Adriana su Džo sėdėjo prie lovos ant grindų ir valgė braškes su grietinėle. Teisingiau braškes valgė Adriana, Džo žiūrėjo į ją. Ji buvo, net gi labai graži, tačiau tai daugiau buvo seksualumas. Ji atrodė kaip barbė iš vitrinos, ji neturėjo vidinio žavesio, kuris spinduliuotų. Su ja labai malonu ir smagu, tačiau kai taip jie sėdėjo Džo pamatė ir šį Adrianos trūkumą. Bet ar reikia meilužėm to vidinio grožio? Galbūt joms reikia jį užgniaužti, nes vyrai su jomis turi patirti malonumą ką jos bedarytų? Žinoma, tik tada jei meilužė nepretenduoja tapti kuom nors daugiau. Adrianos žvilganti plaukų sruoga švelniai nuslydo pečiu, kai ji pasilenkė paimti braškę. Džo užkišo ją moteriai už ausies. Adriana pažvelgė į jį ir nusišypsojo, tada švelniai pabučiavo ir toliau valgė braškes. Staiga ji pakilo ir nuėjo į kitą kambarį. Džo žiūrėjo kaip ji grakščiai it antilopė nueina. Kažkas supypsėjo ir Džo pasisuko, ieškodamas garso šaltinio. Ant spintelės šalia lovos gulėjo mobilusis telefonas. Į kambarį sugrįžo rudaplaukė ir pasiėmusį telefoną ėmė skaityti žinutę. Jos veide pasirodė šypsena, ji sukikeno ir baigusi skaityti žinutę ji griuvo ant lovos besijuokdama ir švelniai atsidusdama. Tuo momentu jos jausmai buvo nuoširdus ir ji atrodė, kaip niekad žavi. Džo paklausė:
- Kas tokio juokingo?
Adriana, vis dar besijuokdama, atsakė:
- Tik linksma žinutė.
Tačiau jos akys valiūkiškai žybtelėjo.
- Na, žinoma, - pasakė Džo ir pačiupo jos telefoną.
- Ne! – suriko Adriana, puldama prie jo.
Jie trumpai susigrumė ant grindų dėl telefono. Tačiau Adriana turėjo gerą ginklą – ilgus nagus. Tad linksmai besijuokdama ji atsistojo ir iškėlė savo trofėjų. Pašaipiai šyptelėjus jam, vėl nukeliavo į kitą kambarį. O Džo sušuko pavymiui:
- Ar turi ką slėpti?
- Nuo tavęs..., - sustojus tarpduryje atsisuko ji – Žinoma.
Kai moteris pradingo kitame kambaryje, tik tada Džo pats sau šyptelėjo. Manė perpratęs šią moterį, tačiau tokio atsakymo nesitikėjo. Jis užsižiūrėjo į kažkokį fragmentą ant sienos, kai išgirdo balsą:
- Nesisavink manęs.
Džo nustebęs atsisuko. Moteris padavė jam taurę šampano, kitoje rankoje laikė antrąją.
- Nori žinoti kas buvo žinutėje? – sumirksėdama akimis paklausė.
- Nebe taip, kaip pirma, - ramiai atsakė Džo. Noriu žinoti kam šitai?
- Nes žinutėje buvo linksmas, tiesiog juokingas, pasveikinimas. Mes švenčiam.
- Ką? – nustebo jis.
- Mano gimtadienį, - atsakė Adriana, bet jos balse slypėjo nerimas.
- Ei, kodėl nesakei man anksčiau?
Adriana tik nuleido akis, vaidindama nusukaltusiąją ir dabar atgailaujančią. Ji buvo tokia puiki aktorė, kad Džo tik apkabino ir pabučiavo šią mažą katytę. Jie susidaužė šampano taurėmis. Ir jis paklausė:
- Bet vis tiek turėjai man pasakyti. Juk buvome mieste, butum išsirinkus sau dovaną.
- Nereikia man tų dovanų, - atsakė ji.
- Tik jau. Tu labai labai mėgsti dovanas, - nusišypsodamas jai atskė jis.
Adriana tik linktelėjo galva.
- Kitą kartą tu man ką nors padovanosi, - prisiglausdama atsakė.
Tą vakarą jie praleido kalbėdami apie niekus ir visai nekalbėdami. Po tylos pauzės, Adriana begulėdama pasidėjus galvą ant Džo blauzdų, pasakė:
- Žinai, kodėl aš tau nesakiau iki šiandienos popietės?
Džo tik smalsiai pažvelgė į ją.
- Nes, iki pat dabar nežinau ar nepadariau klaidos.
- Kaip tai suprast?
- Nei vienam iš jūsų aš niekada anksčiau nesakiau kada mano gimtadienis. Nei vienam. Tiesa nelabai kas ir domėjosi.
Džo tik žiūrėjo į ją. Jis nesuprato ar turi jaustis privelegijuotas, ar tai tik dar vienas triukas, kad jis pasijaustų maloniau. Kas be ko, dėl malonumo jis turėtų su ja ir būti čia, bet šiandien ji buvo ne tokia kaip praeitą kartą. Ji buvo tikresnė. Ar tokia ji mažiau patiko jam? Jis nė pats nežinojo. O ji tylėjo, ir jis tylėjo. Tik po kelių minučių Džo prakalbo:
- Ar turiu manyti esantis pagerbtas?
- Gal, - staigiai atsisėdo Adriana, tą pati padarė ir jis. Aš tave prisileidau arčiau nei bet kurį kitą...
Ji nebaigė sakinio. Tačiau to ir nereikėjo padaryti, Džo ir taip šiek tiek pasijuto nemaloniai.
- Tiesiog, tau tai gali atrodyti juokingai, - nuleisdama akis pasakė ji.
- Ne, - rimtai atsakė Džo. Tik, ar tu nori pasakyti, kad tu mane išskyrei kažkuo iš kitų...tų?
- Taip, - vis dar nežiūrėdama į jį atsakė moteris. Tai jai buvo sunku. Ji niekada nekalbėdavo apie savo jausmus ir mintis su jais. Ji iš vis retai su kuo nors apie tai kalbėdavo. Viskas likdavo joje.
- Kuo? – susidomėjo jis.
- Tu...Tu niekada nekalbi apie savo žmoną. Apie tai kokia ji bjauri ar kokia baisi, ar kažką panašaus, kaip kiti. Tu iš vis nekalbi apie savo šeimą, savo draugus. Atrodo, kad čia tu ateini užsimiršti. Gal tu ir pamiršti. Tu atrodai patikimas, tikiuosi toks ir esi, - tyliai pasakė Adriana, lyg bijodama, lyg rizikuodama.
Džo neatsakė, tik pakėlė jos galvą. Jų akis susitiko ir jis šyptelėjo jai. Jis paglostė jos nugarą ir perbraukė pirštu per skruostą. Tada lėtai atsistojo, apsiavė batus ir tyliai pasakė:
- Turiu eiti.
Jis išėjo užtrenkdamas duris, kiek garsiau nei norėjo. Adriana tik nuleido galvą ir sumurmėjo:
- Žinoma.