Jei apie prabangos mokesčius, kurie liečia nekilnojamąjį turtą ir transporto priemones dar galima kažką diskutuoti, tai kalbėti, svarstyti ar dvejoti apie indėlių apmokestinimą tiesiog absurdiška. Nes tokie planai paneigia bet kokią demokratiją ir jos liaupsinamą rinkos ekonomiką. Jie nukreipti prieš savo piliečius, įmones ir bankus, o reiškia – prieš Lietuvos valstybę. Na ar ne paradoksalu? Lietuvos Respublikos Seimas užsimojo prieš savo Valstybę.

Tarybų valdžia, nors nežmoniškai siekė priversti savo piliečius atsižavėti pinigų ar turtų vaikymosi, vis tik iki tokio absurdo nepriėjo. Indėliai Taupomosiose kasose nebuvo apmokestinti niekada. Tiesa, jei pas tave atsirastų itin didelės sumos, galima būdavo tikėtis, kad būsi iškviestas į taip  vadintą OBChSS ir tavo įplaukos bus ištirtos pakankamai nuodugniai, po ko gal bus ir nacionalizuotos.  Tą visi žinojo, todėl tie, kurie valstybinį turtą vogė dideliais kiekiais, pinigų į bankus paprasčiausiai nei nedėjo. Nežinau kokias konkrečiai slaptavietes turėjo tarybiniai milijonieriai, bet tai, šiuo atveju ir nesvarbu. Pagal paskutiniųjų dešimtmečių tautosaką, sakykime, kad tokie žmonės pinigus laikė kojinėse. Dabar, mes turime vis labiau įsivažiuojantį privalomąjį turto deklaravimą, kurio vienintelė paskirtis yra užtikrinti visų mūsų turimų įplaukų ir turto skaidrumą ir švarumą. Aš tikiu, kad ši sistema gal ir prastai veikia arba neveikia visai, tačiau ar tai gali būti stimulu ir toliau vykdant prievartinį deklaravimą, lygiagrečiai imantis tarsi dar ir papildomų svieto lyginimo procesų? Ir šiuo atveju, kai kalbama apie apmokestinimą jau nuo 400 lt., siekiančių metinių palūkanų, ar tai ne grubus žmogaus teisių pažeidimas? Juk tie pinigai, kurie užtikrino palūkanas, jau kartą ir taip solidžiai sumažinti įvairiomis mokesčių formomis. Ir dabar laikoma, kad papildomai uždirbti 33 litai per mėnesį yra prabangos uždarbis?

Kokį signalą siunčia normaliam, taupiam žmogui toks įstatymo punktas? Atsakymas visai paprastas: gyvenk su lyg šia diena. Išleisk viską ką uždirbai! Neruošk perspektyvos sau ir savo vaikams!

Kokią ekonominę prasmę tai suteiks visuomenei? Atsakymas ir vėl lengvai suvokiamas: kiekvienas sąžiningai uždirbantis ir normaliai mąstantis žmogus, kaip anų laikų nedemokratijos sąlygomis ir vėl bus priverstas sukti galvą kaip išvengti naujų Valstybės lupikavimo mokesčių. Dėl to galimai dažnai taps įstatymų pažeidėju, o reiškia nusikalstančiu žmogumi. Dalis tikrai atsiims savo indėlius ir rizikuos juos laikyti namuose. Tuo tarpu judresni ir veiklesni žmonės pinigus ims išvežinėti į užsienio bankus. Ir, bandant nuspėti atsargiųjų maršrutus, galimai savo pinigus patikės Rusijos ar Baltarusijos bankams. Nes labai įmanoma, kad pagal atsirasiančius naujus, Europos Sąjungoje įsigaliosiančius teisinius aktus, ES šalių bankai privalės teikti informaciją Lietuvai apie indėlininkų iš Lietuvos laikomas santaupas. Dalis  piliečių, kurie turės mažas sumas, jas rizikuos užrašinėti ant kitų, savų lėšų neturinčių fizinių asmenų, o tai tikrai ne visada pasiteisins. Prasidės naujos rūšies nusikaltimų banga, kai tik garbės žodžio tvarka patvirtinti sandoriai bus netęsimi, kas iššauks ne tik naują teismų bangą, bet ir nugriaudės įvairiais kriminaliniais nusikaltimais. Pagaliau, būkime atviri, 400 litų palūkanų per metus gi yra niekingai maža suma. Žmonės, norintys susitaupyti savo nuosavam butui [nekalbu jau apie namą], jų bus priversti laukti dar ilgesnį laiką. Ar valstybės vadovai ir jiems artimi sluoksniai gerbia tuos, kurie sunkiai dirba ir taupo savo geresniam gyvenimui?

Pagaliau kaip tai atsilieps bankams? Čia atsakymas taip pat aiškus. Bankai nuo tokio apmokestinimo nukentės gana smarkiai. Visi. Nes, kaip minėjau, tikėtina, kad didelė lėšų dalis iškeliaus į užsienį arba nuguls po lovomis ir kilimėliais. Lietuva, savo nemokšiška ekonomine politika, jau ženkliai sunaikinusi smulkųjį ir vidutinįjį verslą, panašu, pradeda vidutiniųjų bankų ir smulkių kredito unijų griovimą. Tik ar užteks jai tada lėšų apmokėti bankrutavusių kredito įstaigų indėlininkų nuostolius?

Paimkime patį paprasčiausią ekonominį pavyzduką. Atsiverskime šios dienos bankų mokamų palūkanų puslapį tinklapyje bankai.lt ir pažiūrėkime kas ką siūlo. Čia matome, kad labiausiai išsireklamavę stambieji „Sweedbank“ ir SEB bankai siūlo tik atitinkamai 1,7 ir 1,8 % metinių palūkanų. Tuo tarpu smulkiosios, ko gero, sunkiai išgyvenančios, bet kur kas humaniškesnės kredito unijos – „Sostinės kreditas“, „Centrinė taupomoji KU“ ir „Vilniaus KU“, gyventojams už laikomus indėlius siūlo net 4,7-4,8 % metinių  palūkanų. Tai pakankamai skirtingos palūkanos, tačiau… Jei iki šiandiena daugelis turėdavo pakankamai nelengvą galvosūkį: rinktis didesnes palūkanas ir, tarsi rizikuoti, nes tas gerasis bankas gali bankrutuoti [tokia nuomonė gana gaji], o tada, nors valstybė ir pilnai apdraudusi indėlius iki 350000 lt. jie gali būti ilgam prarasti [o nepamirškime, kad didelė žmonių dalis, paskutiniuoju metu vis labiau nepasitiki Valstybės garantijomis] ar pasitenkinti mažesnėmis palūkanomis, save paguodžiant, kad didieji bankai išgyvens kur kas ilgiau, tai dabar tokio galvosūkio tarsi ir nebelieka. Atsakymas aiškus, vis tiek iš manęs bus atimta dalis uždirbtų palūkanų, tai kam man rizikuoti? Eisiu ten, kur mažesnis prieauglis, bet didesnė ramybė. Tiesa, asmeniškai aš niekada negalvoju, kad iš tikro SEB ar Sweedbank bankai turi mažesnę tikimybę bankrutuoti, deja, mane supančių žmonių nuomonės gana akivaizdžiai tokios.

Pabandykime paskaičiuoti… Sakykime, aš turiu susitaupęs 15000 lt. Pasidėjęs juos banke su mokamais 1,7 %, aš per metus uždirbsiu 255 lt. ir nuo šios sumos man nereikės atiduoti valstybei nieko. Dabar, aš dar nesugriautos rinkos ekonomikos pasekoje, galiu rinktis ir Akademinę kredito uniją, kur už tuos pačius 15 tūkstančių po metų  uždirbsiu 480 lt. Tačiau jei palūkanos virš 400 litų bus apmokestinamos 15 %, aš užmiršiu kelią į šią ar kitas, geras palūkanas mokančias unijas ir bankus. Nes nuo 480 lt. atskaičius 15 procentų [72 litus], man liks tik 408 litai. Ir tada man nebeliks stimulo eiti į smulkiuosius bakus: gi dėl 8 litų per metus tikrai nebeapsimoka gaišti laiko net ieškant kas kokias palūkanas moka. Jausimės tarsi sugrįžę į sovietmetį, kur ir kainos ir palūkanos visur buvo vienodos.

Aš, jokio mokslinio laipsnio neturintis, eilinis ekonomistas. Bet numatomų sprendimų absurdiškumą suvokiu labai akivaizdžiai. Manau, tai suvokia ir bet kuris skaičiuoti mokantis žmogus. Tad kyla pagrįstas klausimas, ką gi veikia mūsų valdžia? Netikiu, kad didžioji seimūnų ir Vyriausybės aparato darbuotojų dalis, o tame tarpe ir premjeras A.Kubilius, nesuvoktų tokių paprastų dalykų: vien neapgalvotų įstatymų pataisų projektų paskelbimas pakerta ir taip šlubą piliečių pasitikėjimą savo Valstybe. O be pasitikėjimo kur nueisime? Nejaugi šalies vadovai abejingi Lietuvos ateičiai?

                                                                                      

O čia –>>> jei dar yra noro ką nors paskaityti. Visi vampyrai bijo šviesos

 

Nors Lietuvoje gerai žinomas apžvalgininkas ir politologas Alvydas Medalinskas "Lietuvos žinių" laikraštyje Straipsnyje 

Teisėtvarkos ir teismų kalėdinė dovana Lietuvai

plačiai aprašė prieškalėdinį intervių su STT direktoriumi Žimantu Pacevičium, FNTT direktorium Vitalijum Gailium, generalinio prokuroro pavaduotoju Darium Raulušaičiu ir Vilniaus apygardos teismo pirmininku Artūru Šumsku, mane itin sudomino viena vieta, kur Generalinio prokuroro pavaduotojas išreiškė tokią mintį:

"Aukštesnis prokuroras turi teisę patikrinti bet kurį prokuroro priimtą proceso sprendimą. <...>“

Malonu skaityti šias D.Raulušaičio mintis. Tuo labiau, kad dar šią vasarą, kai lankiausi pas jį priėmime dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Palangos vadovų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atstatant nuosavybę į žemę, jis buvo kitokios nuomonės. Su džiaugsmu savyje dabar manau, kad man pavyko įtikinti Gen. Prokuroro pavaduotoją, jog tikrinti pavaldžius prokurorus yra ne tik aukštesniųjų teisė, bet ir pareiga. Tiesa, tokios mintys man kilo jau grįžus namo, kai po 20 dienų gavau raštą apie pradedamą ikiteisminį tyrimą. :)

Belieka viltis, kad Ž.Pacevičiaus tarnybos Klaipėdos padalinys atliks jiems pavestą darbą tinkamai.

Jau Tarybų Sąjungai smarkiai braškant per siūles, daugelis mūsų, Lietuvos gyventojų, vylėmės artėjančia aušra. Aušra, kuri nušvies mus begaliniu skaidrumu: nebeliks blato ir kyšių, nebebus vagysčių, nes kiekvienas dirbs Tėvynei. Ir dirbs tiek, kiek pajėgs. Ir uždirbs kiek norės.  Tikėjomės, kad esame geresni nei atėjūnai, svajojome apie geruosius Vakarus, apie demokratiją, kuri užtikrins laisvą žmogaus valią gyventi pagal pasirinktą modelį, manėmės, kad tautos vienybė nuo šiol bus pavyzdinė ir ateityje mums nebebaisios jokios okupacijos, nes pasaulis dabar jau kitoks, civilizuotas, apsiskaitęs ir išprusęs. Jau ir iki tol žinojome, kad ten, už mūsų geležinės sienos, daugumoje klesti gėris ir tik dar kur ne kur, trečiojo pasaulio šalyse plyksteli kariniai konfliktai, tačiau jie netrukus nutyla kaip atsitraukiančio perkūno garsai.

Bet gi pamiršę buvome, kad kartais rami naktis, kad ir kokia tamsi ji, gali būti ne tokia gūdi kaip išaušęs apsiblausęs rytas. O tokio, deja, sulaukėme. Nušvitusi padangė parodė, kad aplink nieko panašaus į tas iliuzijas, kurias puoselėjome: nebelikę to grožio aplink mus, visi pavargę ir suirzę, alkani ir nualinti. O ir Vakaruose nebėra tų švyturių, apie kuriuos mums pasakojo tie, kuriems per stebuklą kartais pavykdavo pamatyti pasaulį. Kaip kamparas išgaravo tautos vienybė, ne tik čia, Lietuvoje, bet ir tarpe tų, kurie peršoko Lamanšą, Baltiją ar net Atlantą. Mažai teisių turėję anksčiau, likome visai beteisiai mulkiai ir tik patiems atkakliausiems, rizikuojantiems prarasti paskutinius sveikatos trupinius, retkarčiais pavyksta pasiekti vieną kitą laimėjimą. Tik mulkiais likome ne ta prasme, kad nebeturime nuovokos ir supratimo. Ne. Mulkiais mus pavertė sistema, kurioje atsidūrėme. Mulkiais, nes nuolatos esame mulkinami ir sunkiai begalime suprasti kur tiesa, o kur melas. Pinigas tapo visagaliu valdovu, o jo pagrindiniu talkininku – korupcija. Tiesa, Lietuvoje galima gyventi ir nekorumpuotam, tačiau tik su sąlyga, kad esi itin atsparus šalčiams ir lietums ir turi geležinį skrandį, kuriam pakanka duonos kriaukšlių. Nes stogas virš galvos, padoresnė apranga ir maistas, jau nekalbant apie vaistus ar pramogas tapo nebe kiekvienam įkandami.

Bet melagis būčiau jei teigčiau, kad visiems vienodai blogai. Ne, tam tikra dalis, kurie iš Aukščiausiojo gavo daug dovanų – iškalbą, išvaizdą, gal būt, ir neblogą sveikatą, bet negavo vieno – sąžinės, kurios, jie mano, jiems nei nereikia, gyvena gerai. Jie bet kokia kaina prasibrovė į taip vadinamas aukštumas ir gyvena melo bei demagogijos debesyse. Protingas žmogus neturėtų pavydėti tos jų laimės nutekėjimo, nes ten visi labai panašūs: be skrupulų kandžiojantys vienas kitą, todėl nei vienas negali būti tikras ar ryt netaps kolegų auka. Problema kitame, šios personos turi galią toliau skurdinti tautą. Sekinti tuos, kurie ateidami į šį pasaulį, kaip pamatinę savo vertybę atsinešė moralę, sąžinę ir atjautą savo artimui. Žaidimas ponais gi nuolatos reikalauja dėmesio, tad kad visų akys būtų į juos, tiesiog būtina vėl ir vėl padaryti ką nors šokiruojančio – padidinti ir iki begalybės išplėtoti mokesčius, nuvertinti litą, pakelti produktų kainas. Ponams, suprantama, reikalingi ir pakalikai, prisiplakėliai, vietininkai ir padlaižūnai. O tokių Lietuvoje, deja, netrūksta... Skaitau kartais kokio nors „kylančio“ jaunojo žurnalisto ar mistinio politinio apžvalgininko paistalus ir stebiuosi – na kaip reikėtų vaikščioti gatve, kai jaustum aplinkinių nuolatinius paniekinančius žvilgsnius? Bet gal ir šito supratimo jie neatsinešė į gyvenimą? Ko gero... Jie neretai kaip neišsenkančią vertybę pateikia žodžio laisvę. Sako: „Argi prie sovietų galėjai taip laisvai šnekėti kaip dabar?“ Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Žodžio laisvė yra gerai tada, kai po jų suklūstama. O ką turime šiandiena? Taip, prie sovietų kartais būdavo baisoka pasakoti riebesnį politinį anekdotą, ar žerti kritiką, kad ilgai tenka laukti paskyros automobiliui. Tačiau taip susikurdavome savotišką adrenaliną, nes tai buvo uždraustas vaisius ir visi į jį kreipė dėmesį. O dabartinė žodžio laisvė ar turi vertę? Manau, kad labai nedidelę. Nes dabar išsakyta kritika valdančiųjų ne tik, kad negąsdina, bet gal net juos linksmina. Įsivyravęs atsakomybės nebuvimas vos ne visose valdymo grandyse, niekaip nebegali sukelti didesnio nepatogumo jausmo kritikuojamam. Nes nuo to nei plaukai žyla, nei apetitas kenčia.

Nesvarbu ar gyvenimas vystosi ratu, ar, kaip teigė K.Marksas – spirale ir vis aukštyn, aišku  viena – amžino nieko nėra. Ne amžinos ir tautos negandos. Klausimas tik kiek tai truks ir koks mesijas pagaliau nutrauks vyraujančią anarchiją. Mesijas? Bet ar tikrai būna mesijai? O gal tai būna paprastų paprasčiausiai tik kiek aktyvesnis žmogus, kuris sulaukia reikiamo momento? Momento, kai visa tauta vieną rytą pajunta, kad taip toliau tęstis nebegali. Ir tada, gal jie dar kartą patiki? Patiki tuo, kuris iš tikro visa širdimi atsidavęs bendram reikalui. Ir ima jam reikšti visuotiną palaikymą, o tuo pačiu pradeda deramai ginti savo gyvenimus. Savo, savo vaikų ir anūkų. Savo draugų ir visai iki tol nepažinotų žmonių?

Gyvename sunkų, bet įdomų laikmetį. Vėl girdime braškančias siūles, tik šį kartą jau nebe sovietinės imperijos, o vakarietiškos civilizacijos. Nes ji, regis, ėmė išsigimti. Jei kam būtų įdomi mano nuomonė, manau, kad netreniruojami raumenys atrofuojasi. Nenaudojamos žinios užsimiršta. Nelankomi keliai užželia. Gal gi daugelį metų vykęs šaltasis karas tarp Rytų ir Vakarų vertė abi šalis stengtis, konkuruoti, stiebtis. O dabar, kai nebėra realios konfrontacijos, nebėra dėl ko stengtis? Būtų liūdna jei būčiau teisus šiuo teiginiu. Nes nejaugi tik baimė yra nuolatinis žmogaus deramo elgesio variklis? O juk taip išdidžiai save laikėme Homo Sapiens...

Ilgokai nesusigaudęs ar mes tikrai gyvename TEISINĖJE valstybėje ir jau seniai nesulaukdamas į tai atsakymo nei iš Gerbiamo premjero Andriaus Kubiliaus, nei iš, jo manymu, tai geriau žinančių žemės ūkio specialistų, liaudiškai sakant, likau tartis vienas su veidrodžiu. Ką padarysi, kartais ir tai išeitis.

Šį kartą veidrodėliui uždaviau ne jam įprastą klausimą „kas pasaulyje gražiausias“, o kaip turėtume suprasti patį terminą „teisinė“ valstybė. Ir jis, nors ne tvirtai, bet pasakė, kad tai greičiausiai valstybė, kurioje veikia teismai ir prokuratūros, policija ir advokatūros. O, kad joms būtų lengviau, dar ir įstatymų įvairių prirašyta. Ir, kad ta įvairovė labai svarbi, nes tik esant skirtingoms tų pačių klausimų interpretacijoms, teismai, pagal reikalą gali taikyti vienus ar kitus iš jų.

-          Hmmm, veidrodėli, tai gal tada tai ne teisinė, o teisminė valstybė?  – paklausiau. Bet į šį klausimą jis nebeatsakė. Likau spėlioti pats vienas.

Teisinė ir teisminė – prasmė tarsi labai panaši. Galimai, atkeliavusi iš Vakarų. [Gal būt tai vertėjų klaida?] Ir tai, bent jau iš pirmo žvilgsnio viena kitai neprieštaraujančios sąvokos. Tačiau tik iš pirmo. Jei pabandytumėme  pasigilinti lituanistiniu požiūriu, teisinė valstybė turėtų būti tokia valstybė, kurioje bent jau valdininkai, o ir didžioji dalis visuomenės, vadovaujasi įstatymais. O tais atvejais, kai kyla abejonių dėl vienokio ar kitokio veiksmo atitikimo norminiams aktams, tenka tiesos ieškotis teisme. Ir teismas turėtų būti teisingas ir daugeliu atvejų griežtas tiems, kas teise nesivadovauja. Vardan to, kad kiti žinotų, kad įstatymų ignoravimas neliks nepastebėtas ir už tai lauks nemalonus atpildas.

Kas yra teisminė valstybė tikriausiai nerastume jokiame vadovėlyje. Tačiau nesunku susiprasti, kad tokia etiketė tiktų tik ne itin gerbtinai šaliai. Nes tai reikštų, kad joje niekas įstatymų taip ir nesuvokia, neįsisąmonina. Teisminė valstybė, mano supratimu, tokia valstybė, kurioje begalė klausimų sprendžiami teismuose. Maža to, tai reikštų, kad teismai joje nebaugina nieko. Nes įstatymai nenumato griežtų atpildo formų už jų nesilaikymą. Be to, galima daryti prielaidą, kad teisminės valstybės sąvoka labiau primena loteriją, o ne įstatymo viršenybę, nes gi loterija toks saldus masalas daugeliui lengvatikių.

Tad dabar apžvelkime kokia vis tik ta Lietuva. Ar piliečiai ir, tuo labiau, valdžios institucijos gerbia esamus įstatymus? Ar teismų sprendimų nevykdymas arba neteisingas jų interpretavimas dažnai gręsia realia, dėmesio verta bausme? Pagaliau ar patys teismai visada suinteresuoti, kad bent jau jų sprendimų būtų šventai laikomasi?

Pažvelkime ir kitu kampu. Ar Lietuvoje teismai retas reiškinys, todėl juose bylos sprendžiamos operatyviai, šiek tiek teisine terminologija tariant – per protingą laiką? O jei ne, tai ar analizuojamos to priežastys ir imamasi atitinkamų veiksmų, idant tuo terminus sutrumpinti? Deja, ne. Lietuvoje šiandiena krizė? Gal būt, bent jau taip mes esame įtikinėjami keliant mums mokesčius ar mažinant atlyginimus ir pensijas. Ir esame tikinami, kad tai ne Lietuvos, o pasaulio kaltė. Tebūnie, šis mano straipsnis neturi tikslo gilintis į ekonomikos plonybes. Tačiau Temidės aplinkoje krizės tarsi ir neturėtų būti. Nes Amerikos subankrutavęs bankas čia ne prie ko. Ir bendrai pasaulis ar Europos sąjunga čia neturėtų turėti jokios įtakos. Teismai turėtų dirbti kaip laikrodis operatyviai, o jų sprendimų nevykdymas turėtų būti griežtai baudžiami. Tačiau to nėra. Daugelis bylų nusitęsia iki senaties terminų, o padavus skundą į aukštesnės instancijos teismą gali tekti laukti pradžios ilgiau negu metus laiko. Kodėl? Trūksta etatų? Patalpų? Bet gi visa tai ne iš dangaus. Tikrai ne mažas gimstamumas Lietuvoje apsprendžia teisėjų stygių. Ir abejoju ar trūksta specialistų. O etatų padidinimą išspręsti labai paprasta, tereikia tik noro. Bet gal Lietuva nenori tikro teisingumo ir tada įvairių bylų vilkinimas teikia jai vilčių, kad kažkam pritrūks kantrybės? O kažkam gal ir gyvenimo? Gal… Nežinau.

Bet žinau viena – tokia padėtis niekaip nestumia mūsų šalies teisinės valstybės link. Tikiu, kad kažkada šie klausimai taps prioritetiniais, tačiau kada tai bus? Klausimas, deja, be atsako. O kol kas negaliu savo Tėvynės vadinti Teisine valstybe. Nes savo asmeninėje praktikoje, byloje  dėl Palangos savivaldybės įstatymų nesilaikymo nuosavybės atstatymo klausimu teko bylinėtis porą metų. Vėliau metus laukti Vyriausiojo Administracinio teismo verdikto. O dabar dar 18 mėnesių tenka kovoti dėl šių teismų sprendimų įvykdymo. Jau nekalbant apie tai, kad visa tai tęsiasi net 21 metus. Ir neaišku kada bus viso to pabaiga. Manau, smulkiau apie tai parašysiu sekantį kartą.

Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai. Bet suskambo komiškai [apie mano paklausimo premjerui, kelionę]

          Sveiki. 

Ko gero daugelis mano skaitytojų interneto tyruose, atsimena mano liepos 4 d. atvirą paklausimą LR Vyriausybės vadovui A.Kubiliui.

Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

 Ir nors jame parašiau tik keletą klausimų, kurie, nors ir emocionalūs, premjerui neturėtų būti per sudėtingi, panašu, kad atsakymo iš jo galiu ir nesulaukti. Nes penktadienį iš LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRO PIRMININKO TARNYBOS gavau kopiją [žr. prisegtoje nuotraukoje] rašto Žemės ūkio ministerijai [2011-07-12 Nr. M-1310/33-502], kuriuo panelė Vaiva Bernotaitė, Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjo pavaduotojos Vidos Nagurnaitės vardu, prašo šios ministerijos specialistų pagalbos. Ji prašo „atsakyti į keliamus klausimus pagal kompetenciją“.

Na kas gi čia blogo jei vyriausybės darbuotoja kreipiasi į pavaldžios institucijos kolegas? – gali paklausti kuris nors skaitytojas. Ir tikrai gal būtų visai nieko tokio, nes kompetencija yra kompetencija ir pasidalijimas patirtimi visai normalus dalykas teisinėje visuomenėje. Normalu bus ir jei sulaukusi atsakymo šio departamento darbuotoja apibendrins visas žinias ir pateiks man kvalifikuotą atsakymą. Tik iš praktikos kažkodėl jaučiu, kad viskas klostysis kiek kitaip. Ir, ko gero, solidumą pakeis komiškumas.

  Kažkodėl man atrodo, kad atsakymą man atsiųs jau ne ministro pirmininko tarnybos darbuotoja [ir tuo labiau ne ministras pirmininkas], o kažkas iš Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos veikėjų. Ir va čia aš jau liksiu nepatenkintas, nes labai abejoju ar žemės ūkio specialistų kompetencijoje atsakyti į tokį klausimą kaip „Ar tai, kad Lietuva vadinama Teisine valstybe yra oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?“ Ne mažiau abejotina ar LŽŪM kompetencijoje spręsti apie vyriausybės planus [klausimas - Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?]. Apie klausimą “Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?“, savo nuomonę, suprantama, gali pareikšti ne tik ministerija, bet ir eilinis pilietis, tik jei LŽŪ ministerija net ir norėtų pripažinti, kad tai Vyriausybės kaltė, jie gi to neišdrįstų rašyti, nes tai būtų tarsi savižudybė. Na argi Lietuvoje galima blogai rašyti apie savo valdžią? Veikiausiai tik teoriškai…  Bet ką dabar darysi… Tenka laukti tolimesnės įvykių eigos. O gal gi Vaiva Bernotaitė, sulaukus žemės ūkio specialistų konsultacijų, visa tai apibendrins ir pateiks premjerui A.Kubiliui ir šis brūkštels man atsakymą?

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,
Premjerui Andriui KUBILIUI
Gedimino pr. 11, Vilnius, LT-01103 mptarnyba@lrv.lt

Romualdo MATELIO

ATVIRAS PAREIŠKIMAS – PAKLAUSIMAS
2011 m. liepos 4 d.

Prieš savaitę laiko gavau Kauno m. Žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriame rašoma [cituoju]:
„ Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 36 punktu, bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesni už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nustatyta perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą, šio nutarimo nauja redakcija Kauno mieste numato naujo žemės sklypo dydį ne didesnį kaip 0,1200 ha. “ ir šiuo pagrindu „vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pavedimą dėl Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės patvirtinimo“ nuspręsta mano velionei Mamai Birutei MATELIENEI nebeskirti papildomo žemės sklypo.

Rašto lydraštyje nurodoma, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu skundą dėl protokolu priimto sprendimo per 20 darbo dienų“ galiu paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui.

Situacija, kokia susidarė po šių dokumentų atsiradimo yra tiesiog nesuvokiama. Ji yra absurdiška, įteisinanti neteisingumą ir diskredituojanti Lietuvą kaip teisinę valstybę.

Suprantama, aš pasinaudosiu man nurodyta teise per 20 darbo dienų paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui, skundą. Tačiau jau šiandiena nujaučiu koks bus atsakymas – vadovaujantis jau paminėtais normatyviniais aktais Kauno Žemėtvarkos tarnyba pasielgė teisingai. Ir jie bus formaliai teisūs. Nes šios situacijos akivaizdus kaltininkas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pakeitusi 1998-07-23 d. Vyriausybės nutarimo redakciją.

Be abejo, aš pasinaudosiu ir galimybe kreiptis į Teismą, tačiau ir Teismai vadovaujasi įstatymais, o vyriausybės priimti nutarimai dažniausiai jiems prilyginami. Kita vertus aš paprasčiausiai nežinau kas turi būti atsakovu teisme ir ar, būdamas tik LR pilietis, t.y. fizinis asmuo, turiu teisę duoti į teismą vyriausybės nutarimą. Tačiau galimai turiu, nes jis man daro didelę asmeninę materialinę ir moralinę [neturtinę] žalą. Aš esu įsitikinęs, kad tokio dokumento atsiradimas griauna ne tik mano, bet ir dar daugelio LR piliečių likimus. Vietoje to, kad asmenims, kuriems daugiau nei 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo, neatstatomas teisingumas, kurį nutraukė tarybinė nekilnojamojo turto nacionalizacija ir Valstybė, prisiimdama atsakomybę už ilgą vilkinimą, numatytų jiems papildomas kompensacijas, vienu parašu nubraukiamas bet koks teisingumas. O juk kažkas atgavo didesnius sklypus, nes kita vyriausybė buvo numačiusi, kad didžiuosiuose miestuose bus suteikiami sklypai iki 20 arų. Tai ar Valstybė vienodai teisinga visiems savo žmonėms?

Nemanau, kad net verta kalbėti apie tai, kas, ko gero, bus bandoma teigti Jūsų atsakyme, apie tai, kad valstybė sumokės pinigines kompensacijas. Nes net nebūtina turėti vidurinio mokslo atestatą, kad suvokti, jog piliečiams paskaičiuojamos kompensacijos ir reali, šiuo atveju iš jų pakartotinai nusavinama žemė, savo rinkos verte skiriasi kaip žvirblis nuo gandro.

Žemės kaina Lietuvoje labai nevienoda, tačiau kai kur numatomos kompensacijos nuo rinkos kainos skiriasi iki 200 kartų!!! Taip, ne du ir ne dvidešimt, o du šimtus. Tai ar lietuviai turi valstybę, kuri visiems vienodai teisinga?
 

Gerb. Premjere. Noriu iš Jūsų gauti atsakymus į šiuos klausimus:

– Kokia tvarka aš turiu pradėti siekti teisingumo? Kaip nurodyta mano gautame rašte – pradžioje kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ir skųsti jiems jų pačių veiksmus ar iš karto kreiptis į teismą ir skųsti Vyriausybę?

– Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?

– Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?

– Lietuva vadinama Teisine valstybe. Ar tai oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?

– Ar yra galimybė, kad šis mano raštas bus svarstomas Vyriausybės posėdyje ir bus prieitas teisingas, iki šiol žemės neatgavusiųjų žmonių atžvilgiu, sprendimas ar tokie raštai tėra taip vadinamas garo nuleidimas, o teisingumu Jūsų Vyriausybė nesiruošia domėtis?

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,
Premjerui Andriui KUBILIUI
Gedimino pr. 11, Vilnius, LT-01103 mptarnyba@lrv.lt

Romualdo MATELIO

ATVIRAS PAREIŠKIMAS – PAKLAUSIMAS
2011 m. liepos 4 d.

Prieš savaitę laiko gavau Kauno m. Žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriame rašoma [cituoju]:

„ Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 36 punktu, bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesni už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nustatyta perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą, šio nutarimo nauja redakcija Kauno mieste numato naujo žemės sklypo dydį ne didesnį kaip 0,1200 ha. “ ir šiuo pagrindu „vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pavedimą dėl Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės patvirtinimo“ nuspręsta mano velionei Mamai Birutei MATELIENEI nebeskirti papildomo žemės sklypo.

Rašto lydraštyje nurodoma, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu skundą dėl protokolu priimto sprendimo per 20 darbo dienų“ galiu paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui.

Situacija, kokia susidarė po šių dokumentų atsiradimo yra tiesiog nesuvokiama. Ji yra absurdiška, įteisinanti neteisingumą ir diskredituojanti Lietuvą kaip teisinę valstybę.

Suprantama, aš pasinaudosiu man nurodyta teise per 20 darbo dienų paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui, skundą. Tačiau jau šiandiena nujaučiu koks bus atsakymas – vadovaujantis jau paminėtais normatyviniais aktais Kauno Žemėtvarkos tarnyba pasielgė teisingai. Ir jie bus formaliai teisūs. Nes šios situacijos akivaizdus kaltininkas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pakeitusi 1998-07-23 d. Vyriausybės nutarimo redakciją.
Be abejo, aš pasinaudosiu ir galimybe kreiptis į Teismą, tačiau ir Teismai vadovaujasi įstatymais, o vyriausybės priimti nutarimai dažniausiai jiems prilyginami. Kita vertus aš paprasčiausiai nežinau kas turi būti atsakovu teisme ir ar, būdamas tik LR pilietis, t.y. fizinis asmuo, turiu teisę duoti į teismą vyriausybės nutarimą. Tačiau galimai turiu, nes jis man daro didelę asmeninę materialinę ir moralinę [neturtinę] žalą. Aš esu įsitikinęs, kad tokio dokumento atsiradimas griauna ne tik mano, bet ir dar daugelio LR piliečių likimus. Vietoje to, kad asmenims, kuriems daugiau nei 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo, neatstatomas teisingumas, kurį nutraukė tarybinė nekilnojamojo turto nacionalizacija ir Valstybė, prisiimdama atsakomybę už ilgą vilkinimą, numatytų jiems papildomas kompensacijas, vienu parašu nubraukiamas bet koks teisingumas. O juk kažkas atgavo didesnius sklypus, nes kita vyriausybė buvo numačiusi, kad didžiuosiuose miestuose bus suteikiami sklypai iki 20 arų. Tai ar Valstybė vienodai teisinga visiems savo žmonėms?
Nemanau, kad net verta kalbėti apie tai, kas, ko gero, bus bandoma teigti Jūsų atsakyme, apie tai, kad valstybė sumokės pinigines kompensacijas. Nes net nebūtina turėti vidurinio mokslo atestatą, kad suvokti, jog piliečiams paskaičiuojamos kompensacijos ir reali, šiuo atveju iš jų pakartotinai nusavinama žemė, savo rinkos verte skiriasi kaip žvirblis nuo gandro. Žemės kaina Lietuvoje labai nevienoda, tačiau kai kur numatomos kompensacijos nuo rinkos kainos skiriasi iki 200 kartų!!! Taip, ne du ir ne dvidešimt, o du šimtus. Tai ar lietuviai turi valstybę, kuri visiems vienodai teisinga?

Gerb. Premjere. Noriu iš Jūsų gauti atsakymus į šiuos klausimus:

– Kokia tvarka aš turiu pradėti siekti teisingumo? Kaip nurodyta mano gautame rašte – pradžioje kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ir skųsti jiems jų pačių veiksmus ar iš karto kreiptis į teismą ir skųsti Vyriausybę?

– Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?

– Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?

– Lietuva vadinama Teisine valstybe. Ar tai oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?

– Ar yra galimybė, kad šis mano raštas bus svarstomas Vyriausybės posėdyje ir bus prieitas teisingas, iki šiol žemės neatgavusiųjų žmonių atžvilgiu, sprendimas ar tokie raštai tėra taip vadinamas garo nuleidimas, o teisingumu Jūsų Vyriausybė nesiruošia domėtis?

 

Net sunkiai sergantis garsus šalies advokatas K.Čilinskas mėgino visus sprendimus priimti savarankiškai. Teisininkas labai norėjo, kad tokia jo, jau bejėgio ligonio, nuotrauka būtų paskelbta „Lietuvos ryto” dienraštyje. D.Gudavičiūtės nuotr.

„Iki kokios ribos jūs galite kontroliuoti mano gyvenimą?” – kelios dienos prieš mirtį ištarė Kęstutis Čilinskas ir taip baigė ginčą su artimaisiais, ar jam verta fotografuotis ligoninės lovoje.

Klausimas apie jo gyvenimo kontroliavimą sunkiai sergantį garsų teisininką Santariškių klinikose kankino iki paskutinių dienų. 65 metų K.Čilinskas užgeso vėlų gegužės 20-osios vakarą. Read More

Gerai žinodamas savo teises jau keletą mėnesių nesikeliantis iš lovos teisininkas bandė išlikti laisvas net reanimacijos palatoje. Siekdamas savarankiškai priimti sprendimus ir būti už juos atsakingas advokatas paprašė į ligoninę pakviesti ir „Lietuvos ryto” žurnalistę.

„Štai tau ir istorija”, – tuomet pasakė tik retkarčiais sąmonę atgaunantis ligonis.
Prieš pusmetį advokatas buvo žadėjęs papasakoti istoriją, kurią, jo manymu, verta paskelbti.
Buvo kalbama apie vieną jo ginamąjį. Bet šios istorijos jau niekas nebeišgirs.

                                              Medikus erzino smalsumas

Į Santariškių ligoninę dėl galūnių tinimo paguldytam K.Čilinskui buvo atliktos dvi širdies operacijos, o vėliau atsisakė dirbti anksčiau persodintas inkstas. Teisininkas labai vertino chirurgų darbą, bet atvirai ir aštriai kritikavo kai kuriuos medikų sprendimus, ligonio manymu, labai pabloginusius jo sveikatos būklę.
Velionio draugų teigimu, medikus tiesiog erzino jo smalsumas: jis domėjosi kiekvienais paskirtais vaistais, internete ieškojo tų preparatų šalutinio poveikio arba galimų alternatyvų.

                                                   Vaistus rado atsitiktinai

Prieš dvi savaites K.Čilinsko artimieji nustebo atsitiktinai prie jo lašelinės aptikę tuščią stipraus neuroleptiko haloperidolio buteliuką. Gydytojai patvirtino kasdien leidžiantys teisininkui šį preparatą, nors gydymo lape jis ir nebuvo įrašytas.

Dar didesnę nuostabą artimiesiems sukėlė medikų nenoras apie tai kalbėti telefonu. Bet ir susitikę su ligonio giminėmis gydytojai vengė bet ką paaiškinti.

                                                   Bandė gelbėti draugai

Ketvirtą mėnesį šioje ligoninėje besigydantis K.Čilinskas tuo metu beveik nebeatgaudavo sąmonės, bet trumpam atsibudęs bandydavo paaiškinti, kad nuo vaistų tampa nesavas. Jis griežtai atsisakė ir ligoninės maisto. Išsigandę K.Čilinsko draugai puolė ieškoti, kaip padėti ligoniui.
Sunkiai vydami iš galvos baisiausias mintis, jie net ketino pasikviesti medikų iš užsienio. Sveikas protas reikalavo netikėti, kad Lietuvoje taip gali būti bandoma greičiau atsikratyti nepatogaus ligonio.
„Nebendravimas su ligonio šeima – tai medikų kultūros dalis.
Neturėdami jokios informacijos apie gydymo eigą, buvome priversti ieškoti tokio elgesio paaiškinimų iš kitų šaltinių”,– prisiminė asociacijoje „Jungtinis demokratinis judėjimas” K.Čilinską vadovo poste pakeitęs Vytautas Bakas.

                                                   Neišgirdo paaiškinimų

Gydytojai su šeimos nariais pradėjo kalbėtis tik įsikišus daugybei įtakingų žmonių, tarp jų – ir Seimo narių.

Tačiau artimieji tikino taip ir neišgirdę įtikinamų psichiatrės paaiškinimų, kodėl haloperidolis buvo būtinas K.Čilinskui.
Dar labiau jie išsigando aptikę įrašus apie paskirtas itin dideles šio preparato dozes ir pareikalavo ištirti visas su tuo susijusias aplinkybes.
Dabar jau velionio šeimos nariai teigia netgi išgirdę skyriaus vedėjo atsiprašymą.
„Ne mane vieną iš čia reikėtų traukti”, – pratarė sunkiai kalbantis teisininkas dukteriai Jūratei Jasiūnienei, kai ji pareikalavo, kad medikai nebeduotų ligoniui šio preparato ir leistų jį nuolat slaugyti.
Praėjus kelioms dienoms po šio pokalbio K.Čilinskas buvo kiek atsigavęs.

                                                   Matymas – skirtingas

Daugelio šios istorijos aplinkybių greičiausiai jau nebesužinosime.
Bent keli „Lietuvos ryto” kalbinti medikai aiškino, kad po širdies operacijų kuriam laikui gali sutrikti ligonio psichika, padidėti agresyvumas ir tuomet dažniausiai skiriama haloperidolio.
Tokiais atvejais artimųjų sutikimas nebūtinas.
Tačiau teisininką nuolat lankę šeimos nariai ir draugai tikino nepastebėję nė mažiausių psichikos sutrikimo požymių.
Jie neatmetė, kad daug ko galėjo nepastebėti, bet stebėjosi taip ir neišgirdę įtikinamų argumentų, kodėl K.Čilinskui buvo paskirti būtent šie vaistai.

                                                   Gynė kitą ligonį

Kai šeimos reikalavimu minėti vaistai nebebuvo leidžiami, atsigavęs K.Čilinskas pateikė savą įvykių versiją.
Teisininkas „Lietuvos ryto” žurnalistei pasakojo užstojęs greta gulėjusį ligonį, kuriam, jo nuomone, buvo leidžiami netinkami vaistai. Jau keletą mėnesių nesikeliantis iš lovos K.Čilinskas griežtai pareikalavo iš medikų gydyti tą žmogų rūpestingiau ir netrukus buvo pririštas prie lovos.
„Gal jie išsigando, kad pabėgsiu iš ligoninės?” – bandė juokauti negalintis pasikelti iš lovos ligonis.
Jis prisiminė pajutęs, jog po gydytojų suleistų vaistų temsta sąmonė, jis pasikeičia.

                                              Pateko į uždarą ratą?

„Visus ligonius daktarai turėtų žiūrėti vienodai. Nemanau, kad kam nors turi būti teikiamos privilegijos.
Bet nesuprantu, kodėl gydytojai negalėjo suprantama kalba teikti kasdien informacijos apie ligonio būklę?” – klausė socialinius mokslus studijuojanti K.Čilinsko duktė J.Jasiūnienė.

Išgirdusi tėvo skundus, kad jį medikai pririša prie lovos ir svaigina kažkokiais vaistais, moteris iš pradžių tuo nepatikėjo.
Tačiau duktė itin sunerimo išvydusi ant tėvo rankos sutvarstytą didžiulę plėštinę žaizdą.
Ją perrišusios medicinos seserys sutrikusios tvirtino nežinančios, kaip teisininkas susižeidė. Žaizda galėjo atsirasti vaduojantis iš pančių.
J.Jasiūnienės manymu, jos tėvas galėjo pakliūti į uždarą ratą: matydamas, kas vyksta ligoninėje, jis nuolat protestuodavo.
O protestuojantį ligonį medikai galėjo laikyti kliedinčiu.

                                                Tokie gydytojams nepatinka

Palangoje gyvenanti teisininko sesuo Živilė Barkauskienė tvirtino, kad jos brolis visada stengėsi neapkrauti savo problemomis artimųjų. Jis niekuomet nesiskųsdavo ir apsimesdavo sveikas, nors, kaip aiškėja, laikėsi tik savo valios pastangomis.
Todėl velionio sesuo labai sunerimo dėl istorijos su vaistais. Viena vertus, be reikalo jų niekas neskiria. Kita vertus, jos brolis puikiai žinojo savo teises, o tokie medikams nepatinka.
K.Čilinskas ne kartą yra kritikavęs Lietuvos įstatymus, kurie itin lengvai leidžia asmenį laikyti neveiksniu.
Tai gali būta padaryta net žmogui už akių.
Prieš penkerius metus K.Čilinskui pradėjus domėtis neveiksnaus žmogaus likimu, šis labai greitai buvo paguldytas į ligoninę ir mirė.
Tuomet teisininkas negailėjo karčių žodžių medikams.

Iš pirmų lūpų
Raimundas Sakalauskas
Kauno klinikų Pulmonologijos ir imunologijos klinikos vedėjas

„Po sunkių širdies operacijų ūmios psichozės tikrai neretas dalykas. Tokio tipo vaistų poveikis yra tikrai stiprus. Bet kaip gauti tą ligonio sutikimą, jei jam ūmi psichozė? Kai paciento situacija kritinė, apie jokį jo sutikimą negali būti kalbos.
Taigi jei vaistus paskyrė psichiatras, formaliai viskas padaryta tinkamai.”

Danguolė Survilaitė
Psichiatrė
„Haloperidolis yra vienas geriausių neuroleptikų, kuris tinkamas nuslopinti psichomotorinį sujaudinimą pooperaciniu laikotarpiu. Pastebėta, kad jo šalutinis poveikis kur kas mažesnis nei kitų vaistų.
Haloperidolio paskyrimas nereiškia, kad žmogui prasidėjo psichikos liga.”
Nualpo televizijos studijoje
* Prieš dešimtmetį K.Čilinskui buvo konstatuota klinikinė mirtis televizijos studijoje, iš kurios buvo tiesiogiai transliuojama A.Valinsko ir tuometės Seimo narės N.Oželytės vedama laida „Korida”.
Tuometis Vyriausybės kancleris K.Čilinskas nualpo televizijos žiūrovų akivaizdoje jau septintą laidos minutę, vos spėjęs išdėstyti savo požiūrį į lietuvių ir žydų santykius.
Tada itin didelio žiūrovų dėmesio sulaukusi laida vadinosi „Žydai Lietuvoje. Ar iš tiesų viena tauta gali būti lygesnė?”
Iš karto po šio įvykio buvo paskelbta reklaminė pauzė, o po dviejų minučių laida buvo pratęsta be didesnių komentarų.
K.Čilinską išgelbėjo tarp laidos žiūrovų studijoje buvusi medikė. Ji tiesiogiai transliuojamos laidos dalyvių akivaizdoje gaivino ant grindų parkritusį ligonį.

Greitosios pagalbos automobilis atvažiavo jau laidai pasibaigus. Ligoninėje K.Čilinskui buvo atlikta širdies operacija, įstatytas širdies stimuliatorius.

                                                                  Biografijos datos ir faktai
Kęstutis Čilinskas gimė 1946 m. sausio 8 d. Šiauliuose. Jis baigė teisės studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Nuo 1973 m. iki šiol dirbo advokatu.

K.Čilinskas buvo ne tik garsus advokatas, bet atkaklus žmogaus teisių gynėjas, visuomenės veikėjas, Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas, Jungtinio demokratinio judėjimo steigėjas ir pirmininkas.

K.Čilinskas yra dirbęs Vyriausybės kancleriu, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nariu, Seimo Žmogaus teisių komiteto patarėju.

2007 metų spalį jis buvo išrinktas į Seimą.

K.Čilinskas bus laidojamas pirmadienio popietę Palangoje.

Dalia GUDAVIČIŪTĖ, "Lietyuvos Ryto" korespondentė

Tokie grazus ir prasmingi zodziai yra Tvarkos ir teisingumo partijos himne... O draugu gyvenime gali buti ne tik mogus... Kartais uz drauga galime laikyti ir bendraminciu kolektyva. Tik cia gal kiek netikslu, nes dideliame kolektyve gal nei negali buti visi bendraminciai... Tokia tad izanga perzvelgiant savo partini kelia...
===============================================================
2011 m. sausio 11 diena apsisprendziau. Ir issiunciau Tvarkos ir teisingumo partijos vadovybei toki pareiskima. Viesa pareiskima.

2011 met rinkimai i vietines tarybas Kauno mieste yra akivaizdus ir viesas pavyzdys, parodantis be uzdangos, kad Tvarkos ir teisingumo partija Kaune galutinai issizadejo savo pavadinime deklaruojamu vertybiu, visu pirma – teisingumo. Budamas Kauno skyriaus nariu nuo pat partijos isikurimo, negaliu to nepastebeti ir, tuo labiau, su tuo taikstytis.

Kauno miesto koordinatoriumi jau antra karta tapes Rimas Antanas Rucys paverte visus Kauno skyrius tarsi savo privacia imone arba UAB‘u. Akivaizdziausias to irodymas yra rinkimu i Kauno m. taryba saraso sudarymas: sarase pirmu numeriu irasyta jo zmona A.Ruciene. Kiek man teko kalbetis su partijos senbuviais – nei vienas is ju iki pat rinkimu maratono pradzios net nezinojo, kad ji yra musu partijos nare. Nesiimsiu siame pareiskime analizuoti tolimesnio partijos desimtuko, kuriame taip pat mazdaug puse zmoniu, kurie jei siandien ir partijos nariai, tai istojo tik pastaruoju metu, taciau akivaizdu, kad koordinatorius nusprende, jog mums artimesnis rinkejas, kuris balsuos uz dideli kapitala, o ne uz teisinguma ir tvarka Kauno mieste. Tik stebina tai, kad sarase atrodo yra ne tik ne partijos nariu, bet net galimai kitu partiju atstovu. Tuo tarpu daugelis senbuviu, kurie nuo pat partijos Tvarka ir teisingumas isikurimo, R.Rucio valia nustumti i saraso gala. To – viesa paslaptis – reikejo tik vienu tikslu – sudaryti visuomenei ispudi, kad Kauno skyrius didelis ir galingas.

Man suteikta 51 vieta siame sarase yra tik dalis viesos koordinatoriaus ironijos, su kuria nesu numates taikstytis. Nes Kauno skyriuje, o, atrodo ir kituose seniai uzmirstas normalus demokratinis procesas – vidinis nariu reitingavimas, kas yra buves anksciau ir vyksta siandiena normaliai demokratijos principus ispazistanciose partijose. Jei toks butu vykes, as neabejoju, kad jau vien todel, jog per visa 9 metu istorija buvau ir skyriaus pirmininku, ir partijos Kontroles, veliau Drausmes komisiju nariu, apie 8 metus neatlygintinai moderavau partijos internetini foruma ir visa laika aktyviai propagavau TT idejas, mano vieta sarase butu zenkliai aukstesne. Kita vertus, budamas realistu ir zinodamas kaunieciu daugumos nuostatas musu partijos atzvilgiu, as netvirtinu, kad si ssraso vieta man uzkerta kelia tapti miesto tarybos nariu. Ne. Pagaliau i sia pareigybe niekada ir neziurejau, kaip i kazkoki asmenini posta, nes tai sunkus darbo baras ir i ji turi patekti tie, kuriais pasitiki rinkejai. Esminiu momentu cia yra tai, kad iki siol atviru zvilgsniu as galejau zvelgti savo draugams ir pazistamiems i akis ir tvirtinti pagal sazine, kad pas mus tie zmones, kurie vedini ne asmeniniu interesu. Dabar, susikloscius tokiai situacijai, as turesiu raudonuoti pries juos visus. Nes bet kuris man teisingai gales sakyti – „va koks teisingumas pas jus“.

Asmeniskai visada tikejes Jumis ir Jumyse mates saziningumo simboli, siandiena turiu pripazinti, kad ir sis mano tikejimas smarkiai susvyraves. 2010 m. gruodzio 22 d. Vilniuje, partijos bstineje vykusiame Valdybos posedyje as trumpai informavau apie besiklostancia nenormalia situacija sudarant sarasus Kaune ir iteikiau Jums rastiska pareiskima. Nuo to laiko praejo daugiau nei 1,5 menesio, taciau Jus nesiteikete i ji atsakyti. Ka gi, gal gi tikrai neturite laiko…

Man labai gaila savo partijai suaukotu beveik desimties metu laiko. Ir net ne laiko, o to darbo ir vilciu, kurias sudejau per tuos metus. Tuo labiau vykdydamas savo, – R.Rucio reikalavimu duota isipareigojima kandidatuoti i taryba, siuo pareiskimu as neisstoju is partijos.

Vadovaudamasis Tvarkos ir teisingumo partijos istatu 3.3.7. punktu as viesai pareiskiu, kad sustabdau savo naryste partijoje neterminuotam laikui ir jei padetis partijoje pageres, as i ja galimai sugrisiu. Taciau tuo paciu pareiskiu, kad budams giliai isitikines, kad sudarytas kandidatu sarasas i Kauno miesto taryba yra neteisingas ir neskaidrus, as asmeniskai neagituosiu zmones balsuoti uz sia tvarka sudaryta sarasa, o ji pateiksiu kita tvarka, pagal savo sazine.

_ _ _ _ Romualdas Matelis

Taciau seimo nario R.Rucio savivale nuvyle ne tik mane. Tokiu yra kur kas daugiau. Gi vienas mano kolega mane ir aplenkes buvo. Del praktiskai tos pacios priezasties. Tik as nebuvau laisko turinio mates savo akimis. Vakar gi, “Karsto Komentaro” internetineje svetaineje, komentaru skiltyje atsirado Antano irasas, kuriame perspausdintas J.Aleksandraviciaus taip pat be atsako skundas [cituoju]
Antanas raso:
2011-02-13 – 22:30

Visiskai palaikau Roma Mateli. Kad is partijos Kaune padarytas UAB-as, niekam ne paslaptis. Musu Kalnieciu ataskaitiniame partijos susirinkime lapkricio menesi iskeliau klausima: KAS VADOVAUJA KAUNUI? KODEL NESILAIKOMA PARTIJOS ISTATU, FORMUOJANT KAUNO KORDINACINE TARYBA?
Partijos pirmininko pavaduotojas Mazuronis tylejo. Jonas Aleksandravicius dar anksciau uz Mateli kreipesi i partijos pirminink R. Paksa.
Stai jo laiskas.

Kauno Kalnieciu skyriaus narys
Jonas Aleksandravicius
Kaunas

Prasymas
2010.11.29

Gerbiamas Pirmininke, kadangi iki savivaldybiu rinkim liko nedaug laiko, mano supratimu, Kauno mieste yra samoningai zlugdomi rinkimai.
Likus nepilnai trims menesiams iki savivaldos rinkimu, nera igyvendinta istatu 4.14 str. Tai yra, nera suformuotas pagrindinis organas – Kauno miesto koordinacine taryba. Dabar esantis koordinacines tarybos pirmininkas nera rinktas, neaisku, kiek yra nariu koordinacineje taryboje. Kas tvirtins kandidatu i Kauno miesto savivaldybe eile? Tariamas, dabar esantis pirmininkas? Abejoju, kad tai yra teisiskai teisingai. Mes niekaip negalesime igyvendinti istatu 4.6.6.str. Jei sarasa tvirtins si,tariama, dabar esanti, taryba ar jos pirmininkas, tai mano supratimu toki sarasa galima lengviausiai uzgincyti tiek partijoje, tiek teisinese institucijose. Toks kandidatu sarasas bus negaliojantis. Kas nes atsakomybe uz musu partijos savivaldos rinkimu suzlugdyma? As galvociau, kad si klausima reikia spresti skubos tvarka, tai yra suformuoti koordinacine taryba, isrinkti pirmininka, ji patvirtinti ir sudaryti sarasa kandidatu i savivaldybe.
Mano supratimu, jei mes deklaruojame tvarka ir teisinguma, tai ta pradekime nuo saves, bet nepaveskime ta darba atlikti neteisetai pastatytam vienam zmogui, sujaukti partijos tikslus ir uzdavinius.

Pagarbiai,
Jonas Aleksandravicius

Praejo du su puse menesio, pirmininkas R. Paksas taip nieko neatsake.

Vakar vakare, perskaites si Antano komentara, paskambinau J.Aleksandraviciui paklausti ar tai autentiskas tekstas ir gavau jo patvirtinima, kad taip. Belieka sulaukti rinkimu rezultatu...

Nors Lietuvos ziniasklaida, paskutiniu metu, prisotinta ivairiu sunkiai suvokiamu sensaciju ir akibrokstu, netiketai atsiverusiai Jungtinio demokratinio judejimo smegduobei skyre nepakankamai daug demesio, si pilietine organizacija, per 1,5 savo veiklos metu, manau, nusipelne to, kad joje netiketai prasideje ivykiai butu nuviesti is visu pusiu.
Advokato K.Cilinsko ir policijos profsjungu veikejo V.Bako biciuliu ratas jau yra paskelbes pakankamai daug tendencingai neteisingos informacijos, kuri daznai nepagrista jokiais irodymais, kas analitsikesniam skaitytojui kelia, svelniai tariant, nemazai neaiskumu. Neapeliuodamas i didziaja spauda vis tik jauciu pareiga isdestyti savo matymo kampa bent jau savo asmeniniuose dienorasciuose ir blog‘uose. 0 jei atsiras norinciu paviesinti mano mintis kituose tinklalapiuose, tikiuosi, su jais rasiu bendra kalba.

Nors Jungtinio demokratinio judejimo nariu tapau ne nuo pat jo isisteigimo, suvelavau ne taip jau ir daug. Apie pora menesiu. Tad pilnai pakako laiko, kad galeciau gerai suvokti cia vykusius ir vykstancius reiskinius. Per pusantru metu, bet kuriame kolektyve galima pazinti bent jau didziaja dali zmoniu, permatyti kai kuriu tikslus ir siekius, suvokti charakterius. Arba nors jau priarteti prie to.
Gyvenimas JDJ [toliau – 'Judejimo'] Kauno skyriuje visada buvo labai aktyvus. Nors visu pirma tai salygojo cia susiburusiu zmoniu asmenines savybes, ne maziau svarbios buvo ir savaime gyvenimo padiktuotos aplinkybes: Kaune paskutiniu metu gausu vienas kita keicianciu kraupiu ir neitiketinu ivykiu. Tiek kriminaliniu, tiek pareigybiniu, tiek visuomeninio intereso pazeidimu. Esant tokioms aplinkybems snuduriuoti tikrai nera kada. Deja, bunant tik visuomenine organizacija, daryti tiesiogine itaka valdzios instituciju neteisingiems sprendimams, ne visada lengva. Vis tik demokratijai iprasti metodai – kreipimaisi i auksciausius salies ir miestu tarybu bei kitu valdzios instituciju vadovus, daznai duoda pakankamai pageidautinus poslinkius koreguojant vienus ar kitus sprendimus. Kai to nepakanka, kartais efektyviais tampa ir mini piketai arba gausus mitingai.
Pakankamai darniai pradeje savo kova pries LEO monopolija, skyriai kaskart vis labiau eme pasigesti paramos is taip vadinamo centro. Is Judjimo valdybos ir pirmininko Kestucio Cilinsko. Maza to, keletas jo viesu pareiskimu spaudoje, o konkreciai – piktokas pareikimas pries JE Prezidente del atleisto V.Usacko ir absoliutus JDJ vardu atsiribojimas nuo Garliavos ivykiu, ne tik, kad nemaloniai nestebino Judejimo visuomene, bet ir eme smarkiai kenkti jos geram ivaizdziui. Tiesa, santuresni zmones neskubejo su kaltinimais, bet teko patirti ir pirmuosius kai kuriu visuomenes nariu piktus pareiskimus sio judejimo adresu. Nors neetiska ir keista butu imti revizuoti pirmininko nuomones atskirais gyvenimo klausimais, vis tik, manau, normalu tiketis, kad pirmininkas paaiskins savo rezonansiniu teiginiu motyvus bent jau vadovaujamo kolektyvo nariams. Deja, deja...
Judejimas, nors politika besidomintiems zmonems ir nebuvo labai didele naujiena, vis tik daugeliui tapo patraukliu tuo, kad jame galejo laisvai ir netrukdomai save realizuoti ne tik iki tol neutraliais isbuve pilieciai, bet ir ivairiu partiju nariai. JDJ istatuose ir siandiena yra irasyta nuostata, kad buti JDJ nariais turi teise tiek nepartiniai, tiek bet kurios partijos nariai. O kaip gi kitaip? Juk partijos yra oficialios ir legalios, o JDJ savo istatuose skalbiasi nepolitine organizacija. Tiesa, tai patiko ne visiems. Vienas is judejimo signataru, Algirdas K., elektronineje judejimo erdveje reguliariai kele nepasitenkinima partiniu nariu buvimu, taciau i jo ispuolius mazai kas kreipe demesi, todel jo sumanytas partiniu ir nepartiniu, o tuo paciu skirtingu partiju nariu kirsinimas nesulauke bent kiek rimtesnio kitu nariu demesio – kiekvienas suprato, kad zmogu vertinti reikia ne pagal jo isitikinimus, priklausomuma kurioms nors organizacijoms, tikejima ar kitus visuotinai Konstitucijos reglamentuotus pozymius, o pagal tai, kaip jis elgiasi kitu asmenu ir vykstanciu gyvenimo akibroktu atzvilgiu. Todel realiai neteko girdeti tarppartiniu rietenu. Su gal keliomis isimtimis, kurias veikiau salygojo skirtingi asmenybiu tipai, nei ju priklausomumas skirtingoms partijoms.
Bet tarsi perkunas is giedro dangaus atskriejo pirmininko K.Cilinsko elektroninis laiskas judejimo Google grupeje ir veliau ji palydeje keli jo desiniosios rankos – Vytauto Bako neitikinantys komentarai, kad Judejimas turi atsisveikinti su partijos nariais ir likti tik nepartiniu bendruomene. Ir tai turi vykti tuoj pat, vos uz keliu dienu, t.y. 2010 m. liepos treciaja diena, per saukiama visuotini JDJ susirinkima.
Tokia ivykiu eiga tuoj pat sulauke daugumos JDJ nariu reakcijos. Mano – taip pat. Tapo nesuvokiama, kaip visuomeneje zinomas kaip advokatas, K.Cilinskas gali nesuprasti elementariausiu demokratijos ir teisines valstybes principu. Nors judejime, regis, ivairiu partiju nariu lyginamasis svoris ir labai nedidelis, ivykdzius toki „posuki“ kiekvienas is ju patirtu asmensikai spjuvi i save. Nekalbant jau apie istatyminius ar Konstitucinius pazeidimus. Tegul nors vienas vienintelis zmogus judejime butu partinis, jo nevalia mulkinti ir jam taikyti prievartos mechanizmus. Nes jis atejo cia butent todel, kad ji suzavejo ne tik galimybe dar ir dar karta isreiksti savo protesta ivairiems istatymu ar Konstitucijos pazeidimams musu kasdienybeje, bet ir prisideti prie to, kad partijos tarpusavyje maziau konfliktuotu ir daugiau rupintusi Lietuvos visuomenes gyvenimu. Nes jis gal 1,5 savo gyvenimo metu visa save atidave siai organizacijai ir staiga yra apkaltinamas, kad vykdo kazkokius slaptus savo partijos keslus, kurie griauna Judejima. Tai ne tik neteisinga, bet net ir neturi elementariu logikos pozymiu. Nes pagal iki susirinkimo buvusios valdybos nariu mintis, reiketu manyti, kad jau eile metu politineje padangeje regis absoliuciai nesutaikomos Tvarkos ir teisingumo, Tevynes sajunga-Lietuvos krikscioniu demokratu, Darbo ir kitos partijos is tikro yra vieningas ir sudaro darnu bendra klana... Hmmm, tokiu aukstu fantazijos rodikliu, rodos, dar nepasieke net zinomiausi samokslo teoriju kurejai... Ir laimei, jiems nepritare ne tik tie, kurie priklauso vienai ar kitai partijai [tokiu Judejime yra visai nedidelis nuosimtis], bet ir didele dalis nepartiniu nariu.
Nesipletojant apie liepos treciaja diena Pedagoginiame universitete ivykusi JDJ visuotini suvaziavima, reikia pasakyti, kad Judejimo istatus, kuriuose butu tam tikri ju punktai pakeisti ir po to partiju nariai, tarsi kazkokie menkystos ar nelegaliu organizaciju nariai butu ismesti i „gatve“, pakeisti buvo galima tik tada, jei tam pritartu ne maziau kaip du trecdaliai delegatu. Taciau blaivus protas neuztemde daugelio zmoniu mastymo, todel apytikriai puse dalyviu pasisake prie tokius drastikus veiksmus. Tuo nepatenkinti K.Chilinskas ir senoji JDJ valdyba, su jiems patikejusiais nariais, kaip apie tai buvo pareiske jau is anksto, iskeliavo kitur, i is anksto paruota sale kitoje Vilniaus vietoje ir ten emesi steigti nauja judjima, kuri pavadino Nepartiniu demokratiniu judejimu.
Keistas aklas nusistatymas pries bet kurias politines Lietuvos jegas... Net pries tas, kurios niekada nebuvo pateke i seima ar miestu vietines tarybas. Nors gal ir nekeistas, gal tik reikia daugiau politinio analitiskumo ir versiju tikrai bus surasta. Beje, viena is ju jau sklande gerokai iki siu ivykiu. Jos autoriai teige, kad pirmosios valdybos ir pirmininko slapta uzduotis, buvo surinkti progresyviausias salies jegas ir tokiu budu nuslopinti ju aktyvuma. Kitaip dar vadinama garo nuleidimu. Neturiu teises tvirtinti, kad taip tikrai buvo, taciau jei kada nors paaisketu, kad tai tiesa, po paskutiniu dienu ivykiu as jau ir nebenustebciau.
Tokios, tad mintys. Bet gal geriau bus perzvelgti Juozo Ivanausko straipsni „K.Cilinskas: „Artejant rinkimams, subrendusio JDJ medzio shakos apgentos – atsisakyta partijoms priklausanciu nariu!..“ http://demokratija.eu/index.php?opt...tines-naujienos Pasigilinkim i keleta logikai nepasiduodanciu teiginiu.
Va, jau pirmajame sakinyje skaitome, kad JDJ ivyko tai, kas seniai turejo ivykti. Suaktyvejo vidine trintis Jungtiniame demokratiniame judejime tarp nepartiniu ir ivairioms partijoms priklausanciu asociacijos nariu, neslepiant ambiciju isnaudoti JDJ autoriteta kitamet vyksianciuose savivaldybiu tarybu, o veliau ir Seimo rinkimuose, paspartino Judejimo branduolio apsisprendima „departizuotis“.
Turejo vykti? Tai buvo jau seniai suplanuota? O jei ne, tai kodel dar rudeni vykusiame visuotiniame suvaziavime pats pirmininkas dar gyne partiju nariu buvima Judejime, o dabar jau elgiasi priesingai? Ir kodel nei zodziu neusimenama kuo pasireiskia ta trintis? Jau neklausiant kas tas „branduolys“ ir is kur jis nusileido, jei daugelio miestu skyriu pirmininkai nesutiko su planuojamu istatu pakeitimu ir liko JDJ nariais. O ir kokie pozhymiai, kad partijoms priklausantys asociacijos nariai ruosiasi isnaudoti JDJ autoriteta rinkimuose? O gal priesingai – branduolys ruosiasi siam startui ir bijo objektyvios progresyvaus mastymo JDJ nariu kritikos? Nes tame paciame straipsnyje i zurnalisto klausima ar nemanote, kad Nepartinis demokratinis judejimas gali iskelti savo kandidatus i savivaldybiu tarybas, o veliau ir Seima?, seka atsakymas - kai Nepartinis demokratinis judejimas visuotiniame susirinkime priims atatinkama sprendima, tada ir matysim.
Man pasirode idomus ir  K.Cilinsko sakinys: ivyko taip, kad nepartiniai priversti atsiskirti nuo JDJ. Dabar veiksime skaidriai ir svariai, be dviveidziavimo. Be dviveidziavimo? Puiku. Tik kaip tada pavadinti kita issakoma minti: - nepartiniai JDJ nariai nespejo paduoti pareikimu isstoti is JDJ. Tad juridiskai jie tebera JDJ nariais, tik yra isteige dar viena - Nepartini demokratini judejima. Nera jokio legalaus sprendimo, kuris pakeistu JDJ valdymo organus. Tebeveikia valdymo strukturos, isrinktos paskutiniojo teiseto visuotinio susirinkimo. Todel kai kuriu JDJ partiniu nariu reikalavimas nepartiniams JDJ valdymo organ nariams atiduoti pareigas ir dokumentus yra neteistas. Nespejo paduoti pareikimu... Jei be dviveidziavimo, tai nuo liepos treciosios dienos iki siandien, liepos 19 dienos laiko jau turejo pakakti. Tik noro nera, matyt. Matyt knieti bet kokia kaina visomis keturiomis kryptimis isvaikyti tuos, kurie isdriso pasipriesinti autoritetingajam JDJ elitui-branduoliui. Tik ar pavyks? Atsakymas vienas – ne. Kai kas is likusiuju su progresyviai mastanciais JDJ nariais, mano, kad K.Cilinskas nerizikuos savo reputacija ir nekaitalios savo pareikimu. Ar jie naivuoliai, parodys netolima ateitis.

Rodos ką tik rašiau, kad priartėjo 2009-ieji, o  jau ir 2010 ieji XXI amžiaus metai. Dabar jau neabejotinai suvokiame su kokiu dideliu pagreičiu lekia gyvenimas. Tik į kur jis mus neša mes nieko nežinome....

Stai jau 28 gruodzio diena. Dar kelios dienos ir Naujieji, 2009-ieji metai. Lietuvoje ir vel naujas Seimas, nauji vejai pucia. Garsiai sriubaujama apie nesuprasi ar jau atejusia ar tuoj tuoj busiancia krize. Krize, kuri apemusi visa pasauli. Nors kol kas realiai nieko nesijaucia. taip sakant pranesimai laikrasciuose ir tai ka matome aplinkui skiriasi kaip kazkada tai budavo TSRS laikais. Skelbiama, kad del krizes atpigo misto produktai. Tik kur tai ivyko taip ir neaisku. As visada turejau slapta nusistayma, kad perkant zalia mesa reikia pirkti bet ka, svarbu, kad kilogramo kaina nebutu dvizenklis skaicius. Taciau daba, "atpigus" maistui, ta padaryti darosi jau sunku. Nelengva nusipirkti ir rukytu ar virtu mesos gaminiu, kuriu kilogramas nevirsytu 20 lt. Nors dar nseniai ta padarydavau pernelyg napsitelkdamas savo, kaip turgaus detektyvo sugebejimu. Siandiena dar po 16 lt/kg galima rasti liezuvio-kulniuku vyniotinio arba beskones mesos file, taciau kazka kokybiskesnio jau sunku...

Tiesa, reikia pasidziaugti, kad labai palengvejo ant sirdies atvykus i benzino koloneles. Benzino kainos ryskiai pakritusios. Taciau tokie pokyciai, matomai, ryskiai nepatinka naujajam premjerui, nes jis kazkur spaudoje jau issake savo nusistatyma vasaros viduryje ivesti automobilio mokesti gyventojams. Taip neva, bus palengvintos krizes pasekmes. Ir tas mokesis zada buti ne pats simboliskiausias - po 150 lt. per menesi nuo automobilio. kazkoks kosmaras, nesinori tiketi, kad tai realus grasinimai, ar, atleiskite - prognozes. Taciau kas zino, gal vis tik naujai valdziai labiausiai siandiena svarbu dar ir dar karta patikrini tautos kantrybe? Ka gi, pagyvensime, pamatysime...

 

Ar nereikėtų įstatymu įteisinti kalėdines atostogas?

 

[dienos klausimas „Kauno dienoje“ -  2005, sausio 5 d., trečiadienis]

 

Atsakymus atsiuntė: Albinas Varkalys [tarnautojas], Doloresa [pedagogė], Remigijus Andrijauskas [studentas], Jadvyga Butavičienė [farmacininkė], Marija Baltaduonienė [pensininkė], Jūratė Dunderytė [darbininkė] ir aš - Romualdas Matelis [ekonomistas]

 

Ši, kai kuriose Vakarų šalyse egzistuojanti tradicija tikrai nepriimtina lietuviams. Mes gyvename šalto ir drėgno klimato juostoje, todėl menka paguoda per subjurusius orus turėti atostogas. Oponentai gali sakyti, kad per tokias atostogas labai miela būtų pasiimti kelialapį į kalnus, tačiau ši poilsio forma nėra populiari tarp didesnės dalies mūsų gyventojų. Todėl, atradus galimybę suteikti papildomas atostogas, žymiai mieliau būtų, jei jas pridėtų prie vasaros atostogų.

Prognozuojama, kad 2008 m. kenksmingų programų kiekis pasaulyje pasieks 20 mln - savo iki gyvo kaulo įkyrėjusiose reklamose raso TEO "angelai". Taip, visą spamais vadinamą įvairių firmų reklamą, siuntinėja, anot jų, patys žemiausios moralės sutvėrimai, o va - jie, TEO [jei kas nežino - tai buvęs Lietuvos Telekomas], tikri angelai. Apsaugos mus nuo pražūtingojo spamo. Deja, deja, už tą apsaugą reikia susimokėti. Ir nepigiai. Tiesa, gal mėnesį ar kelis, Jums gal nereikės mokėti. Nes TEO kantri firma, ji moka palaukti. Atsigriebs kiek vėliau, nes žmonės neretai negalvoja apie artimą ateitį. Na tegul. Gal kai kam iš tikro spamas ateina dideliais kiekiais. Ir suprantu, kad tokiems asmenims iš tikro ištampomi nervai radus kasdiena po 15-20 laiškų, kurie jų visai nedomina. Tačiau dažniausiu atveju toke žmonės būna patys kalti, nes prisiregistruoją save įvairiausiuose tinklapiuose, skelbimuose ar dar kur nors, nei nenujausdami, kad jų adresai pateks į "rinkodarininkų" rankas, po ko ims masiškai plūsti ne tik lietuviski ar angliški, bet ir rusiški, ispaniški, arabiški ir kitokie spamai.

Piktina gi kitkas. Pats TEO, pasiversdamas devyngalviu slibinu, nuolatos siuntinėja savo spamą. Ir jei jau esi interneto Zebra vartotojas, tai nuo to spamo niekur nepabėgsi. Mažiau pastabus vartotojas gal ne visada atskiria, kad įvairiausios Gala, Vox, Teo, Zebra, Manoteo, Takas ir pan yra vieno ir to pačio TEO klonai. Vilionės pačios įvairiausios, tik būk mielas ir užsisakyk tą ar aną paslaugą. Tik šiuo aveju, gal tai vadinasi reklama... Bet paaiškinkit man kas nors, jei jau taip - o kuom skriasi siūloma Viagra, nuo primygtinai siūlomų dar ir dar greitesnių internetų, ugninių sienų apsaugai ir pan?
Ir pabaigai, kad nebūtų tuščiažodžiavimas, pridedu keletą pastarųjų TEO spamo pavyzdžių...

1. Aktyvuokite naują paslaugą „Triguba apsauga“ - saugiems mokėjimams, saugiam naršymui, saugiam bendravimui!
Prognozuojama, kad 2008 m. kenksmingų programų kiekis pasaulyje pasieks 20 mln. Nuo virusų, šnipinėjimo ir kitų kenksmingų programų, įsilaužimų į kompiuterį, sukčiavimo ir nepageidaujamų laiškų galite apsisaugoti vienu kompiuterio pelės paspaudimu. Sužinokite, kiek „Triguba apsauga“ užfiksavo grėsmių.

NBA kanalas jau Lietuvoje!
Stulbinantis krepšinis ir karščiausios emocijos tik per televiziją GALA! Užsisakykite televiziją GALA dabar ir nepraleiskite nei vieno NBA žvaigždžių metimo!

Žiemą mokėkite mažiau!
Nuo š. m. spalio mėn. 17 d. TEO paslaugų vartotojai gali pasinaudoti galimybe kas mėnesį atidėti dalį mokesčių ir iki balandžio už TEO paslaugas mokėti iki 20 Lt per mėnesį mažiau, nei įprastai. Susipažinkite su visomis pasiūlymo sąlygomis.

Visą spalio mėnesio „TEO pasaulio“ numerį skaitykite čia...

2. Gerb. Kliente,
Pranesame, kad visi pa?to vartotojai nuo 2008 m., kovo m?n. tur?jo
pasikeisti pasto program? nustatymus:
http://www.teo.lt/lt/pranesimai_spaudai-904-1536.h- tml
J?su pa?to programos nustatymuose b?tina pakeisti SMTP serverio
pavadinim? ? smtp.zebra.lt, ir ?jungti SMTP autorizacij?.
Jeigu to neatliksite, negal?site i?si?sti J?s? elektronini? lai?k?.
Pakeitimus atlikti nesud?tinga ir vis? reikaling? informacij? bei
instrukcijas rasite čia:
http://internetas.zebra.lt/pastas/smtp/smtpkeitima- s
Jei lai?kus siun?iate i? ?mon?s kompiuterio, pra?ome ?i? ?inut?
persi?sti J?s? Informacini? technologij? administratoriui.
Nor?dami IT specialist? pagalbos, kurie pad?t? sutvarkyti pa?to
program? nustatymus ar Jums pageidaujant tai padaryt? nuotoliniu b?du,
galite skambinti Informacini? technologij? pagalbos numeriu ? 1518.
Pagalba visais IT klausimais teikiama vis? par?, skambu?io kaina TEO
tinkle 2Lt/min., i? kitur - 3Lt/min. Daugiau apie paslaug?:
http://www.lintel.lt/lt/paslaugos/1518

Laisvės alėja Kaune, visada buvo tiek Kauno, tiek visos Lietuvos pasididžiavimas. Neabejotinai ja grožėjosi ir mūsų seneliai bei proseneliai tarpukario Lietuvoje. Tada, kai Kaunas buvo tapęs laikinėja sostine. Čia ir šiandiena stovi ano meto pastatai, kurie galėtų papuošti bet kurį mūsų ir net Vakarų miestą. Galėtų..., aišku, jei jie būtų deramai prižiūrimi. Lietuva niekada nejautė gerų architektų stygiaus. Tačiau mums dažnai trūko ūkiškumo, drąsos, tvarkant savo aplinką ir, pagaliau – šeimininkiško požiūrio į bendro naudojimo erdves, pastatus, įrenginius. Ne, nesiruošiu čia plėtotis apie vandalus, kurie savo „grafitais“ išmurzina namus, tvoras ir laiptines. Čia būtų jau atskiras, teisėsaugos klausimas. Šiandiena man norisi pasvarstyti Kauno, o dalinai ir kitų miestų aplinką, apėmusį nuobodulį ir abejingumą. Aišku, ir tą nesugebėjimą tvarkytis savam kieme... Tik nesinori tikėti, kad čia reikėtų vartoti terminą „nesugebėjimas“. Man regis reikėtų sakyti „nenoras“, nes sunku patikėti, kad miestų valdžios negali surasti būdų kaip atgaivinti bent jau savo centrines aikštes ir skverus.

Tiesa, iš dalies galima daryti prielaidą, kad prarastas bendravimo džiaugsmas žmonėse, jų užsisklendimas savo namuose yra ir niekaip nesibaigiančių ekonominių sunkumų rezultatas. Gi tikrai, kai nuolatos turime sukti galvas kaip laiku ir pilnai atsiskaityti už komunalines [o dar ir prievarta primestas pastatų administravimo] paslaugas, piniginėse nelabai randame laisvų pinigų net ir nuolat brangstančiai kavai. O mūsuose vis dar gyvas nelemtas kuklumas, kuris reikalauja viešose maitinimo įstaigose neapsiriboti kava... Tad ko gi eiti į tą Laisvės alėją? Kad už baltos kavos puodelį išmesti 4 litus ir jį nurijus už vakarinę kelionę namo dar taksistui suaukoti 20 lt? Gi nepatirsime iš to didelio džiaugsmo. Tuo labiau, kad labai didelė tikimybė, kad ir toje kavinukėje sėdėsime vieni, o Laisvės alėjoje mums prireiks žiūronų, kad pasižvalgyti kaip atrodo sekančiame kvartale einanti porelė...

Na gerai, šiek tiek pagrąžinu, ne visai jau tokia tuščia tą centrinė Kauno gatvė. Bet vienaip ar kitaip, ji jau nebeturi savo vidinės traukos. Nes tą trauką, nežiūrint net kokia bebūtų graži aplinka, visada formuoja visų pirma mūsų galimybė bendrauti, matyti, sužinoti, išgirsti. Ir mes visi norime tokios pramogos daug. Kad liktume patenkinti, čia mes turime sutikti savo mielų draugų ir pažystamų, turime matyti praeinančius žymius žmones, girdėti garsus ir net muziką. Tačiau šiandiena net bardai jau nusigręžė nuo Kauno centro ir išsiblaškė kas kur. Tad ką daryti? O, kad žinotume ką daryti, turėtume atsisukti į praeitį. Neseną praeitį.

Nepriklausomybę atgavusi tauta palengva ėmė sukti galvą kaip reikės gyventi toliau. Dalis panoro likti pilkais darboholikais, dalis ėmė kilti karjeros laiptais moksle, mene, politikoje, o dalis griebėsi verslo. Utopinio ekonomizmo pagauti naujieji verslininkai ėmė supirkinėti patalpas Laisvės alėjoje. Čia griuvo ir vėl kėlėsi kavinukės, bariukai ir restoranai. Kita dalis vertelgų padarė kiek kitokias išvadas - geriausias biznis yra batai. [Mintis gal ir suprantama, nes tarybmečiu tikrai neturėjome gerų batsiuvių, o ir atvežtinė avalynė dažniausiai būdavo prasta]. Tad Laisvės alėja netruko tapti batų alėja. Visi Laisvės verslininkai savo sapnuose labai ryškiai matė apie vitrinas besisukinėjančius įvairių odos spalvų doleriu, dojčmarkes ir svarus, o bariukai užsiliejo džinais, brendžiais ir absoliutais. Deja, sapnai ir liko tik sapnais, o Laisvės alėja nuo to neprisipildė nei užsieniečiais, nei turtingais lietuviais. Gi būtų keista, jei į Lietuvą savų batų imtų važiuoti bavarai ar italai. O ir naujieji lietuviai akis suko į neištirtus tolius, o ne į Kauno centrą. Rezultate – antrą dešimtmetį bebaigiantis letargo miegas ar bent jau gilus snaudulys. Rezultate – Kaunas prarado savo žavesį, o išorėje, kitų miestų gyventojų lūpose ėmė skambėti kaip apgailėtina periferija. Taip, ilgus metus mes buvome skriaudžiami iš centro. Kaunui skiriama nepateisinamai mažai lėšų, tačiau jas ir panaudojame neracionaliai. Liaudiškai sakant – iššvaistome. O juk tarybmečiu Kaunas garsėjo visoje Sąjungoje. Pamenate anekdotą? Brežnevas, berods Reiganui, skrendant virš mūsų miesto, trumpai pasigyrė: „Čia mūsų eksperimentinis miestas. Nors mes jiems neskiriame nei kiek lėšų, jie vis tiek visko turi.“

Kas laukia Kauno toliau? Dvimiesčio idėja jau seniai primiršta. Tikriausiai už ją kažkas pasiėmė gerą saują pinigų, o po to visi draugiškai suprato, kad tai nerealu. Dar neturime tiek gyventojų, kad savo miestus nudriektume per 100 kilometrų ilgio. Transporto kamščiai, kaip ir visose posovietinėse šalyse, sprendžiami vangiai, būsto problemos, tarsi sinusoidė – tai paaštrėja, tai kiek atslūgsta... Bet, nesiplėsiu šiame rašinuke tolyn nuo Laisvės. Grįžkime į miesto centrą. Aš neabejoju, kad atgaivinti Laisvės alėją, o tuo pačiu ir jos tąsą – Vilniaus gatvę, galima rasti net ne viena būdą. Gal kažką pasiūlysite net Jūs, mieli NetLogo skaitytojai. Tačiau vienas iš mano pasiūlymų – padaryti Laisvę vėl patrauklia, tai bet kokia kaina sugrąžinti į ją žmones.

Tegul kažkas man mes repliką, kad aš neatsižvelgiu į rinkos ekonomikos neliečiamumą, bet pirmieji žingsniai turi būti ekonominiai. Sakykit ką norit, bet jau seniai tolumoje naivus mąstymas, kad viskas kapitalizme turi būti laisva. Gi daugelyje šalių reguliuojamos energetikos kainos, nustatoma paslaugų maksimalūs įkainiai [vienas paskesniųjų – ES nustatyti maksimalūs pokalbių mobiliaisiais telefonais tarifai], stebima ir reguliuojama karteliniai susitarimai ir pan. Tad trumpai išdėstysiu savo siūlomus svertus:

Laisvės alėjoje turėtų būti:
1. Nustatomos kvotos prekybinėms vietoms, t.y. sakykime išduota 5-6 licenzijos prekiauti avalyne, tiek pat – drabužiais, parfumerija, galanterija ir atlikus atitinkamus paskaičiavimus, kitoms prekybos rūšims.
2. Nustatomos kvotos visuomeniniam maitinimui, t.y. išduodami leidimai veikti tam tikram kiekiui barų, kavinių ir restoranų, o pastariesiems, gebantiems prekiauti mažomis kainomis, taikomos mokesčių lengvatos, vardan to, kad patraukliomis kainomis būtų sutraukiama žmonių masė.
3. Prekybininkams nustatomos minimalios darbo valandos, vardan to, kad kauniečiai ir miesto svečiai galėtų savo poreikius patenkinti neskubėdami, suprantama, darbo dienai pasibaigus ir išeiginėmis dienomis.
4. Įrengta ne mažiau dviejų vasaros scenų, kuriose miestiečius laisvadieniais linksmintų ir taip save populiarintų saviveikliniai kolektyvai ar nemokamai sumanę pakoncertuoti profesionalūs kolektyvai.
5. Skatinama gyvenamųjų patalpų statyba/ renovacija, nes nebuvimas vietinių gyventojų tarsi patį miestą padaro negyvenamu.
6. Užtikrinti gerą susisiekimą visuomeniniu transportu su miesto centru iš visų rajonų ne darbo valandomis bent iki 24.00 valandos.
7. Miesto centrą [ne tik Laisvės alėją, bet ir gretimas gatves] aprūpinti pakankamu kiekiu suoliukų ir šiukšliadėžių.
8. Numatyti mini atrakcijas mažiesiems Kauno gyventojams.

Tokie tad būtų pasiūlymai. Žinoma, jie nėra išsamūs, tačiau visada svarbu turėti bent pradinį kontūrą. Kviečiu ne tik kauniečius, bet ir visus NetLogo dalyvius aktyviai pasisakyti šioje temoje. Juk panašios problemos kyla ne tik Kaunui. O patirtis aptariama Kauno fone, nesunkiai gali būti pritaikoma ir kituose mūsų šalies miestuose bei miesteliuose.
Ačiū

Šio straipsnio dublikatas yra čia: -->>> http://lt.netlog.com/_Matelis_/blog

                                                                                                            

Aš neretai mėgstu pavartyti bankų svetaines. Paanalizuoju už terminuotus indėlius siūlomas palūkanas, imamus mokesčius už neva atliekamas ir iš tikro suteikiamas paslaugas, pasidomiu kokias kas siūlo investicijas. Ir, ko gero, nereikia net būti ekonomistu, kad per neilgą laiką susidarytum pakankamai tikrą įspūdį kas yra kas Lietuvoje.  
Na taip, suprantama, kad visi nori susirinkti kuo daugiau pinigų. Tačiau sutikite, kad pinigų iš klientų paėmimo metodai pasako labai daug apie šias institucijas valdančius asmenis. Ir tada, norom nenorom susiformuoja vidinės nuostatos su kuo iš bankų ateityje norėtūsi bendrauti, o su kuo ne.
Pabandysiu aptarti keletą iš daugelio mūsų bankų ar užsienio bankų filialų...

                                                                          

1. Į šio banko padalinį atsitiktinai užsukau bene birželio pabaigoje. Dėmesį atkreipė nuoširdi ten dirbusi konsultantė, kuri, rizikuodama savo tolimesne karjera, patarinėjo prie langelio stovinčiai moteriškei: "Jūs, ponia, geriau pas mus nemokėkite. Brangu. Geriau eikite į kurį nors kitą banką." Tąkart, tiesą sakant, pamaniau, kad konsultantė paprasčiausiai tingi priiminėti pinigus, nes buvo jau vėlus laikas, ėjo gal paskutinės darbo minutės. Tačiau jau būdamas prie kompiuterio ir prisiminęs tą pokalbį, atsiverčiau šio banko svetainę ir tikrai buvau šokiruotas. Už bet kokio mokesčio paėmimą, šis bankas ima NET 8 LT! Kažkas iš fantastikos srities... Sakykime vyresnio amžiaus žmonės už kokius nors Bitės.Lt pokalbius per mėnesį gal teprakalba 17-18 lt., o už tai, kad jie pasiektų paslaugų tiekėją, priversti primokėti dar apie 50% mėnesinės sumos... Tiesa, niekas neverčia mokėti čia. Galima nueiti ir į Ūkio banką, kur už mokesčius mobiliųjų tinklų operatoriams nereikia mokėti visai nei lito, tačiau daugelis net nesuvokia, kad gali būti toks didelis skirtumas tarp atskirų bankų paslaugų... Tad rezultate turime liūdną situaciją, kada niekuom negali padėti mažiau išprususiam piliečiui - gi nestovėsi prie banko ir neagituosi žmonių. 
2. Visus bankus sąlyginai galima būtų suskirstyti į dvi dalis - vieni "žaidžia" tikrą kapitalizmą, kiti labiau panašūs į reklamines agentūras, o tikra bankininkystė pas juos kažkaip stumtelėta į šoną. Nes jei pirmieji, panašiai kaip ir mobilieji tinklai Lietuvoje, konkuruoja kainodaroje, tai antrieji visą Lietuvą padengę nežinia keliais sluoksniais reklamos, bet nei nebando žmonių vilioti patraukliais finansiniais ar ekonominiais pasiūlymais. Kadangi po pirmos šio rašinio dalies pasigirdo skeptiškų nuomonių apie mano teiginius, šykart jau ne komentaruose, o tiesiog čia pateiksiu keletą faktų. Skaičiai, kaip sakant, byloja patys už save...
Banko pavadinimas ------- Metinių palūkanų norma kai sutartis sudaroma 12-kai mėn.

Swedbank [buvęs Hansabankas] --- 4,30 %
SEB [buvęs Vilniaus] bankas --------- 5,70 %
Šiaulių bankas ----------------------------- 6,80 %
Parex bankas ------------------------------ 6,80 % 
                                               

 Bet tiek to, rinka yra rinka. Daugeliui jos dalyvių dažnu atveju suteikta teisė savarankiškai nusistatyti kainas ir įkainius.
Mane jau seniai stebina kitkas - gyventojų pozicija. Gi savaime suprantama, kad kiekvienas indėlininkas už terminuotą indėlį nori gauti maksimalias palūkanas. Tačiau prie Hansos, SEB'o ar DnB NORD bankomatų visada nutysusios ilgos eilės. Tuo tarpu kitur kur kas kuklesnės. O sutikus pažįstamą žmogų paklauskite jo, kur jis laiko savo dažniausiai ne itin didelius indėlius. Ir išgirsite, kad ir vėl gi - kažkuriame iš ką tik paminėtųjų... Ir va šito aš niekaip nesuprantu. Kai įsikalbi su žmonėmis, dažniausias jų argumentas būna, kad šie, didieji bankai, neva kur kas patikimesni galimo bankroto atveju. O kai paklausi kokias sumas jie laiko, daugelis atsako, kad "nu 5-7 tūkstančius" [?!] Ir beveik visi žino, kad banko bankroto atveju, valstybė garantuoja 100 % kompensaciją, kad visi mūsų indėliai bet kuriame banke ir net kredito unijose yra apdrausti.
Tai pasakykite man kame čia slypi ta myslė?
Praeitą savaitę apsilankiau viename Sweedbanko filiale Kaune. Ilgokai pralaukęs pas investavimo vadybininkč pagaliau sulaukiau konsultacijos. Jaunas gražusvyras kalbėjo labai užtikrintai: investuoti šiandiena, kai visame pasaulyje prasidėjusi didelė finansinė krizė, yra kažkiek rizikinga, nes po dviejų trijų metų gali atgauti dar mažiau negu įdėjęs. Ačiū jam už keletą nuoširdesnių sakinių. O vėliau prasidėjo elementari propoganda: jei aš nesu linkęs sarkiai rizikuoti ir neužsimanysiu gauti ypač aukštas palūkanas, tada yra man pakankamai geas variantas. Aš galiu investuoti į mažos rizikos grupės fondą trims metams ir "net fondo nesėkmės atveju atgaučiau beveik visa 100 procentų savo indėlio... Sėkmės atveju aš, terminui pasibaigus, gaučiau "net" 6,5% metinių palūkanų. Ir tik kai pasiteiravau vardan ko turėčiau investuoti į rizikingą investicinį fondą Sweedbanke, jei galiu net 7% metinių palūkanų gauti pasidėjęs norimą sumą kad ir į Medicinos banką, į terminuotą indėlį, kuriame nerizikuosiu nei vienu centu
ir savo palūkanomis, nutraukiau begalinę ir menkavertę pažadų laviną. Tiesa, kai man buvo scholastiškai aiškinama, kad indėlį visada apsimoka laikyti sutartą terminą, pvz. 3 ar bent 2 metus, nes tada bus labai geros palūkanos, vadybininko paprašiau paaišknti iš kur koks pasaulio išminčius gali žinoti, kad būtent tada, kai aš sulauksiu tų trijų metų, ekonominė situacija taps pati geriausia. "O gal - klausiau jo - tuo metu pasaulinė krizė kaip tik bus pati giliausia ir man ilgai laukus teks džiaugtis atgavus tik pusę savo investuotų pinigų?" Ir tai darbuotoją taip pat privertė sumišti. Po nedidelės pauzės jis man tyliai pratarė, kad aš ir be konsultacijų puikiai gaudausi finansų politikoje. Dėkui jam už įvertinimą, bet aš nemanau, kad esu toks jau asas. Tik paprasčiausiai eementari logika priveda prie klausimų, į kuriuos, deja, bankų specialistai neranda atsakymų. Tad mielieji, tokie tie mūsų bankai. Todėl siūlau ateityje juos rinktis kur kas atidžiau, ne pagal reklaminį garsumą, o pagal faktinę jų veiklą. Gal toliau šios temos nebeplėtosiu, nes negausus įsijungusiųjų skaičius rodo, kad ne tą temą užčiuopiau, kuri būtų labai įdomi mūsų, netlogo plačiąjai auditorijai. Temų yra daug, tad ieškokime tokios, kuri sukels aštresnes diskusijas.

                 2007 m. rugsėjo 11 d

 Vienašališki VST interesai                                 

               Atrodo jau silpsta diskusijos apie teisinę valstybę – vieni aklai įtikėjo, kad joje jau gyvename, kiti prarado viltį suprasti kas tai yra iš viso ir susitaikė su mintimi, kad tokie dialogai neturi nei pradžios, nei galo, nei prasmės. Tačiau yra žmonių, kurie vis dar tiki, kad anksčiau ar vėliau gyvensime šalyje, kur sąžinė bus aukščiau už užstatą ar notaro parašą... Ir gal būt jie ir yra ta jėga, kuri kaskart vis sudrumsčia pakankamai aukštų ir įtakingų pareigūnų gyvenimą, ko pasekoje bent trumpam atgimsta viltis į šviesesnį rytojų.

               Tikriausiai smarkiai neapsiriksiu teigdamas, kad vienas iš prioritetų teisinės valstybės pamatuose yra skaidrumas. Vardan jo nuolatos tobulinami įstatymai, rašomi įvairūs potvarkiai, priimami poįstatyminiai aktai. Deja, šiandiena neretai galima pastebėti, kad prie jų puikiai prisiderina ir kitokie analogiški dokumentai, atstovaujantys anaiptol ne bendram piliečių gerbūviui užtikrinti, o nukreipti tik atskirų korporacijų ir monopolijų privatiems interesams tenkinti.

               Vakarų skirstomieji tinklai šiandiena vienas iš ryškiausių pavyzdžių, rašančių savo taisykles, mažai derintas su pagrindiniu įstatymu. Jau bene prieš penketą metų gana tyliai pradėję gyventojų elektros apskaitos priemonių iškėlimus į gatvę, šiandiena jau įgavo didelį pagreitį ir net nebebando galvoti apie vartotojų teisinį saugumą. Apie tai, laimei, prabilo ir kai kurios televizijos. Su vartotoju nuspręsta kabėti ultimatyviai - nesutinki, kad tavo skaitliukas atsirastų ant gatvės stulpo – tau bus atjungta elektra. Gi puikiai supranta, kad be elektros retas kuris Robinzonas išsivers bent kiek ilgėlesnį laiką. Tad prievarta akivaizdi ir sunku būtų patikėti, kad apie ją dar nežino šalies vadovaujantys asmenys. Tačiau tyla. Ir neaišku kiek ilgai ji tęsis...

               Taip, visiškai suprantamas VST interesas apsisaugoti nuo elektros vagysčių. Ne paslaptis, kad tokių faktų ir pasitaiko ne taip jau mažai. Tačiau ieškant sau palankių sprendimų, nevalia ignoruoti ir vartotojo. Būtina ieškoti būdų, kurie užtikrintų abipusį tiekėjo ir vartotojų finansinių interesų saugumą. Neišsprendžiamų padėčių nebūna, tik kartais apie tai reikia gerokai pasukti galvą. 0 elektros apskaitos priverstinį iškėlimą į gatvę, sarkastiškai būtų galima palyginti su reikalavimu savo pinigines laikyti ant prie namų esančio suoliuko. Juokas pro ašaras. Tuo labiau, žinant, kad vartotojas yra priverčiamas pasirašyti sutartį, kurioje jis įsipareigoja prisiimti pilną atsakomybę už apskaitos įrenginių saugumą. Nors visiems aišku, kad tai niekaip neįmanoma.

               Vienok, jei ir suabejojau ar šalies vadovai žino apie tokią padėtį, negalima būtų apkaltinti seimūnų. Nes Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnyje aiškiai nurodyta kokiais atvejais gali būti vykdomas elektros energijos persiuntimo nutraukimas. Ir čia nei žodžio apie skaitiklių iškėlimą iš vartotojo patalpų. Tačiau VST ima vardinti savo pasirašytus dokumentus ir net nebando gilintis ar jie paruošti įstatymo pagrindu. Tik ar taip gali būti teisinėje valstybėje?

              Bet grįžkime prie skaidrumo. Taip, elektros tiekėjams tokios priemonės tikrai labai patogios. Na kaip gi tas vartotojas galės pertvarkyti skaitiklio rodmenis sau norima kryptimi? Ko gero niekaip. Nei dieną nei naktį. Tačiau nepamirškime, kad Vakarų skirstomieji tinklai šiandiena yra privataus kapitalo, pelno siekianti įmonė, tad kodėl gyventojas turėtų aklai tikėti tiekėjo sąžiningumu? Gi jo rankose atsiduria viskas – tiek pačios energijos tiekimas [arba tiekimo nutraukimas], tiek įkainiai, tiek plombos, kuriomis operuojama taisant skaitiklius. Bet gi tokiu atveju ir rodmenis galima koreguoti sau palankia kryptimi. O kokia teisė paliekama vartotojui? Vartotojui, deja, paliekama tik viena teisė – besąlygiškai susimokėti už tuos rodmenis.

               Atrodo nėra kitos išeities, kaip tik baigti šį straipsnelį retoriniu klausimu – kas ir kada sustabdys šios monopolijos savivale?! Vyriausybė? Vartotojų ar žmogaus teisių gynimo institucijos? Nes pavieniai asmenys tokiai gynybai yra tikrai per silpni.

                                   Romualdas Matelis                                          ekonomistas

Gal kažkam ir atrodo, kad su mūsų eismo organizavimu viskas tvarkoje, tačiau mano nuomonė kiek kitokia.

 Įvadinė Instrukcija: Žiūrintiems nuotraukas, nebūtina išsigasti pamačius tokį apšepėlį. Paprasčiausiai jau eilę metų aš esu nuspręndęs, kad atostogos yra skirtos poilsiui ir per jas nebutina skustis.

 Инструкция зрителю: пpосьба непугатся такого небритого бомжа. Просто я уже давно привыкший, что отпуск на то и отпуск, что себе можно позволить отдыхать в полном смысле этого слова.

  Jau senai pamėgau draugystę su skulptūromis

Mano ispūdžiai iš kelionės į šalį, kažkodėl vadinamą - Tunisu [manyčiau, turėtume vadinti Tunisija, o jos sostinę - Tunisu], ir šiandiena, prabėgus bene 14 mėnesių, išlieka patys šilčiausi. Patyriau didelį malonumą, kurio įspūdžiai, ko gero, išliks visam gyvenimui. Ir ne tik man ji patiko. Prisimenu, bene prieš 10 metų kalbėjausi su Lietuvoje gerai žinomu teležurnalistu Henriku Vaitiekūnu. Ir jau tada jis man pasakė: jei turėsi galimybę - būtinai nuvažiuok, nes tuos įspūdžius, kuriuos pajutau Tunise, nupasakoti nėra taip jau lengva.

Tad į kelionę, be kita ko, pasiėmiau ir sąsiuvinį, kuris tapo mano kelionės dienoraščiu. Juk bus lengviau viską prisiminti kažkada, kai dienai pasibaigus, šiltą naktį balkone susiregistruoji bėgte prabėgusius dienos įspūdžius.

 

Tad Jūsų  įvertinimui - šiek tiek paredaguotas mano metų senumo diary.

 

 

 

 

Kelionė į šią šalį įvyko pakankamai spontaniškai. Be didelių pasiruošimų: tiek moralinių, tiek fizinių. Tiesiog internete radome paskutinės minutės pasiūlymą, o Tunisija buvo ta šalis, apie kurią svajojau jau senokai. Tad skubiai nulėkėme į turizmo agentūrą, siūliusią pigų kelionlapį. Deja, juo taip ir nepasinaudojome. Sužinojome, kad Afrikoje nepakanka turėti pas mus pasu laikomos piliečio kortelės. Reikia tikro paso. O laiko išsiimti pasą buvo per mažai. Tad teko laukti sekančio reiso, jau brangesnio. Bet tiek to, pamatėme tai, apie ką dar prieš mėnesį nei nesapnavome. Taigi apie šalį, kurioje, mūsų nustebimui, beveik nesutikome negrų. O juk nekeliavusiam žmogui, Afrika beveik visada asocijuojasi su liūtais, drambliais ir... juodaodžiais žmonėmis.

 

    Taigi,- birželio 19-toji, kaip ir visada prasideda 0 val. 00 min.... Tuo metu mudu su Reda dar pakankamai intensyviai ruošiamės kelionei. Kuičiamės, braunamės, ruošiame ,,sausą davinį“  namus saugoti liekantiems Grantui ir Brisiui... Bet...apie pusę dviejų nakties ateina netikėtas SMS‘as. Rašo ponia iš ,,Novaturo“, kelionių agentūros, iš kurios per tarpininką ,,Top travel“ nusipirkome du kelialapius į Syso miestą ant Viduržemio jūros kranto. Kelionė atidedama net 6 valandoms!!!

     Šiek tiek esame sutrike.... o ir mintys užklysta įvairios; gal blogas oras, o gal lėktuvas ėmė byrėti!.. Na, bet į balą puolęs sausas nekelsi, tad apie išvykos atsisakymą nei vienas nekalbėjome. Kol kas ir negalvojome. Arba galvojome, bet nenorėjome vienas kito gąsdinti. 0 pusę dešimtos ryto sulaukiame naujos informacijos - skambina ,,Top travel“ registratorė ir praneša žinia apie kuria jau žinome 6 valandas. Savotiškai gerai, dabar jau spėsime neskubėdami, dar galime pasibovinti  daržuose, palaistyti gėlytes. Žinoma, tai saviapgaulė. Iš tikto mes praradome 6 Afrikos valandas. O tai daug, turint omenyje, kad viso turime tik apgailėtinas 7 nakvynes. Bet...Gerai ir taip.

       .... antroje dienos pusėje mus pasiekė ir džiugi žinia. Žmonos draugė Gitana, su vyru Almiu paims mus iš namų ir nugabens tiesiai į Vilniaus aerouostą. Nes ne pats didžiausias malonumas būtų belstis iki ten traukiniu ar autobusu. O iki šiol šio faktoriaus deramai nei nebuvome įvertinę.  Laikas slenka nepastebimai, praeina dar kelios valandos  ir mes jau Almonto išmesti į Vilniaus aerodromo keleivių terminalą. Registruojamės ir tada sužinome antrą akibrokštą: lėktuvas vėluos dar 3 val. Gauname po 25 lt. vertės vakarienės taloną ir vėl laukiame. Pavalgome, paskaitome laikraštį ,,Vakaro žinios“ ir pagaliau žengiame muitinės link. Piktoka, nes muitininkas iš mūsų atima mineralinį ,,Naliedzovianka“, o 5 žingsniai už jo stovi automatas kur galima vėl nusipirkti, bet kokių gėrimų. Bet ką padarysi. Šįkart apsieisime be arbitražo. Lipame į lėktuvą ir jis netrukus išrieda į pakilimo taką...

 

     Jei manęs nepaveda atmintis, lėktuvu skrendu jau 19-tąjį kartą savo gyvenime. Nuo paskutinio skrydžio jau prabėgo gal apie 20 metų. Tad patirtis aukštai danguje likusi tik teorinė. Praktiškai viskas užmiršta. Staigus lėktuvo kilimas ima kelti šiokių tokių sveikatos sutrikimų. Lyg ima svaigti galva, lyg tai jaučiasi oro stygius. Primetu, kad dabar pats laikas po liežuviu pasikišti  validolio tabletukę, bet čia paaiškėja, kad mano žmona, kurios slapyvardis [nikas] Tvarkos forume Odisėja- tik ir tėra nikas, simbolizuojantis didelį keliautoją. Iš tikro ji lėktuvu skrenda pirmąjį kartą  gyvenime, tad jos  patirtis lygi nuliui: pasiimti medikamentai, nors jie ir keliauja kartu su mumis, yra likę bagažo skyriuje…Tiek to. Yra arabas stiuardesas, kurio pasiprašau stiklinaitę vandens ir palengva adaptuojuosi. Nežinia kiek dar praeina laiko ir mes jau anapus Viduržemio jūros. O tai reiškia-artinamės prie savo kelionės tikslo-Šiaurės Afrikos.

       Sėkmingas nusileidimas ir pakankamai gerai organizuota kelionė vėl grąžina gerą nuotaiką. Po mūsų kojomis šiltas, egzotiškas žemynas. O jis, pasirodo, ne toks jau ir kitoks nei aš maniau iki šiol. Žolė ta pati, medžiai tie patys… Žinoma yra ir kitokių nuostabesnių, žavinčių savo koloritais ir kvapais. Ir liūdinančių nudžiūvusių žiedų ir šakų gausa. Gyvenimas ir šiltuose kraštuose, pasirodo yra nuolatinė kava su nebūtimi. Jei šiaurėje augalus ir gyvūnus smaugia šaltis, čia giltinė apsigaubusi sausros, karščio ir troškulio skraiste. Tiesa čia, Tunise, ji nėra labai agresyvi. Tikrai malonų jausmą pajuntu dairydamasis aplink jau sutemusį aerouostą. Girdisi nepažystamų „žiogų“ svirpimas, o mus apima kažkokia palaiminga aura. Nusistatome laikrodžius pagal naują geografinę zoną, sulipame į autobusus ir pro šalį bėgančius vaizdus jau stebime atsilošę krėsluose. Dar pusvalandis ir mes jau Sousso, kurį tarti reikia panašiai kaip socialdemokrato parlamentaro pavardę – Sysas.

     Išlipame prie ,,El Hanos beach“ viešbučio. Jokie dokumentų formalumai netrukdo ir netrikdo. Priešingai-vos spėjome suktis pagal hotelio darbuotojų komandas. Apsigyvename jaukiame dviviečiame kambariuke su ventiliatoriumi, kuris šiandiena vadinamas dar moderniškiau - kondicionieriumi. Lova plati, patalynė švari, balkonas platus, o jo duris laikėme nuolat atviras: tiek dieną, tiek naktį. Saldžiu sapnų! Laikas miegoti, nes vietiniu laiku jau trečia valanda nakties…

 

Etnografinėje vakaronėje

Pirmasis rytas… prabudome geros nuotaikos  ir apsijuosę nusileidome pusryčiauti. Dvi salės-viena iš pažiūros labai restoraninė, antra jau akivaizdžiai valgykla. Būdami pakankamai kuklūs pasukome į pastarąją. Bet ir neapsirikome. Pasirodo savitarna galioja abiejuose. Aš gyvenime niekaip nesugebu suprasti žmonių išrankamo. Nes užbėgant pasakojimui ,,už akių“, vakare, kada folklorinio vakaro metu prie vieno stalo pakliuvome su iš pažiūros gana paprastoka moteriške, jos dukra ir mažamete anūkėle, ji, ėmė ironizuoti vietinį maitinimą. Neva fe kaip neskanu. Tuo tarpu mudu mums siūlomu maistu likome patenkinti. Bent jau aš! Na aš nežinau ar maisto patiekimą, kurį čia gauname, teisėta būtų vadinti Švedišku stalu. Bet sakykime, kad buvo taip. Nėra čia ne tik, kad mums įprastų padėklų, bet ir lentynų jiems stumti. Kiekvienas viešbučio gyventojas pasiima į rankas didelę lėkštę ir pirmyn eilute nuo katilo  prie katilo. O juose garuoja puiki troškinta, pakepinta mėsa, kelių rūšių troškiniai, įvairios daržovės, norintys dar įsideda ledų, putėsių, uogienės arba džemo, persikų ir arbūzų. Tiesa, nuvylė kopūstų salotos. Lietuvoje net žemiausio lygio bufetėlyje šviežūs kopūstai būna paskaninti aliejumi, rūgštele, gal būt ir prieskoniais. Tuo tarpu šioje šalyje kopūstas tiesiog grubiai supjaustytas ir visiškai be nieko. Nesuminkštintas nenupjautas net kotas. Bet tiek to tą kopūstą-visa kita tikrai skanu, o kiekis neribojamas.      Tunisijos menų muziejuje

                                                                                                                                         

 

Labai maloni, deja, prancūzakalbė mūsų kambarinė

 

Tiesa, turiu pripažinti, kad kai rašiau šiuos žodžius, galvoje jau maišėsi dveji pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Ir jie valgyti net keliuose miestuose skirtinguose restoranuose. Bet kokiu atveju maistas tikrai neapvylė. Tad apie jį gal ir užtektų. Bet čia negaliu praleisti dar vieno momento - tunisietiško ,,reketo“.  Taip jau būna, kad skirtingose šalyse įsigali ir savi pasipinigavimo metodai. Tuniso arabai, nors vandens tikrai nestokoja, matyt kai kurios tradicijos atsineša iš savo brolių, gyvenančių dykumose, kur ne tik geriamas, bet ir brt koks vanduo sunkiai pasiekiamas. Tad Sousso mieste atsigerti duodama tik per pusryčius. Gerkite sveteliai ką norite  - arbatą, kavą, sultis ar fantas. Tačiau atėjus pietums ir vakarienei, nors valgyti galite bet ką ir bet kiek, net už paprasto vandens stiklinę jums teks jau susimokėti. Tiesa - nebrangiai, arbata arba kava - vienas dinaras, kas Lietuvoje pavirstų maždaug 2-iem. litais. Ir maža to-net į savo kambarius nevalia  atsinešti jokio gėrimo. Būkite malonūs-pirkite pas mus. Tokie afrikiečių užrašai bene 6 kalbomis kabo visur prie įėjimų. O „Novaturo“ darbuotojas juos net pa…………, perspėja, kad nemalonumų galima susilaukti net ir atsinešus maisto. Tad logiška, kad būtų juokinga pas viešbučio metrdotelį teirautis  apie šaldytuvo nuomą.

 

       Iš gyvenimiškos patirties - įvairių pasakojimų, lektoriumų ir TV laidų jau seniai žinojau apie rytietiškus prekybinius papročius. Šia teoriją nemenkai papildė ir ilgametė patirtis dirbant ekskursijų bei grupių vadovų plačiojoje tarybinėje šalyje. Tačiau patirtis patirtimi, o mano asmeninės savybės-tą žinojau jau seniai-mane nuteikia neigiamai kai susiduriu su tikiu ,,pirkliu“. Tad dar kelias dienas prieš kelionę nutariau nesiskusti barzdos, būti, kaip juokavome su Reda-apšepusiu beduinu. Gal tada kromelių savininkams neatrodysiu perspektyvia auka ir jie mane tepalydės abejingu žvilgsniu. Deja klydau.

       

Papusryčiavę išsiruošėme paklaidžioti puskilometrio spinduliu apie svajotąjį ,,El Hanos“ viešbutį. Kromelis prie kromelio, o prie jų įėjimas po 2-4 ir daugiau konsultantų. Ir svarbi jų akis žaibiškai nustatydavo, kad aš ne tik, kad ne eilinis nuskuręs arabas pakabinęs kažkokią Europos blondinę, bet ir ne jų, šiaip jau daugiatautės ir daugiarasės šalies gyventojas. Tad kalbino jie mus įvairiai, nuo rusų, lenkų, lietuvių iki ispanų, italų ir vengrų kalbų. Pagaliau sekundei prie vienos krautuvėlės stabtelime ir pabandome mandagiai atsikalbėti nuo siūlomų ant virvės suvertų akmenukų, kuriuos turėtume priimti kaip nuostabų koljė. Ir čia padarome klaidą. Nors arabiškai suprantu ne daugiau nei persiškai ar finikietiškai, kažkaip suprantu, kad pakankamai simpatiškas juoduliukas įtikinėja, kad savo marketo viduje turi kažką mums labai reikalingo. Imame ir pasiduodame jo hipnozei- visgi miesto centras, durys plačiai atvertos, tad įeiname. Prekybininko draugelis, liekantis gatvėje, mus kažkodėl rusiškai pavymui paguodžia- ,,nieboites, on nie bandit“ J Viduje svetingasis šeimininkas pasiteirauja mano vardo, o į mano analogišką klausimą atsako- Ali Baba. Bandau angliškai suregzti klausimą  kur gi jo 40 plėšikų, bet jis jau į rankas Redai įspraudžia du juodos odos gabalėlius, kas ko gero turi atlikti dėkliuką raktams paskirti ir iškilmingai angliškai paaiškina-čia dovana. Po to rusiškai prideda, kad už ja nereikia mokėti. Net jei ir nieko nepirksime. Tada žvilgsniu tempiasi mane gilyn, o ten čiumpa pirmą pasitaikiusį diržą ir doro jį man lyg astronomas rodytų ką tik atrastą naują planetą mūsų galaktikoje. Ir tuo pat metu, matydamas, kad man nepadarė reikiamo įspūdžio, tęsia savo menedžerinį darbą. Parodo, kad tas diržas iš vienos pusės juodas, iš antros rudas, sagties kryptį labai lengva pakeisti, na, o toliau neįtikėtino pirkinio neatsisakytų net kvailys. Tačiau aš jam taip pat operatyviai parodau į savo beduiniškus šortukus ir kad juose nėra kilpų ne tik rudam ar juodam, bet net ir baltam diržui… Čia atkaklusis magas staiga lūžta, nustoja įkalbinėti ir beviltiškai sušunka kažkokį žodį prie įėjimo likusiems draugams. Kompanija suputoja ir prieš mus išdygsta agresyvaus veido vyrukas, kuris neklausiamas ima aiškinti esąs vyriausias 30 kv. m. prekyvietės direktorius. Atima iš mūsų Ali Babos dovanas ir stumteli išėjimo link. Mes beviltiškai, tačiau tai mus tik džiugina, todėl su palengvėjimu atsikvėpiame.

                      Jau nuo pat pradžios „Novaturo“ darbuotoja mums paaiškino visą prekybinį Suso gyvenimą: čia yra dvi pagrindinės parduotuvės, kuriose neprireiks derėtis. Jos valdiškos ir vadinamos skambiu žodžiu „GENERAL“. Iš tikro jos primena mūsų ‚Minimas“ ar „Norfas“- po savitarnos salę vaikščiok kiek tinkamas ir gali būti tikras- tavimi niekas nesusidomės. Yra jų mažesnių, ko gero ir daugiau, o atpažinti jas lengviausia pagal stovintį kasos aparatą. Jei jis yra- kainos fiksuotos, tad galime jaustis kaip Europoje. Panaši situacija ir su kava, arbata ar kitomis baro prekėmis viešbučių kavinėse. Bent jau iki šiol man labai patinka „El Hanos“ viešbučio bariukai. Čia kava ir arbata po 1 dinarą, aptarnauja maloniai, o dviejose lauko terasose prie staliukų gali sėdėti kad ir visą vakarą ir stebėti jūrą, pakrantės alėja šmirinėjančius viso pasaulio poilsiautojus arba važiuojama dalimi keleivius gaudančius renukus, citroenus, pėžukus ar folksvagenus.

Bet laikas slenka ir mes jau pietaujame. Tiesa, neparašiau, jog mūsų turistinė  kalkuliacija tokia, jog pietus turėtume valgyti kur tinkami ir, aišku, savo sąskaita. Tačiau jau pirmąjį rytą  Novaturo darbuotoja mus nudžiugino-jos vadovai kaip kompensaciją už suvėluotą išskridimą, nusprendė  mums duoti vienu nemokamus pietus ir dar po 72 dinarus savo nuožiūra pasirinktai ekskursijai. Tokia žinia mus nuteikė tikrai džiugiai, tad pietavome, kaip jau rašiau- sočiai ir skaniai.

                      Po pietų turėjome laisvą valandėlę poilsiui ir netrukus jau sėdome į autobusą, kuris išvežė mus apie 30km. į kaimelį, kuriame specialiai turistams, suvažiuojantiems iš įvairių hotelių įvairių šalių gyventojams organizuojami folkloro vakarai. Tikrai verta buvo dalyvauti šioje ekskursijoje, nes čia nėra ryškios ribos tarp atlikėjų ir svečių. Kaimelis nuostabiai išpuoštas augalais gėlėmis ir etnokultūriniais akcentais, jau atvykusius mus pavaišino savotiškomis tiesiai iš pečiaus išimtomis ,,liapoškomis“, toliau buvome nuvesti į areną ir susodinti už staliukų. Arenos viduryje-apvali scena, apink ją-smėlio hipodromas. Aikštės pakraštyje įsikūrę trys muzikantai-du būgnininkai ir vienas pučiantis kažkokią nacionalinę ,,fleitą“. Šiame teatre, mums kartu su koncertine programa ir sportiniu šou, pažadėta ir vakarienė. Tad dar pirmųjų nacionalinių melodijų metu, juodas juodas arabas ėmė nešioti vis naujus degustuotinus patiekalus. Jų bene dešimt, tiesa, dauguma jų šiek tiek panašūs vienas į kitą-kepti iš tešlos, tai saldesni tai rūgštesni paplotėliai, česnakai, čeburekai ir t.t. žinoma visa tai rašau simboliškai. Iš tikro jie buvo kitokie, tačiau geresnių terminų nelabai surandu. 

  

Į areną įjoja raitelis su baltai pilku žirgu. Jodinėja ratu ant arklio išdarinėdamas įvairiausias figūras. Joja tai nusviręs į žirgo šoną, tai palenda po juo, tai ant arklio nugaros atsistoja ar net rankomis remdamasis į gyvūno nugara iškelia kojas aukštyn. Po kuri  laiko mano, šioje srityje ne specialisto akimis žiūrint, panašus numeris atliekamas jau kito raitelio ant rudo žirgo. Po to pamainomis scenoje pasirodo 5-6 pilvo šokėjos, jas nuolatos keičia solistė, šokanti viena. Ji neabejotinai visų jų lyderė. Jos ir išvaizda nepriekaištinga, tiesa, europietiškam skoniui. Nes kiek yra tekia girdėti, arabai labiau vertina grakščias, o šiek tiek apkūnias moteris.

 

 

Senosios Medinos užeigėlės savininkas, mielai papozavo

 

 

Tikrai malonus buvo etnografinis Tunisijos vakaras

 

          Sceninis menas pakankamai subtilus dalykas, todėl bijodamas įsivelti į detalesnius jų aprašymus, šioje vietoje ir baigsiu vardinti tolimesnę programą. Nes ji buvo ir tarsi besikartojanti, ir, tuo pačiu kas kart vis nauja. Gal vertėtu tik išskirti padavėjus, kurie pagauti entuziazmo po kelių vieno žonglieriaus numerių su suvertais bene devyniais vienas ant kito moliniais pusmetrio dydžio ąsočiais [jie sudarė du kart aukštesnę ,,piramidę už patį atlikėją“], ėmė nešioti ir mums raudoną vyną sukrovę butelius ant galvų net trimis aukštais. Tai buvo palydima tikrai karštais aplodismentais. 

       Vakaras baigėsi po trijų su puse valandos bendrais turistu ir vietiniu koncertuotųjų šokiais. Baigiantis vakaronei, prisivaišinę avienos šašlykų bei kepinių su gyvatės kiaušiniais (nors to tikrumu šiek tiek abejoju) dar pasidarėme nuotraukų ir netrukus autobusas jau riedėjo ištįsusio Sousse gatvėmis. Grįžome poilsio...

       Tokiose kelionėse aš neretai prarandu laiko nuovoka. Bet berods antrasis rytas jau buvo ketvirtadienis. Po ankstyvų šeštos valandos pusryčių mus ,,pakrovė“ į autobusiuką ir išvežė į Tunisą, Tunisijos sostinę. Pakeliui dar keli miestai su savo charakteringais požymiais - Kartage (Carthoge) ir Sydy Bū Saydas. Vadovas, kurį tiesiog paprastumo dėlei nutariau vadinti Hasanu, apie keturiasdešimties metų arabas, bent jau už estus tikrai geriau rusiškai šnekantis vyras. Ne tinginys. Šnekėjo ir rodė daug ir įdomiai. Tačiau stebina ne tik tai - pagaliau atkreipiau dėmesį, kad ši, nors ir savita Afrikos šalis, turi labai daug panašumų su Lietuva ar šiaip Europa. Jei aš, geografinis mažaraštis, iki šiol įsivaizdavau šį žemyną labai kitokiu ir ko gero smarkiai atsilikusiu, teko pakeisti šia nuomonę. Turistiniai autobusai nei kiek prastesni nei pas mus važinėjantys Setros, Scanijos ar Neoplanai. Nepriekaištinga ventiliacinė sistema, geras įgarsinimas. Tiesa, požiūris į ekologija ir ekonomiką šiek tiek pirmykštis. Prie muziejų savų turistų laukiantys autobusai net valandą ar daugiau ,,neišjungiami“ tad kai kokoje aikštelėje susirenka 10 ar net 15, nuo smalkių ne juokais ima svaigti galva.

     Autostrados… Ko gero galima tvirtinti jog tunisiečiai geresni kelininkai už lietuvius. Arba bent jau sąžiningiau dirba, nevagia medžiagų. Nes visi žinome, kad Lietuvoje jau prie 23-24 laipsnių šilčio [sorry, tai mano naujadaras] suminkštėja asfaltas ir to pasekoje tralai įspaudžia gilias vėžes autostradose. Tad aš tiek važiuodamas link Vilniaus, tiek į Palangą, paprastai renkuosi antrąją eismo juostą. Tunise, kaip žinia, temperatūra užkilinėja iki keturiasdešimties ir daugiau, tačiau kelias nepriekaištingas. Aplinka labai primena bet kurią mūsų autostradą: aplink laukai, keturių eismo juostų greitkelį skiria bene 5 m. žalia juosta. Tik žalia ją vadinti gal būtų neteisinga, nes visa 130 km. atkarpą ji tankiai apsodinta kažkuo į mūsų alyvas panašiais violetiškai, rūžavai ir baltai žydinčiais krūmais. Tad kuria kryptim bevažiuotum, esi tarp gėlių. Na, o pakelės miesteliai ir kaimai jau niekuo neprimena tėvynės. Tunise, kaip ir mano atmintyje įsirėžusioje Gruzijoje – tvoros aukštos ir nepermatomos. Matyt vietiniai gyventojai ne visi ir žino, kad tvora gali būti medinė, iš štankietų. Čia visur mūras. Aukštas mūras. Kad net ir iš autobuso antrojo aukšto nelabai pamatysi kas pas juos kieme. Spalvos čia taip pat nežinomas dalykas. Pastatyti namai be jokių diskusijų dažomi baltai. Skirtumas tik tas, kad vieni šeimininkai juos kas kažkiek laiko perdažo, kiti taip ir stovi nuo laiko papilkėję. 

     Na o jei jau apie namus, tai nesinorėtų praleisti ir dar vieno dalyko. Statybos čia tikrai keistos, neįprastos. Mes su Odisėja net ėmėm spėlioti, kad gal čia tikrai ta vieta iš kur kilo posakis apie vyrų prievoles gyvenimui. Prisimenate, aišku: tikras vyras turi užauginti vaiką, pasodinti medį ir pastatyti namą. Tiesa, nesu tikras, jog tiksliai pacitavau šį paliepimą, bet būdamas ten, norom nenorom imi galvoti, kad visus namus čia stato tik po vieną, na gal du vyrus. Nes beveik visos statybvietės savo išvaizda labiau primena po karo apgriautą Libaną, nei kurortinę Tunisiją. O ir ko gi kito būtų galima tikėtis, jei tunisietis, po savo darbo dienos dar imtų lipdytis savo namą? Tokiu atveju antrasis aukštas, ko gero, imtų kilti tik po trijų – keturių metų. Tad nejučiomis ir peršasi tokios mintys žiūrint į individualias ir ne tik, statybas. Trečias aukštas dar statomas, o pirmasis, regis jau seniai seniai užmirštas.

          ... Artėjame prie sostinės, prie Tuniso miesto. Užsukame į pakelėje esantį Kartgo miestuką, Novaturo programoje kažkodėl vadinamą Kartagenu. Šiame mieste Tuniko, didžiai gerbiamo prezidento vila. Pačiam šalies vadovui jau 72 metai, bet prestižo palaikymui visi įvairiuose miestuose kabantys jo portretai jį rodo jauną, bene keturiasdešimtmetį. Ką padarysi, ir Afrika nenori pripažinti savo vadų solidaus amžiaus. Tiesa, tik gyvųjų vadų. Už tai Hasanas su pasididžiavimu pabrėžia, kad jų pirmasis ir vienintelis iki pat mirties išbuvęs prezidentas, sulaukė vos ne šimto metų amžiaus, o šalį valdė net 31 metus. Ir čia pat paaiškina, kad ir jų demokratija neleidžia tokiame poste įsitvirtinti iki gyvos galvos. Ne. Čia kadencija trunka šešerius metus, bet išrinktieji prezidentai taip mylimi, kad juos vėl ir vėl išrenka iš naujo.. Todėl čia sukirba ir pašalinė mintis – kodėl gi buvę metropolitai – anglai ir prancūzai neįžiūri čia nieko blogo, tuo tarpu nuolatos su įniršiu „kandžioja“ Gudijos Lukašenką. Juk šis dar tik politinis paauglys, lyginant su Tunisijos visagaliais valdovais. 

          Kartagas, pasirodo, ne šiaip sau miestas. Tai žmonijos tualetų lopšys. Jums tikriausiai juokas, bet Hasanas nedvejodamas teigia, kad būtent jame buvo pastatyti pirmieji mokami tualetai pasaulyje. Aišku - buvę ne šiaip sau būdelės. Tai buvęs didingas marmuro, granito ir kitokių uolienų statinys su įvairiomis pirtimis ir kitos paskirties holais. Šiandiena šypseną sukeliantis niuansas – mokamas  WC būdavęs ant tiek patrauklus, kad garbūs tuometiniai šeichai jame praleisdavę iki keleto valandų. Besėdėdami vienoje eilėje ant marmuro „basonų“ jie aptardavę ne tik vietinės reikšmės įvykius, bet ir svarbiausias politines pasaulio aktualijas. Vėliau Romos imperiją užplūdę barbarai iš dabartinės Vokietijos teritorijos, šiuos milžiniškus pastatus beveik sulyginę su žeme. Tad iki šiandien išlikę vos keletas akmens luitų ar kolonų. Įdomi ir vandens į šį pastatą patekimo istorija. Jis į tualetą ir pirtis buvo atvestas akveduku iš Dig Vino šventyklos kalnuose, 1100 km. atstumu. Ir pratekėdamas pro tualetą, kaip ir dera, atlikdavo valytojos darbą. 

           Gal nesiplėtosiu apie Sidi Bu Saide aplankytą Bordo muziejų. Jame įvairios senovinės mozaikos. Jį reikia matyti, o man, žmogui be ypatingo meninio suvokimo tai būtų pernelyg sudėtinga. Man iki šiol mozaikų menas asocijuojasi su prieš daugelį metų ne kartą lankytu Kaliningrado srities kurortu Svietlogorsku, kuriame pagrindinė aikštė buvo išklota spalvotomis, ko gero trupintų sieninių plytelių šukėmis ir bent jau tuo metu kėlė tik liūdnoką šypseną. Sidi Bu Saido ir bendrai Tunisijos mozaikos, aišku kitokios. Jos iš natūralaus akmens, neturi dirbtinų spalvų, tad jų ir vertė, ko gero, nepalyginamai aukštesnė. Gražu, tikrai gražu, deja aš čia ne specialistas...

         Pačiai sostinei laiko buvo mažoka, tad užsukome į Mediną [Senamiestį], pasivaikščiojome centrinėmis miesto gatvėmis, papietavome ir grįžome į Soussą. Pasakojimų prisiklausėme nemažai, tačiau tuo metu labai tingėjosi ką nors konspektuotis, tad dabar kažką rašydamas, rizikuočiau būti netikslus.

 Pirmieji praradimai

 

 

 

   Sugrįžę iš sostinės Tuniso, pusvalandžiui prikritome pogulio. Po to pavakarieniavome ir išsiruošėme į kitapus gatvės nusidriekusį paplūdimį.

 

_______________________[bus daugiau]___________________

 

Šis straipsniukas dienos šviesą išvydo 2007.10.13 d. savaitraštyje Laisvas Laikraštis  Nr. 28(158), o kiek vėliau buvo įkeltas ir į "Politikos aktualijų" tinklapį.

http://www.politikosaktualijos.lt/20071013/rinkimai-neatskiriama-demokratijos-dalis/

 

          Rinkimai į įvairias valdžios institucijas – visiškai suprantamas ir įprastas daugelio pasaulio šalių reliktas. Lietuviai taip pat prie to jau senokai priprato. Tiesa, terminas „priprato“, kažin ar pats tinkamiausias, nes kaip rodo statistika, rinkėjų aktyvumas paskutiniais metais gerokai smuktelėjęs.

      Gal dėl tos pačios priežasties nuslopo ir daugelio referendumų iniciatorių aktyvumas – paprastai net iš pažiūros pakankamai šaunios idėjos būna pasmerktos, nes nepavyksta surinkti reikiamą skaičių parašų, todėl referendumų organizatoriai būna priversti atsisakyti savo užmojų.

         Politinės partijos, dar nespėjusios gerai pailsėti nuo metų pradžioje vykusių rinkimų į vietines tarybas, jau vis aktyviau ima ruoštis artėjantiems Seimo rinkimams. Ir drįsčiau juos laikyti pačiais svarbiausiais, nes kas gi kitas, jei ne įstatymų leidžiamoji valdžia turi pačias didžiausias galimybes įtakoti visų mūsų gyvenimą. Tad belieka viltis, kad su laiku vis didesnė mūsų visuomenės dalis ims suprasti rinkimų svarbą, todėl ir abejingai numojančiųjų rankomis ateityje mažės.

        Pastarieji rinkimai, kurių metu teko galimybė dirbti Kauno miesto Rinkimų apygardos štabo nariu, bent jau man, tuometiniam naujokui šiame veiklos bare, parodė pakankamai nemažai organizacinių trūkumų, kuriuos privalu išgyvendinti jau renkant naująjį Seimą.

      Neieškant konkrečių kaltininkų, visų pirma būtina pastebėti, kad apygardos rinkiniame štabe yra pakankamai daug bruožų, primenančių tarybinės armijos diedovščiną. Susirinkus į posėdį, kurio metu komisija svarsto kandidatus į apylinkių pirmininkus, bene pagrindinis kriterijus yra tai, ar žmogus jau seniai dalyvauja rinkiminėje veikloje. Ir tik labai išskirtinais atvejais, jei kažkuris iš kandidatų ankstesniuose rinkimuose labai pagarsėjo kaip visiškai nesugebantis dirbti kolektyve, neatsakingas ar (ko gero) paprasčiausiai kažkuriam iš „elitinių“ partijų deleguotam apygardos nariui itin neįtiko savo „aktyvumu“, yra galimybė manyti, kad jis nebebus prastumtas vėl ir vėl į apylinkės komisijos pirmininkus.

      Tiesa, jokiu būdu negalėčiau tvirtinti, kad tokie „nuboksavimai“ dažniausiai būna neteisingi. Tuo įsitikinti paprasčiausiai neturėjau galimybės. Bėda yra tai, kad didelė dalis apygardos komisijos narių neturi nei mažiausio supratimo kas tai per žmonės už kuriuos tenka balsuoti. O tokiu atveju iš tikro belieka pasikliauti būsima patirtimi – balsuoti teigiamai, neigiamai arba visai susilaikyti ir tik pasibaigus rinkimams savo sąžinėje pasmerkti arba pagirti save už buvusi balsavimą.

      Tačiau turėjau puikią galimybę įsitikinti tuo, kad į komisijų sudėtis ir net į vadovaujančius jų postus pakliūna tikrai, švelniai tariant, ne visai objektyvūs bei rinkimų darbe sunkiai susigaudantys piliečiai.

        Trumpiau tariant, visas rinkimų organizavimas tampa tarsi loterija, o jei taip atsitinka net su apygardos komisijos nariais, tai ar eilinis rinkėjas gali tikėtis bent minimalios naudos iš savo dalyvavimo rinkimuose? Vargu…

      Todėl manyčiau – būtina, kad visi kandidatuojantys į apylinkių vadovaujančius postus iš anksto pateiktų kiekvienam komisijos nariui savo charakteristikas iš darboviečių, mokslo įstaigų, o nedirbantys, bent jau iš kažkurių visuomeninių organizacijų (suprantama – ne iš deleguojančiųjų partijų) ar net gyvenamosios vietos seniūnijų, jei jau nėra kitokios išeities. Neapibrėžtos asmenybės neturėtų tapti ne tik  apylinkių pirmininkais, bet ir turėtų būti svarstytinas jų bet koks dalyvavimas rinkiminėje veikloje.

       Metų pradžioje vykusių rinkimų į vietines tarybas praktika parodė, kad iš tikro rinkimams mūsų šalyje rengiamasi tikrai nepakankamai. Nors iš aukščiausiųjų šalies pareigūnų pakankamai dažnai girdime padūsavimų, kad rinkimai stipriai nualina šalies biudžetą, akivaizdu, kad didelė dalis lėšų nukreipiama ne ten kur reikėtų. Darbas rinkiminėse komisijose yra tikrai specifinis. Jau vien todėl, kad jo nelabai išeitų pavadinti nei pirmaeiliu, nei antraeiliu – juk žmonės čia suburiami labai trumpam, po ko jie vėl išsiskirsto savais keliais.

      Tačiau pagal svarbą, šį darbą reikėtų vertinti vienoje gretoje su operatyvinių tarnybų pareigybėmis. Nes nuo šių rezultatų priklauso visos šalies ateitis. Bent jau ketvertui metų, o neretai ir gerokai ilgėlesniam laikui. 

      Nežinau ar pakankamai įtemptai dirba šalies Vyriausioji rinkimų komisija laikotarpyje tarp rinkimų, tačiau ji, kartu su Vyriausybe, rinkimams turėtų ruoštis nuolatos. Ir kaip ir į kiekvieną darbą, į rinkiminių komisijų narius žmonės turi būti paruošiami ne paskubomis, ne vien partijų iniciatyva, o suteikiant jiems geras teorines žinias ir, po to, įvertinant jų įsisavinimą.

      Taip, kalbu apie mokymo kursus, kuriuos pabaigęs žmogus gautų teisę dirbti apylinkių, ar apygardų komisijos nariu ir būti renkamas jų sekretoriumi, pirmininku ar jo pavaduotoju. Asmenys, atliekantys šias pareigas turi gerai žinoti savo teises ir pareigas, ne iš nuogirdų žinoti įstatymus, bent jau toje dalyje, kurie tiesiogiai surišti su rinkimais.

      Gi paskutiniųjų rinkimų metu teko stebėti nemažai šio darbo broko, netgi tokio, kada apylinkių komisijų pirmininkai ne iš blogos valios sunkiai susigaudė net maišų su balsavimo biuleteniais plombavimo, jų pristatymo į apygardas, salių paruošimo ir panašiuose klausimuose. Skeptikai gali mestelėti, kad nuo to niekas nepasikeistų, tačiau iš esmės žvelgiant į šio darbo subtilybes tampa neabejotinai aišku, kad tai itin svarbus darbo frontas, todėl Valstybė turi jam skirti deramą dėmesį.

      Esame Europos sudėtinė dalis, tad nebegalime elgtis kaip vis dar demokratijos pradžiamoksliai.

Įvadinė Instrukcija: Žiūrintiems nuotraukas, nebūtina išsigasti pamačius tokį apšepėlį. Paprasčiausiai jau eilę metų aš esu nuspręndęs, kad atostogos yra skirtos poilsiui ir per jas nebutina skustis.

Инструкция зрителю: пpосьба непугатся такого небритого бомжа. Просто я уже давно привыкший, что отпуск на то и отпуск, что себе можно позволить отдыхать в полном смысле этого слова.

Štai ir vėl nauja vasara. 2008-ųjų vasara. Tai man pats nuostabiausias metų laikas. Tegul grožisi kas nori rudenio lapais, tegul smaginasi sniege žiemą, o aš visada atbundu kartu su gamta. Pavasaris man tikrai labai mielas, bet vasara vis vien nepalyginamai mielesnė. Mėgstu šilumą, mėgstu ryškias spalvas, mėgstu muziką. O vasara būtent visa tai ir teikia – žiedai ir jų kvapai, paukščių čiulbesys, miegas atvirame ore, vandens čiurlenimas kai laiką leidi gamtoje ir visi kiti privalumai, kurie ima nykti rudenį ir visiškai dingsta atėjus žiemai.

Žinoma, galima į šiltuosius kraštus susiruošti ir žiemą. Tai būtų visai puiku. Tačiau aš, kažkodėl dar to neišbandęs. Matyt, tai dar perspektyvoje. Bet tiek to tą perspektyvą, jau atėjo laikas imti žvalgytis po turfirmų reklamas. Ir tai mes jau darome. Tiesa, jau prieš metus mudu su Reda buvome lyg ir nutarę, kad turistinės agentūros nėra didelis privalumas. Gal jos ir reikalingos patirties neturintiesiems, bet mes savęs tokiais lyg ir nelaikome. Tad ko gero kelionė be kelionlapio gautųsi ir pigesnė, ir įdomesnė. Gal kas nors imtų ginčytis, patyrimą turintys vadovai gi kur kas operatyviau gali viską aprodyti. Ir tiesos tame gal būtų. Bet lietuviai nuo seno turėjo patarlę: „moki žodį – žinai kelią“. O jei žinai tą kelią, tai vienišiškame turizme privalumai kur kas didesni. Juk tau nereikia derintis prie kažko, gali skirti laiko patikusiam objektui kur kas daugiau negu skiria ekskursijų vadovas. Organizuotojo turizmo bene pats didžiausias trūkumas tas, kad firmos stengiasi įkalkuliuoti kuo daugiau objektų. Kitaip kaip gi iškelsi kainą ir to pasekmėje pasididinsi savo įplaukas? Tačiau kai ateina laikas važiuoti, kažkodėl imi abejoti ar tikrai taip jau verta važiuoti vieniems. Tuo labiau, kad mums su užsienio kalbomis nėra taip jau visai lengva, kartais kažką gali ir ne taip suprasti. Tad šiemet nutarėme dar susilaikyti nuo per didelio savarankiškumo ir pasikliauti agentūromis.

Pradžioje apibėgau dalį Kauno centre įsikūrusiųjų, padalinau savo E-mailą bei telefoną ir paprašiau, kad imtų siųsti paskutinės minutės keliones. Deja, klientai, kurie nori atostogauti pigiau, nelabai žavi kelionių kontoras, tad ir pasiūlymų nelabai sulaukėme. Bet va, po kelių dienų toptelėjo į galvą užsukti į mažai žinomą, dar, ko gero, naują firmą „Pegastour“. Ir šis biuras, bent jau šiemet, mums tapo pačiu geriausiu. Maloniai nuteikė jo direktorė Marija Togobickaja. Čia nepajutome nuostabos, kad stengiamės pirkti pigesnį kelialapį, o dėmesio sulaukėme kur kas daugiau negu galėjome tikėtis. Pagaliau jos net neerzino ir tai, kad mes nesame apsisprendę į kur norime važiuoti. Per keletą dienų sulaukėme eilės skambučių ir galiausiai pasirinkome Kiprą. Už tikrai nedidelę kainą. Trijų žvaigždučių viešbutis Larnakos miesto centre mums tikrai pasirodė geras variantas. Niekada nesupratau tų žmonių, kurie kelionėse ieško didelio žvaigždučių kiekio, domisi ar bus balkonas į jūrą, kokios markės televizorių galės žiūrėti. Juokas. Argi tam skrendame tūkstančius kilometrų, kad žiūrėti TV ar per balkono turėklus gėrėtis jūra? Bent jau man – viešbutis yra tik nakvynės vieta į kurią norisi atkakti tik tada, kai jau nebepastovi ant kojų. Kai miegas ir tik miegas tampa svarbiausiu rodikliu. Tad ačiū Marijai Togobickajai už vykusį pasiūlymą. Kelionlapiai jau kišenėje ir mes imame krautis savo čemodanus.

Prisimenant kelionės pradžią, o ir pabaigą, negaliu nepaminėti Redos pusseserės Oksanos, kuri mielai pasisiūlė mus pavėžėti iki paskirtos vietos, o po vidurnakčio, mums grįžus į Kauną, atvažiavo mūsų parvežti namo. Autobusas mūsų laukė netoli, Savanorių prospekte, tačiau išvykimo dieną, birželio 14-ąją, lietus pliaupė taip smarkiai, kad net tolimos kelionės mintys nebeatrodė tokios patrauklios. O ir tašės mūsų buvo ne iš lengviausių: į keliones visada dedamės ne tik drabužių, medikamentų ir kitokių smulkmenų, bet ir maisto neužmirštame. 11 val. jau pajudėjome link Vilniaus oro uosto iš kurio pakilti turėjome 14.30 val. Reikia pasidžiaugti, kad išskridome beveik laiku – pakilimas suvėluotas tik 1 valandą. Prisimenant praėjusių metų kelionę į Tunisiją, tai idealu, nes 2007 metais Vilniaus aerouostą „trynėme“ net 11 valandų... Skrydžiu likome taip pat labai patenkinti. Jei atmetus vieną akibrokštišką naujieną – lėktuve nebeduodami ne tik pietūs, bet ir už kavos puodelį tenka susimokėti net 7 lt. Matyt „Rynair“ kompanija Lietuvoje įnešė ne tik teigimą aspektą – pigius skrydžius, bet ir sukėlė paniką kitoms, tikriausiai save tradicinėmis laikančioms kompanijoms ir jos ėmė mažinti savo kainas, o to rezultate nutarė palikti alkanus savo keleivius. Gal ir ne tame priežastis, bet kokiu atveju toks elgesys smarkiai pakenks flyLAL‘ų prestižams... Bet tiek to tą kainodarą. 2300 km. trasoje valgyti ko gero ir nėra būtina. Na, nebent iš nuobodumo.

Nusileidus į Kipro salos žemę viskas vėl vyko sklandžiai kaip sviestu patepus. Mus laiku sutiko, įteikė po voką su išsamia informacija apie visus galimus maršrutus, maitinimą, apnakvydinimą ir kitus niuansus, tuoj pat susodino į autobusą ir pajudėjome savojo hotelio link. Kadangi Kipre nėra gėlo vandens, malonu buvo sulaukti po litrinį butelį vandens. Nes kažkas, prieš išvykstant, buvo įspėjęs, kad geriamas vanduo šioje saloje itin brangus. Tiesa, vėliau sužinojome, kad tai netiesa. Vanduo čia priešingai – visai nebrangus, tad neteko patirti net menkiausio troškulio. Kelionė neprailgo, Larnakoje buvome už pusvalandžio, o viešbutį „Les Palmieros“ pasiekėme dar per 15 minučių. Tiesa, iki jo teko paėjėti, nes pataikėme į čia metuose vykstančią didžiausią šventę ir dėl tos priežasties, kad gatvės užtvindytos gausybe žmonių, eismas labai suvaržytas, o daug kur ir uždraustas. Smulkmė. Viskas labai puiku, nuotaika pakili. Įsikūrėme septintame aukšte, nors pagal angliškus standartus jis vadinamas šeštuoju. Jaukus kambariukas, nedidelis balkoniukas, švari, kvepianti patalynė – tą vakarą buvo visai pakankama, kad galėtume pailsėti po kelionės. Tačiau kur gi čia ilsėsiesi, juk smalsu bent trumpam įžengti į miestą, o ypač kai čia pat, po balkonu, šurmuliuoja fiesta su maloniai nuteikiančiais žavingais vaizdais, o į šoną kaiėje, vos per 30 metrų net ir vidurnaktį šilta jūra....


[tęsinys po nuotraukų]

Nuotrauka № 1

Nuotrauka № 2

Nuotrauka № 3

Nuotrauka № 4

Nuotrauka № 5

Gi dešinėje, gal už 15 km. matosi didelių kalnų masyvai. Šiek tiek gaila, kad čia anksti temsta, tad ir kalnagūbrių viršūnės netrukus pasislepia... Nusileidžiame žemyn, o ten besišypasntis senas graikas. Maloniai linksi, tarsi seniai nematytiems bičiuliams ir angliškai paantrina mūsų idėjai - "eikite, pasivaikščiokite, pas mus šiandiena šventė".

Krantinėje, panašiai kaip ir Lietuvos mugėse, išsidėstę kioskeliai, kavinukės ir visokios pramogėlės. Viskas taip gerai žinoma, ir viskas tuo pačiu kitaip. Akį patraukia kažkokios spalvotos "dešros". Beveik neabejojame, kad jos saldžios, bet atsargiai teiraujamės kainos. Vis tik čia euro šalis, o mums šis pinigas dar neįprastas. Todėl pradžiai pasirenkame tik mažą gabaliuką. Paragavimui. Čia skoniai šiek tiek išsiskiria. Man jie tikrai skanūs, tuo tarpu Redai neperdaugiausiai. Visgi nutariame, kad pirmajį vakarą neverta ilgai užsibūti, prieš rytojaus keliones verčiau būti gerai pailsėjus. Tad po valandos gryžtame į hotelį. Kur mūsų laukia maloni lovytė.

 

Nuotrauka № 6

Nuotrauka № 7

Nuotrauka № 8

Nuotrauka № 9

Tęsinys    --->>>    2008-08-17

Kipre net ir vasarą anksti temsta, panašiai kaip pas mus spalio mėnesį. Todėl jau apie 20-tą val. mieste tamsu. Būtų tamsu, bet po mūsų balkonu ne tik šurmuliuoja gyvenimas, bet ir šviesu kaip dieną. Viduržemio jūros pakrantėje begalė restoranų, kavinių, kebabinių ir kitokių užeigų, todėl netrukome nusileisti žemyn. Viešbučio portje – senas graikas – labai malonus žmogus. Paragino mus iš karto pasiimti iš jo elektros transformatoriuką, mat čia, kaip Anglijoje, Australijoje ir dar kai kur kitur, naudojama trifazė, o vėliau gali jų nebebūti, tad reiks pirktis mieste. Nuoširdusis graikas turi klasikinę, bet pas mus bent, retai praktikuojamą savybę – kartas nuo karto vis papliaukšnoti per petį. Nors kalbos barjeras pas mus didokas – susikalbame visai lengvai. Po to jis ranka mums parodo į kurią pusę mums bus įdomiausia eiti ir mes jį paliekame.

Nors jautėsi gana stiprus nuovargis, po miestą vaikščiojome apie valandą. Vėliau nusprendėme, kad geriau verta pailsėti ir nuo sekančio ryto viską apžiūrėti planingai, pagal gautą medžiagą įmanomai susiplanavus.

Beje, viešbutis, nors tik 2 žvaigždučių, mus visiškai tenkina. Gera lova, balkonas, WC su dušu ir visais kitais būtinais priklausiniais, televizorius... Nors kam mums ta TV? Atvirai sakant ja ne itin žavimės ir čia, Lietuvoje, o ten gi viskas graikiškai...

Pirmasis rytas, kaip ir turi būti, kai anksti temsta, išaušo anksti. Kada aušo nei nežinau, nes kai prabudau, buvo 6:40 val. ir buvo jau visiškai šviesu. Tiesa, rytai čia neramūs, nes po naktinių fiestų čia paliekama masė šiukšlių, todėl pasitelkę įvairiausią techniką, kipriečiai įnirtingai švarinasi. 9-ta valandą sukylame ir po rytinės kavutės balkone imame sudarinėti savo strateginius planus. Šiandiena sekmadienis, ne darbo diena. O norėtųsi apsilankyti bankuose, kad sužinoti valiutų kursus ir marketuose pasidairyti. Su Reda keliauti man visada labai gera, nes ji niekada netingi išsamiai pasigilinti į turimą turistinę informaciją. Tad jaučiuosi lyg turėdamas vietinį gidą. O ir nieko nepasakančius pavadinimus ji įsidėmi kur kas geriau už mane. Tačiau kai reikia kažką rinktis, kartais atsiranda nežymių sunkumų. Nes ji patikli, tiki tuo kas kur nors rašoma, o aš atvirkščiai: kiekvieną gaunamą informaciją iš pradžių analizuoju jos kilmės požiūriu ir tik tada jau mąstau apie jos turinį. Nes žinia – suinteresuotas reklamos formuotojas neretai nepasikuklina ją pagražinti trigubai ir net daugiau kartų. Nieko nepadarysi – ilgametė turistinė ir šiaip gyvenimiška patirtis padarė savo. Puikiai žinau kiek daug komercinių žabangų būna kiekviename atvykusio turisto žingsnyje. Net ir turizmo agentūrų tikslas visų pirma yra surinkti kiekvieną įmanomą eurą ir tik po to reitingų kūrimas. O mūsų gi priešingai: nemėtyti pinigų jei tai nėra būtina. Bet šiandiena mums reikia apsispręsti kokias ekskursijas užsisakysime visai viešnagei į priekį. Kelialapius mes gavome be galo pigius, po 545 litus. Už tai čia, vietoje, bandoma atsigriebti. Bet kuri, vidutiniškai 100 km. ekskursija žmogui kainuoja apie 45-60 eurų.

Pamąstymus ką rinktis tęsiame jau per pusryčius, kuriuos valgome antrame „Les Palmiros“ viešbučio aukšte esančiame restorane. Čia taip vadinamas švediškas stalas. Ir vėl, kaip prieš metus Tunisijoje, vos įėję į salę sutinkame maistu nepatenkintą bendrakeleivę, kuri prasilenkiant mesteli fraze: „maistas čia švelniai tariant – keistas“. Suklusę pasukame prie „varstoto“, kur išdėliota įvairūs patiekalai. Ir... nesuvokiame kas jai čia keisto. Suraikytas kapotas kumpis, olandiškas sūris, įvairios daržovės ir iš jų pagamintos bei saldžios salotos, musliai ir kitokie dribsniai pagardinti vynuogėmis ir kitokiais priedais, pienas, grietinė, bene 10 rūšių arbata. Pasisaldinimui – cukrus, saldikliai ir net medus. Kava, tiesa, tik tirpi, „NesCafe“, bet man jos neragavus jau bene 10 metų, ji kaip tik vėl atgavo pasitikėjimą mano skrandyje. Žodžiu gi mes atėję pusryčiauti, ne pietauti ir man regis pusryčiai tikrai puikūs. Imu galvoti, kad lietuviai arba patys nežino ko nori gyvenime, arba jų išpuikimui nebėra ribų. O gal lietuviškas mentalitetas tiesiog diktuoja, kad kai viską iš eilės kritikuoji, tada tampi svarbus ir reikšmingas asmuo? Teisybės dėlei, užbėgant įvykiams už akių, turiu pripažinti, kad šis asortimentas nekito nei vieną dieną ir į kelionės pabaigą tikrai atsibodo. Tačiau pirmomis dienomis jis tikrai rodėsi normalus ir pakankamas. Visgi objektyviai vertinant - o ko gi norėti, juk žinojome, kad važiuojame į dviejų ** viešbutį.

Po pusryčių atsidūrėme mieste, pasivaikščiojome, pafilmavome ir pafotografavome supančią aplinką, architektūrą ir augmeniją. O 13:30 val. jau visi 6, šiame viešbutyje apsistoję lietuviai buvome viešbučio fojė, kur laukė susitikimas su Loreta, „Travelman“ atstove. Su mumis, čia, Larnakoje gyvena dvi jaunos, simpatiškos merginos iš Klaipėdos ir bene 22-24 metų amžiaus porelė, kuriuos netrukome praminti naujalietuvių atžalomis. Nors šiaip labai neišsišokantys, jie kartas nuo karto demonstravo savo piniginių plotį, reiškė nepasitenkinimą esančiu servisu. Taip, jūs ko gero atspėjote – jaunoji panelytė ir buvo ta dama, kuri raukėsi po pirmos dienos pusryčių. O tokiais momentais, kai tenka bendrauti su panašiais jaunikaičiais, mane apima savotiškas jausmas. Pasijuntu tarsi kažkoks kalnų išminčius [juokauju], nes imu mintyse prognozuoti jų ateitį – nelengva jiems kažkada bus, nes gyvenimas būtinai pametės tikrų išbandymų ir kaip gi jie jausis tada, jei šiandiena čia, kur normaliam žmogui tikrai puikus poilsis, jiems viskas blogai...

Loreta paskambina viešbučio administratoriui. Ji vėluoja! Tad mums tenka vėl valandėlę pasibastyti aplink hotelį. Laikui prastumti užsukame į „Mc.Donaldą“ pagurkšnoti kavos. Keista, Lietuvoje prieš dešimtmetį labai greitai atsižavėjęs šia kompanija, čia ją atrandu iš naujo: kava visiškai skani. Ir pigi, 2,40 euro, kai tuo tarpu kitur apie 4,5-5. Palyginimui, grįžęs į Kauną, būtinai apsilankysiu į mūsiškę. [Tą jau padariau ir nenusivyliau. Lietuvoje „Mc.Donaldai“ ko gero irgi patobulėjo].

Pagaliau susitikę su Loreta, gavome išsamią informaciją apie pasiūlymus ateičiai. Kol kas užsirašėme tik į vieną kelionę – į Nikosiją, šalies sostinę. Kitas sutarėme pergalvoti iki rytdienos. Dar pasidairysime po kitus rusiškus biurus, kurių čia matosi ne taip jau mažai...

 

Antra diena

Jei vakarykštis pasivaikščiojimas sąlyginai buvo žvalgybinis, šiandiena jau ėmėme vis labiau pažinti miestą. Su minėtomis klaipėdietėmis iš vakaro bandę tartis dėl bendros automobilio nuomos, šiandiena tos minties jau atsisakėme. Nes šis užmanymas ir ne iš pigiųjų, ir, ko gero, būtų pakankamai varginantis. Tikriausiai tik iš pirmo žvilgsnio smulkmena, kad vairas dešinėje pusėje, o kai reikės imti važiuoti ne itin plačiomis gatvelėmis, tai gali tapti jau nebe prabanga, o našta. Juk ne tik vairas, bėgio rankena taip pat kitoje pusėje. O prie automatinio nesu pratęs, tad ar verta šiems įgūdžiams formuoti aukoti savo mielas atostogas? O jei padarysi smulkią avariją, visų pirma suveiks frančizės paslėpta klasta – iki 500 eurų nuostolio dydį privalo dengti pats autoįvykio kaltininkas. Ir galiausiai, o kur gi mes imsime važiuoti? Turizmas visada toks dalykas, kad jei nuvažiuosi į kairę, po kurio laiko gailėsiesi, kad važiavai ne į dešinę. J)) Aplakstyti visą salą turime per mažai laiko. Pagaliau gi gyvenimiška patirtis ne kartą įrodžiusi, kad jei manai, kad per kelias dienas pamatei visą šalį, tai po kurio laiko imi suprasti, kad nematei iš vis nieko. Nes daugiau už viską matei asfaltą ir pakele bėgančius medžius.

Bandymai revizuoti gretimai įsikūrusius turizmo biurus baigėsi be rezultatų. Jau minėjau, kad mes pataikėme į Kipro nacionalinę šventę, kurios pavadinimas mums tikrai juokingas – kataklizmų šventė! Ir ši šventė čia tęsis beveik visą mūsų viešnagės laiką, iki birželio 18 dienos, todėl biurai čia nedirba. Todėl pakartotinai susitikome su Loreta ir užsisakėme kitas keliones.  Jau nuo rytojaus jau įsijungsime į turiningesnį turizmą. Jau rytoj mus išveš į kažkokią užmiesčio fermą, kur vyks nacionalinis vakaras su koncertais, sirtakiu ir kitomis čionykštėmis pramogomis. Trečiadienį – Nikosija, o ketvirtadienį leisimės į Grand turą po visą Kipro graikiškąją dalį.

Dar skrisdamas į čia buvau nutaręs, kad tikras poilsis neturi būti varginantis, kad tikrai į sveikatą kaip mažam vaikui pamiegoti pietų miegą. Ir to laikiausi visą kelinės laiką. Tad šiandiena jau turėjau antrąjį pogulį. Po jo pietūs. Bariuke, kuris mums šįryt paliko gerą įspūdį. Iš kai kurių požymių spėju, kad jo savininkas italas. Ir nesvarbu – pataikiau ar ne, bet  jis malonus, dėmesingas, kantrus ir paslaugus.  O ir patiekalai pas jį liuks, kaip tik mūsų skrandžiams. Skrandžiams, kuriuos užpildę leidomės į rodos, begalinę Larnakos pajūrio krantinėje šurmuliuojančią minią. Toli nereikėtų ieškoti pavyzdžių, kad dalis žmonių mėgsta atostogauti nuošaliose vietose. O man ne, man tokie kurortai kaip Nida yra begalinė nuobodybė. Aš mėgstu žmones, todėl man patinka kai jų daug. O šiandiena čia, Larnakos mieste, skaitosi visos šalies šventės sostinė. Matomai kažkas panašaus, kaip kad Vilnius [o gal visa Lietuva] 2009 metais bus Europos kultūros sostinė. Čia taip jau surėdyta, kad visą savaitę švenčiama visoje saloje, bet kasdiena vienas iš kurortų tampa svarbiausiu. Centrais jau buvo Patosas, Limasolis ir šiandiena visi judriausi Kipro gyventojai sugūžėjo į Larnaką. Čia žymiausi saviveiklos kolektyvai ir pavieniai atlikėjai. Net bardų [panašiai kaip Lietuvoje Bronius, Gintaras Paulauskas] čia gerokai padaugėjo. Išdygo du nauji milžiniški batutai, netikėtai atsirado net dirbtinis ledas. Tiesa, pastarasis kažkaip mažai suprantamas vietiniams gyventojams: juk čia nebūna žiemos, todėl dideliu populiarumu jis nesinaudoja. O ir padarytas jis ne iš vandens [oro temperatūra tuo metu buvo apie 38 laipsnius], o iš velniai žino ko.

Visa krantinė visą dieną tiesiog  užgrūsta žmonėmis, tiek dalyviais ar atlikėjais, tiek pasyviais žiūrėtojais.

Vakare pabandėme pereiti krantinę iki galo, t.y. nukakti ten, kur akys rodė, kad miestas va va, jau tuoj pasibaigs. Klydome! Jis pasirodė esąs begalinis. Pasiekus kažkokią pilį [joje muziejus ir teatras] ir buvusią viduramžių sieną šalia jos, į priekį toli toli nusidriekė prieblandoje skendinti gatvė su nesuskaičiuojama gausybe snūduriuojančių bariukų. Tolokai paėjėję pasiekėme kiek europietiškesnį čekų mini restoranėlį ir nematydami krantinės pabaigos, supratome, kad turime pasiduoti: toliau eiti nebeužteks įkvėpimo, nes, tuo labiau, gi reikės dar ir sugrįžti. Pasukome atgal, o vakarienei pasirinkome čia labai populiarų lauko restoraną „Aleksandre“. Reda kyštelėjo idėja prie vakarienės užsisakyti alaus ir man ji patiko. Nors nesu alaus mėgėjas, šį vakarą geriamas „Carlsbergas“ pasirodė skaniausias gėrimas pasaulyje. Tai neabejotinai buvo nuovargio ir tvankaus oro pasekmė. Maloni pasekmė. Bevakarieniaujant pasidarė įdomu patyrinėti žvilgsniais aplinkui sėdinčius bene iš viso pasaulio suvažiavusius žmones, jų tradicijas, papročius, elgseną. Nejučiomis prisiminiau daug kur kažkieno išreklamuotus besišypsančius vakariečius. Ir priekaištais apipiltus paniurusius lietuvius. Ir čia supratau, kad ši kažkieno kažkur kažkada sukurta legenda yra grynas melas. Nėra  tuose vakaruose taip jau plačiai besišypsančių žmonių. Nors nuo kompiuterio mano regėjimas jau gerokai apsilpęs ir laikas jau susimąstyti apie akinius, aš dar puikiai įžiūriu tiek šypsenas, tiek pagiežą. Ir tų plačių šypsenų pertekliaus čia tikrai nėra.

Užbėgant galimam oponentų atkirčiui, kad Kipras, kaip ir Lietuva dar visai nauja Europos sąjungos šalis, turiu pasakyti, kad dar Kaune, „Travelmane“ mums svarstant Kipras ar Kreta, agentūros direktorė nedviprasmiškai pasakė: Kiprą renkasi gerokai turtingesni keliautojai, nes ten dauguma poilsiautojų anglai. Jie čia mėgsta ilsėtis dar nuo metropolijos laikų. O Kreta pritaikyta kur kas biednesniems žmonėms. O mudu čia sėdime tikrai ne vien tarp kipriečių. Aplink tikrai daug vakariečių. Tad nebekurkime gal toliau nereikalingų legendų. Lietuviai, kai jiems linksma, šypsosi nei kiek ne prasčiau.

„Kukli“ vakarienė už 315 lt.

 

Vakar, kaip ir buvo numatyta, pradėjome savo ekskursinį maratoną. Labai panašiai kaip ir prieš metus Tunisijoje. Mus nuvežė į kažkokią užmiesčio fermą, čia turėjome pavakarieniauti...... ........   ......... .....

 

 Nuotrauka № 10

 

Nuotrauka № 11 

Nuotrauka № 12

Truputi oficialios informacijos...

Nuo 1489 m. Kiprą valdė Venecijos respublika, 1570 m. užėmė Osmanų imperija. Nuo 1878 iki 1960 m., kai tapo nepriklausoma valstybe, Kipras buvo Jungtinės Karalystės valda. Nuo 1914 m. Kipras buvo Jungtinės Karalystė kolonija.

 

Atsižvelgdama į strateginę salos svarbą, Jungtinė Karalystė pasiūlė Graikijai ir Turkijai nebepretenduoti į salą, kai ji pasitrauks, ir nepriklausomo Kipro suverenitetui suteikti visų trijų šalių garantijas. Taip Kipras būtų apsaugotas nuo prijungimo prie kurios nors šalies ir nuo galimo jo padalijimo į atskiras teritorijas. Šis susitarimas galiojo, tačiau neilgai: 1974 m. graikų radikalai, inspiruoti iš Graikijos, bandė nuversti prezidentą Makarijusą ir paskelbti, kad Kipras tampa Graikijos dalimi. Į šį aktą griežtai reagavo Turkija, kuri į šiaurinę salos dalį įvedė savo kariuomenę ir paskelbė joje nepriklausomą Šiaurės Kipro Turkų Respubliką. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė nusprendė nesikišti ir nepalaikyti nė vienos iš šalių.
Nors pietinė graikiškoji salo dalis netapo Graikijos sudedamąja dalimi, Turkijos okupacinė kariuomenė šiaurėje taip ir liko. Taigi Kipras de facto tapo padalyta šalimi. Dvi jos dalis įskaitant ir padalytą sostinę, skiria Jungtinių Tautų pajėgų patruliuojama žalioji linija. Apie 78 proc. salos gyventojų graikų kontroliuoja apie 43 proc. šalies teritorijos, tuo tarpu apie 18 proc. salos gyventojų yra turkai, bet jie kontroliuoja apie 37 proc. teritorijos. Turkija taip pat vykdo per daug nereklamuojamą migracijos ir kolonizacijos politiką, skatindama daugiau turkų iš žemyno kraustytis į salą. Manoma, kad nuo 1974 m. iš Turkijos į Kiprą persikėlė gyventi daugiau kaip 100 tūkst. turkų migrantų. Šis daug asmeninių tragedijų ir sunkumų sukėlęs padalijimas nepanaikintas iki šiol, ir kol kas nesimato konflikto pabaigos. Nepadėjo konflikto sureguliuoti ir Jungtinių Tautų parengtas šalių susivienijimo planas, kurį 2004 m. balandžio mėn. referendume atmetė Kipro graikų bendruomenė. Šiaurinė salos dalis išlieka viena iš labiausiai militarizuotų pasaulio vietų.

 

[Bus daugiau]

 

Nors, tiesą sakant, ne toks jau giedras buvo dangus šio sekmadienio popietę, visgi maža kas tikėtųsi akmeninių kritulių pačiame miesto centre, Kęstučio gatvėje. Deja, tokios Kauno kasdienybės realijos. Atrodytų, tema nebe nauja, tačiau tądien su savimi turėjęs fotoaparatą ir įamžinęs šįkart laimingą Kauno kasdienybės apraišką, negaliu susilaikyti neperspėjęs kauniečių: atėjo laikas, kai privalome žvalgytis ne tik į vitrinas, bet net ir šiltos vasaros dienomis vaikščioti atokiau nuo miesto pastatų. Atrodo, jau praeityje tas laikas kai varveklių grėsmę nuo pastatų jautėme tik žiemą, per atodrėkį.

Nors banalus ir kažkam nuobodus pasirodys retorinis klausimas „ką gi veikia Kauno komunalininkai ir kita miesto valdžia?“, jį, matomai, reikia uždavinėti nuolat, idant panašūs reiškiniai neatneštu skaudžių pasekmių nei mums patiems, nei mūsų artimiesiems. Turime, sakyčiau, dar gana šviežią miesto tarybą. Gal gi ji prisiruoš pagaliau, tarpe kitų savo daugybinių nutarimų ir potvarkių, išleisti dar vieną, nustatantį griežtas atsakomybės ribas tiems, kurių aplaidumo pasekmėje kiekvienas iš mūsų galime tapti auka?

Romualdas Matelis

  Pas mane namuose vis dar guli senasis dienoraštis. Toks žalias sąsiuvinys. STORAS ir kietais viršeliais. Nežinau kaip šiandiena, bet mano vaikystes laikais visi sąsiuviniai skirstėsi į tris rušis: ploni - 12 lapų, pusstoriai ir stori. Va paskutinieji buvo kietas dalykas. Tokius turėdavo jau tik vyresnių klasių mokiniai, todėl turėti storą sąsiuvinį buvo beveik kiekvieno vaikiuko svajone.
Bet tiek to tuos sąsiuvinius, visa esme gi dienoraštis. Dar ir šiandiena puikiai prisimenu kaip mane mokė mano AJA mama: rašyk dienoraštį kasdiena. Nors po pora sakiniu, o po daug metu bus tau labai įdomu prisiminti vaikyste. Nežinau nežinau ar taip ir gavosi. Gal.. Kai ką jame randu tikrai užmiršto ir įdomaus. Bet tokiu eilučių nėra labai daug. Gal dėl to, kad dažnai dienoraštį rašydavau tik pareigos vedinas. Gal todėl jame jaučiasi statistikos perteklius. Pavyzdžiui tokie įrašai: šiandieną pas mane buvo Arvydas ir Gražina. Sėdėjome ant suoliuko, po to juos pakvietė mama ir jie išėjo. Aš grįžęs į kambarį valgiau manu košės ir geriau vyšnių arbatos... :))) Žinoma, panašūs įrašai buvo tik pačioje pačioje vaikystėje. Vėliau jau viskas gaudavosi brandžiau. Po keleto metu jau atsirado įdomesnių įrašų. Matyt neverta siūlyti rašyti savo dienoraštį visai mažiems, vos rašto išmokusiems vaikams. Dienoraščiui, kaip ir gyvenimui, žmogus turi subręsti pats.

O dar, salia mano dienoraščio, "voliojasi" taip vadinta "poezija". Gal jaunesni žmonės tokiu anų laiku išradimu nei nežino, todėl keletu žodžiu bandau paaiškinti: poezija, tai jau kažkokios gražesnės formos ir įdomesnio dizaino atminimu knyga. Matyt poezija ji vadinosi todėl, kad daugelis savo įrašus mėgo rašyti cituodami kažkieno eiles. Panašiai kaip dabar daroma kažką sveikinant su gimtadieniu, vardadieniu ar kita asmenine šventę.
Poezija jau kur kas įdomesnis kūrinėlis. Jame išlikę rankraščiai ir tu, kuriu šiandiena nebėra ne tik salia manęs, bet ir šiame pasaulyje. Jame žodžiai ir tu, kurie ilgam tapo draugais. Žinoma, tos eilės būdavo parenkamos nelabai susimąstant apie jų prasme. Tačiau po sitiekos metu vis tik įdomu paanalizuoti kas ko linkėjo ir kaip gavosi tikrumoje...
Taigi tiek apie dienoraščių istorijas mano gyvenime. Nebuvo tos istorijos vertos kiek didesnio dėmesio. Gal todėl, kad tada mes ir patys buvome pilkos asmenybes. Dabar, kai asmenybes liejasi per kraštus, ko gero ir dienoraščiai įgaus visai kita atspalvi. G