mano kuklus bandymas. 1200m |
vakar kopinejau po Tatru nacionalini parka. bent tokia paguoda gyvenant krokuvoje, kad sitas malonumas kainuoja 2x16 zlotu autobuso bilietams + 3.20 zlotu uz vienkartini iejima i parka :)
|
kaip as tapau diskursu, arba apie knyga |
|
|
Drąsa – kalbėti, aistra – gyventi. Sudarytoja Margarita Jankauskaitė. Vilnius, Lygių galimybių plėtros centras, 2007, 196 p.
„Drąsa – kalbėti, aistra – gyventi“ – tai asmeninių istorijų rinkinys, atveriantis nematomą Lietuvos lesbiečių bendruomenę. Dvidešimt penkios drąsios ir kūrybingos moterys, trokštančios būti savimi, dalijasi savo patirtimi apie gyvenimą Lietuvoje. Šiuos interviu surinko ir asmenines patirtis dokumentavo bei rinkinį sudarė ir išleido Lygių galimybių plėtros centras. Ši knyga apie tai, kaip „būti, mylėti ir išlikti savimi homofobiškoje visuomenėje“, – teigia pratarmėje sudarytojos. Labai svarbu, kad tai ne šiaip knyga apie lesbietes, biseksualus ar transseksualus – žodis suteiktas patiems subjektams. Rinkinys atskleidžia atstumtųjų asmenų patirtis, o jų autentiškas balsas mažina atskirtį jau vien todėl, kad tai nebėra tylintys ir pasyvūs subjektai. Kaip įvade teigia Ieva Dilytė, būti matomam viešajame diskurse yra „esminis ir politinis klausimas“. Šiuo atveju prabilę subjektai, įsileisdami skaitytojus į savo išgyvenimus, pradeda dialogą su heteronormatyvine visuomene ir kvestionuoja primityvias tapatybių sampratas.
Subtilus knygos dizainas ir paprasta, autentiška subjektų kalba įtaigiai veikia skaitytoją, ką jau kalbėti apie politinę tokio rinkinio reikšmę ir savalaikiškumą radikalių homofobijos apraiškų kontekste. Rinkinio visuomeninės svarbos neįmanoma pervertinti. „Drąsa – kalbėti, aistra – gyventi“ yra svarbus įkvėpimo šaltinis ne tik dar neatsivertusiems atstumtiesiems, bet ir socialinių mokslų tyrinėtojams bei XXI amžiaus istorikams.
Atvertusi šią knygą iš pradžių skeptiškai žvelgiau į nedidelius pasakojimų fragmentus. Labiau įprasta matyti vientisus, chronologiškai sugrupuotus interviu. Tačiau logiškai sudėlioti pasakojimų ir intymių atsivėrimų fragmentai yra paveikūs ne tik stilistiškai. Jie destabilizuoja ne tik tipinį linijinį pasakojimo naratyvą, bet ir „universalų“ nūdienos istorijos metanaratyvą. Asmeninės patirtys suskaido dominuojantį heteronormatyvios visuomenės paveikslą sėkmingiau, nei tą padarytų tradicinis istorinis diskursas. Anot Dipesho Chakrabarty, tiek šiandiena, tiek istorija visuomet yra tik fragmentiška, o kiekvienas bandymas pateikti visumą neišvengiamai yra ribotas, tad sąmoningai pasirinktas pasakojimų fragmentiškumas, o ne tikslas aprašyti kitokią bendruomenę, yra didelis šio rinkinio privalumas.
„Drąsa – kalbėti, aistra – gyventi“ paneigia populiarius stereotipus apie vyriškas, lengvai išoriškai atpažįstamas, nekenčiančias vyrų lesbietės. „Mes mylime vyrus, tik nenorime su jais miegoti“, – tvirtina Nora. Panašiai svarsto Nomeda: „Negaliu išskirti vyrų ir moterų, kadangi yra tiek švelnių vyrų, tiek šiurkščių moterų. Kartais moterys sugeba įskaudinti baisiau negu vyrai.“ Moterų pasakojimai kvestionuoja lyčių stereotipus. Jas jaudina moterų įvaizdis spaudoje, moters redukavimas iki reprodukcinės funkcijos. Vienos tvirtina patyrusios diskriminaciją kaip moterys ir pasigenda feminizmo Lietuvoje, kitoms atrodo lyg ir natūralu, kad moteris turi dirbti dvigubai, norėdama pasiekti tą patį, kaip ir vyras.
Akivaizdu, kad pasakotojoms lesbietiška tapatybė yra tik viena iš galimo tapatybių repertuaro. Jos kartu yra moterys, motinos, darbuotojos, studentės, dukros ir Lietuvos pilietės. „Esu moteris – ir lesbietė, ir studentė, ir pilietė“, – taip save apibūdina Nora. Mylinčios, dirbančios, keliaujančios, lipančios karjeros laiptais, liūdinčios atveria mums savo gyvenimus. Jos nesitapatina su aukomis ir neverkšlena.
Atsivėrimo įtampos yra kertinė kiekvienos asmeninės istorijos dalis. „Pamažu grįžau ten, nuo kur ir pradėjau – į tylėjimą“, – sako Aušra, kuriai atvirumas yra „laimių laimė“. Jos nerimauja ne tiek dėl savęs. Šioms moterims užtenka stiprybės kalbėti ir atsilaikyti. Jos labiau jaudinasi dėl savo artimųjų – vaikų, tėvų, senelių asmeninių gyvenimų, nes jiems reikia gyventi homofobiškoje visuomenėje. Didžiosios daugumos draugai žino apie homoseksualumą. Tylint galima išvengti diskriminacijos, nes kitaip tektų sumokėti labai didelę, nepakeliamą kainą už viešą atvirumą. Atsivėrusios lesbietės geriausiu atveju gali būti atviros tik privačioje erdvėje, tuo tarpu viešumoje yra priverstos žaisti pagal heteronormatyvios visuomenės reikalavimus ir neperžengti dominuojančių elgesio normų.
|
I. Bernotaitės nuotr. |
Asmeninės patirtys atskleidžia įtampas tarp laisvų subjektų ir disciplinuotos, represyvinės visuomenės. Tokios istorijos, pasak amerikiečių antropologės Elizabeth Povinelli, apnuogina demokratinėmis save laikančias visuomenes, visapusiškai skatinančias asmens laisvę ir raišką, bet kartu represuojančias tai, kas netelpa į heteronormatyvinius rėmus. Šis paradoksas yra giliai persmelkęs modernaus gyvenimo struktūras. Lietuvoje tai itin akivaizdu – pirmiausia todėl, kad ilgą laiką daugelis saviraiškos bei tapatybės tipų buvo represuotos. Liberalios demokratijos paradoksas dar yra ganėtinai naujas ir jam stinga intelektualios refleksijos. Tikėjimo, judėjimo, žodžio laisvės tik iš dalies palietė intymias praktikas ir seksualines tapatybes.
Pasakotojos mini aplinkinių norą „pagydyti“, suformuoti heteronormatyvinį subjektą. „Normalumo“ konstruktas įvairiais aspektais iškyla pasakotojų naratyvuose. „Kas yra tas „kaip turi būti“?“, – klausia Laura. „Normalios“ vaikystės fragmentai dominuoja daugelyje pasakojimų, trindami ribas tarp įsivaizduojamų deviacijų. Dalis pasakotojų bandė tapti „normaliomis“, slopindamos save bei įgyvendindamos tradicinės šeimos projektus.
Asmeninės istorijos fiksuoja, kaip meilė, seksualumas, intymumas sutampa su dominuojančiais galios diskursais. Rinkinyje esančios istorijos suaižo binarinę „kito“ ir „savęs“ atskirtį. Jos atskleidžia sudėtingą socialinių santykių tinklą, parodo, kaip intymios praktikos susijusios su politine ekonomija, giminės, šeimos, vertybinėmis sistemomis. Viena vertus, asmeninės istorijos, ilgos tylos, komplikuoti atsivėrimai parodo, kaip heteroseksualios disciplinos visuomenėje paklusimas gali būti suvokiamas kaip laisvė. Kita vertus, šios istorijos liudija išgyvenimo bei pasipriešinimo strategijas gyvenant visuomenėje, kur dominuoja intymios heteroseksualios poros. Atsivėrimo įtampos, įtarūs žvilgsniai, homofobiški komentarai – tai tik dalis to, ką tenka išgyventi šioms drąsioms moterims. „Bet kokias normas iškelti aukščiau gyvenimo yra šiek tiek pavojinga“, – mąsto Laura. Šiame kontekste homoseksualių subjektų kalbėjimas yra vertinga etiškos laisvės praktikos išraiška. Kitaip tariant, pasakotojų refleksijos yra sąmoningos – tai jautriai apmąstytų asmeninių ir visuomeninių santykių rezultatas.
Antropologiškai įdomu, kad istorijų subjektai priklauso daugmaž vienai kartai, nėra vyresnių nei trisdešimt penkerių metų pasakotojų. Lieka neaišku, ar į lesbiečių bendruomenę susibūrė daugiausia jaunesnės kartos moterys, ar tiesiog tik jos sutiko duoti interviu. Vis dėlto svarbiausia, kad jaunoji karta yra drąsesnė ir socialesnė. Tai labai iškalbingas faktas, suteikiantis vilčių ir, tikiuosi, signalizuojantis apie bręstančius pokyčius, naujas socialinio gyvenimo konfigūracijas, kurių dar nepajėgia perskaityti politikos isteblišmentas. Kartos konstruktas yra įdomus riboženklis – gal iš tiesų verta pradėti periodizuoti istoriją kartomis, o ne remiantis politiniais įvykiais valstybės gyvenime? „Kita karta bus tolerantiškesnė“, – optimistiškai tikisi Zita. Tikėjimas kita karta labai stiprus ir viltingas, kaip ir pati knyga „Drąsa – kalbėti, aistra – gyventi“.
Rima Praspaliauskienė
http://www.culture.lt/7md/?leid_id=767&kas=straipsnis&st_id=7474#komentarai
2007-09-07
|
vel kunigu ir baskieniu konfederacijai bus bedos.... :D |
|
nu ir dar vienas. |
mano tevai ir brolis slovakijoje.
|
grey's anatomy |
 |
|
|
toks skirtingas nuo ER. sitame seriale atrodo, kad gydytojai vis delto turi laiko kazkada gyventi asmenini gyvenima. stebetina, jie netgi miega namuose savo lovose ir ryte valgo pusrycius, ir stoviniuoja koridoriuose, ir siaip, atrodo, plepa plepa plepa...... nepaisant to, jame yra ir sis tas idomaus. Addison Montgomery (Kate Walsh). keistas jegos, arogancijos ir svelnumo misinys. |
|
kol lietuvoj pliskina saule.... |
krokuvoje lyja jau trecia para. isproteti galima. ir zakopanej lyja. ir beskiduose. nors kalnai ir lietuje grazus ir ramina.
|
kosheen:under fire |
|
Looking out the window It seemed that we were on the youth |
 |
 |
Look into the mirror, what am I? It seemed that we were on the youth |
  |
|
vis toliau, vis giliau |
|
kalbant apie vaikus |
Keturi vaikai – statuso simbolis?
Nūdienos Didžiosios Britanijos brangesnių pašto kodų srityse, viršutinėje viduriniojoje klasėje, kuriamas naujas privalomas statuso simbolis.
Tai ne automobilis, ne tam tikras būsto tipas ar puiki jachta, tačiau kai kas fundamentalesnio ir svarbesnio – vaikas.
Ir ypač ketvirtas vaikas, rašo „The Times“. Šios tendencijos apraiškų galime matyti turtingiausiose ir galingiausiose planetos šeimose – Blairų, Alo Gore‘o šeimoje, Jaggerių, Brado Pitto ir Angelinos Jolie šeimynėlėje. Prancūzų socialistų lyderė Segolene Royal turi keturis vaikus. Rusų milijardierius Romanas Abramovičius turi penkis.
Daugybėje kitų superturtingų ir pasiturinčių finansininkų ar fondų valdytojų šeimose keturi vaikai tampa minimaliu reikalavimu. Kodėl? Nejaugi užimant atsakingą padėtį visuomenėje gyvenimas ir taip nėra varginantis? Kam jį dar apsunkinti keliantis penktą ryto keisti vystyklams ir kasdien išskalbti krūvas drabužių.
Atsakymas paprastas – keturi vaikai yra galutinis sėkmės įrodymas. Skalbiniai nėra svarbūs. Atlikti daugumą vaikų priežiūros darbų gali kvalifikuotos auklės, o ir patys tėvai neretai ryžtasi su sunkumais susitvarkyti patys. Tony Blairas tikriausiai buvo pasinėręs į užsienio politikos problemų sprendimą, kai gimė kūdikėlis Leo. Tačiau jis iš principo keldavosi naktį pamaitinti savo sūnelio.
Nors ir daug pastangų reikalaujanti vaikų priežiūra tėveliams suteikia pasididžiavimo savimi. Keturis vaikus turintys vyrai mano, kad sau ir kitiems įrodo turintys pakankamai ištvermės ir gebėjimų šalia karjeros dar ir rūpintis keletu atžalų. Dirbančios moterys pradeda manyti, kokios nuostabios jos iš tikro yra, kad išgali būti keturių vaikų mamomis. Nedirbančios motinos mano panašiai.
Auginant keturis vaikus reikia didžiulio namo, be to, norint nuvežti juos į mokyklą prireiks tikrai didelio automobilio. Jei abu tėvai dirba, vaikais pasirūpinti turės itin gerai apmokytos auklės. Galiausiai vaikų išlaikymas pareikalaus nemažai papildomų išlaidų. Tai darviniška asmens fizinės, protinės ir socialinės viršenybės išraiška.
Keturių 13, 11, 9 ir 4 metų amžiaus vaikų mama Andrea Hey:
Prižiūrėti tris vaikus, jaunesnius nei ketverių metų, buvo itin sunkus darbas, tačiau blogiausia jau buvo praeityje. Prieš penkerius metus, kai mano trečias vaikas turėjo pradėti lankyti pirmąją klasę, supratau, kad, kaip sako mano motina, turiu „daugiau vaikų, nei būtina“.
„Kaip protingai pasielgei, kad viską atlikai taip greitai, – sakė kiekvienas po mano trečiojo gimimo. Iš tiesų pradėjome anksti, o mūsų draugai tik dabar pradėjo gimdyti savo atžalas. Pasijutau kaip perekšlė ir kažkiek nuo jų nutolau.
Dabartinę padėtį nulėmė ir gilesnės priežastys. Tam tikrame lygyje keturių vaikų idėja tenkino mano tuštybę. Kaip tai įspūdingai rodo mano santuokos „sveikatą“! Juk kokia aš turiu būti kompetentinga, kad galėčiau būti keturių mažylių mama. O jeigu dar ir imčiausi atkurti savo karjerą, tuomet būčiau tikra mama generalinė direktorė.
Iš pradžių mūsų finansinė padėtis buvo puiki, mėgavausi nėštumu. Ketvirtasis turėjo būti vaikas, kurio tėvai jau yra atsipalaidavę, turintys priežiūros patirties, tėvas dėmesingas ir žinantis, ką daryti. Šįkart viskas turėjo būti idealu – bendra veikla, socialinis gyvenimas, stalo manieros. Visa tai, ko teko iš dalies atsisakyti gimus pirmiesiems vaikams. Tačiau vėliau į pasaulį atėjo ketvirtasis kūdikėlis, ir susidūrėme su visai nauju problemų paketu.
Nesupraskite manęs klaidingai. Mes dieviname savo dukrelę. Esame labiau nei laimingi turėdami keturis sveikus vaikus. Tikriausiai visos motinos iš anksto mano, kad visas problemas galima išspręsti. Prieš gimstant vaikui planuojame, kaip darysime tą ar aną. Siūlau gerai pagalvoti motinoms, norinčioms ketvirto vaiko ir neturinčioms pakankamai pinigų nusamdyti auklę.
Galbūt motinos, kaip ir visi kiti senstantys daiktai, turi tam tikrą galiojimo laiką. Gana greitai supratau, kad mano energija labiau praktinėms užduotims buvo gražiai išeikvota trijų su pusės vaikų. Papildoma pusė mane dažnai stumdavo į neviltį.
Pirmaisiais mėnesiais po gimdymo buvau išsekusi. Mano vyras ir katė išvengė išvarymo iš namų, tačiau prisimenu, kaip ištrėmiau šunis į šunidę. Jų skaičius kažkaip turėjo būti sumažintas, nes nebesugebėjau susitvarkyti.
Tipiškas „pirmųjų metų“ scenarijus būdavo toks: veži vyresnius vaikus į mokyklą, o kūdikis rėkia dėl neaiškios priežasties; trečiajam vaikui bloga; antrasis verkšlena, nes padariau jam ne tokį sumuštinį; vyriausioji dukra piktokai pareiškia, kad ir vėl pamiršau jos maudymosi kostiumėlį.
Ir kuo toliau, tuo viskas sudėtingiau. Ketvirtajam vaikui augant ir pamažu susirandant tokių pačių mažylių draugų darosi beveik nebeįmanoma prisiminti kiekvieno šeimos nario socialinio gyvenimo ypatumų. Mano smegenys nebegali atlaikyti dar vienos grupės vardų, veidų ir gimtadienių.
Jaučiuosi išsikvėpusi. Jos trečiasis gimtadienis buvo tarsi sugrįžimas atgal į praeitį. Pripučiamos pilies čežėjimas, įsisiautėjusių mažiukų rėkavimai. Net neįmanoma kalbėti su kitais tėvais. Savaime suprantama, stebėti, kaip augantys vaikai daro vis daugiau suaugusiesiems būdingų dalykų, yra įdomu. Tačiau vėliausias mūsų šeimos padidėjimas sumažino tokio stebėjimo galimybes.
Net ir paprastesni šeimyninio gyvenimo aspektai – kinas, pasivažinėjimas dviračiais – yra neįmanomi dėl mažylės nesugebėjimo tapti visaverte mūsų „gaujos“ nare. Jos kūdikystės ligos visiškai sudarko mano darbotvarkę. Neseniai turėjau rūpintis jos sveikata. Mano vyras buvo paliktas rūpintis vyresniosios dukters disko vakarėliu.
Ir nors trečiasis vaikas džiaugėsi ketvirtojo gimimu, tačiau vyresnieji du demonstruoja nepasitenkinimą. „Tu pažadėjai, kad, kai Freddie bus didesnis, važiuosime slidinėjimo atostogų. O vietoj to turime dar vieną kūdikį“, – skundžiasi vyriausioji duktė.
Be to, teko pirkti didesnį automobilį. Anksčiau buvome finansiškai naivūs ir apie tokias išlaidas negalvojome. O ką jau kalbėti apie drabužius, žaislus ir kitą reikalingą įrangą. Su vyru paskaičiavome, kad ketvirto vaiko auginimas atsieina trečdaliu daugiau nei prižiūrint tris.
Tenka pripažinti, kad keturi vaikai iš tikro yra tam tikras statuso simbolis. Tačiau juos užauginti komfortabiliai gali tik labai turtingi žmonės.
Gyvenimas pamažu palengvėjo, nors dar turėsiu papildomų rūpesčių, kai ketvirtoji rugsėjį pradės lankyti mokyklą. Kaskart pažvelgdama į keturių vaikų motinas išvystų labai panašius žvilgsnius. Atrodo, tarsi būtume kažką pamiršusios. Kojines? Šluostes? Ne. Tai mūsų nuovokumas.
Trijų 13, 12 ir 8 vaikų mama Emma Thompson
Mano antrasis sūnus buvo ramus, sukalbamas vaikas, ir aš jaučiausi tapusi tikra tėvystės eksperte. Tačiau dviejų vaikų mums buvo negana, tad nusprendėme susilaukti dar vieno.
Du vaikai yra pora, o trys jau gauja, ir vienu metu buvo taip „suplonėjusi“ kaip sviesto sluoksnis ant Victorijos Beckham skrudintos duonos.
Ar to mums buvo gana? Mano vyras niekada nenorėjo keturių vaikų; griežtai tam priešinosi. Tuo tarpu mano mama norėjo savo išsimokslinusią dukterį matyti nėščią – vėl ir vėl. Anot jos, motinos širdyje visuomet užtenka vietos dar vienam vaikui. Pažįstu tiek daug moterų – kai kurios jau už menopauzės – kurios gailisi turėjusios per mažai vaikų.
Jeigu visi jūsų vaikai vienos lyties, tuomet galimybė susilaukti dar vieno yra ypač viliojanti. Kol mano sūnūs šią vasarą poilsiavo Kornvalyje, ilgesingai mąsčiau apie mano draugės Amy jauniausią vaiką. Su smėlėtomis kelnaitėmis, kibirėliu ir kastuvėliu ji būtų puikiai papildžiusi mūsų vyrišką šeimą.
Tačiau blaivų mąstymą atstatė pati Amy: „Neturėdama galimybės linksminti keturiųs skirtingo amžiaus vaikų ištoblinau laikraščio skaitymo, kai mielieji mažyliai siautėja mano gyvenimo svajonių griuvėsiuose, meną.“
Vaikų logistika yra kur kas sudėtingesnė nei vadovavimas svarbiai kompanijai, nors motinos statusas mažesnis nei generalinės direktorės. Plaukioti ir žaisti vandenyje visuomet smagu, tačiau į baseiną neįsileis, jeigu trims tavo vaikams mažiau nei aštuoneri metai. O kuo vyresnis jūsų vyriausias vaikas, tuo mažiau galimybių pradėti ilsėtis jau septintą vakaro.
Būtina suvokti savo ribas. Vietoj ketvirto vaiko mes įsigijome šunį. Jis visas putlus ir mielas, o kai man pabosta jo inkštimas, galiu jį uždaryti į narvą ir užsiimti savo reikalais.
Įsivaizduoju, kas mano senatvėje sūnų meilė nukryps kitur. Tuo tarpu draugei Amy jos dvi dukros padės išsirinkti naują paltą.
Galbūt ne per vėlu vis dėlto susilaukti dar vieno... Galima racionalizuoti, kad tai ne itin gera mintis, tačiau tai visai neracionali teritorija. Durys užsidarinėja po stiprios patirties, ir vis dar kažkaip labai gundo idėja grįžti atgal ir jas atverti.
(cia taip Zebra sako http://www.zebra.lt/naujienos/ivairenybes/101146)
|
prarasta laika begaudant. |
kartais smagu sedeti uz vairo. kad ir zaislineje masinkoje :)
|
|
kokioj idomioj saly ir kaip idomu gyventi. |
|
Без заголовка |
|
Без заголовка |
all fortresses go down in the night.
|
|
