Gabrielė sėdėjo ant žolės prie pat ežero. Ji liūdnai stebėjo raibuliuojantį vandenį ir vieną po kito mėtė mažus akmenukus ežeran. Jai buvo skaudu ir gėda. Gabrielė buvo sumišusi, net nebežinojo ir ką galvoti. Gabrielė ne neišgirdo žingsnių ir nepajuto, kad šalia atsisėdo Sandra. Tik mamai palietus jos ranką ji lėtai pasuko galvą ir pažvelgė į ją. Nežinia ko ji tikėjosi. Galbūt, kad mama paaiškintų tokį savo elgesį, galbūt, kad atsiprašytų ar iš vis tik pasėdėtų šalia. Gabrielė tikėjosi bet ko, tik ne šito. Sandra tyliai pasakė:
- Brangioji, važiuojam namo.
Gabrielė išpūtė akis ir papurtė galvą. Ji tyliai teištarė:
- Mama…
- Prašau, Gabi, važiuojame, - dar kart paliesdama jos ranką tiesiog šnibždėte sužnibždėjo Sandra. Matėsi, kad jai buvo sunku. Atrodė kiekvienas žodis draskė jai gerklę.
Gabrielei tai buvo nemotais. Ji piktai atitraukė ranką ir nusisuko. Šalia Sandra giliai atsiduso.
- Ką tu nori išgirsti?
- Mama, kodėl tu taip elgiesi?
- Nesuprasi, - nuleido galvą moteris.
- Visi man tik ir kartoja, kad aš nesuprasiu to ir ano, bet aš tik noriu žinoti. Gal tau geriau atrodo, jog aš susikursiu savąją versiją ir paaiškinimą, nors jis gali būti ir klaidingas? Aš noriu, kad tu, taip tu, man pasakytum kodėl taip pasielgei, - įdėmiai pažiūrėjo mergina į savo mamą.
Sandra vis dar sėdėjo nuleidusi galvą ir tylėjo. Tylėjo ir nevaliojo ištarti nė vieno žodžio, jos gerklę lyg replėmis suspaudė. Gabrielė nebeiškentė šios tylos, ji trinktelėjo ranka į žemę ir pakilo. Labai lėtai nuėjo, vis atsisukdama, tačiau širdyje vis dėlto žinojo, kad mama nepasakys nieko, jeigu ji nenori. Galbūt tik tuo jos ir yra panašios – abi kartais būna užsispyrusios lyg ožkos. Pamatęs ateinančią dukrą, Džo greitai sumėtė ką pasakyti:
- Gabi, važiuojame namo.
Gabrielė dar kart išpūtė akis, bet šįkart dar labiau nunarino galvą. Ji lėtai ja palingavo ir tylutėliai pasakė:
- Nenorite man nieko sakyti.
Džo priėjo ir norėjo švelniai apkabinti dukrą, bet ji nesileido. Tada jis ją sugriebė stipriau.
- Brangioji, kad nėra ko sakyti. Manau ir taip čia viskas aišku. Tavo mama pavydi.
- Bet ko jai pavydėti? – pakėlė galvą mergina ir nesuprantančiom akim viltingai nužvelgė savo tėtį.
- Nes ji..., - bandė paaiškinti jis – ji nemato to ką matai tu. Ji niekaip negali suprasti, kad aš ir Sara tik draugai.
- Ak, aš taip ir maniau, bet visą laika stengiausi tai paneigti. Tačiau vargšė Sara, ji ir taip daug prisikentėjo. Kodėl mama vis dar taip mano, nors Sara ir buvo ištekėjusi ir tik ką grįžo iš Paryžiaus?
- Nežinau, tikrai nežinau. Norėčiau ir aš žinoti atsakymą. Turbūt ji, tiesiog, visada manė tik vienaip ir ne kitaip. Sandra negali priimti jos. Ji per daug pavydi.
Gabrielė atsisuko ir nužvelgė vis dar prie ežero sėdinčią, nuleista galva, sukritusiais pečiais ir išsidraikiusiais plaukais mamos figūrą.
- Gaila, kad ji tokia akla, - pasakė Gabrielė.
- Išties gaila, - pritarė Džo ir dar stipriau apkabino dukterį.


Šarlotė sėdėjo ant sofos laikydama knyga vienoje rankoje, kitoje kavą. Buvo pasinėrusi į visiškai kitą pasaulį, užmiršusi, kad už lango verda gyvenimas ir kažkur šlama medžiai. Jos blakstienos virptelėjo, kai Džein įėjo pro duris, bet nepakėlė akių nuo knygos, net nepasisveikino. Džein nuskubėjo į savo kambarį. Šarlotė toliau gyveno kitur, kai staiga jos sekretorė šūktelėjo. Šarlotė krūptelėjo, greitai pastatė kavos puodelį ir nulėkė į Džein kambarį.
- Kas atsitiko? – paklausė ji.
- Nieko, - nustebusi atsakė Džein.
- Tai ko šūkauji?
- Tikrai? Gal netyčia, - išraudo Džein.
Šarlotė pakėlė vieną antakį, keistai pažiūrėjo ir išėjo iš kambario. Vėl atsisėdo ant sofos, pasiėmė knygą ir besiliaidžainčios saulės spinduliuose, krintančiuose pro didelį pusaapvalį langą šviesoje atmetė plaukus į šoną. Raudonai gelsvi saulės spinduliai jos skruostus nuspalvino rausva spalva. Tą akimirką ji atrodė tokia graži, lyg saulės dukra. Moteris vėl pasinėrė į nuostabų, kitokį ir beribį knygos pasaulį, kai staiga vėl šūktelėjo Džein. Šarlotė vėl krūptelėjo ir pyktelėjusi pažiūrėjo Džein kambario pusėn. Džein išėjo iš kambario ir lėtai, kažkam rašydamą žinutę mobiliuoju telefonu, nuėjo į virtuvę. Šarlotė šyptelėjo:
- Su kuo susirašinėji?
Džein greitai atsuko galvą ir droviai pažiūrėjo į Šarlotę. Ji buvo linksma, bet prie savo viršininkės išraudo, ir greitai atsakė:
- Niekuo.
Šarlotė tik nusišypsojo ir vėl nuleido galvą prie knygos. Džein kažką gamino, todėl barškėjo indai. Moteris nebegalėdama susikaupti, pakilo nuo sofos ir atsisėdo prie baro. Tik baras skyrė virtuvę nuo saliono. Šarlotė nužvelgė kambario sienas ir paklausė:
- Manau čia reikėtų kokio nors paveikslo, kaip manai? Man nepatinka kai tokios plikos sienos.
Džein nieko neatsakė, ji turbūt net negirdėjo jos klausimo.Šarlotė žaismingai pažvelgė į ją.
- Ei, apie ką taip susimąstei?
- Ką? – atsisuko Džein.
- Klausiu apie ką taip galvoji? – smalsiai ją nužvelgė Šarlotė.
- Ai...nieko, - kažkodėl susijaudinusi atsakė ji. Jos balsas šiek tiek virpėjo.
Šarlotė nenorėjo kamantinėti Džein, bet jai iš ties buvo smalsu. Pastarosiomis dienomis Džein retai tebūdavo namuose, tad jos matydavosi tik darbe, kur nebuvo nė minutės pasikalbėti ir vėlai vakare. Galbūt jos sekretorė nebuvo tas žmogus su kuo ji norėtų dažnai kalbėtis, bet Džein buvo ganėtai miela, nuoširdi ir naivoka. Nuo pat atvažiavimo į Londoną ši Džein nepriminė tos, kuri buvo Berlyne. Šarlotei tai buvo keista.
- Džein, retai matomės...
- Kaip tai retai?
- Noriu pasakyti, kad darbe tave lakstančią su popieriais tik ir tematau. O ką veiki kitu laiku? – bandė kuo taktiškiau paklausti Šarlotė.
- Grožiuosi šiuo miestu, - po trumpos pauzės atsakė Džein.
- Tik jau ne kasdien! Na gerai, nesvarbu. Kaip manai gal galėtume šiandien ištrukti iš keturių sienų aplinkos ir nueiti kur nors pavakarieniauti?
- Bet aš jau pradėjau virti ryžius ir...
- Nesvarbu, suvalgysim rytoj, - tikino ją moteris.
Tačiau Džein neparodė jokio entuziasmo. Šarlotė šiek tiek nuleido galvą galvodama kur ji galėtų nueiti, bet be kompanijos jai atsibodo svečiuotis kavinėse ir restoranuose. Džein, matyt, pamanė, kad Šarlotė nusiminė ir greitai pasakė:
- Žinoma, galime kur nors nueiti.
Šarlotė keistai klestelėjo rankomis ir tarė:
- Ne. Pagalvojau, kad bent vieną vakarą pavakarieniausiu namie.
- Tikrai?
- Taip, - atsakė ji ir nuėjo vėl prie sofos, prisiminusi, kad ant staliuko liko neišgerta kava. Ji, žinoma, jau buvo atšalusi, tad Šarlotė jos paragavusi susiraukė. Tai pamačius Džein pasisiūlė išvirti dar kavos, bet moteris nenorėjo apsunkinti jos. Po penkių minučių vėl atsisėdo su karštos kavos puodeliu prie baro.
- Ach, Džein, pamiršau įsidėti cukraus, gal galėtum paduoti?
Džein padavė cukrinę. Šarlotei vis dar knetėjo išsiaiškinti ką tokio veikia jos sekretorė, kad taip dažnai nebuna namuose. Tai buvo tiesiog vaikiškas smalsumas, kurio ji nesugebėjo išgyvendinti nuo pat vaikystės. Šarlotė atsargiai paklausė:
- Kaip manai, gal galėtume rytoj paieškoti kokio paveikslo šiom sienom papuošt?
- Nemanau, kad verta. Juk mes čia busime neilgai.
- Žinau, bet po to galėsim parsivežt į Vokietiją. Mane tiesiog erzina tokios plikos sienos, - vėl nužvelgdama kambarį pasakė ji.
- Juk ten kabo vienas paveikslas, - mostelėjo Džein ranka.
- Bet gi jis baisus. Tai gal rytoj paieškotume kokio nors labiau tinkamo?
- Jūs eikite viena, aš visai neturiu skonio, - atrodo nejaukiai pasijautė Džein.
- Palaikysi man draugiją. Noriu nupirkti tokį, kuris nerėžtų tau akių, - šypsojosi jai Šalotė.
- Neabejoju, kad taip ir bus.
- Na gi, eime su manimi, - ragino ji.
- Aš negaliu, einu..., - staiga ji nutilo, supratusi jog išplepėjo per daug.
- Kur? – nekantriai, net pasvirdama į priekį paklausė moteris.
Džein suprato, kad šį kart neišsisuks. Ji atsiduso:
- Aš užsirašiau į šokių pamokas.
Šarlotė akimirka sustingo, ji negalėjo įsivazduoti Džein šokiančios. Tačiau kitą akimirką ji suprato, kaip tai šaunu. Pagaliau Džein išmoks atsipalaiduoti ir išsilaisvinti nuo gniaužtų, kurie ją laiko, kai ji būna buryje žmonių. Dar kitą akimirką ji taip pat pajuto nenumaldomą norą taip pat eiti mokytis šokti.
- Kokie šokiai? – paklausė ji.
- Sportiniai ir Lotynų Amerikos, - nedrąsiai, nuleisdama akis atsakė Džein.
- Tai puiku! Aš labai džiaugiuosi, kad tu eini šokti. Atsimenu, kad kažkadą man sakei, jog norėtum, bet nedrįsti. Šaunu, kad pagaliau išdrįsai.
- Tai iš ties puiku, - pagirta ir padrąsinta atsakė Džein. Jūs taip mėgstate šokti, gal irgi norėtumėt eiti?
- Norėčiau, tik nežinau ar man užteks jėgų. Tas darbas čia išsunkia visas jėgas ir jau niekur nesinori eiti, - nevisiškai tiesą pasakė Šarlotė.
- Baikit, netikiu. Jūs visada kuo nors užsiėmusi. Jūs nemėgstate tiesiog sėdėti ir žiūrėti televizorių.
- Na, tikrai aš tai darau retai, - pripažino ji.
- Tai gal norite ateiti pasižiūrėti kaip ten viskas vyksta?
- Žinoma.
- Puiku tada rytoj, - atsakė Džein ir linksma nuėjo į savo kambarį.
Šarlotė taip pat šypsojosi. Šiandien ji pasiekė ko norėjo ir net gi daugiau. Rytoj ji eis į šokių pamoką. Ji net neabejojo, kad jai patiks.