Tamsiai rudai žalias tunelis susipynęs iš šakų ir lijanų vedė kažkur tolyn į nematomas platybes, užstotas aukštos raudonų, apžėlusių samanomis ir kerpėmis plytų sienos. Pro tankias tunelio šakas skverbėsi saulės spinduliai, kur nekur palikdami pėdsaką ant gruntinio tako. Kažkas jo tamsioje gilumoje judėjo, tačiau nebuvo įmanoma suprasti kas. Greičiausiai tai buvo didelis, juodas kaip naktis be žvaigždžių milžiniškas vilkas. Tačiau kažko truko jog galėtumei patikėti ten išvis kažko esant. Jokių pėdų antspaudų, jokių pėdsakų ant tako. Galbūt tas gyvis ateina iš kitos tunelio pusės. Tačiau kažkodėl atrodė, kad tunelis vedė tik į vieną galą. Atgal juo nebeįmanoma sugrįžti. Tai kaip yra iš tiesų su tuo padaru, besislepiančiu tamsoje? Sara dar pati nenusprendė. Ji atitraukė teptuką nuo drobės ir paėjusi toliau ilgai žiūrėjo. „Įstrigęs tamsoje“ kirbėjo jos mintyse. Jai pagailo to padaro, tikriausiai dėl to, kad pati panašiai jautėsi. Sarai kasdien būdavo vis lengviau ir lengviau, kažkur po truputį dingdavo širdį slėgęs sunkus kaip švinas skausmas. Tačiau dabar ji stovėjo vietoje. Atgal žiūrėti buvo per skaudu, į priekį žiūrėti nėra kur, dabartis gali nuvaryti į neviltį, jei ir toliau viskas taip tęsis. Sara klausė savęs ką ji veikia šiomis dienomis be to, kad bando pagydyti subraižytą sielą. Nebegalima gyventi mamos gerumu, reikia veikti. Anksčiau Anglijoje jos darbas ir buvo tapyti, bet už tai ji gaudavo atlygį, dabar irgi jo reikia. Ji nenorėjo likti įstrigusi vienoje vietoje, nesugėbėdama pajudėti. Nenorėjo pasilikti ilgame išgyvenimų, bet ne gyvenimo tunelyje. Ne, Sara nebus, kaip jis įstrigęs pačio savęs susikurtame bereikšmiškame kelyje. Jai geriau, nes ji mato šviesą pro lapų tarpus. Sara jau gali tikėtis po truputi prieitį sieną ir joje surasti slaptas duris, ir net gi jas atverti. O tai sunku, nes ne kiekvienas pakeliui suranda raktą. Tačiau prasmukęs pro duris nebesugrįši jau atgal, nes visiems bent kartą gyvenime šviesa šviečia skaisčiau nei kitiems. Jeigu nebeįmanoma sugrįžti į tunelį, Sara privalo dar nupiešti pėdas giliai įspaustas tamsiame take. Pabaigus savo darbą, kuriuo pati žavėjosi, nusprendė, kad laikas ir pačiai palikti žymę, jog iš vis kada nors egzistavo. Mažiausiai dabar norėjo bendrauti su tais arogantiškais galerijos žmonėmis, bet kol kas kito kelio ji nematė. O kaip žinia geriau eiti ten kur šviesu, o ne tamsu, nes gali dar ir koją išsisukt. Šiek tiek drebančiais pirštais Sara surinko numerį, kurio išvažiuodama iš čia tikėjosi niekada nebenaudosianti. Atsiliepė šaltas, pagiežingas balsas. Sara kelias sekundes tik giliai kvėpavo, o po to įveikė savo pasišlykštėjimą ir tarė:
- Sveikas, Brendanai.
- Oho! Čia tai staigmena. Negi čia panelė „daugiau niekada manęs neišvysit“? – pagyvėjęs, bet vis dar šaltas ir įžeidus balsas prakalbo.
- Na, žinoma, negalėjai praleisti progos pademonstruoti savo gerą toną, - atkirto Sara.
- Sara, vienintelis dalykas per visą mano gyvenimą, kuriuo aš tikrai netikėjau buvo tavo vedybos su tuo prancūzu. Žinojau, kad jus ilgai netversit. Su tavim neištverčiau net aš, o juk esu kantrybės įsikūnijimas, - suprunkštė balso savininkas.
- Tu kantrybės įsikūnijimas? Nejuokink. Aš geriau rinkčiausi sau į partnerį kašalotą, nei tave, - supyko Sara.
- Patikėk aš tau mielai Kalėdų proga galėsiu padovanoti kašalotą. Tik būk laiminga su juo, - apsimesdamas nuoširdžiu pasakė Brendanas.
- Pasistengsiu. Iš vis ne su tavim noriu kalbėti. Ar yra Demi? – susierzino dar labiau Sara.
- Palauk, gal kaip nors ateis. Ji pavargusi po mūsų karštos nakties, - pašaukęs Demi pasakė jis.
- Oi, tik užsikišk. Nors jus ir iš to pačio molio drėbti, bet ji dar turi trupinėlį savigarbos. Su tokiu menkysta neguls į vieną lovą, - vos nesusijuokė Sara. Šie jo žaidimai jai buvo taip gerai pažįstami.
- O kas tau sakė, kad mes gulėjom lovoje?
Sara neatsakė, nes išgirdo kaip iš jos pašnekovo buvo atimtas telefonas, ir jis buvo apšauktas, kad neskiestų nesąmonių apie juodų. Demi vangus, bet lipšnus balsas pasiekė Saros ausį:
- Tai vis dėl to paskambinai? Tada net nekalbėjai su manimi.
- Buvo netinkamas metas, - pasakė Sara gryną tiesą. Kodėl man skambinai?
- Sužinojau, kad grįžai. Nors išeidama ir išrėžei, kad nebegrįši, bet pamaniau išbandysiu savo sėkmę, - apgaulingai meiliu balsu paaiškino Demi.
- Ar nebesiseka? – vos ne su šypsena veide paklausė Sara.
- Cha, nepavyks tau džiaugtis mano nelaimėmis, nes jų nėra. Tačiau tavo darbai buvo labai paklausus, - tarytum apgailestaudama pasakė moteris.
- Tai man atsirastų vietos? – beveik norėdama išgirsti neigiamą atsakymą paklausė Sara.
- Taip. Ateik rytoj. Atsinešk keletą paskutinių darbų. Pažiūrėsim ką dar sugebi.
- Gerai, - sunkiai išspaudė ji.
Baigus pokalbį Sara suprato, kad ji grįžta atgal į savo košmarą, tačiau tai kartu buvo ir kelias tolyn. Vienas žingsnis žengtas, rytoj gali būti dar vienas.
Kitą dieną Sara saugiai supakavus keletą savo darbų nuvažiavo į galeriją. Sustojusi prieš galeriją, ji kurį laiką žvelgė per automobilio langą į taip gerai pažįstamą gotikinėmis raidėmis išraitytą užrašą, kuris visai nesiderino su stikliniais langais, pro kuriuos matėsi minimalistinis galerijos interjeras. Sunkiai pravėrus automobilio duris, ji pasiėmė savo darbus ir lėtu žingsniu priėjo stiklines galerijos duris, už jų iškart pamatydama Demi.Vienu momentu Demi dar buvo toli, kitu jau laikė atidariusi duris Sarai ir ją sveikindama įsileido vidun. Demi tamsios akis, atidžiai nužvelgė ant grindų padėtos trys Saros paveikslus. Ji lėtai vaikščiojo nuo vieno prie kito, kol galiausiai sumurmėjo:
- Neblogai.
Sara nieko nepasakė, tik tyliai apžiūrinėjo paveikslus kabančius galerijoje. Kai kurie iš jų buvo kažkas baisaus, tačiau vienas ypač patraukė jos akį. Jame buvo pavaizduotas angelas, atrodytų moteriškos giminės, visas spindintis savo šiluma iš vidaus. Sara savo įgudusiu žvilgsniu pastebėjo, kad tai neprofesionalo darbas, kai kurie potėpiai buvo netikslus. Tačiau bendras vaizdas buvo gražus, o svarbiausia angelas prikaustydavo žvilgsnį ne vienai sekundei. Sara nuleido savo žvilgsnį į paveikslo apačią, bet nepamatė užrašo kieno šis darbas. „Keista“ pagalvojo ji, tačiau nieko neklausinėdama nuėjo toliau. Staiga ji sustojo kaip įbesta prieš taip gerai pažįstamais motyvais nutapytą kūrinį. „Ryškios spalvos, abstraktu kaip tik begali būti, neabejotinai Rosas“ pagalvojo ji ir perskaitė kūrinio autoriaus vardą. Ji negalėjo patikėti, kad ir Rosas susidėjo su Demi: „nors kodėl gi ne, tas tipas čia neabejotinai gerai tinka“. Sara niekada nebuvo geros nuomonės apie Rosą, ir dėl jo kildavo didžiausi nesutarimai su Džo. Ji prisiminė, kad netrukus tas prakeiktas jos gimtadienis, į kurį ji sutiko eiti, pati savęs nekesdama. Šaltas balsas pertraukė jos mintis:
- Gerai, Sara, manau nepraradai savo formos.
- Malonu girdėti, - nenuoširdžiai pasakė Sara. Ji norėjo kuo greičiau dingti iš čia.
Kai jos susitarė dėl visų būtinų ir nebūtinų dalykų, Sara kuo greičiau automobiliu nulėkė nuo tos vietos, kur troško mažiausiai sugrįžti.