Pas mane namuose vis dar guli senasis dienoraštis. Toks žalias sąsiuvinys. STORAS ir kietais viršeliais. Nežinau kaip šiandiena, bet mano vaikystes laikais visi sąsiuviniai skirstėsi į tris rušis: ploni - 12 lapų, pusstoriai ir stori. Va paskutinieji buvo kietas dalykas. Tokius turėdavo jau tik vyresnių klasių mokiniai, todėl turėti storą sąsiuvinį buvo beveik kiekvieno vaikiuko svajone.
Bet tiek to tuos sąsiuvinius, visa esme gi dienoraštis. Dar ir šiandiena puikiai prisimenu kaip mane mokė mano AJA mama: rašyk dienoraštį kasdiena. Nors po pora sakiniu, o po daug metu bus tau labai įdomu prisiminti vaikyste. Nežinau nežinau ar taip ir gavosi. Gal.. Kai ką jame randu tikrai užmiršto ir įdomaus. Bet tokiu eilučių nėra labai daug. Gal dėl to, kad dažnai dienoraštį rašydavau tik pareigos vedinas. Gal todėl jame jaučiasi statistikos perteklius. Pavyzdžiui tokie įrašai: šiandieną pas mane buvo Arvydas ir Gražina. Sėdėjome ant suoliuko, po to juos pakvietė mama ir jie išėjo. Aš grįžęs į kambarį valgiau manu košės ir geriau vyšnių arbatos... :))) Žinoma, panašūs įrašai buvo tik pačioje pačioje vaikystėje. Vėliau jau viskas gaudavosi brandžiau. Po keleto metu jau atsirado įdomesnių įrašų. Matyt neverta siūlyti rašyti savo dienoraštį visai mažiems, vos rašto išmokusiems vaikams. Dienoraščiui, kaip ir gyvenimui, žmogus turi subręsti pats.

O dar, salia mano dienoraščio, "voliojasi" taip vadinta "poezija". Gal jaunesni žmonės tokiu anų laiku išradimu nei nežino, todėl keletu žodžiu bandau paaiškinti: poezija, tai jau kažkokios gražesnės formos ir įdomesnio dizaino atminimu knyga. Matyt poezija ji vadinosi todėl, kad daugelis savo įrašus mėgo rašyti cituodami kažkieno eiles. Panašiai kaip dabar daroma kažką sveikinant su gimtadieniu, vardadieniu ar kita asmenine šventę.
Poezija jau kur kas įdomesnis kūrinėlis. Jame išlikę rankraščiai ir tu, kuriu šiandiena nebėra ne tik salia manęs, bet ir šiame pasaulyje. Jame žodžiai ir tu, kurie ilgam tapo draugais. Žinoma, tos eilės būdavo parenkamos nelabai susimąstant apie jų prasme. Tačiau po sitiekos metu vis tik įdomu paanalizuoti kas ko linkėjo ir kaip gavosi tikrumoje...
Taigi tiek apie dienoraščių istorijas mano gyvenime. Nebuvo tos istorijos vertos kiek didesnio dėmesio. Gal todėl, kad tada mes ir patys buvome pilkos asmenybes. Dabar, kai asmenybes liejasi per kraštus, ko gero ir dienoraščiai įgaus visai kita atspalvi. G