Lesbiečių bendruomenėje - muštynės ir intrigos (87)
Neigiamą visuomenės nuomonę skatina pačių seksualinių mažumų elgesys. dating-site.com
Ginta Gaivenytė
2006-10-03 13:39
“Ką veiki šįvakar? Gal nori nueiti į mergaičių klubą?“, - tokia žinutė penktadienio pavakare atpypsėjo į mano telefoną. Rašė mano pažįstama Viktorija (vardas pakeistas), kurią žinojau esant homoseksualę. „Klausyk, brangioji, bet, tikiuosi, tu manęs neviliosi. Mane labiau traukia prie vyrų“, - paskambinusi išklojau neraminusias mintis. Viktorija nusikvatojo. Ji pareiškė jau radusi savo meilę ir kviečianti mane todėl, jog jos moteris išvažiavo į kaimą pas giminaičius.
Taip aš patekau į vieną sostinės klubą, kuriame savaitgaliais renkasi lesbietės.
Griebė už intymios vietos
Pasiūlymas apsilankyti lesbiečių naktiniame klube, apie kurio egzistavimą Vilniuje nė neįtariau, suintrigavo. Tiesa, iš pradžių buvo šiek tiek nedrąsu – pasirodė, jog pasilinksminimo vieta įsikūrusi sostinės stoties rajone, prostitucija garsėjančioje Sodų gatvėje.
Prie durų budėjusiai moteriai teko užmokėti po dešimt litų ir lesbiečių klubo durys atsivėrė. Masyvūs mediniai stalai, juodai baltomis freskomis, gana abstrakčiai vaizduojančiomis nuogų moterų kūnus, ištapytos sienos, palube vilnijantys cigarečių dūmai – interjeras niekuo nesiskyrė nuo kitų pigiai įrengtų barų. Tačiau susirinkusiųjų veidai buvo kitokie – vos pora vyrų, išvaizda primenančių mergaites ir gausybė moterų, panašių į vyriškos lyties paauglius.
Stačiais mediniais laiptais užlipome į antrąjį aukštą – ten garsiai grojo muzika ir jos ritmu rausvoje prieblandoje judėjo merginos. Viktorija alaus bokalą pastatė ant medinės atbrailos ir nėrė į patį salės vidurį. Ji šoko energingai ir aistringai.
Šiek tiek pašokau ir aš, tačiau įsijausti nepavyko. Gurkšnodama alų, ėmiau plepėti su viena Viktorijos draugių. Tai, jog paaugliškos išvaizdos lieknai moteriai – jau virš trisdešimties ir ji augina tris dukteris, šokiravo. Sukaupusi drąsą, paklausiau, kodėl ji vyrus iškeitė į moteris. „Manęs visai netraukia prie moterų. Štai tu manęs visai netrauki. Mane traukia tik viena moteris“, - ji mostelėjo ranka į savo draugę.
Užsišnekėjusi pražiopsojau tai, kas tuo metu vyko šokių aikštelėje. Išvydau baisiai susinervinusią Viktoriją, dundančią žemyn stačiais laiptais žaibišku greičiu. Puoliau iš paskos, tačiau radau ją tik po keliolikos minučių.
„Įsivaizduoji, viena iš tų vyriškų gyvuliškų mergų priėjo prie manęs iš nugaros ir staiga griebė man už pačios intymiausios vietos. Atsisukau jai ir trenkiau per veidą , tada ji ėmė mane mušti. Nulėkiau pas baro direktorę ir paprašiau, kad mušeiką išmestų, pagrasinau, jog iškviesiu policiją. Direktorė tik tylėjo, o greta jos stovinti mergina man šaltai pasakė – tu visai neseniai mūsų bendruomenėje ir dar daug ko nežinai. Tuo tarpu apsauginė mane pačią pagrasino išmesti iš baro ir niekada nebeįleisti“ - Viktorija apie nutikimą pasakojo vos atgaudama kvapą. Atrodė, jog iš susinervinimo ji tuoj pravirks. – „Normaliame klube tokią agresyvią iškart būtų išmetę lauk. O čia man paaiškino, jog ta merga – senbuvė, tarsi iš aukštesnės už mane kastos. Intrigų čia – ne mažiau kaip „Santa Barbaroje“ . Kaip lesbietės gali iš visuomenės reikalauti tolerancijos, jei pačios diskriminuoja viena kitą“.
Pabėgo nuo vyro
Tąvakar Viktorija atvirai man papasakojo kino filmą primenančią savo meilės istoriją. 27 metų moteris tvirtino anksčiau nė negalvojusi, jog užmegs romaną su moterimi. Pasirodė, jog ji taip pat anksčiau draugavo su vyrais. Netgi buvo ištekėjusi.
Kai Viktorija sutiko būsimąjį vyrą, jai buvo vos aštuoniolika. Po kelerių metų draugystės ištekėjo už jo galvodama, kad myli. „Dvejus metus gyvenau kartu, buvau prisirišusi, atrodė – myliu. Tiesiog jis šimtu procentų atitiko paauglystėje susikurtą vyro idealą. Gražus, stiprus, labai vyriškas, išsilavinęs, rudomis akimis – toks, kokį didžioji dauguma paauglių mergaičių įsivaizduoja kaip savo princą. Atrodė, jog jis idealus, negi už tokio galėjau netekėti“, - pasakojo moteris.
Gyvenimas po vestuvių nebuvo toks rožinis, kokio Viktorija tikėjosi. Moteris norėjo studijuoti universitete, daryti karjerą, o šešeriais metais vyresnis jos sutuoktinis svajojo apie vaikus. Viktorija nuolat girdėjo priekaištus dėl to, jog per daug laiko praleidžia darbe. „Mūsų skyrybos buvo keistos. Vieną dieną supratau, jog reikia bėgti, kol išties dar nesusilaukiau vaikų. Susikroviau daiktus, mečiau darbą ir išvykau į Vilnių“, - moteris aiškino staiga suvokusi, jog pastojusi ji amžinai prisiriš prie nemylimo vyro.
Gyventi sostinėje jai nebuvo lengva – teko dirbti padavėja, kad išgyventų. Nelengva buvo atsispirti ir vyro skambučiams, siūlantiems grįžti atgal. Tačiau Viktorija atsispyrė pagundai. Ji ėmė dirbti vadybininke, susirado draugą. Vis dėlto kažko jai vis tiek trūko. „Vyrai mane traukė, gyvenime viskas buvo gerai. Tačiau dabar suprantu, jog nė su vienu vyriškiu nesiejo tikra meilė“.
Patraukė tyli atsiskyrėlė
Viktorijos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis pernai rudenį, viename draugų vakarėlyje. Susirinkusi kompanija tą vakarą žiūrėjo filmą „Amelija iš Monmartro“ – jausmingą kino kūrinį apie meilę. Po filmo, kaip ir visuose vakarėliuose, visi ėmė šurmuliuoti, gurkšnojo alkoholį. Iš visų išsiskyrė su niekuo nebendraujanti atsiskyrėlė, įsikniaubusi į knygą. Tai buvo Rasa.
„Mane patraukė jos paslaptingumas. Aš pleputė ekstravertė, galbūt suintrigavo tai, jog ji - visiška mano priešingybė. Tokia berniukiškai moteriška, tyli“, - Viktorija prisiminė pajutusi didžiulį norą užkalbinti atsiskyrėlę. Priėjusi paklausė, ką Rasa skaito.
„Ji dėbtelėjo į mane ir pareiškė – tau vis tiek bus neįdomu. Tapo net pikta, juk daug skaitau, mėgstu diskutuotit apie knygas“, - bendrauti mėgstanti linksma nutrūktgalvė prisimena, jog pokalbį megzti buvo labai sunku. Tačiau užsispyrusi nepasidavė ir traukė iš Rasos žodį po žodžio.
„Net nesupratau, kodėl aš su ja taip siekiu bendrauti. Tuo pat metu kilo nedrąsi mintis, kurią iškart nustūmiau į šalį – norėčiau su ja pabandyti tai. Keista – mes net neprisilietėm viena prie kitos“, - vakarėlio pabaigoje Viktorija žūtbūt nusprendė gauti įdomiosios merginos telefoną. Dėl to linksmai pradėjo raginti visus draugus tarpusavyje apsikeisti telefonų numeriais.
Bijojo prisiliesti prie viena kitos
Praslinko kelios savaitės ir moterys dar kelis kartus susitiko bendruose vakarėliuose. Visų vakarų metu Viktorija stengdavosi kuo daugiau bendrauti su Rasa. Dabar jai pačiai keista dėl to, kaip rodė iniciatyvą - moteris niekuomet pati nebuvo rodžiusi inciatyvos viliodama vyrus. Jai tai atrodė žema – tarsi savęs kaip prekės siūlymas. „Prieiti prie moters buvo lengviau – tai, ko aš noriu, tarsi tvyrojo ore, tačiau visuomet buvo atsitraukimo galimybė. Juk buvo galima tiesiog pasiteisinti, jog ji mane domina tik kaip draugė“.
Viktorija net sau niekaip negalėjo pripažinti savyje atradusi homoseksualių savybių. Ji stebėjosi tuo, kad nuolat galvoja apie vakarėlyje sutiktą moterį. Vėliau sužinojo - Rasa ja taip pat susidomėjo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau tyli mergina stengėsi nuslėpti jausmus. „Kad ir kaip tu nenorėtum, aš apie tave galvoju“, - tokią žinutę Viktorija pasiryžo išsiųsti po pažinties praėjus kelioms savaitėms. Atsakymas, kurį gavo, ją ir nudžiugino, ir įbaugino. Rasa rašė: „Tu taip pat mane kažkuo trauki“. Tą savaitgalį moterys apsikeitė ne viena žinute. Viktorijos tvirtinimu, susirašinėjimas buvo rafinuotas: „Ji man siuntė poetiškas, užšifruotas citatas. Kai kurių nesupratau, jose buvo įpinta prancūziškų arba tarptautinių žodžių. Apsikrovusi žodynais stengiausi suvokti, ką visa tai reiškia“.
Lapkričio pirmoji moterų porai - ypatinga diena. Data, kuri kitiems reiškia mirusiųjų pagerbimo dieną, Viktorijai reiškia meilės pradžią. Tądien Rasą ji pakvietė į savo namus nakvoti. “Buvo baugu. Ji atvirai manęs telefonu paklausė – ar tu tikrai to nori. Man pasidarė aišku, jog ji galvoja tą patį, kaip ir aš. Juk jei aš tave pakviesčiau nakvoti, tu tiesiog pasakytum paprastai -arba taip, arba ne”.
Moterys užsidegė žvakių ir, gurkšnodamos vyną, kalbėjosi. Rasa tuomet Viktorijai prisipažino kartą patyrusi homoseksualų artumą. Tačiau išsikalbėjusios moterys nepuolė bučiuotis, netgi nesilietė rankomis. Neapsikabino netgi sulipusios miegoti į vieną lovą. “Ji man pasakė padauginusi vyno, todėl neišdrįsau jos liesti”, - Viktorija tvirtina visą naktį negalėjusi užmigti ir gulėjusi šalia kitos moters lyg ant adatų.
Pirmąsyk jos prisilietė prie kitos kitą rytą. Prisilietė visiškai nekaltai. Važiuodama troleibusu, Rasa padėjo galvą draugei ant peties. “Man tai buvo didžiausias įvykis. Per kūną nubėgo šiurpuliukai”, - atviravo Viktorija. Tuomet ji nedvejodama išsiskyrė su savo vyru draugu.
Viliojo trys lesbietės
Platoniška meilė tęsėsi ilgai – net pasibučiuoti moterys išdrįso tik po mėnesio. Pripažinti tai, jog traukia tos pačios lyties atstovė, abiem buvo sunku. Religinga Rasa itin išgyveno ir dėl to, jog Bažnyčia tokius jausmus vadina didžiule nuodėme.
“Staiga ji dingo. Nieko nepasakiusi. Neatsiliepdavo į skambučius, dažniausiai neatsakydavo į žinutes. Arba parašydavo: “Tau be manęs bus geriau, aš tavęs neverta”, - draugės staigus dingimas Viktorijai atrodė tragedija. Ji bandė susitvardyti – nusipirko katiną, kad nebūtų tokia vieniša. Įsimylėjėlė negalėjo susikoncentruoti dirbdama, negalėjo valgyti, tik gėrė kavą ir vieną po kitos traukė cigaretes.
Viktorija žinojo Rasos kambario studentų bendrabutyje adresą, tačiau nusprendė neiti kalbėtis akis į akį. Savo meilę moteriai ji reiškė telefono žinutėmis ir per kurjerį siunčiamomis gėlėmis. Vėliau Viktorija sužinojo, jog Rasos kambario draugės jai pavydėjo nuostabaus rūpestingo vaikino.
Nelaimingai įsimylėjėlei ypač sunku buvo ir tai, jog ji niekam negalėjo pasiguosti. Apie homoseksualią trauką ji nebuvo prisipažinusi nė vienam draugui. “Jei palieka vaikinas, visiems gali paverkšlenti. Aš viską išgyventi turėjau viena. Jei būčiau kam nors prisipažinusi, visi būtų puolę ne guosti, o stebėtis mano išgyvenimais”, - vieniša moteris taip norėjo išsikalbėti, jog internete susirado lesbiečių pokalbių forumą.
Bendraudama su netradicinės lytinės orientacijos merginomis ji tikėjosi išsiaiškinti, kas su ja darosi. Po kelių dienų susirašinėjimo internetu lesbietės Viktoriją pakvietė susitikti. Tada moteris pirmąkart nuėjo į lesbiečių klubą.
Viktorijos tvirtinimu, po vakarėlio dvi lesbietės jai pajuto didelę simpatiją iš pirmo žvilgsnio. Po to pradėjo vilioti ir trečia. Vėliau jos ėmė vaikščioti prie Viktorijos namų, prašytis į svečius, netgi šaldavo laukdamos jos prie laiptinės. “Net nesupratau kodėl – gal tą vakarą labai aistringai šokau, gal iš manęs spinduliavo ta nelaiminga meilė. Manimi susidomėjusios merginos buvo simpatiškos išvaizdos, tačiau į jas nė nežiūrėjau”, - Viktorija tvirtina tuomet supratusi, jog myli ne moteris, o tik vieną moterį – Rasą, - “Supratau, jog esu ne lesbietė, o biseksuali. Man visiškai jokio skirtumo, ar mylėti vyrą, ar moterį. Aš myliu ne kūną, o asmenybę”.
Moterų meilę padrąsino kunigas
Viktorijai gyvenimas pradėjo atrodyti beprasmis ir vis dažniau jos galvoje šmėkšteldavo mintis apie savižudybę. Anksčiau religijos nesureikšminusi moteris nusprendė griebtis paskutinio šiaudo – nueiti į bažnyčią, užpirkti mišias ir paprašyti Dievo sugrąžinti mylimają.
Bažnyčios duris Viktorija atvėrė visa sustirusi – tomis vasario dienomis spigino didžiulis šaltis. Prieš išpažintį ji nusprendė tylinčiai mylimajai parašyti žinutę ir pakviesti ją taip pat ateiti. Rasa jai atsakė žiūrinti filmą “Amelija iš Monmartro” ir dėl to neturinti laiko. Viktorijai tapo dar graudžiau, kai prisiminė, jog tą filmą jos kartu žiūrėjo pažinties dieną.
“Išsitraukiau iš piniginės visus pinigus – gal kelis šimtus litų. Galvojau, vis tiek man jų daugiau nebereikės. Atidaviau visą pluoštą kunigui ir paprašiau Rasai skirti mišias. Dvasininkas paklausė, ar ji mirusi. Kai pasakiau, jog gyva, jis pažadėjo prašysiantis jai Dievo pagalbos”, - dabar moteris prisimena, jog per pamaldas ašaros iš jos akių liejosi upeliais.
Mišios ėjo į pabaigą. Viktorija žvilgtelėjo atgal ir pamatė prie durų stovinčią Rasą: “Man tai buvo kaip stebuklas. Juk ištisai maldavau Dievo, kad ją man grąžintų”. Po mišių ji pasiūlė mylimajai kartu prieiti išpažinties. Kunigas nustebo, bet sutiko.
Klausydamasi draugės išpažinties, Viktorija suprato - jų meilę ardo Rasos religiniai įsitikinimai. Moteris dabar ypač dėkinga kunigui, kuris sugebėjo į jų santykius pasižiūrėti ne pagal bažnyčios dogmas. “Jis mano draugei pasakė – žinai, jeigu mano Dievas būtų toks taisyklių rinkinys, aš juo netikėčiau. Dievui geriau meilės kupina širdis negu tuščia ar kupina neapykantos. Tokia meilė – jūsų kryžius”, - nuramintos tokiais žodžiais moterys grįžo nakvoti į vienus namus. Nuo to vakaro jos pradėjo gyventi kartu.
Erzina sekso sureikšminimas
Viktorija vėl pradėjo dirbti, pora išsinuomojo jaukų butuką senamiestyje – rodos, viskas klostėsi laimingai. Tačiau lengva nebuvo. Kai Rasa apie orientaciją prisipažino savo mamai, šią ištiko šokas – ji net nenorėjo dukros išleisti į Vilnių mokytis. Viktorija iki šiol nedrįsta naujienos pranešti savo artimiesiems. “Visą laiką mamai telefonu sakau – kai atvažiuosi, pranešiu tau labai svarbų dalyką. Tačiau kai ji atvyksta, tampa taip baisu. Pradedu išsisukinėti – ai, mama, tai naujų darbų susiradau. Nors miegu su Rasa vienoje lovoje, ji nieko neįtaria – gal todėl, kad matydavo, kaip paauglystėje bendrauju su vaikinais”.
Apie netradicinę meilę sunku buvo ir pranešti draugams. Kai kurie, išgirdę prisipažinimą labai sutriko. Tačiau buvo ir tokių draugių, kurios prisipažino pačios kadaise pasimylėjusios ar pasibučiavusios su moterimis. Viktorija džiaugiasi, jog nė vienas artimas draugas ar draugė jos neatstūmė ir pasistengė priimti tokią, kokia ji yra.
Tačiau darbe savo orientaciją moteris priversta slėpti – ji bijo, jog klientai ją pradėtų varstyti kreivais žvilgsniais. “Pasakyti, jog esu biseksuali – dar didesnė dėmė nei pasakyti, kad esu lesbietė. Žmonės įsivaizduoja, kad biseksualai negali mylėti, jie tik ištvirkauja”, - samprotauja moteris.
Ji įsitikinusi, kad neigiamą visuomenės nuomonę skatina pačių seksualinių mažumų elgesys. Susipažinusi su lesbietėmis, Viktorija pradėjo aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime. Tačiau daug kuo nusivylė.
“Puoliau į tą kultūrą kaip dietos iškankinta moteris puola prie torto. Tačiau greitai jų poelgiai ėmė atrodyti kvaili. Štai interneto forume viena dvidešimtmetė aktyvistė pradėjo dejuoti – oi, kaip blogai, uždraudė gėjų ir lesbiečių paradą. Ji klausė merginų – ar jūs eitumėte, jei toks paradas būtų organizuojamas Vilniuje. Aš jos paklausiau, kokia to parado idėja ir ką juo norima parodyti. Ji man atrėžė – nesikabinėk. Daugumai tie paradai – tiesiog “tūsas”, galimybė susirasti naują partnerę, parėkti, kokie jie diskriminuojami. Visuomenę tas mojavimas plikom subinėm erzina ir tik skatina netoleranciją. Susidaro įspūdis, jog homoseksualai kovoja ne už lygias teises, bet už teisę visur dulkintis”, - Viktoriją ypač erzina, jog seksualinių mažumų atstovai ypatingai sureikšmina seksą. Ji pati tvirtina niekada negalinti mylėtis su žmogumi, su kuriuo nejaučia dvasinio ryšio.
Lesbietės – pačios netolerantiškos
Kitais metais Vilniuje planuojama rengti tarptautinės Gėjų ir lesbiečių asociacijos konferenciją, į kurią suvažiuos netradicinių orientacijų atstovai iš visos Europos Sąjungos. Jau dabar diskutuojama, ar priešiškai homoseksualų atžvilgiu nusiteikę lietuviai, išvydę susirinkusius netradicinės orientacijos atstovus, nepradės smurtauti.
Viktorijos įsitikinimu, visuomenės nuomonę reikėtų keisti visiškai kitaip. Biseksualė mano, jog tai, kas atsitiko jai, gali atsitikti kiekvienam žmogui. Moterį šokiravo sužinoti mokslininkų tyrimų duomenys, jog biseksualūs yra dauguma žmonių – labai nedaugelis yra visiški heteroseksualai arba homoseksualai. “Apie tai ir reikėtų šnekėti. Bet potraukio abiem lytims nenori toleruoti net patys homoseksualai. Štai aš visąlaik jaučiau, jog mane vertina kaip nepatikimą – lesbiečių bendruomenėje didžiausias nusikaltimas palikti merginą dėl vaikino”, - moteris tvirtina nesuprantanti tokio požiūrio.
Iš kitų lesbiečių ji sulaukė nemažai priekaištų. Kai kartą Viktorija pareiškė nenorinti kovoti už lesbiečių teises, nes jos teisių niekas nepažeidžia, buvo išvadinta išdavike. Lesbietės piktinosi ir sužinojusios, jog Viktorija ieško kartu gyvensiančios nuomininkės, kuri nebūtų homoseksuali.
“Visos puolė mane ėsti, kaip aš galiu taip elgtis. Sakiau, palaukit, aš noriu privatumo, puikiai žinau, kiek šitame bobyne verda intrigų ir apkalbų. Aš joms pradėjau aiškinti, kad orientacija yra tik viena iš mūsų savybių. Tas pats būtų, jei visos mes mėgtume žaisti šaškėmis. Tuomet juk neturėčiau priimti nuomininkės šaškininkės, bendrauti ir visais gyvenimo klausimais tartis tik su šaškininkais. Aš save identifikuoju ne kaip lesbietę, o kaip asmenybę”, - Viktorija įsitikinusi, jog netradicinės orientacijos atstovams pirmiau patiems reikėtų išmokti tolerancijos ir tik tuomet jos reikalauti iš kitų.
Incidentas lesbiečių klube išsunkė paskutinius jos kantrybės lašus. Susinervinusi Viktorija pasitarė su keliomis biseksualių merginų poromis, kurias ji juokaudama vadino „elitu“ - nuo kitų klubo lankytojų jos skyrėsi aukštuoju išsilavinimu, moteriška išvaizda ir padaryta karjera. Pasitarimo pabaigoje buvo vieningai nupręsta važiuoti linksmintis ten, kur linksminasi heteroseksualios poros.
„Pažiūrėk į mano drauges, juk jos tikrai kitokios. Jos išsilavinusios, visos myli ne moteris, o vieną konkretų žmogų. Manau, tai ir yra svarbiausia“, - Viktorija patikino niekada daugiau neperžengsianti lesbiečių klubo slenksčio.
----------------------------------------------
http://www.lrytas.lt/?id=11597948371157506381&view=4
