Sara besišypsodama pati sau žiūrinėjo savo vaikystės piešinius, kuriuos mama buvo išsaugojusi. Denisė įėjo į kambarį pažvelgdama į mažą mergaitę nupieštą ant gelsvo popieriaus lapo. Ji palietė savo dukros petį ir nusišypsojo jai.
- Jau tada tu piešei gražiai. Juk tai tikra Brigid.
- Gal... Beje ar nekalbėjai su ja? Kaip jai sekasi?
- Neblogai, tik labai jaudinasi. Gimdimas juk artėja.
- Ir tu busi močiūtė, - mamai nusišypsojo Sara.
- Tikrai, - kažkaip prikimusiu balsu pasakė Denisė.
- Nesijauti tokia? – paklausė Sara.
Denisė neatsakė, tik patraukė Brigid piešinį ir prieš jų akis atsirado didelis rausvas šuo.
- Kodėl jis rausvas? – nusistebėjo Denisė.
- Mama, aš tada buvau vaikas, - šyptelėdama atsakė dukra.
- Vis tiek gali pasakyti kodėl rausvas.
- Matyt, man toks buvo gražiausias. Daiktai, gyvūnai ir žmonės ne visada yra gražiausi, kurie egzistuoja Žemėje. Kai kada jie gražesni ir puikesni mintyse, fantazijose.
Jos toliau pakomentuodamos kiekvieną piešinį žiūrinėjo Saros vaikystės fantazijos vaisius. Kai prieš jų akis pasirodė banguota jūra jau su abstraktumo ženklais, ji pasakė:
- Dabar, kai grįžau į galeriją..., - ji nutilo pamačiusi priekaištingą mamos žvilgsnį. Žinau ką apie tai galvoji, bet nuo kažko pradėti reikia.
- Ar būtinai nuo to? – nepatenkinta paklausė Denisė.
- Manau, šiuo momentu tai geriausia. Taigi kai aš vėl... dirbu, jei taip galima pasakyti, tikriausiai paliksiu tave ramybėje ir persikraustysiu.
- Manęs nereikia palikti ramynbėje, ir taip per daug ramu. Tu bent šiek tiek sukeli sumaišties, - nusišypsojo Denisė.
- Na, taip..., - sutriko Sara.
- Nesijaudink, suprantu. Ar grįži į tą savo palėpinį butą? – uždėjo dukrai ranką ant peties mama.
Sara linktelėjo, kartais ji tiesiog dievindavo savo mamą. Jos mama buvo supratinga ir rami moteris, kokių retai pasitaiko. Mamos ranka visada nuramindavo, jos žvilgsnis paguosdavo, o žodžiai patardavo. Turbūt jos mama buvo vienintelis žmogus, kuriuo visiškai pasitiki, nebent dar Džo. Tačiau dabar ji vis dar jautė atstumą tarp jų. Jie vienas kitam kažko nesakė, kažką nutylėdavo, bet jausdavo buvimo kartu malonumą.
Ant šviesių smėlynių atspalvių sienų žaidė saulės spinduliai ir vos judančių šakų su žaismingai šnarančiais lapeliais šešėliai. Dulkių debesys buvo sukilęs liūdydamas įnirtingą išsikraustymo procesą. Ant grindų, lentynų, komodos, lovos, stalo voliojosi įvairiausi reikalingi ir nelabai reikalingi daiktai. Sara stovėjo viso to viduryje su atviru juodu lagaminu prie kojų ir akimis ieškojo paskutinės užsilikusios raudonos palaidinės. Kažkas neįmanomo Sarai visada atrodė susikrauti visus rūbus ir daiktus. Štai kodėl jos kambaryje tvyrojo toks chaosas, kaip vakar už lango, kur šiandien buvo tyla po audros, o gal prieš kitą gamtos šėlsmą. Kai akis nepagalėjo aptikti pasislėpusios palaidinės, ji pradėjo raustis betvarkėje ant lovos. Išgirdusį linksmą balsą, ji pakėlė galvą su užkritusiais plaukais ant akių. Ji nusišypsojo atsistodama ir nusibraukdama plaukus.
- Dabar tu atrodai baisiai, - sukikeno Džo.
- Ačiū, - sarkastiškai atšovė ji, bet su šypsniu lūpose. Visa tai buvo pažįstama: anksčiau jie visada erzindavo vienas kitą dėl išvaizdos.
- Nėr už ką. Tai ką gi tu čia darai? – paklausė jis, nužvelgdamas kambarį.
- Bandau visą tai sukišti į kvadratines dėžes, vadinamas lagaminais, - atsakė Sara, prieidama prie veidrodžio, kuris buvo vienintelis daiktas likęs savo vietoje. Ji pirštais perbraukė per plaukus, bandydama juos sutvarkyti.
- Tikrai, - šyptelėjo Džo, pamatęs užsislėpusį juodajį lagaminą, o kambario kampe stovėjo dar vienas didesnis ryškiai oranžinės spalvos. Jis net nusijuokė, prisiminęs jo pirkimo istoriją. Tragiškesnės spalvos lagaminui Džo nebūtų galėjęs parinkti, ir Sara būtinai turėjo jį nusipirkti, kad paerzintu Džo. Tada jie kartu su Gabriele, Sandra ir Rosu važiavo į Paryžių, tačiau po to Sara grįžo tik trumpam namo.
- Aš grįžtu į savo buvusį gyvenimą, - keistu tonu pasakė Sara vis dar kovodama su savo plaukais. Galiausiai pasidavė ir atsisuko į Džo.
- Tai neįmanoma, - tyliai ištarė jis, eidamas atsargiai link jos, kad ko nors nesuplėšytų, nesumindžiotų ar nesutryptų. Tau reikia išmokti susidėti daiktus, nes taip tu tik užtrunki ilgiau.
- Nesikabinėk, - šyptelėjo Sara. Atsimeni Gabi mane mokė, prieš išvažiuojant į Paryžių, tačiau aš bloga mokinė. Visada tokia buvau.
- Ne tokia jau ir bloga. Man pavyko kai ko tave išmokit, - šiltai nusišypsojo Džo, pataisydamas vieną jos plaukų sruogą. Tavo neklaužados plaukai.
- Džo, primink man kodėl tada mes važiavome į Paryžių? Ir kodėl Rosas buvo kartu? – pastarajo vardą ištardama su atgrasumu paklausė ji.
- Tai gi į parodą kur taip pat buvo eksponuojami tavo ir jo darbai. Buvo ganėtinai linksma, jei ne...
- Šššš. Ji turėjo teisę ir visada turės, suprask tai, - nuoširdžiai, bet su jaučiamu skausmu balse pasakė Sara.
- Nemanau. Iš kur ji gavo tokia teisę? – nuleido akis Džo.
- Po vedybų, - karčiai atsakė Sara. Nepaisant to, kelionė buvo tikrai gera, o man dar ir...
- Sara, geriau mes niekada nebūtume važiave ten. Dabar pasėkmės tave tik skaudina, - aistringiau nei norėjo išrėžė Džo.
- Ne. Galbūt pripažinti, kad su... juo aš turėjau daug gerų akimirkų ir dėl to nesigailiu, man dar per anksti, tačiau yra ir kita pusė, - su vos jaučiamu virpuliu ištarė moteris. Ji nusisuko į langą. Skaudu vis tai susitikti.
Džo apkabino ją per pečius ir jie taip stovėjo kelias minutes. Sara gyliai kvėpuodama, mintyse dėkodama, kad turi jį šalia, o Džo žvelgdamas pro langą į gluosnį svyruoklį, akies kampučiu atidžiai stebėdamas ją. Šitas tylus bendradarbiavimas padėdavo jiems, ypač jai, nuo tų laikų, kai jie susipažino. Sara girdėjo jo širdies dūžius, atrodytų mušančius tokiu pat ritmu kaip jos. Ritmu, kuris juos lydėjo per gyvenimą, kiekvieną akimirką, kartais suletėdamas, kai budavo ramu ir gera, kartais sugreitėdamas, kai budavo pikta ar įspūdinga. Daug momentų išgyventa su jauduliu, kai gyvenimo ritmas šokčiodavo purtydamas, nunešdamas į svajias ir vėl grąžindamas į realybę. Ir visada jis sugrįždavo į savo pradinį ritmą, kol vėl kelias pasukdavo už kampo, kai jie budavo kartu, ar bent pažvelgdavo vienas į kitą, ar tik pasakydavo du žodžius: „Aš čia“. Sara sugrįžo į dabartį ir apžvelgus daiktų makalynę, pamatė ieškotą palaidinę ant kėdės atlošo. Ji paėmė ją ir įdėjo į lagaminą, lengviau atsidusdama. Džo pasiūlė savo pagalbą, tuo priversdamas moterį nusišypsoti. Ji puikiai žinojo, kad jis tai daro nenoromis, bet tai tik dar labiau džiugino ją. Džo priverstas padėti susitvarkyti, kas nebūtina. Kartais Sara pati stebėdavosi kokių galių ji turi, kad priverstų jį pasisiūlyti labai nemaloniam darbui. Jis daugiau trukdė nei padėjo, nes daiktai atsidurdavo ne toje vietoje, kur moteris norėjo. Tačiau ir tai Sarai buvo nesvarbu, svarbiausia, kad su visa ta jos sumaištimi nereikia kovoti vienai.
Saros žingsnių garsas paskęsdavo automobilių, žmonių balsų ir praskrendančių lėktuvų gausme. Dažniausiai šią gatvės somfoniją ji nekreipdavo dėmesio, nes buvo taip įpratus prie to, tačiau šiandien ji ramino. Sara už bet ką dabar labiau bijojo pasijusti vienša, o tai neleido to jokiu būdu. Nors ji žinojo, kad ir būdamas minioje gali būti vienišas, tačiau tai nebuvo svarbu vis dar kraujuojančiai, kad ir menkai, sielai. Pro šalį prabėgo mažas šviesiaplaukis berniukas paskui save nusitempdamas vyresniają seserį, kuri aiškiai rodė nepasitenkinimą dėl tokios skubasties. Sara žinojo, kokius vaiduoklius tai sukels, todėl nusuko žvilgsnį į redakciją, iš kurios laukė sugrįžtant savo draugo. Jis kaip tik tą akimirką išvirto pro duris, pamatęs ją nusišypsojo. Tik dabar ji pastebėjo, kad jos draugas daug daugiau šypsosi, nors namuose jo laukia amžinai nepatenkinta žmona. Sara laukė kol jis prieis prie jos, nutaisiusi nepatenkintą veido miną. Džo suprato jos žaidimą ir tik paragino ją keliauti toliau. Sara stovėjo lyg įkasta vienoje vietoje ir papurtė galvą. Džo tik patraukė pečiais ir nuėjo gatve tolyn. „Jis sugrįš“ pagalvojo moteris. Jis ir sugrįžo, paimdamas ją už riešo ir nusivesdamas gatve. Jie taip ėjo kelias minutes tylėdami, kol kitos burnos nesusiverdavo nuo pokalbių, problemų ieškojimų, skundų, džiaugsmingų pasisveikinimų ir suvaidintų liūdnių atsisveikinimų. Tačiau Sara nebeiškentė:
- Sakyk.
- Kitą savaitgalį, - sustodamas pasakė Džo.
- Puikumėlis, - sumurmėjo ji. Ieškodama priežasties kodėl jie sustojo ėję.
Džo pasuko į kitą gatvę, tada dar į kitą, ir dar kitą, kol jie nutolo nuo centro pakankamai toli. Tada jis pravėrė jaukios, smėlynių atspalvių sienų, mažais mediniais staliukais kavinės duris. Sara atsiduso, prisiminai, kurių ji taip pradėjo nekest pastaruoju metu, puolė vienas po kito. Ši kavinė nebuvo niekuo ypatinga, išskyrus tuo, kad čia ji susipažino su Džo prieš tiek daug metų. Jie atsisėdo prie vieno iš laisvų staliukų ir pradėjo skaityti menių. Saros akis nuslydo visu kavinės vidumi, beveik viskas buvo pasikeitę, išskyrus patį interjero stilių ir seną, milžinišką akvariumą pilną keistų žuvelių. Jos nardė tarp dirbtinių vandens augalų lėtai mojuodamos didelėmiais oranžinėmiais galiniais pelekais, su vienu auksiniu spinduliu kertančių patį peleko vidurį. Jis sužybėdavo, kai žuvelė išnerdavo iš augalų tankmės. Sara beveik užburta žiūrėjo į žuveles, jos taip ramino. Džo nusekė jos žvilgsnį ir šyptelėjo pamatęs, kad tas senas griozdas vis dar čia. Kai Sara vėl pradėjo skaityti menių, Džo kelias akimirkas ją stebėjo ir tada pats grįžo prie patiekalų ir jų kainų. Kai užsakymas buvo priimtas, Sara paklausė:
- Primink man, kodėl aš sutikau su tavim išeiti, o ne kraustausi į savo butą?
- Tu labai norėjai sužinto kada vyks Roso vakarėlis.
Sara jam metė tokį žudantį žvilgsnį, kad Džo nusuko akis.
- Aš tau rytoj padėsiu ir mes suvežim visus daiktus į tavo palėpę.
- Tada puiku, - nusišypsojo Sara. Kaip su Sandra...?
- Sara, - grasinančiu balsu ištarė jos vardą Džo.
- Aš tik noriu žinoti, jul negali neigti to kas vyksta tavo gyvenime.
- Ji geresnės nuotaikos, aš taip pat, - neužtikrintai ištarė jis.
- Gerai. O Šarlotė? – dalykiškai paklausė Sara.
- Kas Šarlotė!?
- Vis dar jos akys nuostabiausios pasaulyje? – sukikeno Sara.
- Baigiam šią temą, - šaltai nukirto Džo.
Sara tik įdėmiai pažiūrėjo į jį. Ji vis dar vylėsi, kad nieko rimto. Tačiau tuo metu Džo buvo nuklydęs į jos akių paslaptis, prisimindamas vakar. Sara pastebėjo, kad dabar jis kažkur ne čia ir nusprendė kol kas nesigilinti, tačiau tai turėjo būti rimta, jeigu jis nieko nesako.
- Aš tikėjausi, kad tie metai nedaug ką tepakeitė tarp mūsų.
- Sara, tai ne tai. Tiesiog...
- Gerai, Džo, aš tau atleidžiu. Pastaruoju metu aš labai atlaidi, - paprastai pasakė ji, atsigerdama ką tik atneštos kavos ir kikendama iš Džo žvilgsnio, nesuprantančio už ką šis atleidimas.
- Be to man reikia rytoj pagalbos, - nekaltai pridūrė.
Dabar jau Džo prunkštelėjo. Tie metai neturėtų reikšti tiek daug, bet anksčiau to juk jam ir nebuvo atsitikę. Galbūt vėliau, kai ji įveiks visas savo žaizdas, bus ir Šarlotė, ir Adriana, bet ne dabar. Jie kalbėjo apie viską ir apie nieką, kai Džo akis išsiplėtė. Sara pažiūrėjo ta pačia kriptimi. Ten prie staliuko kitapus kavinės sėdėso Gabrielė ir kažkoks vaikinas, kuris jai atrodė labai matytas. Džo beveik nugriuvo nuo kėdės, stengdamasis kuo geriau pamatyti tą vaikiną. Sara šūktelėjo:
- Ei, atsargiau!
- Kas jis per vienas? – vis dar žiūrėdamas jų pusėn paklausė Džo.
- Bredas, - staiga prisiminusi vaikinuką prie upės atsakė ji.
- Ką? – Džo staigiai atsisuko į ją. - Kaip taip yra, kad tu žinai, o aš ne?
- Buvau sutikusi jį, kai važinėjomės dviračiais su Gabi.
Džo tik nepatenkintas nužvelgė Sarą ir vėl nusuko akis į tuos du, kurie linksmai šnekėjos ir juokės. Sara niekaip nesuprato, kas čia ypatingo:
- Džo, kas tau yra?
- Kaip tai kas? Mano dukra išeina į pasimatimą, o aš net nežinau. Bet esmė ne tame, ji išėjo į pasimatimą.
- Oi, Džo, jie gali būti tik draugai, - nusišypsojo Sara, pažvelgdama į juos.
- Aha, kur tu matei vaikiną ir merginą sėdinčius kavinėje dviese tik draugus? – lyg mažam vaikui aiškintų atsakė Džo.
- Mes.
Tačiau Džo toks atsakymas neįtikino. Jis į juos žvelgė, kol matyt, ištirinėjo kiekvieną Bredo veido bruožą ir judesius. Tada atsisuko ir išgėrė visą savo gėrimą.
- Jie neabejotinai pasimatime. Gabrielė pasidažiusi daug daugiau nei įprastai, - prislopintu balsu pasakė Džo.
Sara nebeišlaikė ir pradėjo juoktis. Džo priekaištingai į ją žvelgė, norėjo atsikirsti, bet negalėjo. Vietoj to išgėrė jos likusį vyną. Sara užjaučiamai pažiūrėjo į jį ir tarė:
- Na ir kas? Ji jau nebe vaikas.
- Na taip... Bet aš nieko nežinojau.
- O kodėl ji turėjo tau sakyti? Aš ir nieko nesakiau.
- Kodėl? – kvailai paklausė Džo.
- Juk net tiksliai nežinai kas būna per pasimatimus, kol pats to neišbandai. Dar sakyti, o tuo labiau tėčiui man nebuvo jokių minčių, juk gali nieko neįšeiti, - prisimindama savo pirmą pasimatimą šypsojosi Sara.
- Bet ji dar tokia jauna, - prikimusiu balsu pasakė jis.
- Būtent pats laikas. Tai nereiškia, kad jis ją nusitemps į lovą, - pasakė Sara ir tuoj pat pasigailėjo.
Džo išsigandęs dar kart įdėmiai pažiūrėjo į juos.
- Man jis nepatinka.
- Nieko nuostabaus. Pratinkis, tau iš pat pradžių nepatiks nei vienas jos vaikinas, - nusijuokė Sara.
- Baik juoktis, - supyko Džo.
- Atsiprašau.
Sarai ši padėtis jau pradėjo rodytis kvaila, tad ji pasiūlė Džo išeiti iš kavinės. Tačiau jis nesutiko, lyg vidurį kavinės galėtų įvykti, kas nors baisaus. Sara visai nenorėjo stebėti Gabrielės per jos pasimatimą, o Džo to leisti tuo labiau negalima.
- Eime. Taip negerai.
- Ne, Sara.
- Ji mus pamatys, - stebėdamasi kaip tai dar neįvyko pasakė Sara. Nors ji per daug nesižvalgė aplinkui.
Jie dar ten išsėdėjo kokias dvidešimt minučių, kol galiausiai Sara išprašė jį lauk.