Sara lėkė dideliu greičiu keliu. Jos galvoje sukosi visokiausių minčių kratinys. „Kaip viskas panašu“ galvojo ji. Tačiau skyrėsi visa tai vienu esminiu dalyku, ji ne Rebeka ir nėra niekas daugiau Džo, tik draugė. Sandra niekada to nesuprato ir nesupras. Pirmą kartą Sara susimąstė, kad galbūt ir ji to nesuprastų. Tačiau taip elgdamasi Sandra tik žemina save. Jo tokia moteris, kuri pasirodo pačiu netinkamiausiu, nemaloniausiu momentu. Kur Sandra ten Sara neturi ramybės, ten ją varsto šaltas ir pagiežingas žvilgsnis, ten ji jaučiasi nekenčiama. „Vidutinybė“ pagalvojo Sara. Bet ar ji pati nėra tokia? „Na, gal šiek tiek aukščiau“ pamanė ji. Staiga ji pajuto, kaip ant jos griūna liūdesys ją prispausdamas ir neleisdamas prakvėpuoti gaiviu džiaugsmu. Mintys sunkios ir negyvos kaip per migla plaukiojo jos galvoje. Per skruostą nuriedėjo ašara. Moteris staigiu judesiu ją nusišluostė, tačiau akys pasidarė miglotos. „Siaube, kas man?“ pagalvojo ji. „Man jau visko per daug. Vien skausmas ir netektys. Kur tik pasisuku ten pikčiai. Sandra pavydi. Ji akla. Ji nemato, kaip aš kenčiu. Ji nori iš manęs atimti Džo, bet netgi tai aš galiu pateisinti. Nežinia, kaip pati elgčiausi tokioje situacijoje. Tačiau visgi aš jai negaliu atleist už šiandieną. Man, manau mums, buvo taip gera. Tai buvo paguoda, reabilitacija... Ten aš pagaliau bent daliai dienos pabėgau. Bet, bėgti negalima. Negalima...“ Ji sustabdė automobilį, tiesiog nebegalėjo vairuoti toliau. Sara vis kartojo, kad nepasiduotų, bet kartais taip norisi pasiduoti. Šįkart ji negalėjo kitaip - tik pasiduoti. Juodojoje rankinėje, kurios turinys ką tik voliojosi ant pievos suskambo telefonas. Bet Sara nenorėjo atsiliepti, kad ir kas skambintų, net gi jei tai būtų Džimis. O gal tai Džimis? Sara greitai iškratė visus daiktus iš rankinės ir sučiupusi telefoną pažiūrėjo kas skambina. Nepažįstamas numeris. Sara numetė telefoną ant sėdynės ir užsižiūrėjo į tolius. Platus laukai ir slėniai nutvieksti saulės žaliavo ir spindėjo įvairiausiomis spalvomis, kurias tik sugebėjo gamta suteikti gėlėms. Gležnos gėlės, taip lengvai sutrypiamos. Taip, kaip sutrypiami jausmai, svajonės. Tik galingas ir stiprus, nepaisantis kitų ir neieškantis kompromisų gali perlėkti šiuos slėnius. Jos atmintyje iškilo baltas šešėlis. Sara tyliai sušnibždėjo: „galiu juos perbėgti, bet ne viena. Kaip tada...“ Dabar vienai jei per sunku, nors ji žinojo, kad turėtų viena išsikapstyti. Žmogus tik pats vienas, sau ir su savim nugyvena gyvenimą. Tik visi ieško su kuo galėtų jį pasidalinti, kas galėtų paliūdinti, kad iš vis egzistavai. Toks vienišas kiekvienas iš tiesų yra, kad net skaudu žiūrėti į šį pasaulį. Todėl pats nuostabiausias dalykas, jei susiradai tas kas gali būti liudininkas ir draugas ir žmogus, vienintelis ir patikimas. Blogiausia kai nerandama. Tada žmogus pasidaro piktas ir nenorintis, kad kiti būtų laimingi ir patenkinti. Sugriauti lengva, atstatyti sunku, o kurti užvis sunkiausia. Tie žmonės nesugeba kurti. Ne visada jie, žinoma, griauna, kartais netgi kažką pastato. Tačiau tai būna šleiva, kreiva. Kurti gėrį ir išmintį – tai sugeba tik genijus. Tačiau kurti grožį galima visiems. Nes jis toks nevienalytis, įvairiapusis ir artimas kiekvienai gyvasčiai. Sara žvelgė į platumas ir jautėsi tokia menka, bet žinojo, kad kažkur gilumoje ji turi stiprybės, tik reikia, kad kažkas padėtų ją išlaisvinti. Tada ji įveiks šiuos laukus. Vėl suskambo telefonas, vėl nepažįstamas numeris. Sara neištvėrė ir atsiliepė, kai jis vis įkyriai skambėjo. Ją pasiekė vangus balsas. Sara net nesiklausė ką jis sakė, tiesiog nebenorėjo su juo turėti nieko bendro. Tie laikai jau praėjo, kai ji pardavinėjo savo paveikslus toje galerijoje. Sugrįžti ten būtų tolygu vėl gyventi, kaip gyvenus, kai tave spaudžia vis dėl naujo darbo, o tavęs paprasčiausiai neaplanko mūzos.
