И правда, все вокруг кажется таким надоевшим, однообразным черным песком, неспособным вырастить в себе микроскопическое счастье. Но самое интересное - не могу определить своего местоположения в этой грази. Чувство, что меня всосет по самое горло, если я не найду неравнодушного человека, интересующегося флорой.. но с каждым днем вероятность, что я поделюсь своим умением тонуть, уменьшается в разы.. как бы не пришлось мне взрываться на горе от этого напряжения и равнодушия.

Tiesiog norėčiau nebūti savimi ne tik vidumi, bet ir išvaizda.

Manau, aš išlipau iš savo gyvenimo ir įlipau į tikrąją save. Ir žinot ką? Aš laiminga ir tiek.

Aš pasiilgau to, ko man nereikėjo n-metų.

och, jau nusibodo skaičiuoti savo savo balus ir mąstyti, kaip toliau susiklostys gyvenimas.
och, jau nusibodo savo pačiam artimiausiam žmogui rodyti savo stiprybę vien dėl to, kad jam nepatinka, kad aš irgi turiu teisę į silpnybę.
och, jau nusibodo taip stipriai, kad su mielu noru pasiruošimą šventei išmesčiau į šiukšliadėžę.

neįdomu.. : /

šią naktį aš verksiu.

kaip patvorėje trainiojantis šuo ieškau bent mažiausio saulės spindulėlio, kuriame būtų šiluma. man užtektų pajusti bent mažą sekundės dalelę, kad atgaučiau jėgas ir neščiau sunkų likimą ant gležnų pečių, bet.. kaip visada keliauju naktį, kad niekas nematytų mano snukelyje išblukusio gyvenimo pedsaką, nes tai dabar ne madinga. ar tik dėl to?

savo kelyje karts nuo karto sutinku žmones, kurie slėpdami savo žvilgsnius bėga nuo mano šešėlio, tikriausia dėl to, kad nenori, kad mano purvinos esybės kvėpavimas sugadintų jiems visą keikvieną dieną dvelkiantį gyvenimo malonumą. šie žmonės - vienintelė šilumos energija šią tamsią naktį, bet sėlindama prie jų, aš juos kaip šėtonas įbauginu, o aš nenoriu jų gąsdinti, todėl slėpdama savo norus, riedu tolyn, į bedugnę.

aš noriu bent minutę prisiglausti ir pajausti, kad bent kažkam manęs reikia, nors tai ir būtų melas - man jis tiks, nes šiąnakt nebūsiu išranki, bet.. aš tik baisus nevilčių kamuoliukas, riedantis į prarają, pasiglemžiantis viską, kas tik prisiliečia prie manęs, juk taip sakė mano geriausia (?) draugė, tikriausiaji man nemeluotų?.

visas gyvenimas prieš tamsias akis.. atrodo, kad mane gamta sukūrė, kad kentėčiau už laimingiausius žmones, mat jie verti to, o gal džiaugsmas vertas jų pinigų? bet aš nesigilinsiu į politiką, nes šiandien ji mane mažiausiai domina - ji mane irgi išdavė JO žodžiais. tikėjausi, kad bent ji mane priims tokią, kokią esu.

ar tikrai žmogus keičia save todėl, kad 'tobulinasi'? o gal tvirkščiai - degraduoja? po "tobulinimosi" jis daugeliui tampa neįdomus, o jo mintys sukasi vien tik apie jį. koks šiuolaikinis egocentriškas žmogus tai iškęstų? todėl man uždėjo akmeninį likimą, kurį visai neseniai mano draugas padalino į dvi lygias dalis : man ir jam, davė per subinę nuoskaudom ir išvijo.

aš nežinojau nuo ko mirti : nuo milžiniško svorio savo problemų ar nuo eilinės išdavystės. bet likau gyva, "pasitobulinusi", tikėjau surasti prieglaudą, kurioje mesčiau savo naują siluetą į šoną ir pradėčiau naują gyvenimą be jokių savęs žalojimų, bet to jau niekam nereikėjo, nebent vėjui, kuris nuolat primindavo, kad aš net nesu dulkė.

iki šiol ši naktis nesibaigia.. tęsiasi, tęsiasi.. įdomu, kada baigsis jos kantrybė?

jau nusibodo būti kažkokia avimi ,kuri turi tik vieną paskirtį - šeimininko norų vykdimą.
aš savarankiškas, kitaip sakant, suvereninis žmogus, nepakeliantis okupacijos.

aš sieloje turiu geriausią draugę, nesvarbu, kad ji to nežino ir niekada nesupras.
aš protu turiu geriausią draugę, kuri mane visapusiškai myli, nesvarbu, kad aš jos niekada nepamilsiu.
paradoksas.. mano siela - absoliuti iliuzija?

nerandu sau bendraminčių..

nepatikėsite ,bet man jau nusibodo visuose bloguose aspektuose kaltinti kapitalizmą. x D paranoja atakavo mane.