Vežimas


Skubantis laikas
Degančios nuotraukos
Supelyjęs sūris
Tai viskas kas man liko
Mantras kalbantis vienuolis
Šuo lojantis katiškai
Nuvytusios lelijos
Tai viskas kas tau liko
Šlapios pagalvės
Susirietusios atvirutės
Aklinos širdys
Tai viskas kas mums liko
Bet gyvenimas nesibaigia
Turiu išmesti sūrį
Sugriebti pelenus
Sustabdyti laikrodį
Vaizduosiu, kad laiko nėra
Tada ateis kažkas naujas
Ir kažkas naujas liks
O kai nieko nebeliks
Sustos širdis
Kažkieno pradės tik plakti
Vežimas klibančiais ratais pajudės.



Mes esame arti

Mes esame arti, tik už stiklinių rūko sienų
Pasiklydę tarp koralų koridorių, pilnų spalvų
Ieškantys Ariadnės siūlio, išvesiančio švieson
Tiesiantys rankas link boluojančių bokštų
Kliūvantys už besiraizgančių baisių smauglių
Nenutolstantys nuo savo tikslo - rasti kelią glėbyn.

Surišti, sumazgyti nenutrūkstančia liepsnos gija
Nepamirštantys pažintų akių sustingusio džiaugsmo
Palytėti byrančio laiko grubių, skubinančių rankų
Prižadėti vėjo nešamoms mėnesienos sonatos natoms
Atskirti veriančiais erškėdygliais, smingančiais širdin
Mes esame arti, tik už paslaptingų šešėlių paslėptų durų.

Mes esame arti, tik už praradimo ribos atžymos
Jaučiantys toli beklaidžiojančius Cerberius
Besivyliantys vėl užmigti kito rankų apgaubti
Žengiantys alsuojančiu krauju tikėjimo keliu
Matantys nuleipusių įspūdingųjų lotosų arkas
Maldaujantys painaus likimo labirinto išėjimo.

Mes esame arti, tik už verkiančių debesų pūkų
Mes esame arti, tik už pūtojančių bangų keterų
Mes esame arti, tik už akmeninių rūmų sienų
Mes esame arti, laukiantys, kada nebeliks arti
Mes esame arti, mylintys iki amžinybė baigsis
Mes esame arti, prašantys dar vienos akimirkos.

Mes esame arti, aš tikiu, mes esame arti, ar jauti
Mes esame arti... taip, mes esame arti...
Mes esame arti...



Saulės nublukintoje žolėje pajuodęs siluetas tavo
Išeinantis, paliekantis byrėti praeitį lyg laikrodyje smėlio kruopeles
Mūsų gyvenimų vijas, taip susipynusias tvirtai, sutraukiot užnorėjai
O tai, ką mums žirgai, ateinančių dienų vaiduokliai, atnešt galėjo
Nenaudėliškai išdavei slapčia palikdamas mane tą tykią naktį kentėti vienišam skausme
Atskiręs mūsų sielas, prie kerpėmis apaugusios pušies atsigulei, melagi tu, tik pailsėt.
Sutikau angelu pabalusiu tave kerinčios mėnesienos apšviestam take
Aštrus ir toks skvarbus akių tavųjų žvilgsnis atrodė perskrodė gelmes manas
Klūpėjome apsikabinę taip ilgai, kad nuospaudos nuo akmenuoto kelio liko iki šiol
Aklai, beatodairiškai pasitikėdama aš nusekiau tave lyg begalinės sienos migloje
Lengvai rusenanti ugnis many išsiveržė klaikiu šauksmu
Atsiskiriant delnams švelniems padrąsinančiai nužvelgei mane
Už miriadų spindinčių žvaigždžių mes susitiksime vėliau
Savas pėdas snieguotame gyvenimo tilte palikti privalau
Keliauti horizonto toliuose turiu toliau pati viena
Atrasti tai kas pažadėta, bei džiaugtis plasnojančia paukšte
Ir akyse atsispindės paveikslas ištirpusių atsiminimų nuožmiame laike
Trapi, neįkainuojama būties vaza ir vėl bus sklidina
Erškėtrožių nuvytusių žiedų žydėt troškimų kupina.



Paprastas klausimas

Jeigu aš turėčiau šiaurę, o tu pietus,
Jeigu aš turėčiau ledynus, o tu Sacharą,
Ar vis tiek keliautum pas mane, ledo moterį?
Ar atjotum kupranugariu, ar atneštum dyglių
Iš kaktuso, o gal širdies ir sielos bedugnių?
Ar degtum karščiu lyg dykumos smėlynai,
Gal būtum vėsus kaip paslaptingos naktis?
Ar tavo akys neštusi saulės atšvaitus, ar tik šešėlius?

Aš keliaučiau pas tave, ugnini žmogau
Su ilgiausiu šunų kinkiniu, vedamo protingos laikos.
Nesiveščiau ledo skeveldrų, ir nebraižyčiau
Nei rankų, kurios sušildo, nei alsuojančių lūpų.
Atgabenčiau ledinio vandens, atgaivinti suvargusį,
Suvylgyti net minčių gijų kraštus, priminti.
Mano blakstienos būtų pašiurpusios nuo kristalėlių,
Kuriuos galėtum ištirpdyti ašara karšta lyg dykuma.

Jeigu aš turėčiau sausumą, o tu vandenynus,
Jeigu aš turėčiau planetas, o tu žvaigždes,
Ar vis tiek keliautum pas mane, Veneros dukrą?
Ar atlėktum ant žaižaruojančios kometos,
Ir dovanotum man jos spindulių pluoštą?
Nebijotum man vienišai šviesti kelio Sirijum,
O gal prikaltum prie savęs, lyg Juodoji Skylė?
Ar tavo atsidavimas būtų matuojamas šviesmečiais?

Aš skubėčiau pas tave, žvaigždynų sūnau,
Net išlėkčiau iš orbitos, kad sutikčiau tave.
Atiduočiau visus palydovus, kad tik nesijaustum pamęstas.
Paaukočiau Saturno žiedus, kad galėtum suptis jais,
Tada tavo akys žybėtų džiaugsmu ir palaima.
Taip spinduliuočiau aistra, net atitirpindama Plutoną,
Apgyvendinčiau Marsą, kad Žemė liktų tik mums.
Tada mes miegotume Jupiterio pataluose ramiai.

Jeigu mes turėtume Visatą, tokią neaprėpiamą ir slėpiningą,
Ar vaikščiotume Paukščių Taku, ar gyventume Magelano Debesyse?
Gal juoktumėmės skraidydami asteroidais ir sukeltume audras?
Tikriausiai ieškotume kito pasaulio gyventojų, kad juos palaimintume.
Tačiau mums neužtektų nei Visatos, nei visų jos grožybių.
Neužtektų mums nei krentančių žvaigdžių, kad išpildytų norus.
Neužtektų nei visų egzistensijų būtybių, kad išreikštume mintis,
Rėkiančias, kad mums užteks tik miglos supančios mus kartu.



Ištikimiausios bičiulės


Viena dieną aš nugalėsiu jas
Likimas bus nusprestas šviesos greičiu
Aš laimėsiu, nes taip turi būti
Suspindusi ašara neišves iš kelio.
Tiesus, akmenuotas ir samanotas
Bus mano kelias spindesio taku.
Vėtros palankios tik angelams
Aš tik mergina keliaujanti gyvenimu
Blogio daug manyje, bet nugalėsiu
Gal net surasiu kuo pasitikėti
Stebuklas man atskleis tiesos prasmę.
Vis dėlto aš nugalėsiu jas
Tada juoksiuos kiekviename žingsnyje
Nebebus kuo tikėti, bet aš nugalėsiu
Net sutiksiu juodą apšepusį šešėlį
Nepabugsiu jo, o tik nusišypsosiu
Cha, lemtis nesvarbu ir tuo tikiu.
Išeinu savo keliu ir ieškosiu akmens
Kuris bus mano per amžius
Kai apžels ir bus pamirštas
Aš būsiu ledinis gūsis tavo plaukuose.
Ačiū, kad leidai užsidėt kuprinę ant pečių
Pamačiau tiek mažai lelijų ir daug pušų
Bet gyvenau ir ieškojau savo vietos
Supratau ji jūros dugne, po ledo plūta.
Aš nebijau, nes nugalėjau jas išdidžiai
Baimės nebus mano priešės, o senos bičiulės
Lydėjusios ištikimiau nei geriausias draugas.
Apverktas, sušlapusias, sudryskusias
Palikau džiūti ant saulės, gal kam prireiks.



Balandis


Štai stovim ant laivo denio
Mūsų praeitis ir dabartis susipynusios
Lyg pirštai tarpusavio ryšiu
Gyvenantys tik liesti kitą.
Tykštantis ledynių bangų purslai
Nešantys pradžios link ir atgal
Kur mūsų akys įsmigusios
Tarsi norėdamos perskaityti sielas
Žinančias ir siekiančias to paties.
Migla alsuoja slėpdama horizontą
Klaidinanti, skirianti, plėšianti perpus
Mūsų delnus belsiilsinčius kartu.
Net jeigu kirs su kūju neatskirs
Susikibsime vėl ir vėl, be paliavos
Kvėpuosime vienas kito gyvenimu
Atsišliesime tvirtai pečiu į petį
Paliksime pėdas minios ištryptame sniege
Ir keliausime, bėgsime greta tolyn
Judėdami kartu jūros mūšos ritmu
Migdančiu ir budinančiu sykiu.
Stovėdami ant laivo denio suprantame
Ateitis atlėks pabalusiu balandžiu
Mūsų rankoms lemta jį sugaut.
Mėnesienai sušvitus už debesų
Laivas pasuka prieš vėją, šiaurėn
Nedvejodami šokame per bortą
Balandis atskris iš saulėlydžio pusės
Kol mes šildysime vienas kitą glėbyje.
Pabudę mes vėl ant laivo denio
Mūsų pirštai susivyję
Trokštantys justi švelnumą
Lyg glostant mažytį paukštį.



Pasaulis šlapiame popieriaus lape

Aš piešiu šlapiame popieriaus lape
Spalvos liejasi, atspalvių nebelieka, dėmės išnyksta
Dangaus paukščiai maišosi su požemių purvu
Išbalę angelai krenta ant išpuikusių velnių durklų
Žemyn yra aukštyn, vanduo yra ugnis, vėjas – smėlis
Neapykanta sumaišo kelius ir išveja atlaidumą.

Teptukas brauko džiūstančius dažus
Šypsenos sutsingsta, bučinys sukinba
Žmogus nustoja žingsniavęs, skėtis pakimba ore
Laikrodis nebemuša ir laikas tarsi neegzistuoja.

Draskau piešinį negailestingai, įžūliai
Upė prasilieja, Pandoros skrynia atsiveria
Chaosas karaliauja viskam nykstant
Susikibusios rankos atskiriamos širdims mirštant
Akmuo perskyla, vėjo malūnų sparnai lūžta
Don Kichoto žirgas netenka širmos kojos
Spinakeriai suplyšta į skutelius, pabyra jūron
Pasaulis tarška, braška, vis stengiasi išlikti.

Sudeginu ir viskas žūsta menko silpnumo akimirkoje.