sklypai iki 20 arų. Tai ar Valstybė vienodai teisinga visiems savo žmonėms?


Nemanau, kad net verta kalbėti apie tai, kas, ko gero, bus bandoma teigti Jūsų atsakyme, apie tai, kad valstybė sumokės pinigines kompensacijas. Nes net nebūtina turėti vidurinio mokslo atestatą, kad suvokti, jog piliečiams paskaičiuojamos kompensacijos ir reali, šiuo atveju iš jų pakartotinai nusavinama žemė, savo rinkos verte skiriasi kaip žvirblis nuo gandro.

Žemės kaina Lietuvoje labai nevienoda, tačiau kai kur numatomos kompensacijos nuo rinkos kainos skiriasi iki 200 kartų!!! Taip, ne du ir ne dvidešimt, o du šimtus. Tai ar lietuviai turi valstybę, kuri visiems vienodai teisinga?
 

Gerb. Premjere. Noriu iš Jūsų gauti atsakymus į šiuos klausimus:

– Kokia tvarka aš turiu pradėti siekti teisingumo? Kaip nurodyta mano gautame rašte – pradžioje kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ir skųsti jiems jų pačių veiksmus ar iš karto kreiptis į teismą ir skųsti Vyriausybę?

– Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?

– Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?

– Lietuva vadinama Teisine valstybe. Ar tai oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?

– Ar yra galimybė, kad šis mano raštas bus svarstomas Vyriausybės posėdyje ir bus prieitas teisingas, iki šiol žemės neatgavusiųjų žmonių atžvilgiu, sprendimas ar tokie raštai tėra taip vadinamas garo nuleidimas, o teisingumu Jūsų Vyriausybė nesiruošia domėtis?


Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

Воскресенье, 03 Июля 2011 г. 15:21 + в цитатник

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,
Premjerui Andriui KUBILIUI
Gedimino pr. 11, Vilnius, LT-01103 mptarnyba@lrv.lt

Romualdo MATELIO

ATVIRAS PAREIŠKIMAS – PAKLAUSIMAS
2011 m. liepos 4 d.

Prieš savaitę laiko gavau Kauno m. Žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriame rašoma [cituoju]:


„ Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 36 punktu, bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesni už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nustatyta perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą, šio nutarimo nauja redakcija Kauno mieste numato naujo žemės sklypo dydį ne didesnį kaip 0,1200 ha. “ ir šiuo pagrindu „vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pavedimą dėl Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės patvirtinimo“ nuspręsta mano velionei Mamai Birutei MATELIENEI nebeskirti papildomo žemės sklypo.


Rašto lydraštyje nurodoma, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu skundą dėl protokolu priimto sprendimo per 20 darbo dienų“ galiu paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui.


Situacija, kokia susidarė po šių dokumentų atsiradimo yra tiesiog nesuvokiama. Ji yra absurdiška, įteisinanti neteisingumą ir diskredituojanti Lietuvą kaip teisinę valstybę.


Suprantama, aš pasinaudosiu man nurodyta teise per 20 darbo dienų paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui, skundą. Tačiau jau šiandiena nujaučiu koks bus atsakymas – vadovaujantis jau paminėtais normatyviniais aktais Kauno Žemėtvarkos tarnyba pasielgė teisingai. Ir jie bus formaliai teisūs. Nes šios situacijos akivaizdus kaltininkas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pakeitusi 1998-07-23 d. Vyriausybės nutarimo redakciją.
Be abejo, aš pasinaudosiu ir galimybe kreiptis į Teismą, tačiau ir Teismai vadovaujasi įstatymais, o vyriausybės priimti nutarimai dažniausiai jiems prilyginami. Kita vertus aš paprasčiausiai nežinau kas turi būti atsakovu teisme ir ar, būdamas tik LR pilietis, t.y. fizinis asmuo, turiu teisę duoti į teismą vyriausybės nutarimą. Tačiau galimai turiu, nes jis man daro didelę asmeninę materialinę ir moralinę [neturtinę] žalą. Aš esu įsitikinęs, kad tokio dokumento atsiradimas griauna ne tik mano, bet ir dar daugelio LR piliečių likimus. Vietoje to, kad asmenims, kuriems daugiau nei 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo, neatstatomas teisingumas, kurį nutraukė tarybinė nekilnojamojo turto nacionalizacija ir Valstybė, prisiimdama atsakomybę už ilgą vilkinimą, numatytų jiems papildomas kompensacijas, vienu parašu nubraukiamas bet koks teisingumas. O juk kažkas atgavo didesnius sklypus, nes kita vyriausybė buvo numačiusi, kad didžiuosiuose miestuose bus suteikiami sklypai iki 20 arų. Tai ar Valstybė vienodai teisinga visiems savo žmonėms?
Nemanau, kad net verta kalbėti apie tai, kas, ko gero, bus bandoma teigti Jūsų atsakyme, apie tai, kad valstybė sumokės pinigines kompensacijas. Nes net nebūtina turėti vidurinio mokslo atestatą, kad suvokti, jog piliečiams paskaičiuojamos kompensacijos ir reali, šiuo atveju iš jų pakartotinai nusavinama žemė, savo rinkos verte skiriasi kaip žvirblis nuo gandro. Žemės kaina Lietuvoje labai nevienoda, tačiau kai kur numatomos kompensacijos nuo rinkos kainos skiriasi iki 200 kartų!!! Taip, ne du ir ne dvidešimt, o du šimtus. Tai ar lietuviai turi valstybę, kuri visiems vienodai teisinga?


Gerb. Premjere. Noriu iš Jūsų gauti atsakymus į šiuos klausimus:


– Kokia tvarka aš turiu pradėti siekti teisingumo? Kaip nurodyta mano gautame rašte – pradžioje kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ir skųsti jiems jų pačių veiksmus ar iš karto kreiptis į teismą ir skųsti Vyriausybę?


– Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?


– Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?


– Lietuva vadinama Teisine valstybe. Ar tai oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?


– Ar yra galimybė, kad šis mano raštas bus svarstomas Vyriausybės posėdyje ir bus prieitas teisingas, iki šiol žemės neatgavusiųjų žmonių atžvilgiu, sprendimas ar tokie raštai tėra taip vadinamas garo nuleidimas, o teisingumu Jūsų Vyriausybė nesiruošia domėtis?


Apie žinomą advokatą K.Č. Straipsnis iš „Lietuvos ryto”

Среда, 25 Мая 2011 г. 11:07 + в цитатник

 


cilinskas_paskutine_f

Net sunkiai sergantis garsus šalies advokatas K.Čilinskas mėgino visus sprendimus priimti savarankiškai. Teisininkas labai norėjo, kad tokia jo, jau bejėgio ligonio, nuotrauka būtų paskelbta „Lietuvos ryto” dienraštyje. D.Gudavičiūtės nuotr.

„Iki kokios ribos jūs galite kontroliuoti mano gyvenimą?” – kelios dienos prieš mirtį ištarė Kęstutis Čilinskas ir taip baigė ginčą su artimaisiais, ar jam verta fotografuotis ligoninės lovoje.

Klausimas apie jo gyvenimo kontroliavimą sunkiai sergantį garsų teisininką Santariškių klinikose kankino iki paskutinių dienų. 65 metų K.Čilinskas užgeso vėlų gegužės 20-osios vakarą. Read More

Gerai žinodamas savo teises jau keletą mėnesių nesikeliantis iš lovos teisininkas bandė išlikti laisvas net reanimacijos palatoje. Siekdamas savarankiškai priimti sprendimus ir būti už juos atsakingas advokatas paprašė į ligoninę pakviesti ir „Lietuvos ryto” žurnalistę.

„Štai tau ir istorija”, – tuomet pasakė tik retkarčiais sąmonę atgaunantis ligonis.
Prieš pusmetį advokatas buvo žadėjęs papasakoti istoriją, kurią, jo manymu, verta paskelbti.
Buvo kalbama apie vieną jo ginamąjį. Bet šios istorijos jau niekas nebeišgirs.

                                              Medikus erzino smalsumas


Į Santariškių ligoninę dėl galūnių tinimo paguldytam K.Čilinskui buvo atliktos dvi širdies operacijos, o vėliau atsisakė dirbti anksčiau persodintas inkstas. Teisininkas labai vertino chirurgų darbą, bet atvirai ir aštriai kritikavo kai kuriuos medikų sprendimus, ligonio manymu, labai pabloginusius jo sveikatos būklę.
Velionio draugų teigimu, medikus tiesiog erzino jo smalsumas: jis domėjosi kiekvienais paskirtais vaistais, internete ieškojo tų preparatų šalutinio poveikio arba galimų alternatyvų.

                                                   Vaistus rado atsitiktinai

Prieš dvi savaites K.Čilinsko artimieji nustebo atsitiktinai prie jo lašelinės aptikę tuščią stipraus neuroleptiko haloperidolio buteliuką. Gydytojai patvirtino kasdien leidžiantys teisininkui šį preparatą, nors gydymo lape jis ir nebuvo įrašytas.

Dar didesnę nuostabą artimiesiems sukėlė medikų nenoras apie tai kalbėti telefonu. Bet ir susitikę su ligonio giminėmis gydytojai vengė bet ką paaiškinti.

                                                   Bandė gelbėti draugai

Ketvirtą mėnesį šioje ligoninėje besigydantis K.Čilinskas tuo metu beveik nebeatgaudavo sąmonės, bet trumpam atsibudęs bandydavo paaiškinti, kad nuo vaistų tampa nesavas. Jis griežtai atsisakė ir ligoninės maisto. Išsigandę K.Čilinsko draugai puolė ieškoti, kaip padėti ligoniui.
Sunkiai vydami iš galvos baisiausias mintis, jie net ketino pasikviesti medikų iš užsienio. Sveikas protas reikalavo netikėti, kad Lietuvoje taip gali būti bandoma greičiau atsikratyti nepatogaus ligonio.
„Nebendravimas su ligonio šeima – tai medikų kultūros dalis.
Neturėdami jokios informacijos apie gydymo eigą, buvome priversti ieškoti tokio elgesio paaiškinimų iš kitų šaltinių”,– prisiminė asociacijoje „Jungtinis demokratinis judėjimas” K.Čilinską vadovo poste pakeitęs Vytautas Bakas.

                                                   Neišgirdo paaiškinimų

Gydytojai su šeimos nariais pradėjo kalbėtis tik įsikišus daugybei įtakingų žmonių, tarp jų – ir Seimo narių.

Tačiau artimieji tikino taip ir neišgirdę įtikinamų psichiatrės paaiškinimų, kodėl haloperidolis buvo būtinas K.Čilinskui.
Dar labiau jie išsigando aptikę įrašus apie paskirtas itin dideles šio preparato dozes ir pareikalavo ištirti visas su tuo susijusias aplinkybes.
Dabar jau velionio šeimos nariai teigia netgi išgirdę skyriaus vedėjo atsiprašymą.
„Ne mane vieną iš čia reikėtų traukti”, – pratarė sunkiai kalbantis teisininkas dukteriai Jūratei Jasiūnienei, kai ji pareikalavo, kad medikai nebeduotų ligoniui šio preparato ir leistų jį nuolat slaugyti.
Praėjus kelioms dienoms po šio pokalbio K.Čilinskas buvo kiek atsigavęs.

                                                   Matymas – skirtingas

Daugelio šios istorijos aplinkybių greičiausiai jau nebesužinosime.
Bent keli „Lietuvos ryto” kalbinti medikai aiškino, kad po širdies operacijų kuriam laikui gali sutrikti ligonio psichika, padidėti agresyvumas ir tuomet dažniausiai skiriama haloperidolio.
Tokiais atvejais artimųjų sutikimas nebūtinas.
Tačiau teisininką nuolat lankę šeimos nariai ir draugai tikino nepastebėję nė mažiausių psichikos sutrikimo požymių.
Jie neatmetė, kad daug ko galėjo nepastebėti, bet stebėjosi taip ir neišgirdę įtikinamų argumentų, kodėl K.Čilinskui buvo paskirti būtent šie vaistai.

                                                   Gynė kitą ligonį

Kai šeimos reikalavimu minėti vaistai nebebuvo leidžiami, atsigavęs K.Čilinskas pateikė savą įvykių versiją.
Teisininkas „Lietuvos ryto” žurnalistei pasakojo užstojęs greta gulėjusį ligonį, kuriam, jo nuomone, buvo leidžiami netinkami vaistai. Jau keletą mėnesių nesikeliantis iš lovos K.Čilinskas griežtai pareikalavo iš medikų gydyti tą žmogų rūpestingiau ir netrukus buvo pririštas prie lovos.
„Gal jie išsigando, kad pabėgsiu iš ligoninės?” – bandė juokauti negalintis pasikelti iš lovos ligonis.
Jis prisiminė pajutęs, jog po gydytojų suleistų vaistų temsta sąmonė, jis pasikeičia.

                                              Pateko į uždarą ratą?

„Visus ligonius daktarai turėtų žiūrėti vienodai. Nemanau, kad kam nors turi būti teikiamos privilegijos.
Bet nesuprantu, kodėl gydytojai negalėjo suprantama kalba teikti kasdien informacijos apie ligonio būklę?” – klausė socialinius mokslus studijuojanti K.Čilinsko duktė J.Jasiūnienė.

Išgirdusi tėvo skundus, kad jį medikai pririša prie lovos ir svaigina kažkokiais vaistais, moteris iš pradžių tuo nepatikėjo.
Tačiau duktė itin sunerimo išvydusi ant tėvo rankos sutvarstytą didžiulę plėštinę žaizdą.
Ją perrišusios medicinos seserys sutrikusios tvirtino nežinančios, kaip teisininkas susižeidė. Žaizda galėjo atsirasti vaduojantis iš pančių.
J.Jasiūnienės manymu, jos tėvas galėjo pakliūti į uždarą ratą: matydamas, kas vyksta ligoninėje, jis nuolat protestuodavo.
O protestuojantį ligonį medikai galėjo laikyti kliedinčiu.

                                                Tokie gydytojams nepatinka

Palangoje gyvenanti teisininko sesuo Živilė Barkauskienė tvirtino, kad jos brolis visada stengėsi neapkrauti savo problemomis artimųjų. Jis niekuomet nesiskųsdavo ir apsimesdavo sveikas, nors, kaip aiškėja, laikėsi tik savo valios pastangomis.
Todėl velionio sesuo labai sunerimo dėl istorijos su vaistais. Viena vertus, be reikalo jų niekas neskiria. Kita vertus, jos brolis puikiai žinojo savo teises, o tokie medikams nepatinka.
K.Čilinskas ne kartą yra kritikavęs Lietuvos įstatymus, kurie itin lengvai leidžia asmenį laikyti neveiksniu.
Tai gali būta padaryta net žmogui už akių.
Prieš penkerius metus K.Čilinskui pradėjus domėtis neveiksnaus žmogaus likimu, šis labai greitai buvo paguldytas į ligoninę ir mirė.
Tuomet teisininkas negailėjo karčių žodžių medikams.

Iš pirmų lūpų
Raimundas Sakalauskas
Kauno klinikų Pulmonologijos ir imunologijos klinikos vedėjas

„Po sunkių širdies operacijų ūmios psichozės tikrai neretas dalykas. Tokio tipo vaistų poveikis yra tikrai stiprus. Bet kaip gauti tą ligonio sutikimą, jei jam ūmi psichozė? Kai paciento situacija kritinė, apie jokį jo sutikimą negali būti kalbos.
Taigi jei vaistus paskyrė psichiatras, formaliai viskas padaryta tinkamai.”

Danguolė Survilaitė
Psichiatrė
„Haloperidolis yra vienas geriausių neuroleptikų, kuris tinkamas nuslopinti psichomotorinį sujaudinimą pooperaciniu laikotarpiu. Pastebėta, kad jo šalutinis poveikis kur kas mažesnis nei kitų vaistų.
Haloperidolio paskyrimas nereiškia, kad žmogui prasidėjo psichikos liga.”
Nualpo televizijos studijoje
* Prieš dešimtmetį K.Čilinskui buvo konstatuota klinikinė mirtis televizijos studijoje, iš kurios buvo tiesiogiai transliuojama A.Valinsko ir tuometės Seimo narės N.Oželytės vedama laida „Korida”.
Tuometis Vyriausybės kancleris K.Čilinskas nualpo televizijos žiūrovų akivaizdoje jau septintą laidos minutę, vos spėjęs išdėstyti savo požiūrį į lietuvių ir žydų santykius.
Tada itin didelio žiūrovų dėmesio sulaukusi laida vadinosi „Žydai Lietuvoje. Ar iš tiesų viena tauta gali būti lygesnė?”
Iš karto po šio įvykio buvo paskelbta reklaminė pauzė, o po dviejų minučių laida buvo pratęsta be didesnių komentarų.
K.Čilinską išgelbėjo tarp laidos žiūrovų studijoje buvusi medikė. Ji tiesiogiai transliuojamos laidos dalyvių akivaizdoje gaivino ant grindų parkritusį ligonį.

Greitosios pagalbos automobilis atvažiavo jau laidai pasibaigus. Ligoninėje K.Čilinskui buvo atlikta širdies operacija, įstatytas širdies stimuliatorius.

                                                                  Biografijos datos ir faktai
Kęstutis Čilinskas gimė 1946 m. sausio 8 d. Šiauliuose. Jis baigė teisės studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Nuo 1973 m. iki šiol dirbo advokatu.

K.Čilinskas buvo ne tik garsus advokatas, bet atkaklus žmogaus teisių gynėjas, visuomenės veikėjas, Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas, Jungtinio demokratinio judėjimo steigėjas ir pirmininkas.

K.Čilinskas yra dirbęs Vyriausybės kancleriu, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nariu, Seimo Žmogaus teisių komiteto patarėju.

2007 metų spalį jis buvo išrinktas į Seimą.

K.Čilinskas bus laidojamas pirmadienio popietę Palangoje.

Dalia GUDAVIČIŪTĖ, "Lietyuvos Ryto" korespondentė

l_rytas_logo

Рубрики:  Mano straipsniai

Ateina metas, kai renkiesi draugą. Ne dėl gražiai jo giedamos giesmės

Среда, 16 Февраля 2011 г. 01:40 + в цитатник

Tokie grazus ir prasmingi zodziai yra Tvarkos ir teisingumo partijos himne... O draugu gyvenime gali buti ne tik mogus... Kartais uz drauga galime laikyti ir bendraminciu kolektyva. Tik cia gal kiek netikslu, nes dideliame kolektyve gal nei negali buti visi bendraminciai... Tokia tad izanga perzvelgiant savo partini kelia...
===============================================================
2011 m. sausio 11 diena apsisprendziau. Ir issiunciau Tvarkos ir teisingumo partijos vadovybei toki pareiskima. Viesa pareiskima.

2011 met rinkimai i vietines tarybas Kauno mieste yra akivaizdus ir viesas pavyzdys, parodantis be uzdangos, kad Tvarkos ir teisingumo partija Kaune galutinai issizadejo savo pavadinime deklaruojamu vertybiu, visu pirma – teisingumo. Budamas Kauno skyriaus nariu nuo pat partijos isikurimo, negaliu to nepastebeti ir, tuo labiau, su tuo taikstytis.

Kauno miesto koordinatoriumi jau antra karta tapes Rimas Antanas Rucys paverte visus Kauno skyrius tarsi savo privacia imone arba UAB‘u. Akivaizdziausias to irodymas yra rinkimu i Kauno m. taryba saraso sudarymas: sarase pirmu numeriu irasyta jo zmona A.Ruciene. Kiek man teko kalbetis su partijos senbuviais – nei vienas is ju iki pat rinkimu maratono pradzios net nezinojo, kad ji yra musu partijos nare. Nesiimsiu siame pareiskime analizuoti tolimesnio partijos desimtuko, kuriame taip pat mazdaug puse zmoniu, kurie jei siandien ir partijos nariai, tai istojo tik pastaruoju metu, taciau akivaizdu, kad koordinatorius nusprende, jog mums artimesnis rinkejas, kuris balsuos uz dideli kapitala, o ne uz teisinguma ir tvarka Kauno mieste. Tik stebina tai, kad sarase atrodo yra ne tik ne partijos nariu, bet net galimai kitu partiju atstovu. Tuo tarpu daugelis senbuviu, kurie nuo pat partijos Tvarka ir teisingumas isikurimo, R.Rucio valia nustumti i saraso gala. To – viesa paslaptis – reikejo tik vienu tikslu – sudaryti visuomenei ispudi, kad Kauno skyrius didelis ir galingas.

Man suteikta 51 vieta siame sarase yra tik dalis viesos koordinatoriaus ironijos, su kuria nesu numates taikstytis. Nes Kauno skyriuje, o, atrodo ir kituose seniai uzmirstas normalus demokratinis procesas – vidinis nariu reitingavimas, kas yra buves anksciau ir vyksta siandiena normaliai demokratijos principus ispazistanciose partijose. Jei toks butu vykes, as neabejoju, kad jau vien todel, jog per visa 9 metu istorija buvau ir skyriaus pirmininku, ir partijos Kontroles, veliau Drausmes komisiju nariu, apie 8 metus neatlygintinai moderavau partijos internetini foruma ir visa laika aktyviai propagavau TT idejas, mano vieta sarase butu zenkliai aukstesne. Kita vertus, budamas realistu ir zinodamas kaunieciu daugumos nuostatas musu partijos atzvilgiu, as netvirtinu, kad si ssraso vieta man uzkerta kelia tapti miesto tarybos nariu. Ne. Pagaliau i sia pareigybe niekada ir neziurejau, kaip i kazkoki asmenini posta, nes tai sunkus darbo baras ir i ji turi patekti tie, kuriais pasitiki rinkejai. Esminiu momentu cia yra tai, kad iki siol atviru zvilgsniu as galejau zvelgti savo draugams ir pazistamiems i akis ir tvirtinti pagal sazine, kad pas mus tie zmones, kurie vedini ne asmeniniu interesu. Dabar, susikloscius tokiai situacijai, as turesiu raudonuoti pries juos visus. Nes bet kuris man teisingai gales sakyti – „va koks teisingumas pas jus“.

Asmeniskai visada tikejes Jumis ir Jumyse mates saziningumo simboli, siandiena turiu pripazinti, kad ir sis mano tikejimas smarkiai susvyraves. 2010 m. gruodzio 22 d. Vilniuje, partijos bstineje vykusiame Valdybos posedyje as trumpai informavau apie besiklostancia nenormalia situacija sudarant sarasus Kaune ir iteikiau Jums rastiska pareiskima. Nuo to laiko praejo daugiau nei 1,5 menesio, taciau Jus nesiteikete i ji atsakyti. Ka gi, gal gi tikrai neturite laiko…

Man labai gaila savo partijai suaukotu beveik desimties metu laiko. Ir net ne laiko, o to darbo ir vilciu, kurias sudejau per tuos metus. Tuo labiau vykdydamas savo, – R.Rucio reikalavimu duota isipareigojima kandidatuoti i taryba, siuo pareiskimu as neisstoju is partijos.

Vadovaudamasis Tvarkos ir teisingumo partijos istatu 3.3.7. punktu as viesai pareiskiu, kad sustabdau savo naryste partijoje neterminuotam laikui ir jei padetis partijoje pageres, as i ja galimai sugrisiu. Taciau tuo paciu pareiskiu, kad budams giliai isitikines, kad sudarytas kandidatu sarasas i Kauno miesto taryba yra neteisingas ir neskaidrus, as asmeniskai neagituosiu zmones balsuoti uz sia tvarka sudaryta sarasa, o ji pateiksiu kita tvarka, pagal savo sazine.

_ _ _ _ Romualdas Matelis


Taciau seimo nario R.Rucio savivale nuvyle ne tik mane. Tokiu yra kur kas daugiau. Gi vienas mano kolega mane ir aplenkes buvo. Del praktiskai tos pacios priezasties. Tik as nebuvau laisko turinio mates savo akimis. Vakar gi, “Karsto Komentaro” internetineje svetaineje, komentaru skiltyje atsirado Antano irasas, kuriame perspausdintas J.Aleksandraviciaus taip pat be atsako skundas [cituoju]
Antanas raso:
2011-02-13 – 22:30

Visiskai palaikau Roma Mateli. Kad is partijos Kaune padarytas UAB-as, niekam ne paslaptis. Musu Kalnieciu ataskaitiniame partijos susirinkime lapkricio menesi iskeliau klausima: KAS VADOVAUJA KAUNUI? KODEL NESILAIKOMA PARTIJOS ISTATU, FORMUOJANT KAUNO KORDINACINE TARYBA?
Partijos pirmininko pavaduotojas Mazuronis tylejo. Jonas Aleksandravicius dar anksciau uz Mateli kreipesi i partijos pirminink R. Paksa.
Stai jo laiskas.

Kauno Kalnieciu skyriaus narys
Jonas Aleksandravicius
Kaunas

Prasymas
2010.11.29

Gerbiamas Pirmininke, kadangi iki savivaldybiu rinkim liko nedaug laiko, mano supratimu, Kauno mieste yra samoningai zlugdomi rinkimai.
Likus nepilnai trims menesiams iki savivaldos rinkimu, nera igyvendinta istatu 4.14 str. Tai yra, nera suformuotas pagrindinis organas – Kauno miesto koordinacine taryba. Dabar esantis koordinacines tarybos pirmininkas nera rinktas, neaisku, kiek yra nariu koordinacineje taryboje. Kas tvirtins kandidatu i Kauno miesto savivaldybe eile? Tariamas, dabar esantis pirmininkas? Abejoju, kad tai yra teisiskai teisingai. Mes niekaip negalesime igyvendinti istatu 4.6.6.str. Jei sarasa tvirtins si,tariama, dabar esanti, taryba ar jos pirmininkas, tai mano supratimu toki sarasa galima lengviausiai uzgincyti tiek partijoje, tiek teisinese institucijose. Toks kandidatu sarasas bus negaliojantis. Kas nes atsakomybe uz musu partijos savivaldos rinkimu suzlugdyma? As galvociau, kad si klausima reikia spresti skubos tvarka, tai yra suformuoti koordinacine taryba, isrinkti pirmininka, ji patvirtinti ir sudaryti sarasa kandidatu i savivaldybe.
Mano supratimu, jei mes deklaruojame tvarka ir teisinguma, tai ta pradekime nuo saves, bet nepaveskime ta darba atlikti neteisetai pastatytam vienam zmogui, sujaukti partijos tikslus ir uzdavinius.

Pagarbiai,
Jonas Aleksandravicius

Praejo du su puse menesio, pirmininkas R. Paksas taip nieko neatsake.

Vakar vakare, perskaites si Antano komentara, paskambinau J.Aleksandraviciui paklausti ar tai autentiskas tekstas ir gavau jo patvirtinima, kad taip. Belieka sulaukti rinkimu rezultatu...


JDJ smegduobe. Zvilgsnis is vidaus

Понедельник, 19 Июля 2010 г. 03:35 + в цитатник

Nors Lietuvos ziniasklaida, paskutiniu metu, prisotinta ivairiu sunkiai suvokiamu sensaciju ir akibrokstu, netiketai atsiverusiai Jungtinio demokratinio judejimo smegduobei skyre nepakankamai daug demesio, si pilietine organizacija, per 1,5 savo veiklos metu, manau, nusipelne to, kad joje netiketai prasideje ivykiai butu nuviesti is visu pusiu.
Advokato K.Cilinsko ir policijos profsjungu veikejo V.Bako biciuliu ratas jau yra paskelbes pakankamai daug tendencingai neteisingos informacijos, kuri daznai nepagrista jokiais irodymais, kas analitsikesniam skaitytojui kelia, svelniai tariant, nemazai neaiskumu. Neapeliuodamas i didziaja spauda vis tik jauciu pareiga isdestyti savo matymo kampa bent jau savo asmeniniuose dienorasciuose ir blog‘uose. 0 jei atsiras norinciu paviesinti mano mintis kituose tinklalapiuose, tikiuosi, su jais rasiu bendra kalba.

Nors Jungtinio demokratinio judejimo nariu tapau ne nuo pat jo isisteigimo, suvelavau ne taip jau ir daug. Apie pora menesiu. Tad pilnai pakako laiko, kad galeciau gerai suvokti cia vykusius ir vykstancius reiskinius. Per pusantru metu, bet kuriame kolektyve galima pazinti bent jau didziaja dali zmoniu, permatyti kai kuriu tikslus ir siekius, suvokti charakterius. Arba nors jau priarteti prie to.
Gyvenimas JDJ [toliau – 'Judejimo'] Kauno skyriuje visada buvo labai aktyvus. Nors visu pirma tai salygojo cia susiburusiu zmoniu asmenines savybes, ne maziau svarbios buvo ir savaime gyvenimo padiktuotos aplinkybes: Kaune paskutiniu metu gausu vienas kita keicianciu kraupiu ir neitiketinu ivykiu. Tiek kriminaliniu, tiek pareigybiniu, tiek visuomeninio intereso pazeidimu. Esant tokioms aplinkybems snuduriuoti tikrai nera kada. Deja, bunant tik visuomenine organizacija, daryti tiesiogine itaka valdzios instituciju neteisingiems sprendimams, ne visada lengva. Vis tik demokratijai iprasti metodai – kreipimaisi i auksciausius salies ir miestu tarybu bei kitu valdzios instituciju vadovus, daznai duoda pakankamai pageidautinus poslinkius koreguojant vienus ar kitus sprendimus. Kai to nepakanka, kartais efektyviais tampa ir mini piketai arba gausus mitingai.
Pakankamai darniai pradeje savo kova pries LEO monopolija, skyriai kaskart vis labiau eme pasigesti paramos is taip vadinamo centro. Is Judjimo valdybos ir pirmininko Kestucio Cilinsko. Maza to, keletas jo viesu pareiskimu spaudoje, o konkreciai – piktokas pareikimas pries JE Prezidente del atleisto V.Usacko ir absoliutus JDJ vardu atsiribojimas nuo Garliavos ivykiu, ne tik, kad nemaloniai nestebino Judejimo visuomene, bet ir eme smarkiai kenkti jos geram ivaizdziui. Tiesa, santuresni zmones neskubejo su kaltinimais, bet teko patirti ir pirmuosius kai kuriu visuomenes nariu piktus pareiskimus sio judejimo adresu. Nors neetiska ir keista butu imti revizuoti pirmininko nuomones atskirais gyvenimo klausimais, vis tik, manau, normalu tiketis, kad pirmininkas paaiskins savo rezonansiniu teiginiu motyvus bent jau vadovaujamo kolektyvo nariams. Deja, deja...
Judejimas, nors politika besidomintiems zmonems ir nebuvo labai didele naujiena, vis tik daugeliui tapo patraukliu tuo, kad jame galejo laisvai ir netrukdomai save realizuoti ne tik iki tol neutraliais isbuve pilieciai, bet ir ivairiu partiju nariai. JDJ istatuose ir siandiena yra irasyta nuostata, kad buti JDJ nariais turi teise tiek nepartiniai, tiek bet kurios partijos nariai. O kaip gi kitaip? Juk partijos yra oficialios ir legalios, o JDJ savo istatuose skalbiasi nepolitine organizacija. Tiesa, tai patiko ne visiems. Vienas is judejimo signataru, Algirdas K., elektronineje judejimo erdveje reguliariai kele nepasitenkinima partiniu nariu buvimu, taciau i jo ispuolius mazai kas kreipe demesi, todel jo sumanytas partiniu ir nepartiniu, o tuo paciu skirtingu partiju nariu kirsinimas nesulauke bent kiek rimtesnio kitu nariu demesio – kiekvienas suprato, kad zmogu vertinti reikia ne pagal jo isitikinimus, priklausomuma kurioms nors organizacijoms, tikejima ar kitus visuotinai Konstitucijos reglamentuotus pozymius, o pagal tai, kaip jis elgiasi kitu asmenu ir vykstanciu gyvenimo akibroktu atzvilgiu. Todel realiai neteko girdeti tarppartiniu rietenu. Su gal keliomis isimtimis, kurias veikiau salygojo skirtingi asmenybiu tipai, nei ju priklausomumas skirtingoms partijoms.
Bet tarsi perkunas is giedro dangaus atskriejo pirmininko K.Cilinsko elektroninis laiskas judejimo Google grupeje ir veliau ji palydeje keli jo desiniosios rankos – Vytauto Bako neitikinantys komentarai, kad Judejimas turi atsisveikinti su partijos nariais ir likti tik nepartiniu bendruomene. Ir tai turi vykti tuoj pat, vos uz keliu dienu, t.y. 2010 m. liepos treciaja diena, per saukiama visuotini JDJ susirinkima.
Tokia ivykiu eiga tuoj pat sulauke daugumos JDJ nariu reakcijos. Mano – taip pat. Tapo nesuvokiama, kaip visuomeneje zinomas kaip advokatas, K.Cilinskas gali nesuprasti elementariausiu demokratijos ir teisines valstybes principu. Nors judejime, regis, ivairiu partiju nariu lyginamasis svoris ir labai nedidelis, ivykdzius toki „posuki“ kiekvienas is ju patirtu asmensikai spjuvi i save. Nekalbant jau apie istatyminius ar Konstitucinius pazeidimus. Tegul nors vienas vienintelis zmogus judejime butu partinis, jo nevalia mulkinti ir jam taikyti prievartos mechanizmus. Nes jis atejo cia butent todel, kad ji suzavejo ne tik galimybe dar ir dar karta isreiksti savo protesta ivairiems istatymu ar Konstitucijos pazeidimams musu kasdienybeje, bet ir prisideti prie to, kad partijos tarpusavyje maziau konfliktuotu ir daugiau rupintusi Lietuvos visuomenes gyvenimu. Nes jis gal 1,5 savo gyvenimo metu visa save atidave siai organizacijai ir staiga yra apkaltinamas, kad vykdo kazkokius slaptus savo partijos keslus, kurie griauna Judejima. Tai ne tik neteisinga, bet net ir neturi elementariu logikos pozymiu. Nes pagal iki susirinkimo buvusios valdybos nariu mintis, reiketu manyti, kad jau eile metu politineje padangeje regis absoliuciai nesutaikomos Tvarkos ir teisingumo, Tevynes sajunga-Lietuvos krikscioniu demokratu, Darbo ir kitos partijos is tikro yra vieningas ir sudaro darnu bendra klana... Hmmm, tokiu aukstu fantazijos rodikliu, rodos, dar nepasieke net zinomiausi samokslo teoriju kurejai... Ir laimei, jiems nepritare ne tik tie, kurie priklauso vienai ar kitai partijai [tokiu Judejime yra visai nedidelis nuosimtis], bet ir didele dalis nepartiniu nariu.
Nesipletojant apie liepos treciaja diena Pedagoginiame universitete ivykusi JDJ visuotini suvaziavima, reikia pasakyti, kad Judejimo istatus, kuriuose butu tam tikri ju punktai pakeisti ir po to partiju nariai, tarsi kazkokie menkystos ar nelegaliu organizaciju nariai butu ismesti i „gatve“, pakeisti buvo galima tik tada, jei tam pritartu ne maziau kaip du trecdaliai delegatu. Taciau blaivus protas neuztemde daugelio zmoniu mastymo, todel apytikriai puse dalyviu pasisake prie tokius drastikus veiksmus. Tuo nepatenkinti K.Chilinskas ir senoji JDJ valdyba, su jiems patikejusiais nariais, kaip apie tai buvo pareiske jau is anksto, iskeliavo kitur, i is anksto paruota sale kitoje Vilniaus vietoje ir ten emesi steigti nauja judjima, kuri pavadino Nepartiniu demokratiniu judejimu.
Keistas aklas nusistatymas pries bet kurias politines Lietuvos jegas... Net pries tas, kurios niekada nebuvo pateke i seima ar miestu vietines tarybas. Nors gal ir nekeistas, gal tik reikia daugiau politinio analitiskumo ir versiju tikrai bus surasta. Beje, viena is ju jau sklande gerokai iki siu ivykiu. Jos autoriai teige, kad pirmosios valdybos ir pirmininko slapta uzduotis, buvo surinkti progresyviausias salies jegas ir tokiu budu nuslopinti ju aktyvuma. Kitaip dar vadinama garo nuleidimu. Neturiu teises tvirtinti, kad taip tikrai buvo, taciau jei kada nors paaisketu, kad tai tiesa, po paskutiniu dienu ivykiu as jau ir nebenustebciau.
Tokios, tad mintys. Bet gal geriau bus perzvelgti Juozo Ivanausko straipsni „K.Cilinskas: „Artejant rinkimams, subrendusio JDJ medzio shakos apgentos – atsisakyta partijoms priklausanciu nariu!..“ http://demokratija.eu/index.php?option=com_content...;catid=11:paskutines-naujienos Pasigilinkim i keleta logikai nepasiduodanciu teiginiu.
Va, jau pirmajame sakinyje skaitome, kad JDJ ivyko tai, kas seniai turejo ivykti. Suaktyvejo vidine trintis Jungtiniame demokratiniame judejime tarp nepartiniu ir ivairioms partijoms priklausanciu asociacijos nariu, neslepiant ambiciju isnaudoti JDJ autoriteta kitamet vyksianciuose savivaldybiu tarybu, o veliau ir Seimo rinkimuose, paspartino Judejimo branduolio apsisprendima „departizuotis“.
Turejo vykti? Tai buvo jau seniai suplanuota? O jei ne, tai kodel dar rudeni vykusiame visuotiniame suvaziavime pats pirmininkas dar gyne partiju nariu buvima Judejime, o dabar jau elgiasi priesingai? Ir kodel nei zodziu neusimenama kuo pasireiskia ta trintis? Jau neklausiant kas tas „branduolys“ ir is kur jis nusileido, jei daugelio miestu skyriu pirmininkai nesutiko su planuojamu istatu pakeitimu ir liko JDJ nariais. O ir kokie pozhymiai, kad partijoms priklausantys asociacijos nariai ruosiasi isnaudoti JDJ autoriteta rinkimuose? O gal priesingai – branduolys ruosiasi siam startui ir bijo objektyvios progresyvaus mastymo JDJ nariu kritikos? Nes tame paciame straipsnyje i zurnalisto klausima ar nemanote, kad Nepartinis demokratinis judejimas gali iskelti savo kandidatus i savivaldybiu tarybas, o veliau ir Seima?, seka atsakymas - kai Nepartinis demokratinis judejimas visuotiniame susirinkime priims atatinkama sprendima, tada ir matysim.
Man pasirode idomus ir  K.Cilinsko sakinys: ivyko taip, kad nepartiniai priversti atsiskirti nuo JDJ. Dabar veiksime skaidriai ir svariai, be dviveidziavimo. Be dviveidziavimo? Puiku. Tik kaip tada pavadinti kita issakoma minti: - nepartiniai JDJ nariai nespejo paduoti pareikimu isstoti is JDJ. Tad juridiskai jie tebera JDJ nariais, tik yra isteige dar viena - Nepartini demokratini judejima. Nera jokio legalaus sprendimo, kuris pakeistu JDJ valdymo organus. Tebeveikia valdymo strukturos, isrinktos paskutiniojo teiseto visuotinio susirinkimo. Todel kai kuriu JDJ partiniu nariu reikalavimas nepartiniams JDJ valdymo organ nariams atiduoti pareigas ir dokumentus yra neteistas. Nespejo paduoti pareikimu... Jei be dviveidziavimo, tai nuo liepos treciosios dienos iki siandien, liepos 19 dienos laiko jau turejo pakakti. Tik noro nera, matyt. Matyt knieti bet kokia kaina visomis keturiomis kryptimis isvaikyti tuos, kurie isdriso pasipriesinti autoritetingajam JDJ elitui-branduoliui. Tik ar pavyks? Atsakymas vienas – ne. Kai kas is likusiuju su progresyviai mastanciais JDJ nariais, mano, kad K.Cilinskas nerizikuos savo reputacija ir nekaitalios savo pareikimu. Ar jie naivuoliai, parodys netolima ateitis.


Метки:  

Rodos ka tik rashiau

Пятница, 01 Января 2010 г. 15:58 + в цитатник

Rodos ką tik rašiau, kad priartėjo 2009-ieji, o  jau ir 2010 ieji XXI amžiaus metai. Dabar jau neabejotinai suvokiame su kokiu dideliu pagreičiu lekia gyvenimas. Tik į kur jis mus neša mes nieko nežinome....


2009-ieji jau priartejo

Воскресенье, 28 Декабря 2008 г. 10:34 + в цитатник

Stai jau 28 gruodzio diena. Dar kelios dienos ir Naujieji, 2009-ieji metai. Lietuvoje ir vel naujas Seimas, nauji vejai pucia. Garsiai sriubaujama apie nesuprasi ar jau atejusia ar tuoj tuoj busiancia krize. Krize, kuri apemusi visa pasauli. Nors kol kas realiai nieko nesijaucia. taip sakant pranesimai laikrasciuose ir tai ka matome aplinkui skiriasi kaip kazkada tai budavo TSRS laikais. Skelbiama, kad del krizes atpigo misto produktai. Tik kur tai ivyko taip ir neaisku. As visada turejau slapta nusistayma, kad perkant zalia mesa reikia pirkti bet ka, svarbu, kad kilogramo kaina nebutu dvizenklis skaicius. Taciau daba, "atpigus" maistui, ta padaryti darosi jau sunku. Nelengva nusipirkti ir rukytu ar virtu mesos gaminiu, kuriu kilogramas nevirsytu 20 lt. Nors dar nseniai ta padarydavau pernelyg napsitelkdamas savo, kaip turgaus detektyvo sugebejimu. Siandiena dar po 16 lt/kg galima rasti liezuvio-kulniuku vyniotinio arba beskones mesos file, taciau kazka kokybiskesnio jau sunku...

Tiesa, reikia pasidziaugti, kad labai palengvejo ant sirdies atvykus i benzino koloneles. Benzino kainos ryskiai pakritusios. Taciau tokie pokyciai, matomai, ryskiai nepatinka naujajam premjerui, nes jis kazkur spaudoje jau issake savo nusistatyma vasaros viduryje ivesti automobilio mokesti gyventojams. Taip neva, bus palengvintos krizes pasekmes. Ir tas mokesis zada buti ne pats simboliskiausias - po 150 lt. per menesi nuo automobilio. kazkoks kosmaras, nesinori tiketi, kad tai realus grasinimai, ar, atleiskite - prognozes. Taciau kas zino, gal vis tik naujai valdziai labiausiai siandiena svarbu dar ir dar karta patikrini tautos kantrybe? Ka gi, pagyvensime, pamatysime...

Рубрики:  Mano straipsniai

Метки:  

Archyvas: seni straipsniai. Ar nereiktu istatymu iteisinti Kaledines atostogas?

Понедельник, 03 Ноября 2008 г. 23:56 + в цитатник

 

Ar nereikėtų įstatymu įteisinti kalėdines atostogas?

 

[dienos klausimas „Kauno dienoje“ -  2005, sausio 5 d., trečiadienis]

 

Atsakymus atsiuntė: Albinas Varkalys [tarnautojas], Doloresa [pedagogė], Remigijus Andrijauskas [studentas], Jadvyga Butavičienė [farmacininkė], Marija Baltaduonienė [pensininkė], Jūratė Dunderytė [darbininkė] ir aš - Romualdas Matelis [ekonomistas]

 

Ši, kai kuriose Vakarų šalyse egzistuojanti tradicija tikrai nepriimtina lietuviams. Mes gyvename šalto ir drėgno klimato juostoje, todėl menka paguoda per subjurusius orus turėti atostogas. Oponentai gali sakyti, kad per tokias atostogas labai miela būtų pasiimti kelialapį į kalnus, tačiau ši poilsio forma nėra populiari tarp didesnės dalies mūsų gyventojų. Todėl, atradus galimybę suteikti papildomas atostogas, žymiai mieliau būtų, jei jas pridėtų prie vasaros atostogų.

Рубрики:  Mano straipsniai

Метки:  

--- TEO - spameriu ministerija! ---

Среда, 22 Октября 2008 г. 11:01 + в цитатник

Prognozuojama, kad 2008 m. kenksmingų programų kiekis pasaulyje pasieks 20 mln - savo iki gyvo kaulo įkyrėjusiose reklamose raso TEO "angelai". Taip, visą spamais vadinamą įvairių firmų reklamą, siuntinėja, anot jų, patys žemiausios moralės sutvėrimai, o va - jie, TEO [jei kas nežino - tai buvęs Lietuvos Telekomas], tikri angelai. Apsaugos mus nuo pražūtingojo spamo. Deja, deja, už tą apsaugą reikia susimokėti. Ir nepigiai. Tiesa, gal mėnesį ar kelis, Jums gal nereikės mokėti. Nes TEO kantri firma, ji moka palaukti. Atsigriebs kiek vėliau, nes žmonės neretai negalvoja apie artimą ateitį. Na tegul. Gal kai kam iš tikro spamas ateina dideliais kiekiais. Ir suprantu, kad tokiems asmenims iš tikro ištampomi nervai radus kasdiena po 15-20 laiškų, kurie jų visai nedomina. Tačiau dažniausiu atveju toke žmonės būna patys kalti, nes prisiregistruoją save įvairiausiuose tinklapiuose, skelbimuose ar dar kur nors, nei nenujausdami, kad jų adresai pateks į "rinkodarininkų" rankas, po ko ims masiškai plūsti ne tik lietuviski ar angliški, bet ir rusiški, ispaniški, arabiški ir kitokie spamai.

Piktina gi kitkas. Pats TEO, pasiversdamas devyngalviu slibinu, nuolatos siuntinėja savo spamą. Ir jei jau esi interneto Zebra vartotojas, tai nuo to spamo niekur nepabėgsi. Mažiau pastabus vartotojas gal ne visada atskiria, kad įvairiausios Gala, Vox, Teo, Zebra, Manoteo, Takas ir pan yra vieno ir to pačio TEO klonai. Vilionės pačios įvairiausios, tik būk mielas ir užsisakyk tą ar aną paslaugą. Tik šiuo aveju, gal tai vadinasi reklama... Bet paaiškinkit man kas nors, jei jau taip - o kuom skriasi siūloma Viagra, nuo primygtinai siūlomų dar ir dar greitesnių internetų, ugninių sienų apsaugai ir pan?
Ir pabaigai, kad nebūtų tuščiažodžiavimas, pridedu keletą pastarųjų TEO spamo pavyzdžių...

1. Aktyvuokite naują paslaugą „Triguba apsauga“ - saugiems mokėjimams, saugiam naršymui, saugiam bendravimui!
Prognozuojama, kad 2008 m. kenksmingų programų kiekis pasaulyje pasieks 20 mln. Nuo virusų, šnipinėjimo ir kitų kenksmingų programų, įsilaužimų į kompiuterį, sukčiavimo ir nepageidaujamų laiškų galite apsisaugoti vienu kompiuterio pelės paspaudimu. Sužinokite, kiek „Triguba apsauga“ užfiksavo grėsmių.

NBA kanalas jau Lietuvoje!
Stulbinantis krepšinis ir karščiausios emocijos tik per televiziją GALA! Užsisakykite televiziją GALA dabar ir nepraleiskite nei vieno NBA žvaigždžių metimo!

Žiemą mokėkite mažiau!
Nuo š. m. spalio mėn. 17 d. TEO paslaugų vartotojai gali pasinaudoti galimybe kas mėnesį atidėti dalį mokesčių ir iki balandžio už TEO paslaugas mokėti iki 20 Lt per mėnesį mažiau, nei įprastai. Susipažinkite su visomis pasiūlymo sąlygomis.

Visą spalio mėnesio „TEO pasaulio“ numerį skaitykite čia...

2. Gerb. Kliente,
Pranesame, kad visi pa?to vartotojai nuo 2008 m., kovo m?n. tur?jo
pasikeisti pasto program? nustatymus:
http://www.teo.lt/lt/pranesimai_spaudai-904-1536.h- tml
J?su pa?to programos nustatymuose b?tina pakeisti SMTP serverio
pavadinim? ? smtp.zebra.lt, ir ?jungti SMTP autorizacij?.
Jeigu to neatliksite, negal?site i?si?sti J?s? elektronini? lai?k?.
Pakeitimus atlikti nesud?tinga ir vis? reikaling? informacij? bei
instrukcijas rasite čia:
http://internetas.zebra.lt/pastas/smtp/smtpkeitima- s
Jei lai?kus siun?iate i? ?mon?s kompiuterio, pra?ome ?i? ?inut?
persi?sti J?s? Informacini? technologij? administratoriui.
Nor?dami IT specialist? pagalbos, kurie pad?t? sutvarkyti pa?to
program? nustatymus ar Jums pageidaujant tai padaryt? nuotoliniu b?du,
galite skambinti Informacini? technologij? pagalbos numeriu ? 1518.
Pagalba visais IT klausimais teikiama vis? par?, skambu?io kaina TEO
tinkle 2Lt/min., i? kitur - 3Lt/min. Daugiau apie paslaug?:
http://www.lintel.lt/lt/paslaugos/1518

Метки:  

Kaunas - Laisves aleja butina reanimuoti. Про cвой родной город Каунас

Четверг, 02 Октября 2008 г. 14:59 + в цитатник
Laisvės alėja Kaune, visada buvo tiek Kauno, tiek visos Lietuvos pasididžiavimas. Neabejotinai ja grožėjosi ir mūsų seneliai bei proseneliai tarpukario Lietuvoje. Tada, kai Kaunas buvo tapęs laikinėja sostine. Čia ir šiandiena stovi ano meto pastatai, kurie galėtų papuošti bet kurį mūsų ir net Vakarų miestą. Galėtų..., aišku, jei jie būtų deramai prižiūrimi. Lietuva niekada nejautė gerų architektų stygiaus. Tačiau mums dažnai trūko ūkiškumo, drąsos, tvarkant savo aplinką ir, pagaliau – šeimininkiško požiūrio į bendro naudojimo erdves, pastatus, įrenginius. Ne, nesiruošiu čia plėtotis apie vandalus, kurie savo „grafitais“ išmurzina namus, tvoras ir laiptines. Čia būtų jau atskiras, teisėsaugos klausimas. Šiandiena man norisi pasvarstyti Kauno, o dalinai ir kitų miestų aplinką, apėmusį nuobodulį ir abejingumą. Aišku, ir tą nesugebėjimą tvarkytis savam kieme... Tik nesinori tikėti, kad čia reikėtų vartoti terminą „nesugebėjimas“. Man regis reikėtų sakyti „nenoras“, nes sunku patikėti, kad miestų valdžios negali surasti būdų kaip atgaivinti bent jau savo centrines aikštes ir skverus.

Tiesa, iš dalies galima daryti prielaidą, kad prarastas bendravimo džiaugsmas žmonėse, jų užsisklendimas savo namuose yra ir niekaip nesibaigiančių ekonominių sunkumų rezultatas. Gi tikrai, kai nuolatos turime sukti galvas kaip laiku ir pilnai atsiskaityti už komunalines [o dar ir prievarta primestas pastatų administravimo] paslaugas, piniginėse nelabai randame laisvų pinigų net ir nuolat brangstančiai kavai. O mūsuose vis dar gyvas nelemtas kuklumas, kuris reikalauja viešose maitinimo įstaigose neapsiriboti kava... Tad ko gi eiti į tą Laisvės alėją? Kad už baltos kavos puodelį išmesti 4 litus ir jį nurijus už vakarinę kelionę namo dar taksistui suaukoti 20 lt? Gi nepatirsime iš to didelio džiaugsmo. Tuo labiau, kad labai didelė tikimybė, kad ir toje kavinukėje sėdėsime vieni, o Laisvės alėjoje mums prireiks žiūronų, kad pasižvalgyti kaip atrodo sekančiame kvartale einanti porelė...

Na gerai, šiek tiek pagrąžinu, ne visai jau tokia tuščia tą centrinė Kauno gatvė. Bet vienaip ar kitaip, ji jau nebeturi savo vidinės traukos. Nes tą trauką, nežiūrint net kokia bebūtų graži aplinka, visada formuoja visų pirma mūsų galimybė bendrauti, matyti, sužinoti, išgirsti. Ir mes visi norime tokios pramogos daug. Kad liktume patenkinti, čia mes turime sutikti savo mielų draugų ir pažystamų, turime matyti praeinančius žymius žmones, girdėti garsus ir net muziką. Tačiau šiandiena net bardai jau nusigręžė nuo Kauno centro ir išsiblaškė kas kur. Tad ką daryti? O, kad žinotume ką daryti, turėtume atsisukti į praeitį. Neseną praeitį.

Nepriklausomybę atgavusi tauta palengva ėmė sukti galvą kaip reikės gyventi toliau. Dalis panoro likti pilkais darboholikais, dalis ėmė kilti karjeros laiptais moksle, mene, politikoje, o dalis griebėsi verslo. Utopinio ekonomizmo pagauti naujieji verslininkai ėmė supirkinėti patalpas Laisvės alėjoje. Čia griuvo ir vėl kėlėsi kavinukės, bariukai ir restoranai. Kita dalis vertelgų padarė kiek kitokias išvadas - geriausias biznis yra batai. [Mintis gal ir suprantama, nes tarybmečiu tikrai neturėjome gerų batsiuvių, o ir atvežtinė avalynė dažniausiai būdavo prasta]. Tad Laisvės alėja netruko tapti batų alėja. Visi Laisvės verslininkai savo sapnuose labai ryškiai matė apie vitrinas besisukinėjančius įvairių odos spalvų doleriu, dojčmarkes ir svarus, o bariukai užsiliejo džinais, brendžiais ir absoliutais. Deja, sapnai ir liko tik sapnais, o Laisvės alėja nuo to neprisipildė nei užsieniečiais, nei turtingais lietuviais. Gi būtų keista, jei į Lietuvą savų batų imtų važiuoti bavarai ar italai. O ir naujieji lietuviai akis suko į neištirtus tolius, o ne į Kauno centrą. Rezultate – antrą dešimtmetį bebaigiantis letargo miegas ar bent jau gilus snaudulys. Rezultate – Kaunas prarado savo žavesį, o išorėje, kitų miestų gyventojų lūpose ėmė skambėti kaip apgailėtina periferija. Taip, ilgus metus mes buvome skriaudžiami iš centro. Kaunui skiriama nepateisinamai mažai lėšų, tačiau jas ir panaudojame neracionaliai. Liaudiškai sakant – iššvaistome. O juk tarybmečiu Kaunas garsėjo visoje Sąjungoje. Pamenate anekdotą? Brežnevas, berods Reiganui, skrendant virš mūsų miesto, trumpai pasigyrė: „Čia mūsų eksperimentinis miestas. Nors mes jiems neskiriame nei kiek lėšų, jie vis tiek visko turi.“

Kas laukia Kauno toliau? Dvimiesčio idėja jau seniai primiršta. Tikriausiai už ją kažkas pasiėmė gerą saują pinigų, o po to visi draugiškai suprato, kad tai nerealu. Dar neturime tiek gyventojų, kad savo miestus nudriektume per 100 kilometrų ilgio. Transporto kamščiai, kaip ir visose posovietinėse šalyse, sprendžiami vangiai, būsto problemos, tarsi sinusoidė – tai paaštrėja, tai kiek atslūgsta... Bet, nesiplėsiu šiame rašinuke tolyn nuo Laisvės. Grįžkime į miesto centrą. Aš neabejoju, kad atgaivinti Laisvės alėją, o tuo pačiu ir jos tąsą – Vilniaus gatvę, galima rasti net ne viena būdą. Gal kažką pasiūlysite net Jūs, mieli NetLogo skaitytojai. Tačiau vienas iš mano pasiūlymų – padaryti Laisvę vėl patrauklia, tai bet kokia kaina sugrąžinti į ją žmones.

Tegul kažkas man mes repliką, kad aš neatsižvelgiu į rinkos ekonomikos neliečiamumą, bet pirmieji žingsniai turi būti ekonominiai. Sakykit ką norit, bet jau seniai tolumoje naivus mąstymas, kad viskas kapitalizme turi būti laisva. Gi daugelyje šalių reguliuojamos energetikos kainos, nustatoma paslaugų maksimalūs įkainiai [vienas paskesniųjų – ES nustatyti maksimalūs pokalbių mobiliaisiais telefonais tarifai], stebima ir reguliuojama karteliniai susitarimai ir pan. Tad trumpai išdėstysiu savo siūlomus svertus:
 (530x350, 64Kb)
Laisvės alėjoje turėtų būti:
1. Nustatomos kvotos prekybinėms vietoms, t.y. sakykime išduota 5-6 licenzijos prekiauti avalyne, tiek pat – drabužiais, parfumerija, galanterija ir atlikus atitinkamus paskaičiavimus, kitoms prekybos rūšims.
2. Nustatomos kvotos visuomeniniam maitinimui, t.y. išduodami leidimai veikti tam tikram kiekiui barų, kavinių ir restoranų, o pastariesiems, gebantiems prekiauti mažomis kainomis, taikomos mokesčių lengvatos, vardan to, kad patraukliomis kainomis būtų sutraukiama žmonių masė.
3. Prekybininkams nustatomos minimalios darbo valandos, vardan to, kad kauniečiai ir miesto svečiai galėtų savo poreikius patenkinti neskubėdami, suprantama, darbo dienai pasibaigus ir išeiginėmis dienomis.
4. Įrengta ne mažiau dviejų vasaros scenų, kuriose miestiečius laisvadieniais linksmintų ir taip save populiarintų saviveikliniai kolektyvai ar nemokamai sumanę pakoncertuoti profesionalūs kolektyvai.
5. Skatinama gyvenamųjų patalpų statyba/ renovacija, nes nebuvimas vietinių gyventojų tarsi patį miestą padaro negyvenamu.
6. Užtikrinti gerą susisiekimą visuomeniniu transportu su miesto centru iš visų rajonų ne darbo valandomis bent iki 24.00 valandos.
7. Miesto centrą [ne tik Laisvės alėją, bet ir gretimas gatves] aprūpinti pakankamu kiekiu suoliukų ir šiukšliadėžių.
8. Numatyti mini atrakcijas mažiesiems Kauno gyventojams.

Tokie tad būtų pasiūlymai. Žinoma, jie nėra išsamūs, tačiau visada svarbu turėti bent pradinį kontūrą. Kviečiu ne tik kauniečius, bet ir visus NetLogo dalyvius aktyviai pasisakyti šioje temoje. Juk panašios problemos kyla ne tik Kaunui. O patirtis aptariama Kauno fone, nesunkiai gali būti pritaikoma ir kituose mūsų šalies miestuose bei miesteliuose.
Ačiū

Šio straipsnio dublikatas yra čia: -->>> http://lt.netlog.com/_Matelis_/blog
Рубрики:  Mano straipsniai

Метки:  

KOMERCIIAI BANKAI & MES

Четверг, 25 Сентября 2008 г. 00:14 + в цитатник

                                                                                                            

Aš neretai mėgstu pavartyti bankų svetaines. Paanalizuoju už terminuotus indėlius siūlomas palūkanas, imamus mokesčius už neva atliekamas ir iš tikro suteikiamas paslaugas, pasidomiu kokias kas siūlo investicijas. Ir, ko gero, nereikia net būti ekonomistu, kad per neilgą laiką susidarytum pakankamai tikrą įspūdį kas yra kas Lietuvoje.  
Na taip, suprantama, kad visi nori susirinkti kuo daugiau pinigų. Tačiau sutikite, kad pinigų iš klientų paėmimo metodai pasako labai daug apie šias institucijas valdančius asmenis. Ir tada, norom nenorom susiformuoja vidinės nuostatos su kuo iš bankų ateityje norėtūsi bendrauti, o su kuo ne.
Pabandysiu aptarti keletą iš daugelio mūsų bankų ar užsienio bankų filialų...

                                                                          

1. Į šio banko padalinį atsitiktinai užsukau bene birželio pabaigoje. Dėmesį atkreipė nuoširdi ten dirbusi konsultantė, kuri, rizikuodama savo tolimesne karjera, patarinėjo prie langelio stovinčiai moteriškei: "Jūs, ponia, geriau pas mus nemokėkite. Brangu. Geriau eikite į kurį nors kitą banką." Tąkart, tiesą sakant, pamaniau, kad konsultantė paprasčiausiai tingi priiminėti pinigus, nes buvo jau vėlus laikas, ėjo gal paskutinės darbo minutės. Tačiau jau būdamas prie kompiuterio ir prisiminęs tą pokalbį, atsiverčiau šio banko svetainę ir tikrai buvau šokiruotas. Už bet kokio mokesčio paėmimą, šis bankas ima NET 8 LT! Kažkas iš fantastikos srities... Sakykime vyresnio amžiaus žmonės už kokius nors Bitės.Lt pokalbius per mėnesį gal teprakalba 17-18 lt., o už tai, kad jie pasiektų paslaugų tiekėją, priversti primokėti dar apie 50% mėnesinės sumos... Tiesa, niekas neverčia mokėti čia. Galima nueiti ir į Ūkio banką, kur už mokesčius mobiliųjų tinklų operatoriams nereikia mokėti visai nei lito, tačiau daugelis net nesuvokia, kad gali būti toks didelis skirtumas tarp atskirų bankų paslaugų... Tad rezultate turime liūdną situaciją, kada niekuom negali padėti mažiau išprususiam piliečiui - gi nestovėsi prie banko ir neagituosi žmonių. 
2. Visus bankus sąlyginai galima būtų suskirstyti į dvi dalis - vieni "žaidžia" tikrą kapitalizmą, kiti labiau panašūs į reklamines agentūras, o tikra bankininkystė pas juos kažkaip stumtelėta į šoną. Nes jei pirmieji, panašiai kaip ir mobilieji tinklai Lietuvoje, konkuruoja kainodaroje, tai antrieji visą Lietuvą padengę nežinia keliais sluoksniais reklamos, bet nei nebando žmonių vilioti patraukliais finansiniais ar ekonominiais pasiūlymais. Kadangi po pirmos šio rašinio dalies pasigirdo skeptiškų nuomonių apie mano teiginius, šykart jau ne komentaruose, o tiesiog čia pateiksiu keletą faktų. Skaičiai, kaip sakant, byloja patys už save...
Banko pavadinimas ------- Metinių palūkanų norma kai sutartis sudaroma 12-kai mėn.

Swedbank [buvęs Hansabankas] --- 4,30 %
SEB [buvęs Vilniaus] bankas --------- 5,70 %
Šiaulių bankas ----------------------------- 6,80 %
Parex bankas ------------------------------ 6,80 % 
                                               

 Bet tiek to, rinka yra rinka. Daugeliui jos dalyvių dažnu atveju suteikta teisė savarankiškai nusistatyti kainas ir įkainius.
Mane jau seniai stebina kitkas - gyventojų pozicija. Gi savaime suprantama, kad kiekvienas indėlininkas už terminuotą indėlį nori gauti maksimalias palūkanas. Tačiau prie Hansos, SEB'o ar DnB NORD bankomatų visada nutysusios ilgos eilės. Tuo tarpu kitur kur kas kuklesnės. O sutikus pažįstamą žmogų paklauskite jo, kur jis laiko savo dažniausiai ne itin didelius indėlius. Ir išgirsite, kad ir vėl gi - kažkuriame iš ką tik paminėtųjų... Ir va šito aš niekaip nesuprantu. Kai įsikalbi su žmonėmis, dažniausias jų argumentas būna, kad šie, didieji bankai, neva kur kas patikimesni galimo bankroto atveju. O kai paklausi kokias sumas jie laiko, daugelis atsako, kad "nu 5-7 tūkstančius" [?!] Ir beveik visi žino, kad banko bankroto atveju, valstybė garantuoja 100 % kompensaciją, kad visi mūsų indėliai bet kuriame banke ir net kredito unijose yra apdrausti.
Tai pasakykite man kame čia slypi ta myslė?
Praeitą savaitę apsilankiau viename Sweedbanko filiale Kaune. Ilgokai pralaukęs pas investavimo vadybininkč pagaliau sulaukiau konsultacijos. Jaunas gražusvyras kalbėjo labai užtikrintai: investuoti šiandiena, kai visame pasaulyje prasidėjusi didelė finansinė krizė, yra kažkiek rizikinga, nes po dviejų trijų metų gali atgauti dar mažiau negu įdėjęs. Ačiū jam už keletą nuoširdesnių sakinių. O vėliau prasidėjo elementari propoganda: jei aš nesu linkęs sarkiai rizikuoti ir neužsimanysiu gauti ypač aukštas palūkanas, tada yra man pakankamai geas variantas. Aš galiu investuoti į mažos rizikos grupės fondą trims metams ir "net fondo nesėkmės atveju atgaučiau beveik visa 100 procentų savo indėlio... Sėkmės atveju aš, terminui pasibaigus, gaučiau "net" 6,5% metinių palūkanų. Ir tik kai pasiteiravau vardan ko turėčiau investuoti į rizikingą investicinį fondą Sweedbanke, jei galiu net 7% metinių palūkanų gauti pasidėjęs norimą sumą kad ir į Medicinos banką, į terminuotą indėlį, kuriame nerizikuosiu nei vienu centu
ir savo palūkanomis, nutraukiau begalinę ir menkavertę pažadų laviną. Tiesa, kai man buvo scholastiškai aiškinama, kad indėlį visada apsimoka laikyti sutartą terminą, pvz. 3 ar bent 2 metus, nes tada bus labai geros palūkanos, vadybininko paprašiau paaišknti iš kur koks pasaulio išminčius gali žinoti, kad būtent tada, kai aš sulauksiu tų trijų metų, ekonominė situacija taps pati geriausia. "O gal - klausiau jo - tuo metu pasaulinė krizė kaip tik bus pati giliausia ir man ilgai laukus teks džiaugtis atgavus tik pusę savo investuotų pinigų?" Ir tai darbuotoją taip pat privertė sumišti. Po nedidelės pauzės jis man tyliai pratarė, kad aš ir be konsultacijų puikiai gaudausi finansų politikoje. Dėkui jam už įvertinimą, bet aš nemanau, kad esu toks jau asas. Tik paprasčiausiai eementari logika priveda prie klausimų, į kuriuos, deja, bankų specialistai neranda atsakymų. Tad mielieji, tokie tie mūsų bankai. Todėl siūlau ateityje juos rinktis kur kas atidžiau, ne pagal reklaminį garsumą, o pagal faktinę jų veiklą. Gal toliau šios temos nebeplėtosiu, nes negausus įsijungusiųjų skaičius rodo, kad ne tą temą užčiuopiau, kuri būtų labai įdomi mūsų, netlogo plačiąjai auditorijai. Temų yra daug, tad ieškokime tokios, kuri sukels aštresnes diskusijas.


R.Matelis apie Vakaru skirstomuju tinklu savivale

Четверг, 04 Сентября 2008 г. 08:56 + в цитатник

    (442x61, 3Kb)              2007 m. rugsėjo 11 d

 Vienašališki VST interesai                                 

               Atrodo jau silpsta diskusijos apie teisinę valstybę – vieni aklai įtikėjo, kad joje jau gyvename, kiti prarado viltį suprasti kas tai yra iš viso ir susitaikė su mintimi, kad tokie dialogai neturi nei pradžios, nei galo, nei prasmės. Tačiau yra žmonių, kurie vis dar tiki, kad anksčiau ar vėliau gyvensime šalyje, kur sąžinė bus aukščiau už užstatą ar notaro parašą... Ir gal būt jie ir yra ta jėga, kuri kaskart vis sudrumsčia pakankamai aukštų ir įtakingų pareigūnų gyvenimą, ko pasekoje bent trumpam atgimsta viltis į šviesesnį rytojų.

               Tikriausiai smarkiai neapsiriksiu teigdamas, kad vienas iš prioritetų teisinės valstybės pamatuose yra skaidrumas. Vardan jo nuolatos tobulinami įstatymai, rašomi įvairūs potvarkiai, priimami poįstatyminiai aktai. Deja, šiandiena neretai galima pastebėti, kad prie jų puikiai prisiderina ir kitokie analogiški dokumentai, atstovaujantys anaiptol ne bendram piliečių gerbūviui užtikrinti, o nukreipti tik atskirų korporacijų ir monopolijų privatiems interesams tenkinti.

               Vakarų skirstomieji tinklai šiandiena vienas iš ryškiausių pavyzdžių, rašančių savo taisykles, mažai derintas su pagrindiniu įstatymu. Jau bene prieš penketą metų gana tyliai pradėję gyventojų elektros apskaitos priemonių iškėlimus į gatvę, šiandiena jau įgavo didelį pagreitį ir net nebebando galvoti apie vartotojų teisinį saugumą. Apie tai, laimei, prabilo ir kai kurios televizijos. Su vartotoju nuspręsta kabėti ultimatyviai - nesutinki, kad tavo skaitliukas atsirastų ant gatvės stulpo – tau bus atjungta elektra. Gi puikiai supranta, kad be elektros retas kuris Robinzonas išsivers bent kiek ilgėlesnį laiką. Tad prievarta akivaizdi ir sunku būtų patikėti, kad apie ją dar nežino šalies vadovaujantys asmenys. Tačiau tyla. Ir neaišku kiek ilgai ji tęsis...

               Taip, visiškai suprantamas VST interesas apsisaugoti nuo elektros vagysčių. Ne paslaptis, kad tokių faktų ir pasitaiko ne taip jau mažai. Tačiau ieškant sau palankių sprendimų, nevalia ignoruoti ir vartotojo. Būtina ieškoti būdų, kurie užtikrintų abipusį tiekėjo ir vartotojų finansinių interesų saugumą. Neišsprendžiamų padėčių nebūna, tik kartais apie tai reikia gerokai pasukti galvą. 0 elektros apskaitos priverstinį iškėlimą į gatvę, sarkastiškai būtų galima palyginti su reikalavimu savo pinigines laikyti ant prie namų esančio suoliuko. Juokas pro ašaras. Tuo labiau, žinant, kad vartotojas yra priverčiamas pasirašyti sutartį, kurioje jis įsipareigoja prisiimti pilną atsakomybę už apskaitos įrenginių saugumą. Nors visiems aišku, kad tai niekaip neįmanoma.

               Vienok, jei ir suabejojau ar šalies vadovai žino apie tokią padėtį, negalima būtų apkaltinti seimūnų. Nes Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnyje aiškiai nurodyta kokiais atvejais gali būti vykdomas elektros energijos persiuntimo nutraukimas. Ir čia nei žodžio apie skaitiklių iškėlimą iš vartotojo patalpų. Tačiau VST ima vardinti savo pasirašytus dokumentus ir net nebando gilintis ar jie paruošti įstatymo pagrindu. Tik ar taip gali būti teisinėje valstybėje?

              Bet grįžkime prie skaidrumo. Taip, elektros tiekėjams tokios priemonės tikrai labai patogios. Na kaip gi tas vartotojas galės pertvarkyti skaitiklio rodmenis sau norima kryptimi? Ko gero niekaip. Nei dieną nei naktį. Tačiau nepamirškime, kad Vakarų skirstomieji tinklai šiandiena yra privataus kapitalo, pelno siekianti įmonė, tad kodėl gyventojas turėtų aklai tikėti tiekėjo sąžiningumu? Gi jo rankose atsiduria viskas – tiek pačios energijos tiekimas [arba tiekimo nutraukimas], tiek įkainiai, tiek plombos, kuriomis operuojama taisant skaitiklius. Bet gi tokiu atveju ir rodmenis galima koreguoti sau palankia kryptimi. O kokia teisė paliekama vartotojui? Vartotojui, deja, paliekama tik viena teisė – besąlygiškai susimokėti už tuos rodmenis.

               Atrodo nėra kitos išeities, kaip tik baigti šį straipsnelį retoriniu klausimu – kas ir kada sustabdys šios monopolijos savivale?! Vyriausybė? Vartotojų ar žmogaus teisių gynimo institucijos? Nes pavieniai asmenys tokiai gynybai yra tikrai per silpni.

                                   Romualdas Matelis                                          ekonomistas


Apie keliu zenklus Kaune. Straipsnio rasymas siek tiek atidedamas.

Воскресенье, 17 Августа 2008 г. 00:17 + в цитатник
Gal kažkam ir atrodo, kad su mūsų eismo organizavimu viskas tvarkoje, tačiau mano nuomonė kiek kitokia.

Ro. Matelis: Tunisija - Siaures Afrikos salis. 2007 м. keliones

Воскресенье, 17 Августа 2008 г. 00:14 + в цитатник

 (525x700, 108Kb)

 Įvadinė Instrukcija: Žiūrintiems nuotraukas, nebūtina išsigasti pamačius tokį apšepėlį. Paprasčiausiai jau eilę metų aš esu nuspręndęs, kad atostogos yra skirtos poilsiui ir per jas nebutina skustis.

 Инструкция зрителю: пpосьба непугатся такого небритого бомжа. Просто я уже давно привыкший, что отпуск на то и отпуск, что себе можно позволить отдыхать в полном смысле этого слова.

  Jau senai pamėgau draugystę su skulptūromis

Mano ispūdžiai iš kelionės į šalį, kažkodėl vadinamą - Tunisu [manyčiau, turėtume vadinti Tunisija, o jos sostinę - Tunisu], ir šiandiena, prabėgus bene 14 mėnesių, išlieka patys šilčiausi. Patyriau didelį malonumą, kurio įspūdžiai, ko gero, išliks visam gyvenimui. Ir ne tik man ji patiko. Prisimenu, bene prieš 10 metų kalbėjausi su Lietuvoje gerai žinomu teležurnalistu Henriku Vaitiekūnu. Ir jau tada jis man pasakė: jei turėsi galimybę - būtinai nuvažiuok, nes tuos įspūdžius, kuriuos pajutau Tunise, nupasakoti nėra taip jau lengva.

Tad į kelionę, be kita ko, pasiėmiau ir sąsiuvinį, kuris tapo mano kelionės dienoraščiu. Juk bus lengviau viską prisiminti kažkada, kai dienai pasibaigus, šiltą naktį balkone susiregistruoji bėgte prabėgusius dienos įspūdžius.

 

Tad Jūsų  įvertinimui - šiek tiek paredaguotas mano metų senumo diary.

 

 

 

 

Kelionė į šią šalį įvyko pakankamai spontaniškai. Be didelių pasiruošimų: tiek moralinių, tiek fizinių. Tiesiog internete radome paskutinės minutės pasiūlymą, o Tunisija buvo ta šalis, apie kurią svajojau jau senokai. Tad skubiai nulėkėme į turizmo agentūrą, siūliusią pigų kelionlapį. Deja, juo taip ir nepasinaudojome. Sužinojome, kad Afrikoje nepakanka turėti pas mus pasu laikomos piliečio kortelės. Reikia tikro paso. O laiko išsiimti pasą buvo per mažai. Tad teko laukti sekančio reiso, jau brangesnio. Bet tiek to, pamatėme tai, apie ką dar prieš mėnesį nei nesapnavome. Taigi apie šalį, kurioje, mūsų nustebimui, beveik nesutikome negrų. O juk nekeliavusiam žmogui, Afrika beveik visada asocijuojasi su liūtais, drambliais ir... juodaodžiais žmonėmis.

 

 (700x525, 119Kb)

 (700x525, 155Kb)

    Taigi,- birželio 19-toji, kaip ir visada prasideda 0 val. 00 min.... Tuo metu mudu su Reda dar pakankamai intensyviai ruošiamės kelionei. Kuičiamės, braunamės, ruošiame ,,sausą davinį“  namus saugoti liekantiems Grantui ir Brisiui... Bet...apie pusę dviejų nakties ateina netikėtas SMS‘as. Rašo ponia iš ,,Novaturo“, kelionių agentūros, iš kurios per tarpininką ,,Top travel“ nusipirkome du kelialapius į Syso miestą ant Viduržemio jūros kranto. Kelionė atidedama net 6 valandoms!!!

     Šiek tiek esame sutrike.... o ir mintys užklysta įvairios; gal blogas oras, o gal lėktuvas ėmė byrėti!.. Na, bet į balą puolęs sausas nekelsi, tad apie išvykos atsisakymą nei vienas nekalbėjome. Kol kas ir negalvojome. Arba galvojome, bet nenorėjome vienas kito gąsdinti. 0 pusę dešimtos ryto sulaukiame naujos informacijos - skambina ,,Top travel“ registratorė ir praneša žinia apie kuria jau žinome 6 valandas. Savotiškai gerai, dabar jau spėsime neskubėdami, dar galime pasibovinti  daržuose, palaistyti gėlytes. Žinoma, tai saviapgaulė. Iš tikto mes praradome 6 Afrikos valandas. O tai daug, turint omenyje, kad viso turime tik apgailėtinas 7 nakvynes. Bet...Gerai ir taip.

       .... antroje dienos pusėje mus pasiekė ir džiugi žinia. Žmonos draugė Gitana, su vyru Almiu paims mus iš namų ir nugabens tiesiai į Vilniaus aerouostą. Nes ne pats didžiausias malonumas būtų belstis iki ten traukiniu ar autobusu. O iki šiol šio faktoriaus deramai nei nebuvome įvertinę.  Laikas slenka nepastebimai, praeina dar kelios valandos  ir mes jau Almonto išmesti į Vilniaus aerodromo keleivių terminalą. Registruojamės ir tada sužinome antrą akibrokštą: lėktuvas vėluos dar 3 val. Gauname po 25 lt. vertės vakarienės taloną ir vėl laukiame. Pavalgome, paskaitome laikraštį ,,Vakaro žinios“ ir pagaliau žengiame muitinės link. Piktoka, nes muitininkas iš mūsų atima mineralinį ,,Naliedzovianka“, o 5 žingsniai už jo stovi automatas kur galima vėl nusipirkti, bet kokių gėrimų. Bet ką padarysi. Šįkart apsieisime be arbitražo. Lipame į lėktuvą ir jis netrukus išrieda į pakilimo taką...

 

     Jei manęs nepaveda atmintis, lėktuvu skrendu jau 19-tąjį kartą savo gyvenime. Nuo paskutinio skrydžio jau prabėgo gal apie 20 metų. Tad patirtis aukštai danguje likusi tik teorinė. Praktiškai viskas užmiršta. Staigus lėktuvo kilimas ima kelti šiokių tokių sveikatos sutrikimų. Lyg ima svaigti galva, lyg tai jaučiasi oro stygius. Primetu, kad dabar pats laikas po liežuviu pasikišti  validolio tabletukę, bet čia paaiškėja, kad mano žmona, kurios slapyvardis [nikas] Tvarkos forume Odisėja- tik ir tėra nikas, simbolizuojantis didelį keliautoją. Iš tikro ji lėktuvu skrenda pirmąjį kartą  gyvenime, tad jos  patirtis lygi nuliui: pasiimti medikamentai, nors jie ir keliauja kartu su mumis, yra likę bagažo skyriuje…Tiek to. Yra arabas stiuardesas, kurio pasiprašau stiklinaitę vandens ir palengva adaptuojuosi. Nežinia kiek dar praeina laiko ir mes jau anapus Viduržemio jūros. O tai reiškia-artinamės prie savo kelionės tikslo-Šiaurės Afrikos.

       Sėkmingas nusileidimas ir pakankamai gerai organizuota kelionė vėl grąžina gerą nuotaiką. Po mūsų kojomis šiltas, egzotiškas žemynas. O jis, pasirodo, ne toks jau ir kitoks nei aš maniau iki šiol. Žolė ta pati, medžiai tie patys… Žinoma yra ir kitokių nuostabesnių, žavinčių savo koloritais ir kvapais. Ir liūdinančių nudžiūvusių žiedų ir šakų gausa. Gyvenimas ir šiltuose kraštuose, pasirodo yra nuolatinė kava su nebūtimi. Jei šiaurėje augalus ir gyvūnus smaugia šaltis, čia giltinė apsigaubusi sausros, karščio ir troškulio skraiste. Tiesa čia, Tunise, ji nėra labai agresyvi. Tikrai malonų jausmą pajuntu dairydamasis aplink jau sutemusį aerouostą. Girdisi nepažystamų „žiogų“ svirpimas, o mus apima kažkokia palaiminga aura. Nusistatome laikrodžius pagal naują geografinę zoną, sulipame į autobusus ir pro šalį bėgančius vaizdus jau stebime atsilošę krėsluose. Dar pusvalandis ir mes jau Sousso, kurį tarti reikia panašiai kaip socialdemokrato parlamentaro pavardę – Sysas.

     Išlipame prie ,,El Hanos beach“ viešbučio. Jokie dokumentų formalumai netrukdo ir netrikdo. Priešingai-vos spėjome suktis pagal hotelio darbuotojų komandas. Apsigyvename jaukiame dviviečiame kambariuke su ventiliatoriumi, kuris šiandiena vadinamas dar moderniškiau - kondicionieriumi. Lova plati, patalynė švari, balkonas platus, o jo duris laikėme nuolat atviras: tiek dieną, tiek naktį. Saldžiu sapnų! Laikas miegoti, nes vietiniu laiku jau trečia valanda nakties…

 

 (700x525, 168Kb)

 (525x700, 127Kb)

Etnografinėje vakaronėje

Pirmasis rytas… prabudome geros nuotaikos  ir apsijuosę nusileidome pusryčiauti. Dvi salės-viena iš pažiūros labai restoraninė, antra jau akivaizdžiai valgykla. Būdami pakankamai kuklūs pasukome į pastarąją. Bet ir neapsirikome. Pasirodo savitarna galioja abiejuose. Aš gyvenime niekaip nesugebu suprasti žmonių išrankamo. Nes užbėgant pasakojimui ,,už akių“, vakare, kada folklorinio vakaro metu prie vieno stalo pakliuvome su iš pažiūros gana paprastoka moteriške, jos dukra ir mažamete anūkėle, ji, ėmė ironizuoti vietinį maitinimą. Neva fe kaip neskanu. Tuo tarpu mudu mums siūlomu maistu likome patenkinti. Bent jau aš! Na aš nežinau ar maisto patiekimą, kurį čia gauname, teisėta būtų vadinti Švedišku stalu. Bet sakykime, kad buvo taip. Nėra čia ne tik, kad mums įprastų padėklų, bet ir lentynų jiems stumti. Kiekvienas viešbučio gyventojas pasiima į rankas didelę lėkštę ir pirmyn eilute nuo katilo  prie katilo. O juose garuoja puiki troškinta, pakepinta mėsa, kelių rūšių troškiniai, įvairios daržovės, norintys dar įsideda ledų, putėsių, uogienės arba džemo, persikų ir arbūzų. Tiesa, nuvylė kopūstų salotos. Lietuvoje net žemiausio lygio bufetėlyje šviežūs kopūstai būna paskaninti aliejumi, rūgštele, gal būt ir prieskoniais. Tuo tarpu šioje šalyje kopūstas tiesiog grubiai supjaustytas ir visiškai be nieko. Nesuminkštintas nenupjautas net kotas. Bet tiek to tą kopūstą-visa kita tikrai skanu, o kiekis neribojamas.      Tunisijos menų muziejuje

                                                                                                                                           (700x525, 125Kb)

 (700x525, 81Kb)

 

Labai maloni, deja, prancūzakalbė mūsų kambarinė

  (525x700, 98Kb)

Tiesa, turiu pripažinti, kad kai rašiau šiuos žodžius, galvoje jau maišėsi dveji pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Ir jie valgyti net keliuose miestuose skirtinguose restoranuose. Bet kokiu atveju maistas tikrai neapvylė. Tad apie jį gal ir užtektų. Bet čia negaliu praleisti dar vieno momento - tunisietiško ,,reketo“.  Taip jau būna, kad skirtingose šalyse įsigali ir savi pasipinigavimo metodai. Tuniso arabai, nors vandens tikrai nestokoja, matyt kai kurios tradicijos atsineša iš savo brolių, gyvenančių dykumose, kur ne tik geriamas, bet ir brt koks vanduo sunkiai pasiekiamas. Tad Sousso mieste atsigerti duodama tik per pusryčius. Gerkite sveteliai ką norite  - arbatą, kavą, sultis ar fantas. Tačiau atėjus pietums ir vakarienei, nors valgyti galite bet ką ir bet kiek, net už paprasto vandens stiklinę jums teks jau susimokėti. Tiesa - nebrangiai, arbata arba kava - vienas dinaras, kas Lietuvoje pavirstų maždaug 2-iem. litais. Ir maža to-net į savo kambarius nevalia  atsinešti jokio gėrimo. Būkite malonūs-pirkite pas mus. Tokie afrikiečių užrašai bene 6 kalbomis kabo visur prie įėjimų. O „Novaturo“ darbuotojas juos net pa…………, perspėja, kad nemalonumų galima susilaukti net ir atsinešus maisto. Tad logiška, kad būtų juokinga pas viešbučio metrdotelį teirautis  apie šaldytuvo nuomą.

 

       Iš gyvenimiškos patirties - įvairių pasakojimų, lektoriumų ir TV laidų jau seniai žinojau apie rytietiškus prekybinius papročius. Šia teoriją nemenkai papildė ir ilgametė patirtis dirbant ekskursijų bei grupių vadovų plačiojoje tarybinėje šalyje. Tačiau patirtis patirtimi, o mano asmeninės savybės-tą žinojau jau seniai-mane nuteikia neigiamai kai susiduriu su tikiu ,,pirkliu“. Tad dar kelias dienas prieš kelionę nutariau nesiskusti barzdos, būti, kaip juokavome su Reda-apšepusiu beduinu. Gal tada kromelių savininkams neatrodysiu perspektyvia auka ir jie mane tepalydės abejingu žvilgsniu. Deja klydau.

       

Papusryčiavę išsiruošėme paklaidžioti puskilometrio spinduliu apie svajotąjį ,,El Hanos“ viešbutį. Kromelis prie kromelio, o prie jų įėjimas po 2-4 ir daugiau konsultantų. Ir svarbi jų akis žaibiškai nustatydavo, kad aš ne tik, kad ne eilinis nuskuręs arabas pakabinęs kažkokią Europos blondinę, bet ir ne jų, šiaip jau daugiatautės ir daugiarasės šalies gyventojas. Tad kalbino jie mus įvairiai, nuo rusų, lenkų, lietuvių iki ispanų, italų ir vengrų kalbų. Pagaliau sekundei prie vienos krautuvėlės stabtelime ir pabandome mandagiai atsikalbėti nuo siūlomų ant virvės suvertų akmenukų, kuriuos turėtume priimti kaip nuostabų koljė. Ir čia padarome klaidą. Nors arabiškai suprantu ne daugiau nei persiškai ar finikietiškai, kažkaip suprantu, kad pakankamai simpatiškas juoduliukas įtikinėja, kad savo marketo viduje turi kažką mums labai reikalingo. Imame ir pasiduodame jo hipnozei- visgi miesto centras, durys plačiai atvertos, tad įeiname. Prekybininko draugelis, liekantis gatvėje, mus kažkodėl rusiškai pavymui paguodžia- ,,nieboites, on nie banditJ Viduje svetingasis šeimininkas pasiteirauja mano vardo, o į mano analogišką klausimą atsako- Ali Baba. Bandau angliškai suregzti klausimą  kur gi jo 40 plėšikų, bet jis jau į rankas Redai įspraudžia du juodos odos gabalėlius, kas ko gero turi atlikti dėkliuką raktams paskirti ir iškilmingai angliškai paaiškina-čia dovana. Po to rusiškai prideda, kad už ja nereikia mokėti. Net jei ir nieko nepirksime. Tada žvilgsniu tempiasi mane gilyn, o ten čiumpa pirmą pasitaikiusį diržą ir doro jį man lyg astronomas rodytų ką tik atrastą naują planetą mūsų galaktikoje. Ir tuo pat metu, matydamas, kad man nepadarė reikiamo įspūdžio, tęsia savo menedžerinį darbą. Parodo, kad tas diržas iš vienos pusės juodas, iš antros rudas, sagties kryptį labai lengva pakeisti, na, o toliau neįtikėtino pirkinio neatsisakytų net kvailys. Tačiau aš jam taip pat operatyviai parodau į savo beduiniškus šortukus ir kad juose nėra kilpų ne tik rudam ar juodam, bet net ir baltam diržui… Čia atkaklusis magas staiga lūžta, nustoja įkalbinėti ir beviltiškai sušunka kažkokį žodį prie įėjimo likusiems draugams. Kompanija suputoja ir prieš mus išdygsta agresyvaus veido vyrukas, kuris neklausiamas ima aiškinti esąs vyriausias 30 kv. m. prekyvietės direktorius. Atima iš mūsų Ali Babos dovanas ir stumteli išėjimo link. Mes beviltiškai, tačiau tai mus tik džiugina, todėl su palengvėjimu atsikvėpiame.

                      Jau nuo pat pradžios „Novaturo“ darbuotoja mums paaiškino visą prekybinį Suso gyvenimą: čia yra dvi pagrindinės parduotuvės, kuriose neprireiks derėtis. Jos valdiškos ir vadinamos skambiu žodžiu „GENERAL“. Iš tikro jos primena mūsų ‚Minimas“ ar „Norfas“- po savitarnos salę vaikščiok kiek tinkamas ir gali būti tikras- tavimi niekas nesusidomės. Yra jų mažesnių, ko gero ir daugiau, o atpažinti jas lengviausia pagal stovintį kasos aparatą. Jei jis yra- kainos fiksuotos, tad galime jaustis kaip Europoje. Panaši situacija ir su kava, arbata ar kitomis baro prekėmis viešbučių kavinėse. Bent jau iki šiol man labai patinka „El Hanos“ viešbučio bariukai. Čia kava ir arbata po 1 dinarą, aptarnauja maloniai, o dviejose lauko terasose prie staliukų gali sėdėti kad ir visą vakarą ir stebėti jūrą, pakrantės alėja šmirinėjančius viso pasaulio poilsiautojus arba važiuojama dalimi keleivius gaudančius renukus, citroenus, pėžukus ar folksvagenus.

Bet laikas slenka ir mes jau pietaujame. Tiesa, neparašiau, jog mūsų turistinė  kalkuliacija tokia, jog pietus turėtume valgyti kur tinkami ir, aišku, savo sąskaita. Tačiau jau pirmąjį rytą  Novaturo darbuotoja mus nudžiugino-jos vadovai kaip kompensaciją už suvėluotą išskridimą, nusprendė  mums duoti vienu nemokamus pietus ir dar po 72 dinarus savo nuožiūra pasirinktai ekskursijai. Tokia žinia mus nuteikė tikrai džiugiai, tad pietavome, kaip jau rašiau- sočiai ir skaniai.

                      Po pietų turėjome laisvą valandėlę poilsiui ir netrukus jau sėdome į autobusą, kuris išvežė mus apie 30km. į kaimelį, kuriame specialiai turistams, suvažiuojantiems iš įvairių hotelių įvairių šalių gyventojams organizuojami folkloro vakarai. Tikrai verta buvo dalyvauti šioje ekskursijoje, nes čia nėra ryškios ribos tarp atlikėjų ir svečių. Kaimelis nuostabiai išpuoštas augalais gėlėmis ir etnokultūriniais akcentais, jau atvykusius mus pavaišino savotiškomis tiesiai iš pečiaus išimtomis ,,liapoškomis“, toliau buvome nuvesti į areną ir susodinti už staliukų. Arenos viduryje-apvali scena, apink ją-smėlio hipodromas. Aikštės pakraštyje įsikūrę trys muzikantai-du būgnininkai ir vienas pučiantis kažkokią nacionalinę ,,fleitą“. Šiame teatre, mums kartu su koncertine programa ir sportiniu šou, pažadėta ir vakarienė. Tad dar pirmųjų nacionalinių melodijų metu, juodas juodas arabas ėmė nešioti vis naujus degustuotinus patiekalus. Jų bene dešimt, tiesa, dauguma jų šiek tiek panašūs vienas į kitą-kepti iš tešlos, tai saldesni tai rūgštesni paplotėliai, česnakai, čeburekai ir t.t. žinoma visa tai rašau simboliškai. Iš tikro jie buvo kitokie, tačiau geresnių terminų nelabai surandu. 

  

Į areną įjoja raitelis su baltai pilku žirgu. Jodinėja ratu ant arklio išdarinėdamas įvairiausias figūras. Joja tai nusviręs į žirgo šoną, tai palenda po juo, tai ant arklio nugaros atsistoja ar net rankomis remdamasis į gyvūno nugara iškelia kojas aukštyn. Po kuri  laiko mano, šioje srityje ne specialisto akimis žiūrint, panašus numeris atliekamas jau kito raitelio ant rudo žirgo. Po to pamainomis scenoje pasirodo 5-6 pilvo šokėjos, jas nuolatos keičia solistė, šokanti viena. Ji neabejotinai visų jų lyderė. Jos ir išvaizda nepriekaištinga, tiesa, europietiškam skoniui. Nes kiek yra tekia girdėti, arabai labiau vertina grakščias, o šiek tiek apkūnias moteris.

  (700x525, 86Kb)

 

Senosios Medinos užeigėlės savininkas, mielai papozavo

 

 (700x560, 112Kb)

 

Tikrai malonus buvo etnografinis Tunisijos vakaras

 

          Sceninis menas pakankamai subtilus dalykas, todėl bijodamas įsivelti į detalesnius jų aprašymus, šioje vietoje ir baigsiu vardinti tolimesnę programą. Nes ji buvo ir tarsi besikartojanti, ir, tuo pačiu kas kart vis nauja. Gal vertėtu tik išskirti padavėjus, kurie pagauti entuziazmo po kelių vieno žonglieriaus numerių su suvertais bene devyniais vienas ant kito moliniais pusmetrio dydžio ąsočiais [jie sudarė du kart aukštesnę ,,piramidę už patį atlikėją“], ėmė nešioti ir mums raudoną vyną sukrovę butelius ant galvų net trimis aukštais. Tai buvo palydima tikrai karštais aplodismentais. 

       Vakaras baigėsi po trijų su puse valandos bendrais turistu ir vietiniu koncertuotųjų šokiais. Baigiantis vakaronei, prisivaišinę avienos šašlykų bei kepinių su gyvatės kiaušiniais (nors to tikrumu šiek tiek abejoju) dar pasidarėme nuotraukų ir netrukus autobusas jau riedėjo ištįsusio Sousse gatvėmis. Grįžome poilsio...

       Tokiose kelionėse aš neretai prarandu laiko nuovoka. Bet berods antrasis rytas jau buvo ketvirtadienis. Po ankstyvų šeštos valandos pusryčių mus ,,pakrovė“ į autobusiuką ir išvežė į Tunisą, Tunisijos sostinę. Pakeliui dar keli miestai su savo charakteringais požymiais - Kartage (Carthoge) ir Sydy Bū Saydas. Vadovas, kurį tiesiog paprastumo dėlei nutariau vadinti Hasanu, apie keturiasdešimties metų arabas, bent jau už estus tikrai geriau rusiškai šnekantis vyras. Ne tinginys. Šnekėjo ir rodė daug ir įdomiai. Tačiau stebina ne tik tai - pagaliau atkreipiau dėmesį, kad ši, nors ir savita Afrikos šalis, turi labai daug panašumų su Lietuva ar šiaip Europa. Jei aš, geografinis mažaraštis, iki šiol įsivaizdavau šį žemyną labai kitokiu ir ko gero smarkiai atsilikusiu, teko pakeisti šia nuomonę. Turistiniai autobusai nei kiek prastesni nei pas mus važinėjantys Setros, Scanijos ar Neoplanai. Nepriekaištinga ventiliacinė sistema, geras įgarsinimas. Tiesa, požiūris į ekologija ir ekonomiką šiek tiek pirmykštis. Prie muziejų savų turistų laukiantys autobusai net valandą ar daugiau ,,neišjungiami“ tad kai kokoje aikštelėje susirenka 10 ar net 15, nuo smalkių ne juokais ima svaigti galva.

     Autostrados… Ko gero galima tvirtinti jog tunisiečiai geresni kelininkai už lietuvius. Arba bent jau sąžiningiau dirba, nevagia medžiagų. Nes visi žinome, kad Lietuvoje jau prie 23-24 laipsnių šilčio [sorry, tai mano naujadaras] suminkštėja asfaltas ir to pasekoje tralai įspaudžia gilias vėžes autostradose. Tad aš tiek važiuodamas link Vilniaus, tiek į Palangą, paprastai renkuosi antrąją eismo juostą. Tunise, kaip žinia, temperatūra užkilinėja iki keturiasdešimties ir daugiau, tačiau kelias nepriekaištingas. Aplinka labai primena bet kurią mūsų autostradą: aplink laukai, keturių eismo juostų greitkelį skiria bene 5 m. žalia juosta. Tik žalia ją vadinti gal būtų neteisinga, nes visa 130 km. atkarpą ji tankiai apsodinta kažkuo į mūsų alyvas panašiais violetiškai, rūžavai ir baltai žydinčiais krūmais. Tad kuria kryptim bevažiuotum, esi tarp gėlių. Na, o pakelės miesteliai ir kaimai jau niekuo neprimena tėvynės. Tunise, kaip ir mano atmintyje įsirėžusioje Gruzijoje – tvoros aukštos ir nepermatomos. Matyt vietiniai gyventojai ne visi ir žino, kad tvora gali būti medinė, iš štankietų. Čia visur mūras. Aukštas mūras. Kad net ir iš autobuso antrojo aukšto nelabai pamatysi kas pas juos kieme. Spalvos čia taip pat nežinomas dalykas. Pastatyti namai be jokių diskusijų dažomi baltai. Skirtumas tik tas, kad vieni šeimininkai juos kas kažkiek laiko perdažo, kiti taip ir stovi nuo laiko papilkėję. 

     Na o jei jau apie namus, tai nesinorėtų praleisti ir dar vieno dalyko. Statybos čia tikrai keistos, neįprastos. Mes su Odisėja net ėmėm spėlioti, kad gal čia tikrai ta vieta iš kur kilo posakis apie vyrų prievoles gyvenimui. Prisimenate, aišku: tikras vyras turi užauginti vaiką, pasodinti medį ir pastatyti namą. Tiesa, nesu tikras, jog tiksliai pacitavau šį paliepimą, bet būdamas ten, norom nenorom imi galvoti, kad visus namus čia stato tik po vieną, na gal du vyrus. Nes beveik visos statybvietės savo išvaizda labiau primena po karo apgriautą Libaną, nei kurortinę Tunisiją. O ir ko gi kito būtų galima tikėtis, jei tunisietis, po savo darbo dienos dar imtų lipdytis savo namą? Tokiu atveju antrasis aukštas, ko gero, imtų kilti tik po trijų – keturių metų. Tad nejučiomis ir peršasi tokios mintys žiūrint į individualias ir ne tik, statybas. Trečias aukštas dar statomas, o pirmasis, regis jau seniai seniai užmirštas.

          ... Artėjame prie sostinės, prie Tuniso miesto. Užsukame į pakelėje esantį Kartgo miestuką, Novaturo programoje kažkodėl vadinamą Kartagenu. Šiame mieste Tuniko, didžiai gerbiamo prezidento vila. Pačiam šalies vadovui jau 72 metai, bet prestižo palaikymui visi įvairiuose miestuose kabantys jo portretai jį rodo jauną, bene keturiasdešimtmetį. Ką padarysi, ir Afrika nenori pripažinti savo vadų solidaus amžiaus. Tiesa, tik gyvųjų vadų. Už tai Hasanas su pasididžiavimu pabrėžia, kad jų pirmasis ir vienintelis iki pat mirties išbuvęs prezidentas, sulaukė vos ne šimto metų amžiaus, o šalį valdė net 31 metus. Ir čia pat paaiškina, kad ir jų demokratija neleidžia tokiame poste įsitvirtinti iki gyvos galvos. Ne. Čia kadencija trunka šešerius metus, bet išrinktieji prezidentai taip mylimi, kad juos vėl ir vėl išrenka iš naujo.. Todėl čia sukirba ir pašalinė mintis – kodėl gi buvę metropolitai – anglai ir prancūzai neįžiūri čia nieko blogo, tuo tarpu nuolatos su įniršiu „kandžioja“ Gudijos Lukašenką. Juk šis dar tik politinis paauglys, lyginant su Tunisijos visagaliais valdovais. 

          Kartagas, pasirodo, ne šiaip sau miestas. Tai žmonijos tualetų lopšys. Jums tikriausiai juokas, bet Hasanas nedvejodamas teigia, kad būtent jame buvo pastatyti pirmieji mokami tualetai pasaulyje. Aišku - buvę ne šiaip sau būdelės. Tai buvęs didingas marmuro, granito ir kitokių uolienų statinys su įvairiomis pirtimis ir kitos paskirties holais. Šiandiena šypseną sukeliantis niuansas – mokamas  WC būdavęs ant tiek patrauklus, kad garbūs tuometiniai šeichai jame praleisdavę iki keleto valandų. Besėdėdami vienoje eilėje ant marmuro „basonų“ jie aptardavę ne tik vietinės reikšmės įvykius, bet ir svarbiausias politines pasaulio aktualijas. Vėliau Romos imperiją užplūdę barbarai iš dabartinės Vokietijos teritorijos, šiuos milžiniškus pastatus beveik sulyginę su žeme. Tad iki šiandien išlikę vos keletas akmens luitų ar kolonų. Įdomi ir vandens į šį pastatą patekimo istorija. Jis į tualetą ir pirtis buvo atvestas akveduku iš Dig Vino šventyklos kalnuose, 1100 km. atstumu. Ir pratekėdamas pro tualetą, kaip ir dera, atlikdavo valytojos darbą. 

           Gal nesiplėtosiu apie Sidi Bu Saide aplankytą Bordo muziejų. Jame įvairios senovinės mozaikos. Jį reikia matyti, o man, žmogui be ypatingo meninio suvokimo tai būtų pernelyg sudėtinga. Man iki šiol mozaikų menas asocijuojasi su prieš daugelį metų ne kartą lankytu Kaliningrado srities kurortu Svietlogorsku, kuriame pagrindinė aikštė buvo išklota spalvotomis, ko gero trupintų sieninių plytelių šukėmis ir bent jau tuo metu kėlė tik liūdnoką šypseną. Sidi Bu Saido ir bendrai Tunisijos mozaikos, aišku kitokios. Jos iš natūralaus akmens, neturi dirbtinų spalvų, tad jų ir vertė, ko gero, nepalyginamai aukštesnė. Gražu, tikrai gražu, deja aš čia ne specialistas...

         Pačiai sostinei laiko buvo mažoka, tad užsukome į Mediną [Senamiestį], pasivaikščiojome centrinėmis miesto gatvėmis, papietavome ir grįžome į Soussą. Pasakojimų prisiklausėme nemažai, tačiau tuo metu labai tingėjosi ką nors konspektuotis, tad dabar kažką rašydamas, rizikuočiau būti netikslus.

 Pirmieji praradimai

 

 

 

   Sugrįžę iš sostinės Tuniso, pusvalandžiui prikritome pogulio. Po to pavakarieniavome ir išsiruošėme į kitapus gatvės nusidriekusį paplūdimį.

 

_______________________[bus daugiau]___________________

 

Рубрики:  Musu keliones

Метки:  

Archyvas: seni straipsniai. R.Matelis "Rinkimai neatskiriama demokratijos dalis"

Среда, 13 Августа 2008 г. 01:57 + в цитатник
 (486x60, 6Kb)

Šis straipsniukas dienos šviesą išvydo 2007.10.13 d. savaitraštyje Laisvas Laikraštis  Nr. 28(158), o kiek vėliau buvo įkeltas ir į "Politikos aktualijų" tinklapį.

http://www.politikosaktualijos.lt/20071013/rinkimai-neatskiriama-demokratijos-dalis/

 

          Rinkimai į įvairias valdžios institucijas – visiškai suprantamas ir įprastas daugelio pasaulio šalių reliktas. Lietuviai taip pat prie to jau senokai priprato. Tiesa, terminas „priprato“, kažin ar pats tinkamiausias, nes kaip rodo statistika, rinkėjų aktyvumas paskutiniais metais gerokai smuktelėjęs.

      Gal dėl tos pačios priežasties nuslopo ir daugelio referendumų iniciatorių aktyvumas – paprastai net iš pažiūros pakankamai šaunios idėjos būna pasmerktos, nes nepavyksta surinkti reikiamą skaičių parašų, todėl referendumų organizatoriai būna priversti atsisakyti savo užmojų.

         Politinės partijos, dar nespėjusios gerai pailsėti nuo metų pradžioje vykusių rinkimų į vietines tarybas, jau vis aktyviau ima ruoštis artėjantiems Seimo rinkimams. Ir drįsčiau juos laikyti pačiais svarbiausiais, nes kas gi kitas, jei ne įstatymų leidžiamoji valdžia turi pačias didžiausias galimybes įtakoti visų mūsų gyvenimą. Tad belieka viltis, kad su laiku vis didesnė mūsų visuomenės dalis ims suprasti rinkimų svarbą, todėl ir abejingai numojančiųjų rankomis ateityje mažės.

        Pastarieji rinkimai, kurių metu teko galimybė dirbti Kauno miesto Rinkimų apygardos štabo nariu, bent jau man, tuometiniam naujokui šiame veiklos bare, parodė pakankamai nemažai organizacinių trūkumų, kuriuos privalu išgyvendinti jau renkant naująjį Seimą.

      Neieškant konkrečių kaltininkų, visų pirma būtina pastebėti, kad apygardos rinkiniame štabe yra pakankamai daug bruožų, primenančių tarybinės armijos diedovščiną. Susirinkus į posėdį, kurio metu komisija svarsto kandidatus į apylinkių pirmininkus, bene pagrindinis kriterijus yra tai, ar žmogus jau seniai dalyvauja rinkiminėje veikloje. Ir tik labai išskirtinais atvejais, jei kažkuris iš kandidatų ankstesniuose rinkimuose labai pagarsėjo kaip visiškai nesugebantis dirbti kolektyve, neatsakingas ar (ko gero) paprasčiausiai kažkuriam iš „elitinių“ partijų deleguotam apygardos nariui itin neįtiko savo „aktyvumu“, yra galimybė manyti, kad jis nebebus prastumtas vėl ir vėl į apylinkės komisijos pirmininkus.

      Tiesa, jokiu būdu negalėčiau tvirtinti, kad tokie „nuboksavimai“ dažniausiai būna neteisingi. Tuo įsitikinti paprasčiausiai neturėjau galimybės. Bėda yra tai, kad didelė dalis apygardos komisijos narių neturi nei mažiausio supratimo kas tai per žmonės už kuriuos tenka balsuoti. O tokiu atveju iš tikro belieka pasikliauti būsima patirtimi – balsuoti teigiamai, neigiamai arba visai susilaikyti ir tik pasibaigus rinkimams savo sąžinėje pasmerkti arba pagirti save už buvusi balsavimą.

      Tačiau turėjau puikią galimybę įsitikinti tuo, kad į komisijų sudėtis ir net į vadovaujančius jų postus pakliūna tikrai, švelniai tariant, ne visai objektyvūs bei rinkimų darbe sunkiai susigaudantys piliečiai.

        Trumpiau tariant, visas rinkimų organizavimas tampa tarsi loterija, o jei taip atsitinka net su apygardos komisijos nariais, tai ar eilinis rinkėjas gali tikėtis bent minimalios naudos iš savo dalyvavimo rinkimuose? Vargu…

      Todėl manyčiau – būtina, kad visi kandidatuojantys į apylinkių vadovaujančius postus iš anksto pateiktų kiekvienam komisijos nariui savo charakteristikas iš darboviečių, mokslo įstaigų, o nedirbantys, bent jau iš kažkurių visuomeninių organizacijų (suprantama – ne iš deleguojančiųjų partijų) ar net gyvenamosios vietos seniūnijų, jei jau nėra kitokios išeities. Neapibrėžtos asmenybės neturėtų tapti ne tik  apylinkių pirmininkais, bet ir turėtų būti svarstytinas jų bet koks dalyvavimas rinkiminėje veikloje.

       Metų pradžioje vykusių rinkimų į vietines tarybas praktika parodė, kad iš tikro rinkimams mūsų šalyje rengiamasi tikrai nepakankamai. Nors iš aukščiausiųjų šalies pareigūnų pakankamai dažnai girdime padūsavimų, kad rinkimai stipriai nualina šalies biudžetą, akivaizdu, kad didelė dalis lėšų nukreipiama ne ten kur reikėtų. Darbas rinkiminėse komisijose yra tikrai specifinis. Jau vien todėl, kad jo nelabai išeitų pavadinti nei pirmaeiliu, nei antraeiliu – juk žmonės čia suburiami labai trumpam, po ko jie vėl išsiskirsto savais keliais.

      Tačiau pagal svarbą, šį darbą reikėtų vertinti vienoje gretoje su operatyvinių tarnybų pareigybėmis. Nes nuo šių rezultatų priklauso visos šalies ateitis. Bent jau ketvertui metų, o neretai ir gerokai ilgėlesniam laikui. 

      Nežinau ar pakankamai įtemptai dirba šalies Vyriausioji rinkimų komisija laikotarpyje tarp rinkimų, tačiau ji, kartu su Vyriausybe, rinkimams turėtų ruoštis nuolatos. Ir kaip ir į kiekvieną darbą, į rinkiminių komisijų narius žmonės turi būti paruošiami ne paskubomis, ne vien partijų iniciatyva, o suteikiant jiems geras teorines žinias ir, po to, įvertinant jų įsisavinimą.

      Taip, kalbu apie mokymo kursus, kuriuos pabaigęs žmogus gautų teisę dirbti apylinkių, ar apygardų komisijos nariu ir būti renkamas jų sekretoriumi, pirmininku ar jo pavaduotoju. Asmenys, atliekantys šias pareigas turi gerai žinoti savo teises ir pareigas, ne iš nuogirdų žinoti įstatymus, bent jau toje dalyje, kurie tiesiogiai surišti su rinkimais.

      Gi paskutiniųjų rinkimų metu teko stebėti nemažai šio darbo broko, netgi tokio, kada apylinkių komisijų pirmininkai ne iš blogos valios sunkiai susigaudė net maišų su balsavimo biuleteniais plombavimo, jų pristatymo į apygardas, salių paruošimo ir panašiuose klausimuose. Skeptikai gali mestelėti, kad nuo to niekas nepasikeistų, tačiau iš esmės žvelgiant į šio darbo subtilybes tampa neabejotinai aišku, kad tai itin svarbus darbo frontas, todėl Valstybė turi jam skirti deramą dėmesį.

      Esame Europos sudėtinė dalis, tad nebegalime elgtis kaip vis dar demokratijos pradžiamoksliai.

Рубрики:  Mano straipsniai

Kipras * Кипр. 2008 m. keliones

Воскресенье, 10 Августа 2008 г. 23:58 + в цитатник

Įvadinė Instrukcija: Žiūrintiems nuotraukas, nebūtina išsigasti pamačius tokį apšepėlį. Paprasčiausiai jau eilę metų aš esu nuspręndęs, kad atostogos yra skirtos poilsiui ir per jas nebutina skustis.

Инструкция зрителю: пpосьба непугатся такого небритого бомжа. Просто я уже давно привыкший, что отпуск на то и отпуск, что себе можно позволить отдыхать в полном смысле этого слова.

liveinternet1 (699x393, 63Kb)Štai ir vėl nauja vasara. 2008-ųjų vasara. Tai man pats nuostabiausias metų laikas. Tegul grožisi kas nori rudenio lapais, tegul smaginasi sniege žiemą, o aš visada atbundu kartu su gamta. Pavasaris man tikrai labai mielas, bet vasara vis vien nepalyginamai mielesnė. Mėgstu šilumą, mėgstu ryškias spalvas, mėgstu muziką. O vasara būtent visa tai ir teikia – žiedai ir jų kvapai, paukščių čiulbesys, miegas atvirame ore, vandens čiurlenimas kai laiką leidi gamtoje ir visi kiti privalumai, kurie ima nykti rudenį ir visiškai dingsta atėjus žiemai.

Žinoma, galima į šiltuosius kraštus susiruošti ir žiemą. Tai būtų visai puiku. Tačiau aš, kažkodėl dar to neišbandęs. Matyt, tai dar perspektyvoje. Bet tiek to tą perspektyvą, jau atėjo laikas imti žvalgytis po turfirmų reklamas. Ir tai mes jau darome. Tiesa, jau prieš metus mudu su Reda buvome lyg ir nutarę, kad turistinės agentūros nėra didelis privalumas. Gal jos ir reikalingos patirties neturintiesiems, bet mes savęs tokiais lyg ir nelaikome. Tad ko gero kelionė be kelionlapio gautųsi ir pigesnė, ir įdomesnė. Gal kas nors imtų ginčytis, patyrimą turintys vadovai gi kur kas operatyviau gali viską aprodyti. Ir tiesos tame gal būtų. Bet lietuviai nuo seno turėjo patarlę: „moki žodį – žinai kelią“. O jei žinai tą kelią, tai vienišiškame turizme privalumai kur kas didesni. Juk tau nereikia derintis prie kažko, gali skirti laiko patikusiam objektui kur kas daugiau negu skiria ekskursijų vadovas. Organizuotojo turizmo bene pats didžiausias trūkumas tas, kad firmos stengiasi įkalkuliuoti kuo daugiau objektų. Kitaip kaip gi iškelsi kainą ir to pasekmėje pasididinsi savo įplaukas? Tačiau kai ateina laikas važiuoti, kažkodėl imi abejoti ar tikrai taip jau verta važiuoti vieniems. Tuo labiau, kad mums su užsienio kalbomis nėra taip jau visai lengva, kartais kažką gali ir ne taip suprasti. Tad šiemet nutarėme dar susilaikyti nuo per didelio savarankiškumo ir pasikliauti agentūromis.

Pradžioje apibėgau dalį Kauno centre įsikūrusiųjų, padalinau savo E-mailą bei telefoną ir paprašiau, kad imtų siųsti paskutinės minutės keliones. Deja, klientai, kurie nori atostogauti pigiau, nelabai žavi kelionių kontoras, tad ir pasiūlymų nelabai sulaukėme. Bet va, po kelių dienų toptelėjo į galvą užsukti į mažai žinomą, dar, ko gero, naują firmą „Pegastour“. Ir šis biuras, bent jau šiemet, mums tapo pačiu geriausiu. Maloniai nuteikė jo direktorė Marija Togobickaja. Čia nepajutome nuostabos, kad stengiamės pirkti pigesnį kelialapį, o dėmesio sulaukėme kur kas daugiau negu galėjome tikėtis. Pagaliau jos net neerzino ir tai, kad mes nesame apsisprendę į kur norime važiuoti. Per keletą dienų sulaukėme eilės skambučių ir galiausiai pasirinkome Kiprą. Už tikrai nedidelę kainą. Trijų žvaigždučių viešbutis Larnakos miesto centre mums tikrai pasirodė geras variantas. Niekada nesupratau tų žmonių, kurie kelionėse ieško didelio žvaigždučių kiekio, domisi ar bus balkonas į jūrą, kokios markės televizorių galės žiūrėti. Juokas. Argi tam skrendame tūkstančius kilometrų, kad žiūrėti TV ar per balkono turėklus gėrėtis jūra? Bent jau man – viešbutis yra tik nakvynės vieta į kurią norisi atkakti tik tada, kai jau nebepastovi ant kojų. Kai miegas ir tik miegas tampa svarbiausiu rodikliu. Tad ačiū Marijai Togobickajai už vykusį pasiūlymą. Kelionlapiai jau kišenėje ir mes imame krautis savo čemodanus.

Prisimenant kelionės pradžią, o ir pabaigą, negaliu nepaminėti Redos pusseserės Oksanos, kuri mielai pasisiūlė mus pavėžėti iki paskirtos vietos, o po vidurnakčio, mums grįžus į Kauną, atvažiavo mūsų parvežti namo. Autobusas mūsų laukė netoli, Savanorių prospekte, tačiau išvykimo dieną, birželio 14-ąją, lietus pliaupė taip smarkiai, kad net tolimos kelionės mintys nebeatrodė tokios patrauklios. O ir tašės mūsų buvo ne iš lengviausių: į keliones visada dedamės ne tik drabužių, medikamentų ir kitokių smulkmenų, bet ir maisto neužmirštame. 11 val. jau pajudėjome link Vilniaus oro uosto iš kurio pakilti turėjome 14.30 val. Reikia pasidžiaugti, kad išskridome beveik laiku – pakilimas suvėluotas tik 1 valandą. Prisimenant praėjusių metų kelionę į Tunisiją, tai idealu, nes 2007 metais Vilniaus aerouostą „trynėme“ net 11 valandų... Skrydžiu likome taip pat labai patenkinti. Jei atmetus vieną akibrokštišką naujieną – lėktuve nebeduodami ne tik pietūs, bet ir už kavos puodelį tenka susimokėti net 7 lt. Matyt „Rynair“ kompanija Lietuvoje įnešė ne tik teigimą aspektą – pigius skrydžius, bet ir sukėlė paniką kitoms, tikriausiai save tradicinėmis laikančioms kompanijoms ir jos ėmė mažinti savo kainas, o to rezultate nutarė palikti alkanus savo keleivius. Gal ir ne tame priežastis, bet kokiu atveju toks elgesys smarkiai pakenks flyLAL‘ų prestižams... Bet tiek to tą kainodarą. 2300 km. trasoje valgyti ko gero ir nėra būtina. Na, nebent iš nuobodumo.

Nusileidus į Kipro salos žemę viskas vėl vyko sklandžiai kaip sviestu patepus. Mus laiku sutiko, įteikė po voką su išsamia informacija apie visus galimus maršrutus, maitinimą, apnakvydinimą ir kitus niuansus, tuoj pat susodino į autobusą ir pajudėjome savojo hotelio link. Kadangi Kipre nėra gėlo vandens, malonu buvo sulaukti po litrinį butelį vandens. Nes kažkas, prieš išvykstant, buvo įspėjęs, kad geriamas vanduo šioje saloje itin brangus. Tiesa, vėliau sužinojome, kad tai netiesa. Vanduo čia priešingai – visai nebrangus, tad neteko patirti net menkiausio troškulio. Kelionė neprailgo, Larnakoje buvome už pusvalandžio, o viešbutį „Les Palmieros“ pasiekėme dar per 15 minučių. Tiesa, iki jo teko paėjėti, nes pataikėme į čia metuose vykstančią didžiausią šventę ir dėl tos priežasties, kad gatvės užtvindytos gausybe žmonių, eismas labai suvaržytas, o daug kur ir uždraustas. Smulkmė. Viskas labai puiku, nuotaika pakili. Įsikūrėme septintame aukšte, nors pagal angliškus standartus jis vadinamas šeštuoju. Jaukus kambariukas, nedidelis balkoniukas, švari, kvepianti patalynė – tą vakarą buvo visai pakankama, kad galėtume pailsėti po kelionės. Tačiau kur gi čia ilsėsiesi, juk smalsu bent trumpam įžengti į miestą, o ypač kai čia pat, po balkonu, šurmuliuoja fiesta su maloniai nuteikiančiais žavingais vaizdais, o į šoną kaiėje, vos per 30 metrų net ir vidurnaktį šilta jūra....


[tęsinys po nuotraukų]



liveinternet2 (700x343, 478Kb)

Nuotrauka № 1

 (700x543, 86Kb)

Nuotrauka № 2

 (700x525, 106Kb)

Nuotrauka № 3

 (699x515, 137Kb)

Nuotrauka № 4

 (700x525, 129Kb)

Nuotrauka № 5

Gi dešinėje, gal už 15 km. matosi didelių kalnų masyvai. Šiek tiek gaila, kad čia anksti temsta, tad ir kalnagūbrių viršūnės netrukus pasislepia... Nusileidžiame žemyn, o ten besišypasntis senas graikas. Maloniai linksi, tarsi seniai nematytiems bičiuliams ir angliškai paantrina mūsų idėjai - "eikite, pasivaikščiokite, pas mus šiandiena šventė".

Krantinėje, panašiai kaip ir Lietuvos mugėse, išsidėstę kioskeliai, kavinukės ir visokios pramogėlės. Viskas taip gerai žinoma, ir viskas tuo pačiu kitaip. Akį patraukia kažkokios spalvotos "dešros". Beveik neabejojame, kad jos saldžios, bet atsargiai teiraujamės kainos. Vis tik čia euro šalis, o mums šis pinigas dar neįprastas. Todėl pradžiai pasirenkame tik mažą gabaliuką. Paragavimui. Čia skoniai šiek tiek išsiskiria. Man jie tikrai skanūs, tuo tarpu Redai neperdaugiausiai. Visgi nutariame, kad pirmajį vakarą neverta ilgai užsibūti, prieš rytojaus keliones verčiau būti gerai pailsėjus. Tad po valandos gryžtame į hotelį. Kur mūsų laukia maloni lovytė.

 

 (700x503, 151Kb)

Nuotrauka № 6

 (700x525, 113Kb)

Nuotrauka № 7

 (699x537, 173Kb)

Nuotrauka № 8

 (700x501, 84Kb)

Nuotrauka № 9

Tęsinys    --->>>    2008-08-17

Kipre net ir vasarą anksti temsta, panašiai kaip pas mus spalio mėnesį. Todėl jau apie 20-tą val. mieste tamsu. Būtų tamsu, bet po mūsų balkonu ne tik šurmuliuoja gyvenimas, bet ir šviesu kaip dieną. Viduržemio jūros pakrantėje begalė restoranų, kavinių, kebabinių ir kitokių užeigų, todėl netrukome nusileisti žemyn. Viešbučio portje – senas graikas – labai malonus žmogus. Paragino mus iš karto pasiimti iš jo elektros transformatoriuką, mat čia, kaip Anglijoje, Australijoje ir dar kai kur kitur, naudojama trifazė, o vėliau gali jų nebebūti, tad reiks pirktis mieste. Nuoširdusis graikas turi klasikinę, bet pas mus bent, retai praktikuojamą savybę – kartas nuo karto vis papliaukšnoti per petį. Nors kalbos barjeras pas mus didokas – susikalbame visai lengvai. Po to jis ranka mums parodo į kurią pusę mums bus įdomiausia eiti ir mes jį paliekame.

Nors jautėsi gana stiprus nuovargis, po miestą vaikščiojome apie valandą. Vėliau nusprendėme, kad geriau verta pailsėti ir nuo sekančio ryto viską apžiūrėti planingai, pagal gautą medžiagą įmanomai susiplanavus.

Beje, viešbutis, nors tik 2 žvaigždučių, mus visiškai tenkina. Gera lova, balkonas, WC su dušu ir visais kitais būtinais priklausiniais, televizorius... Nors kam mums ta TV? Atvirai sakant ja ne itin žavimės ir čia, Lietuvoje, o ten gi viskas graikiškai...

Pirmasis rytas, kaip ir turi būti, kai anksti temsta, išaušo anksti. Kada aušo nei nežinau, nes kai prabudau, buvo 6:40 val. ir buvo jau visiškai šviesu. Tiesa, rytai čia neramūs, nes po naktinių fiestų čia paliekama masė šiukšlių, todėl pasitelkę įvairiausią techniką, kipriečiai įnirtingai švarinasi. 9-ta valandą sukylame ir po rytinės kavutės balkone imame sudarinėti savo strateginius planus. Šiandiena sekmadienis, ne darbo diena. O norėtųsi apsilankyti bankuose, kad sužinoti valiutų kursus ir marketuose pasidairyti. Su Reda keliauti man visada labai gera, nes ji niekada netingi išsamiai pasigilinti į turimą turistinę informaciją. Tad jaučiuosi lyg turėdamas vietinį gidą. O ir nieko nepasakančius pavadinimus ji įsidėmi kur kas geriau už mane. Tačiau kai reikia kažką rinktis, kartais atsiranda nežymių sunkumų. Nes ji patikli, tiki tuo kas kur nors rašoma, o aš atvirkščiai: kiekvieną gaunamą informaciją iš pradžių analizuoju jos kilmės požiūriu ir tik tada jau mąstau apie jos turinį. Nes žinia – suinteresuotas reklamos formuotojas neretai nepasikuklina ją pagražinti trigubai ir net daugiau kartų. Nieko nepadarysi – ilgametė turistinė ir šiaip gyvenimiška patirtis padarė savo. Puikiai žinau kiek daug komercinių žabangų būna kiekviename atvykusio turisto žingsnyje. Net ir turizmo agentūrų tikslas visų pirma yra surinkti kiekvieną įmanomą eurą ir tik po to reitingų kūrimas. O mūsų gi priešingai: nemėtyti pinigų jei tai nėra būtina. Bet šiandiena mums reikia apsispręsti kokias ekskursijas užsisakysime visai viešnagei į priekį. Kelialapius mes gavome be galo pigius, po 545 litus. Už tai čia, vietoje, bandoma atsigriebti. Bet kuri, vidutiniškai 100 km. ekskursija žmogui kainuoja apie 45-60 eurų.

Pamąstymus ką rinktis tęsiame jau per pusryčius, kuriuos valgome antrame „Les Palmiros“ viešbučio aukšte esančiame restorane. Čia taip vadinamas švediškas stalas. Ir vėl, kaip prieš metus Tunisijoje, vos įėję į salę sutinkame maistu nepatenkintą bendrakeleivę, kuri prasilenkiant mesteli fraze: „maistas čia švelniai tariant – keistas“. Suklusę pasukame prie „varstoto“, kur išdėliota įvairūs patiekalai. Ir... nesuvokiame kas jai čia keisto. Suraikytas kapotas kumpis, olandiškas sūris, įvairios daržovės ir iš jų pagamintos bei saldžios salotos, musliai ir kitokie dribsniai pagardinti vynuogėmis ir kitokiais priedais, pienas, grietinė, bene 10 rūšių arbata. Pasisaldinimui – cukrus, saldikliai ir net medus. Kava, tiesa, tik tirpi, „NesCafe“, bet man jos neragavus jau bene 10 metų, ji kaip tik vėl atgavo pasitikėjimą mano skrandyje. Žodžiu gi mes atėję pusryčiauti, ne pietauti ir man regis pusryčiai tikrai puikūs. Imu galvoti, kad lietuviai arba patys nežino ko nori gyvenime, arba jų išpuikimui nebėra ribų. O gal lietuviškas mentalitetas tiesiog diktuoja, kad kai viską iš eilės kritikuoji, tada tampi svarbus ir reikšmingas asmuo? Teisybės dėlei, užbėgant įvykiams už akių, turiu pripažinti, kad šis asortimentas nekito nei vieną dieną ir į kelionės pabaigą tikrai atsibodo. Tačiau pirmomis dienomis jis tikrai rodėsi normalus ir pakankamas. Visgi objektyviai vertinant - o ko gi norėti, juk žinojome, kad važiuojame į dviejų ** viešbutį.

Po pusryčių atsidūrėme mieste, pasivaikščiojome, pafilmavome ir pafotografavome supančią aplinką, architektūrą ir augmeniją. O 13:30 val. jau visi 6, šiame viešbutyje apsistoję lietuviai buvome viešbučio fojė, kur laukė susitikimas su Loreta, „Travelman“ atstove. Su mumis, čia, Larnakoje gyvena dvi jaunos, simpatiškos merginos iš Klaipėdos ir bene 22-24 metų amžiaus porelė, kuriuos netrukome praminti naujalietuvių atžalomis. Nors šiaip labai neišsišokantys, jie kartas nuo karto demonstravo savo piniginių plotį, reiškė nepasitenkinimą esančiu servisu. Taip, jūs ko gero atspėjote – jaunoji panelytė ir buvo ta dama, kuri raukėsi po pirmos dienos pusryčių. O tokiais momentais, kai tenka bendrauti su panašiais jaunikaičiais, mane apima savotiškas jausmas. Pasijuntu tarsi kažkoks kalnų išminčius [juokauju], nes imu mintyse prognozuoti jų ateitį – nelengva jiems kažkada bus, nes gyvenimas būtinai pametės tikrų išbandymų ir kaip gi jie jausis tada, jei šiandiena čia, kur normaliam žmogui tikrai puikus poilsis, jiems viskas blogai...

Loreta paskambina viešbučio administratoriui. Ji vėluoja! Tad mums tenka vėl valandėlę pasibastyti aplink hotelį. Laikui prastumti užsukame į „Mc.Donaldą“ pagurkšnoti kavos. Keista, Lietuvoje prieš dešimtmetį labai greitai atsižavėjęs šia kompanija, čia ją atrandu iš naujo: kava visiškai skani. Ir pigi, 2,40 euro, kai tuo tarpu kitur apie 4,5-5. Palyginimui, grįžęs į Kauną, būtinai apsilankysiu į mūsiškę. [Tą jau padariau ir nenusivyliau. Lietuvoje „Mc.Donaldai“ ko gero irgi patobulėjo].

Pagaliau susitikę su Loreta, gavome išsamią informaciją apie pasiūlymus ateičiai. Kol kas užsirašėme tik į vieną kelionę – į Nikosiją, šalies sostinę. Kitas sutarėme pergalvoti iki rytdienos. Dar pasidairysime po kitus rusiškus biurus, kurių čia matosi ne taip jau mažai...

 

Antra diena

Jei vakarykštis pasivaikščiojimas sąlyginai buvo žvalgybinis, šiandiena jau ėmėme vis labiau pažinti miestą. Su minėtomis klaipėdietėmis iš vakaro bandę tartis dėl bendros automobilio nuomos, šiandiena tos minties jau atsisakėme. Nes šis užmanymas ir ne iš pigiųjų, ir, ko gero, būtų pakankamai varginantis. Tikriausiai tik iš pirmo žvilgsnio smulkmena, kad vairas dešinėje pusėje, o kai reikės imti važiuoti ne itin plačiomis gatvelėmis, tai gali tapti jau nebe prabanga, o našta. Juk ne tik vairas, bėgio rankena taip pat kitoje pusėje. O prie automatinio nesu pratęs, tad ar verta šiems įgūdžiams formuoti aukoti savo mielas atostogas? O jei padarysi smulkią avariją, visų pirma suveiks frančizės paslėpta klasta – iki 500 eurų nuostolio dydį privalo dengti pats autoįvykio kaltininkas. Ir galiausiai, o kur gi mes imsime važiuoti? Turizmas visada toks dalykas, kad jei nuvažiuosi į kairę, po kurio laiko gailėsiesi, kad važiavai ne į dešinę. J)) Aplakstyti visą salą turime per mažai laiko. Pagaliau gi gyvenimiška patirtis ne kartą įrodžiusi, kad jei manai, kad per kelias dienas pamatei visą šalį, tai po kurio laiko imi suprasti, kad nematei iš vis nieko. Nes daugiau už viską matei asfaltą ir pakele bėgančius medžius.

Bandymai revizuoti gretimai įsikūrusius turizmo biurus baigėsi be rezultatų. Jau minėjau, kad mes pataikėme į Kipro nacionalinę šventę, kurios pavadinimas mums tikrai juokingas – kataklizmų šventė! Ir ši šventė čia tęsis beveik visą mūsų viešnagės laiką, iki birželio 18 dienos, todėl biurai čia nedirba. Todėl pakartotinai susitikome su Loreta ir užsisakėme kitas keliones.  Jau nuo rytojaus jau įsijungsime į turiningesnį turizmą. Jau rytoj mus išveš į kažkokią užmiesčio fermą, kur vyks nacionalinis vakaras su koncertais, sirtakiu ir kitomis čionykštėmis pramogomis. Trečiadienį – Nikosija, o ketvirtadienį leisimės į Grand turą po visą Kipro graikiškąją dalį.

Dar skrisdamas į čia buvau nutaręs, kad tikras poilsis neturi būti varginantis, kad tikrai į sveikatą kaip mažam vaikui pamiegoti pietų miegą. Ir to laikiausi visą kelinės laiką. Tad šiandiena jau turėjau antrąjį pogulį. Po jo pietūs. Bariuke, kuris mums šįryt paliko gerą įspūdį. Iš kai kurių požymių spėju, kad jo savininkas italas. Ir nesvarbu – pataikiau ar ne, bet  jis malonus, dėmesingas, kantrus ir paslaugus.  O ir patiekalai pas jį liuks, kaip tik mūsų skrandžiams. Skrandžiams, kuriuos užpildę leidomės į rodos, begalinę Larnakos pajūrio krantinėje šurmuliuojančią minią. Toli nereikėtų ieškoti pavyzdžių, kad dalis žmonių mėgsta atostogauti nuošaliose vietose. O man ne, man tokie kurortai kaip Nida yra begalinė nuobodybė. Aš mėgstu žmones, todėl man patinka kai jų daug. O šiandiena čia, Larnakos mieste, skaitosi visos šalies šventės sostinė. Matomai kažkas panašaus, kaip kad Vilnius [o gal visa Lietuva] 2009 metais bus Europos kultūros sostinė. Čia taip jau surėdyta, kad visą savaitę švenčiama visoje saloje, bet kasdiena vienas iš kurortų tampa svarbiausiu. Centrais jau buvo Patosas, Limasolis ir šiandiena visi judriausi Kipro gyventojai sugūžėjo į Larnaką. Čia žymiausi saviveiklos kolektyvai ir pavieniai atlikėjai. Net bardų [panašiai kaip Lietuvoje Bronius, Gintaras Paulauskas] čia gerokai padaugėjo. Išdygo du nauji milžiniški batutai, netikėtai atsirado net dirbtinis ledas. Tiesa, pastarasis kažkaip mažai suprantamas vietiniams gyventojams: juk čia nebūna žiemos, todėl dideliu populiarumu jis nesinaudoja. O ir padarytas jis ne iš vandens [oro temperatūra tuo metu buvo apie 38 laipsnius], o iš velniai žino ko.

Visa krantinė visą dieną tiesiog  užgrūsta žmonėmis, tiek dalyviais ar atlikėjais, tiek pasyviais žiūrėtojais.

Vakare pabandėme pereiti krantinę iki galo, t.y. nukakti ten, kur akys rodė, kad miestas va va, jau tuoj pasibaigs. Klydome! Jis pasirodė esąs begalinis. Pasiekus kažkokią pilį [joje muziejus ir teatras] ir buvusią viduramžių sieną šalia jos, į priekį toli toli nusidriekė prieblandoje skendinti gatvė su nesuskaičiuojama gausybe snūduriuojančių bariukų. Tolokai paėjėję pasiekėme kiek europietiškesnį čekų mini restoranėlį ir nematydami krantinės pabaigos, supratome, kad turime pasiduoti: toliau eiti nebeužteks įkvėpimo, nes, tuo labiau, gi reikės dar ir sugrįžti. Pasukome atgal, o vakarienei pasirinkome čia labai populiarų lauko restoraną „Aleksandre“. Reda kyštelėjo idėja prie vakarienės užsisakyti alaus ir man ji patiko. Nors nesu alaus mėgėjas, šį vakarą geriamas „Carlsbergas“ pasirodė skaniausias gėrimas pasaulyje. Tai neabejotinai buvo nuovargio ir tvankaus oro pasekmė. Maloni pasekmė. Bevakarieniaujant pasidarė įdomu patyrinėti žvilgsniais aplinkui sėdinčius bene iš viso pasaulio suvažiavusius žmones, jų tradicijas, papročius, elgseną. Nejučiomis prisiminiau daug kur kažkieno išreklamuotus besišypsančius vakariečius. Ir priekaištais apipiltus paniurusius lietuvius. Ir čia supratau, kad ši kažkieno kažkur kažkada sukurta legenda yra grynas melas. Nėra  tuose vakaruose taip jau plačiai besišypsančių žmonių. Nors nuo kompiuterio mano regėjimas jau gerokai apsilpęs ir laikas jau susimąstyti apie akinius, aš dar puikiai įžiūriu tiek šypsenas, tiek pagiežą. Ir tų plačių šypsenų pertekliaus čia tikrai nėra.

Užbėgant galimam oponentų atkirčiui, kad Kipras, kaip ir Lietuva dar visai nauja Europos sąjungos šalis, turiu pasakyti, kad dar Kaune, „Travelmane“ mums svarstant Kipras ar Kreta, agentūros direktorė nedviprasmiškai pasakė: Kiprą renkasi gerokai turtingesni keliautojai, nes ten dauguma poilsiautojų anglai. Jie čia mėgsta ilsėtis dar nuo metropolijos laikų. O Kreta pritaikyta kur kas biednesniems žmonėms. O mudu čia sėdime tikrai ne vien tarp kipriečių. Aplink tikrai daug vakariečių. Tad nebekurkime gal toliau nereikalingų legendų. Lietuviai, kai jiems linksma, šypsosi nei kiek ne prasčiau.

„Kukli“ vakarienė už 315 lt.

 

Vakar, kaip ir buvo numatyta, pradėjome savo ekskursinį maratoną. Labai panašiai kaip ir prieš metus Tunisijoje. Mus nuvežė į kažkokią užmiesčio fermą, čia turėjome pavakarieniauti...... ........   ......... .....

 

 (700x525, 73Kb)

 Nuotrauka № 10

  (700x525, 84Kb)

Nuotrauka № 11 

 (700x525, 132Kb)

Nuotrauka № 12

Truputi oficialios informacijos...

Nuo 1489 m. Kiprą valdė Venecijos respublika, 1570 m. užėmė Osmanų imperija. Nuo 1878 iki 1960 m., kai tapo nepriklausoma valstybe, Kipras buvo Jungtinės Karalystės valda. Nuo 1914 m. Kipras buvo Jungtinės Karalystė kolonija.

 

Atsižvelgdama į strateginę salos svarbą, Jungtinė Karalystė pasiūlė Graikijai ir Turkijai nebepretenduoti į salą, kai ji pasitrauks, ir nepriklausomo Kipro suverenitetui suteikti visų trijų šalių garantijas. Taip Kipras būtų apsaugotas nuo prijungimo prie kurios nors šalies ir nuo galimo jo padalijimo į atskiras teritorijas. Šis susitarimas galiojo, tačiau neilgai: 1974 m. graikų radikalai, inspiruoti iš Graikijos, bandė nuversti prezidentą Makarijusą ir paskelbti, kad Kipras tampa Graikijos dalimi. Į šį aktą griežtai reagavo Turkija, kuri į šiaurinę salos dalį įvedė savo kariuomenę ir paskelbė joje nepriklausomą Šiaurės Kipro Turkų Respubliką. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė nusprendė nesikišti ir nepalaikyti nė vienos iš šalių.
Nors pietinė graikiškoji salo dalis netapo
Graikijos sudedamąja dalimi, Turkijos okupacinė kariuomenė šiaurėje taip ir liko. Taigi Kipras de facto tapo padalyta šalimi. Dvi jos dalis įskaitant ir padalytą sostinę, skiria Jungtinių Tautų pajėgų patruliuojama žalioji linija. Apie 78 proc. salos gyventojų graikų kontroliuoja apie 43 proc. šalies teritorijos, tuo tarpu apie 18 proc. salos gyventojų yra turkai, bet jie kontroliuoja apie 37 proc. teritorijos. Turkija taip pat vykdo per daug nereklamuojamą migracijos ir kolonizacijos politiką, skatindama daugiau turkų iš žemyno kraustytis į salą. Manoma, kad nuo 1974 m. iš Turkijos į Kiprą persikėlė gyventi daugiau kaip 100 tūkst. turkų migrantų. Šis daug asmeninių tragedijų ir sunkumų sukėlęs padalijimas nepanaikintas iki šiol, ir kol kas nesimato konflikto pabaigos. Nepadėjo konflikto sureguliuoti ir Jungtinių Tautų parengtas šalių susivienijimo planas, kurį 2004 m. balandžio mėn. referendume atmetė Kipro graikų bendruomenė. Šiaurinė salos dalis išlieka viena iš labiausiai militarizuotų pasaulio vietų.

 

[Bus daugiau]

 

Рубрики:  Musu keliones

Метки:  

Plytgaliai ish giedro dangaus

Воскресенье, 10 Августа 2008 г. 01:54 + в цитатник

Nors, tiesą sakant, ne toks jau giedras buvo dangus šio sekmadienio popietę, visgi maža kas tikėtųsi akmeninių kritulių pačiame miesto centre, Kęstučio gatvėje. Deja, tokios Kauno kasdienybės realijos. Atrodytų, tema nebe nauja, tačiau tądien su savimi turėjęs fotoaparatą ir įamžinęs šįkart laimingą Kauno kasdienybės apraišką, negaliu susilaikyti neperspėjęs kauniečių: atėjo laikas, kai privalome žvalgytis ne tik į vitrinas, bet net ir šiltos vasaros dienomis vaikščioti atokiau nuo miesto pastatų. Atrodo, jau praeityje tas laikas kai varveklių grėsmę nuo pastatų jautėme tik žiemą, per atodrėkį.

Nors banalus ir kažkam nuobodus pasirodys retorinis klausimas „ką gi veikia Kauno komunalininkai ir kita miesto valdžia?“, jį, matomai, reikia uždavinėti nuolat, idant panašūs reiškiniai neatneštu skaudžių pasekmių nei mums patiems, nei mūsų artimiesiems. Turime, sakyčiau, dar gana šviežią miesto tarybą. Gal gi ji prisiruoš pagaliau, tarpe kitų savo daugybinių nutarimų ir potvarkių, išleisti dar vieną, nustatantį griežtas atsakomybės ribas tiems, kurių aplaidumo pasekmėje kiekvienas iš mūsų galime tapti auka?

Romualdas Matelis

Рубрики:  Mano straipsniai

Метки:  

Dienorastis? Kaip seniai tai jau praeityje...

Вторник, 22 Июля 2008 г. 18:24 + в цитатник
 (222x224, 7Kb)

  Pas mane namuose vis dar guli senasis dienoraštis. Toks žalias sąsiuvinys. STORAS ir kietais viršeliais. Nežinau kaip šiandiena, bet mano vaikystes laikais visi sąsiuviniai skirstėsi į tris rušis: ploni - 12 lapų, pusstoriai ir stori. Va paskutinieji buvo kietas dalykas. Tokius turėdavo jau tik vyresnių klasių mokiniai, todėl turėti storą sąsiuvinį buvo beveik kiekvieno vaikiuko svajone.
Bet tiek to tuos sąsiuvinius, visa esme gi dienoraštis. Dar ir šiandiena puikiai prisimenu kaip mane mokė mano AJA mama: rašyk dienoraštį kasdiena. Nors po pora sakiniu, o po daug metu bus tau labai įdomu prisiminti vaikyste. Nežinau nežinau ar taip ir gavosi. Gal.. Kai ką jame randu tikrai užmiršto ir įdomaus. Bet tokiu eilučių nėra labai daug. Gal dėl to, kad dažnai dienoraštį rašydavau tik pareigos vedinas. Gal todėl jame jaučiasi statistikos perteklius. Pavyzdžiui tokie įrašai: šiandieną pas mane buvo Arvydas ir Gražina. Sėdėjome ant suoliuko, po to juos pakvietė mama ir jie išėjo. Aš grįžęs į kambarį valgiau manu košės ir geriau vyšnių arbatos... :))) Žinoma, panašūs įrašai buvo tik pačioje pačioje vaikystėje. Vėliau jau viskas gaudavosi brandžiau. Po keleto metu jau atsirado įdomesnių įrašų. Matyt neverta siūlyti rašyti savo dienoraštį visai mažiems, vos rašto išmokusiems vaikams. Dienoraščiui, kaip ir gyvenimui, žmogus turi subręsti pats.

O dar, salia mano dienoraščio, "voliojasi" taip vadinta "poezija". Gal jaunesni žmonės tokiu anų laiku išradimu nei nežino, todėl keletu žodžiu bandau paaiškinti: poezija, tai jau kažkokios gražesnės formos ir įdomesnio dizaino atminimu knyga. Matyt poezija ji vadinosi todėl, kad daugelis savo įrašus mėgo rašyti cituodami kažkieno eiles. Panašiai kaip dabar daroma kažką sveikinant su gimtadieniu, vardadieniu ar kita asmenine šventę.
Poezija jau kur kas įdomesnis kūrinėlis. Jame išlikę rankraščiai ir tu, kuriu šiandiena nebėra ne tik salia manęs, bet ir šiame pasaulyje. Jame žodžiai ir tu, kurie ilgam tapo draugais. Žinoma, tos eilės būdavo parenkamos nelabai susimąstant apie jų prasme. Tačiau po sitiekos metu vis tik įdomu paanalizuoti kas ko linkėjo ir kaip gavosi tikrumoje...
Taigi tiek apie dienoraščių istorijas mano gyvenime. Nebuvo tos istorijos vertos kiek didesnio dėmesio. Gal todėl, kad tada mes ir patys buvome pilkos asmenybes. Dabar, kai asmenybes liejasi per kraštus, ko gero ir dienoraščiai įgaus visai kita atspalvi. G

Рубрики:  Prisiminimai, istorija

Метки:  

Поиск сообщений в Romualdas_Matelis
Страницы: [1] Календарь