Jis guli pasisukęs veidu į mane, žvelgiu į jo mėlynas mėlynas akis - toks mėlis tebūna tik, kai jūra su dangum susilieja : nepaprastai gilu, miela ir švelnu... Žvelgiu į tas gražias akis ir matau save visai kitokią: ramią, labai švelnią, nepaprastai laimingą, nesuvaržytą ir galbūt šiek tiek vaikišką... Man patinka... Taip, man patinka tiesiog taip gulėti ir žiūrėti jam į akis, nieko neveikti, nieko nekalbėti... Ir tyla visai neslegia, ji maloni. Ta tyla tarsi užliuliuoja mus ir mes galim apsimesti, jog esam viena nedaloma butybė: viena siela, viena širdis ir vienas kūnas... Malonu...
Dar maloniau, kai jis prisislenka visai šalia ir ima savo kvėpavimu glostyti man kaklą.Neatsispiriu ir, stipriai apsikabinusi jį, susisuku į kamuoliuką...
- Tu, kaip maža katytė, ieškanti šilumos ir meilės ,- ir prisiglaudęs, pabučiuoja mano skruostą...
Negaliu jam atsisipirti ir jis tai žino...
Jis tiesiog nuostabus... Tik neužmiršk, tik nepamiršk kvėpuoti, kai taip neapsakomai gera širdy...